2026-05-13 Nr. AB-10129-3-61-3-01467-2026-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1001-662/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01467-2026-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2026 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 26S49963 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą̨ suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 25S168275 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, kad jo atžvilgiu yra priimtas Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. 25S168275, kuriuo buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę (toliau – ir Išsiuntimo sprendimas), todėl nesustabdžius Migracijos departamento Išsiuntimo sprendimo būtų pradėtas pareiškėjo išsiuntimo procesas. Pareiškėjas teigė, kad neatitaisoma žala pasireiškia tuo, jog pareiškėjas dar prieš išanalizuojant jo situaciją dėl jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje, būtų išsiųstas į kilmės valstybę, kurioje susidurtų su grėsme savo gyvybei ir sveikatai (kur jam kyla grėsmė patirti persekiojimą dėl religinių priežasčių bei kur kyla grėsmė nukentėti nuo beatodairiško smurto). Pareiškėjas tvirtino, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nesukurtų neproporcingos naštos valstybei, be to, akcentavo, jog pareiškėjo pirmojo prašymo nagrinėjimo metu kilęs karinis konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) nebuvo taip paaštrėjęs, todėl šios aplinkybės tuo metu nebuvo ir ji yra nauja, kuri turi būti tinkamai išnagrinėta.

II. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2026 m. kovo 24 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjo skundą atsakovui, kuriuo prašoma panaikinti Migracijos departamento 2026 m. vasario 26 d. Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą̨ suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, taip pat tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Migracijos departamento Išsiuntimo sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Kadangi pareiškėjo skundas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24–25 straipsniuose nustatytus reikalavimus, teismas jį priėmė nagrinėti.

Teismas, įvertinęs ginčui aktualias ABTĮ nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindė tuo, kad nepritaikius šios priemonės jis bus išsiųstas į kilmės valstybę, kur jam gresia persekiojimas, o teismui priėmus jam palankų sprendimą ir panaikinus ginčijamą Sprendimą, tokio sprendimo įvykdymas būtų iš esmės neįmanomas. Išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jo grąžinimas į Lietuvą dalyvauti nagrinėjant prieglobsčio prašymą nebūtų įmanomas, be to, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdžius Išsiuntimo sprendimo vykdymą, būtų užtikrintas proporcingumo principas.

Teismas vertino, kad nepaisant to, jog Išsiuntimo sprendimas yra įsiteisėjęs, jo įvykdymo galimybė yra neatsiejamai susijusi su 2026 m. vasario 26 d. Sprendimo galiojimu. Teismas nurodė, kad minėtame Migracijos departamento Sprendime nebuvo nagrinėjami pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimai, nes jie jau buvo išspręsti Išsiuntimo sprendimu, o pareiškėjas galimas neigiamas pasekmes sieja būtent su šio sprendimo įvykdymu – išsiuntus jį į kilmės valstybę, jis galėtų patirti persekiojimą ir negalėtų pasinaudoti procesinėmis teisėmis, nagrinėjant ginčą dėl 2026 m. vasario 26 d. Sprendimo panaikinimo. Todėl teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčija Migracijos departamento 2026 m. vasario 26 d. Sprendimą, o ne Išsiuntimo sprendimą, nesudaro esminių procesinių kliūčių spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas šioje byloje siekia, kad jam būtų suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, todėl nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Išsiuntimo sprendimo vykdymo, pareiškėjas gali būti išsiųstas į kilmės valstybę iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje, o jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra realus, be to, tokio išsiuntimo pasekmės turėtų tiesioginės įtakos jo teisinei padėčiai ir galimybei veiksmingai realizuoti savo teises.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2025 m. liepos 25 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 25S168275 vykdymą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas.

III. Atsakovas Migracijos departamentas atskirajame skunde prašo iš dalies pakeisti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 24 d. nutartį – netaikyti pareiškėjui reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nestabdyti Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 25S168275 vykdymo.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje, nes pareiškėjas skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas Sprendimu nesuteikė prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nes pareiškėjas naujų esminių motyvų nepateikė, o pateiktame 2026 m. vasario 26 d. el. laiške pareiškėjas prašo atnaujinti jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nes nenori būti deportuotas į kilmės valstybę, kurioje turi problemų, taigi, siekiant išvengti deportacijos, jis buvo pasišalinęs iš Užsieniečių registracijos centro.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, faktinės aplinkybės yra deklaratyvios, paremtos tik paties pareiškėjo žodiniais paaiškinimais, įrodomosios reikšmės neturinčiais duomenimis, todėl nesant šios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, šios priemonės negali būti pritaikytos. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas, atlikdamas preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pareiškėjo šioje administracinėje byloje keliamo reikalavimo pagrįstumo vertinimą, teigė, kad nenustatė pagrindo jį laikyti akivaizdžiai nepagrįstu, tačiau nepateikė jokių motyvų ir argumentų, kurie patvirtintų tokią teismo išvadą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ir kitais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018 nustatytais reikalavimais, t. y. reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso, be to, teismas ne tik turi vertinti skundo argumentaciją, bet ir ją lyginti su ginčijamu sprendimu ir tik tada spręsti dėl skundo reikalavimo pagrįstumo, o vertinimas neturi būti formalus ir nemotyvuotas.

Atsakovo teigimu, nepagrįsta ir antroji būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlyga, o būtent, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pasak atsakovo, nei pareiškėjo skunde, nei pirmosios instancijos teismo nutartyje taip ir nebuvo nurodyta, kokia pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, o asmuo, kuriam sprendimu nebuvo suteiktas prieglobstis neturi būti Lietuvos Respublikos teritorijoje per visą skundo dėl Migracijos departamento priimto sprendimo nagrinėjimo laikotarpį. Atsakovo vertinimu, pavojus asmeniui grįžti į jo kilmės valstybę nebuvo nustatytas, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nebuvo patvirtintos nei vienu patikimu šaltiniu.

Atsakovas akcentuoja, kad byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra Migracijos departamento ginčijamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su ginčijamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, nors byloje nėra duomenų, kad yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo procedūra, atitinkamai pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl galimos žalos, yra hipotetiniai ir nepagrįsti.

Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas pats nurodė, jog iš esmės naudojasi prieglobsčio prašymo procedūra, kad nebūtų grąžintas į kilmės valstybę, o tai rodo pareiškėjo piktnaudžiavimą, taip pat pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu, nedirbo, tačiau nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir ten pasiprašė prieglobsčio, tuomet buvo grąžintas pagal Dublino Reglamentą, pasišalino iš PIIA priėmimo centro, bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos su suklastotu dokumentu, o tai rodo akivaizdų pareiškėjo piktnaudžiavimą migracijos procedūromis. Atsakovo nuomone, valstybės institucijos ir teismai neturėtų leisti užsieniečiams piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir gauti naudos iš savo piktnaudžiavimo.

Atsakovas pažymi, kad iš pateiktų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas yra linkęs piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, be to, pareiškėjas pats nurodė, kad siekia visomis priemonėmis nebūti išsiųstas (klastodamas dokumentus, teikdamas prieglobsčio prašymus ir t.t.). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai apgyvendinti iš valstybės biudžeto lėšų išlaikomuose priėmimo centruose, todėl kiekviena prieglobsčio procedūra piktnaudžiaujančio asmens diena Lietuvos Respublikoje yra išlaidos ir iš Lietuvos biudžeto.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo byla teisme yra elektroninė, t. y., pareiškėjas turi galimybę teikti visus įrodymus, paaiškinimus teismui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, taip pat per portalą susipažinti su kitų bylos dalyvių teikiamais procesiniais dokumentais, be to, pareiškėją byloje atstovauja advokatas, per kurį jis gali įgyvendinti savo procesines teises, o jeigu pareiškėjas pageidauja asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, jis gali prašyti skirti teismo posėdį nagrinėti nuotoliniu būdu (ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo 2020 m., prasidėjus pandemijai dėl COVID-19 infekcijos, beveik visi posėdžiai Lietuvos teismuose yra organizuojami nuotoliniu būdu). Taigi, pareiškėjo teisės nėra niekaip apribojamos.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sustabdė Migracijos departamento 2025m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 25S168275 vykdymą, taip pat savo sprendime nepagrindė nei vienos iš dviejų būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, todėl priėmė nepagrįstą nutartį.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 24 d. nutartį.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė atitinka ABTĮ, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo prieglobsčio bylose bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl būtinybės stabdyti išsiuntimo vykdymą, kai nagrinėjama prieglobsčio byla bei praktiką dėl prieglobsčio prašytojų neišsiuntimo, kol nėra išnagrinėta prieglobsčio byla. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento teiginiais, kadangi jie yra nepagrįsti, mano, jog Migracijos departamentas neatsižvelgia į tai, kad pareiškėjas pateikė kilmės valstybės informaciją apie pasikeitusią situaciją dėl karinių veiksmų eskalacijos, kuri nebuvo vertinta priimant Migracijos departamento sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo, o Migracijos departamento cituojama teismų praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, nėra susijusi su prieglobsčio bylomis, o cituojama EŽTT byla Bajsultanov prieš Austriją (Nr. 54131/10) patvirtina, kad iki išnagrinėjant bylą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį, turi būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau byla Üner prieš Nyderlandus (Nr. 46410/99) nėra susijusi nei su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nei su EŽTK 3 straipsniu, bet yra susijusi su 8 straipsnyje įtvirtintu privataus ir šeimos gyvenimo gerbimu.

Pareiškėjas dėl Migracijos departamento teiginių, kad jis nepagrindė skundo reikalavimų pagrįstumo, o pirmosios instancijos teismas nenustatęs pagrindo laikyti skundą akivaizdžiai nepagrįstu, nepateikė jokių motyvų ir argumentų, kurie patvirtintų tokią teismo išvadą, pažymi, jog tokie Migracijos departamento teiginiai yra nepagrįsti ir nesuderinami su pačia reikalavimo užtikrinimo priemonių esme, nes teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, neturi išnagrinėti skundo reikalavimų iš esmės, t. y. neturi būti nustatęs, ar sprendimo išvados arba skundo reikalavimai yra pagrįsti, nes tai būtų ginčo išnagrinėjimas iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju jo pateikto skundo forma ir turinys atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo skundo reikalavimas formuluojamas aiškiai ir konkrečiai, jis grindžiamas skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios logiškai siejamos su pareiškėjo nurodomais argumentais, taip pat skunde pateikti rašytiniai įrodymai, pateikta kilmės valstybės informacija, pagrindžianti pareiškėjo argumentus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad skundo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o tai, jog pareiškėjo skundo reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti, matyti ir iš pareiškėjo skunde dėstomų motyvų. Pareiškėjas skunde pateikė pakankamai argumentų ir įrodymų (t. y. dokumentą, kad jis yra (duomenys neskelbtini) – savo pasą; kilmės valstybės informaciją, kuri vienareikšmiškai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) religinė mažuma persekiojama (duomenys neskelbtini); kilmės valstybės informacija apie karinius veiksmus, kurie patvirtina beatodairišką smurtą), kurie prima facie pagrįstų, jog Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas.

Pareiškėjas dėl Migracijos departamento argumento, jog nebuvo pagrįsta antroji reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlyga, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, akcentuoja, jog Migracijos departamento teiginiai yra nepagrįsti, nes iš esmės prieglobsčio bylų esmė yra tai, jog sprendžiama, ar asmuo, jei bus grąžintas į kilmės valstybę, patirs persekiojimą, žiaurų nežmonišką, žeminantį elgesį, o tai parodo, jog dažniausiai nesiėmus laikino sprendimo sustabdymo, gali būti padaryta neatitaisoma didelė žala (pasireiškianti poveikiu gyvybei ar sveikatai), nes asmuo būtų išsiųstas į valstybę, kur gresia patirti tokį elgesį, nuo kurio prašė apsaugos.

Pareiškėjo teigimu, jam neatitaisoma žala pasireiškia tuo, kad pareiškėjas dar prieš išanalizuojant jo situaciją dėl jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje būtų išsiųstas į kilmės valstybę, kurioje susidurtų su grėsme savo gyvybei ir sveikatai (kur jam kyla grėsmė patirti persekiojimą dėl religinių įsitikinimų, taip pat kyla beatodairiško smurto grėsmė). Tiek skundo motyvuose, tiek ir prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyta, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę jam gresia persekiojimas ir kyla grėsmė jo gyvybei, laisvei bei sveikatai (t. y. vienoms svarbiausių vertybių). Šiuo atveju svarbu tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje situacija pasikeitė, kiek tai yra susiję su karinio konflikto tarp (duomenys neskelbtini) paaštrėjimu, o tai Migracijos departamento nebuvo analizuota. Pasak pareiškėjo, jo skunde dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo ir prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodytos aplinkybės bei pateikta medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, o Migracijos departamento atskirasis skundas yra nepagrįstas.

Nors Migracijos departamentas teigia, kad nėra duomenų, jog pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra, tačiau pareiškėjas tvirtina, kad tokie Migracijos departamento teiginiai yra nepagrįsti, nes pagal teisės aktų reikalavimus skundo pateikimas Migracijos departamento sprendimo vykdymo nesustabdo, o išsiuntimo sprendimas turi būti vykdomas nedelsiant. Pasak pareiškėjo, skundžiamas sprendimas iškart yra privalomai vykdomas pagal Įstatymą, o skundo dėl sprendimo, kuriuo nesuteiktas prieglobstis, pateikimas teismui automatiškai nesustabdo šio sprendimo vykdymo. Pareiškėjo atveju buvo priimtas sprendimas dėl prieglobsčio prašymo nenagrinėjimo, t. y. sprendimas nepatenka į Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies taikymo apimtį, todėl pareiškėjo sprendimo apskundimas automatiškai nestabdomas. Be to, pagal Įstatymo 127 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Taigi, nurodytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad pareiškėjas turėtų būti išsiunčiamas nedelsiant iš Lietuvos, jei pirmosios instancijos teismas nebūtų pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pareiškėjas dėl Migracijos departamento argumento, kad jį byloje atstovauja advokatas, per kurį pareiškėjas gali įgyvendinti savo procesines teises, todėl jo teisės nebus pažeistos, posėdyje gali dalyvauti nuotoliniu būdu, nurodo, jog tokie Migracijos departamento argumentai nėra pagrįsti. Pareiškėjas akcentuoja, kad prieglobsčio bylose pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas, todėl vien advokato dalyvavimas nėra pakankamas, taip pat asmuo turi turėti galimybes prisijungti prie geros kokybės (pajėgaus) interneto, kad galėtų dalyvauti teismo posėdyje, o tai užtikrinti trečiosiose, neišsivysčiusiose valstybėse yra sudėtinga, todėl realiai galimybė dalyvauti nuotoliu teismo posėdyje yra tada, kai asmuo yra Lietuvoje ar kitose Europos valstybėse.

Pareiškėjas dėl Migracijos departamento argumentų, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, jog teisė atvykti nėra prigimtinė bei dėl šioje dalyje nurodomos EŽTT praktikos, akcentuoja, kad tokie Migracijos departamento argumentai apskritai nėra susiję nei su prieglobsčio bylų nagrinėjimu, nei su reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu, be to, nurodyti argumentai ir teismų praktika nėra susiję su EŽTK 3 straipsnio taikymu, bet analizuoja EŽTK 8 straipsnio taikymą, apimantį teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimo apsaugą. Nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A858-2720/2014, yra analizuojamas klausimas dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kai asmuo prašė leidimo teisėtos veiklos pagrindu, t. y. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Taigi, nurodoma byla niekaip nėra susijusi su EŽTK 3 straipsniu, kurio apsauga yra absoliuti. Atskirajame skunde nurodoma EŽTT byla Üner prieš Nyderlandus (Nr. 46410/99) nėra susijusi nei su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nei su EŽTK 3 straipsniu, tačiau yra susijusi su EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintu privataus ir šeimos gyvenimo gerbimu, todėl niekaip nepagrindžia Migracijos departamento atskirojo skundo argumentų. Tuo tarpu atskirajame skunde cituojama EŽTT byla Bajsultanov prieš Austriją (Nr. 54131/10) patvirtina, kad iki išnagrinėjant bylą pagal EŽTK 3 straipsnį, turi būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

Pareiškėjas tvirtina, kad Migracijos departamentas atskirajame skunde akcentuoja, kad pareiškėjas bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos pasinaudodamas netikru dokumentu ir tai neva pagrindžia, kad jo skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Tačiau tokie Migracijos departamento argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjas pripažįsta, kad jo elgesys buvo netinkamas ir to jis neneigia, tačiau mano, jog tai niekaip neparodo, kad pareiškėjui nekyla grėsmė kilmės valstybėje. Būtent dėl to, kad pareiškėjas žino, jog jo kilmės valstybėje jam gresia didelis pavojus, jis bijo ten grįžti ir buvo visiškoje neviltyje ir baimėje, todėl bandė visomis priemonėmis, kurios jo supratimu buvo tinkamos, gauti prieglobstį kitoje valstybėje, kad nereikėtų grįžti ten, kur jam gresia pavojus. Tačiau tai, kad asmuo pasielgė netinkamai, nereiškia, jog Migracijos departamentas neturi nagrinėti jo prieglobsčio prašymo tinkamai ir išsamiai, taip pat nereiškia, kad asmuo neturėtų būti apsaugotas nuo EŽTK 3 straipsnio pažeidimų.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, buvo nustatytos abi būtinosios sąlygos, kad būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė: prima facie, reikalavimo pagrįstumas (pateikti paaiškinimai ir teisinis pagrindimas dėl nepagrįsto Migracijos departamento sprendimo, pateikti įrodymai – kilmės valstybės informacija, patvirtinanti pareiškėjui kylančias grėsmes, dokumentas objektyviai patvirtinantis, kad jis (duomenys neskelbtini) ir galima didelė bei neatitaisoma žala (asmens gyvybės ar laisvės netekimas, kankinantis elgesys, grėsme asmens sveikatai, beatodairiškas smurtas). Pasak pareiškėjo, visa bylos medžiaga parodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas, laikinai sustabdant sprendimą išsiųsti, yra visiškai proporcinga ir būtina priemonė, kad nebūtų pažeistos pamatinės žmogaus teisės. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, atsižvelgė į ABTĮ ir Įstatymo nuostatas bei priėmė sprendimą atitinkantį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bei aktualią EŽTT praktiką, todėl priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 24 d. nutarties dalies, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdytas Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 25S168275 vykdymas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs argumentų visumą ir byloje pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2025 m. liepos 25 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 25S168275 vykdymą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, atskirajame skunde, be kita ko, teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios bei proceso teisės normų pažeidimus, išvadų nepagrindė, teismo nutarties motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).

Akcentuotina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Bylos duomenimis, pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 25S168275 vykdymą laikinai uždraudžiant išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas Migracijos departamento Išsiuntimo sprendimas, todėl nesustabdžius Migracijos departamento Išsiuntimo sprendimo būtų pradėtas pareiškėjo išsiuntimo procesas, be to, pasak pareiškėjo, yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi to neatlikus, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo nuomone, neatitaisoma žala pasireiškia tuo, kad pareiškėjas dar prieš išanalizuojant jo situaciją dėl jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje, būtų išsiųstas į kilmės valstybę, kur susidurtų su grėsme savo gyvybei ir sveikatai (kur jam kyla grėsmė patirti persekiojimą dėl religinių priežasčių bei kur kyla grėsmė nukentėti nuo beatodairiško smurto), be to, reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nesukurtų neproporcingos naštos valstybei, o pareiškėjo pirmojo prašymo nagrinėjimo metu nebuvo kilęs toks karinio konflikto tarp (duomenys neskelbtini) paaštrėjimas, todėl šios aplinkybės tuo metu nubuvo ir ji yra nauja, kuri turi būti tinkamai išnagrinėta.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 25S168275, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3.2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

Taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą nenagrinėti (duomenys neskelbtini) piliečio (pareiškėjo) paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo paskesniame prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateiktą bei jo asmens byloje surinktą informaciją ir konstatuoja, kad pareiškėjas pateikė paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų, todėl vadovaujantis Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jo paskesnis prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjamas. Sprendime taip pat pažymėta, kad vadovaujantis Įstatymo 1409 straipsniu, prieglobsčio prašytojas teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje turi iki bus priimtas sprendimas dėl jo teisinės padėties, o priėmus sprendimą dėl pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjamo, pareiškėjas netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo grąžinimo, išsiuntimo ir draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką klausimas yra išspręstas Išsiuntimo Sprendimu, kuris yra įsigaliojęs bei vykdytinas, užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iš naujo nesvarstomas ir turi būti vykdomas Išsiuntimo sprendimo 3 punktas – išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, taip pat atsižvelgusi į ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, atsakovo atskirojo skundo argumentus, pareiškėjo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus ir byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nepaisant to, kad Išsiuntimo sprendimas yra įsiteisėjęs, jo įvykdymo galimybė yra neatsiejamai susijusi su 2026 m. vasario 26 d. Sprendimo galiojimu, taigi aplinkybė, kad pareiškėjas ginčija Migracijos departamento 2026 m. vasario 26 d. Sprendimą, o ne Išsiuntimo sprendimą, nesudaro esminių procesinių kliūčių spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjas tikėtinai (prima facie) nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo, pažymi, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; kt.). Todėl teiginiai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo skundžiamos dalies neteisėtumas, analizuojami bylą nagrinėjant iš esmės. Skundžiama nutarties dalimi pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip atitinkantį ABTĮ nustatytus ir tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą pagal jame suformuluotus reikalavimus, pareiškėjas skunde išdėstė nesutikimo su Migracijos departamento Sprendimu argumentus, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Konstatavus, jog pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju iš esmės siekia, kad jam būtų suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Įvertinusi pareiškėjo skunde dėstomus argumentus dėl galbūt kylančios grėsmės pareiškėjui, ginčijamo Sprendimo ir Išsiuntimo sprendimo turinius, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Išsiuntimo sprendimo, pareiškėjas gali būti išsiųstas į kilmės valstybę iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje, pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra realus, o tokio išsiuntimo pasekmės turėtų tiesioginės įtakos jo teisinei padėčiai ir galimybei veiksmingai realizuoti savo teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į bylos pobūdį ir duomenis, pareiškėjo teiginys, jog, jei Migracijos departamento Išsiuntimo sprendimas būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis gali patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, yra nepaneigtas.

Pažymėtina, kad pagal tinkamo proceso principą sprendimas turi būti priimtas teismui išklausius abi ginčo šalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, turintys teisę dalyvauti teismo posėdyje, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-193/2008).

Pagal EŽTT praktiką proceso šalių lygybės principas, būdamas sudedamoji teisingo bylos nagrinėjimo dalis, reiškia, kad kiekviena šalis turi realią galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris jos nepastato į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginti su kita šalimi (žr., pvz., EŽTT 2001 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 39594/98). Šis principas prarastų prasmę, jei vienai iš šalių nebūtų pranešta apie teismo posėdį taip, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti ir ginti savo teises, kai tuo metu kita šalis tokias teises veiksmingai įgyvendina (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą Š. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 37259/04). Dalyvavimas teismo posėdyje leidžia pateikti argumentus dėl bylos esmės, o jų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, kelia grėsmę proceso šalių pasitikėjimui teisingumo vykdymu (žr., pvz., EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimą Nideröst-Huber prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 18990/91).

Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos jis faktiškai negalės veiksmingai įgyvendinti teisės į teisminę gynybą šioje administracinėje byloje. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas siekiant tinkamai užtikrinti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Pasisakydama dėl atsakovo atskirajame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinimas, ar taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, atliekamas individualiai pagal byloje nustatytas aplinkybes, todėl vadovautis atsakovo nurodyta teismų praktika šiuo atveju nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas atskirajame skunde nėra nurodęs aplinkybių, kurios sudarytų faktinį ir teisinį pagrindus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį. Įvertinusi teisinį reguliavimą, teismų praktiką, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus ir byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Migracijos departamento Išsiuntimo sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Kiti atsakovo argumentai nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų ir neturi lemiamos teisinės reikšmės bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 24 d. nutarties dalį, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis