2024-12-18 Nr. AB-18562-3-61-3-02988-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-828-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02988-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Serfas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Serfas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Serfas“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir AAD) 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 47 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas gamintoju / importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Pareiškėjas, vykdydamas įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013–2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai – likviduotai dėl bankroto viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO, ir Organizacija), buvo pavedęs vykdyti Bendrovei nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo Bendrovės pakuočių atliekų tvarkymą 2013–2015 m. ir išdavė metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai). Šie PTO išduoti Patvirtinimai, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino Bendrovės teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remdamasi jais Bendrovė 2014–2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

2.2. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Kauno RAAD) pareiškėjui 2018 m. birželio 18 d. įteikė patikrinimo aktą Nr. MAKP-23 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kurio išvadose nurodoma, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas, ir 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas) panaikino Organizacijos pareiškėjui išrašytus Patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą. Pareiškėjas 2018 m. liepos 18 d. Kauno RAAD raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Jose Bendrovė nurodė, kad Patikrinimo aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nepaisant pateiktų pastabų, Departamentas 2018 m. rugpjūčio 17 d. priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė mokėtiną 163 792 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) sumą.

2.3. Pareiškėjas tinkamai tvarkė metalo pakuočių atliekas, jas perdirbant į metalo laužą, todėl pareiškėjui nekyla pareiga mokėti taršos mokesčio už metalinę pakuotę, nes pareiškėjo veikloje naudota pakuotė, kaip atlieka, apskritai nepateko į aplinką. Pareiškėjas, gavęs Vilniaus RAAD sprendimą, atliko vidinį įmonės dokumentų ir procesų patikrinimą, kurio metu nustatė, kad Bendrovė neimportavo tokių metalinės pakuotės kiekių, kokie nurodyti deklaracijose. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 9 d. Kauno RAAD pateikė įrodymus apie metalo laužo sutvarkymą, tačiau atsakovas neatliko jokio patikrinimo dėl nurodytų aplinkybių ir visiškai ignoravo šią esminę aplinkybę

2.4. Sprendimas laikomas nepagrįstu, nes priimtas vadovaujantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Kadangi minėtu sprendimu panaikinti PTO išrašyti Patvirtinimai apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, Bendrovei atsirado pareiga įvykdyti mokestinę prievolę, nors ji tinkamai ir laiku įvykdė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ) ir Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir PPATĮ) nustatytas pareigas apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat ir kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra įvykdęs visas savo pareigas bei prievoles, neturi ir negali susiklostyti tokia situacija, jog pareiškėjas turi antrą kartą sumokėti Mokestį už aplinkos teršimą.

2.5. Dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti pareiškėjui Organizacijos išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo Organizacijai išduoti dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei pareiškėjo, nei Organizacijos neteisėtų veiksmų ar kaltės. Ginčo Sprendimu pareiškėjas be jokio pagrindo yra įpareigojamas antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą, nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog pareiškėjui kyla atsakomybė nesant jo kaltės. Pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), jau viena atsižvelgiant į šia aplinkybę galima daryti išvadą, kad Sprendimas yra neteisėtas iš esmės. Net ir tuo atveju, jei pasitvirtintų, jog UAB „Metrail“ yra padariusi Vilniaus RAAD sprendime nurodytus pažeidimus, ekonominės sankcijos tretiesiems asmenims, t. y. pareiškėjui ir kitiems pavedimo davėjams, kurie nėra padarę teisės aktų pažeidimų, o veikė taip, kaip nustato įstatymai ir kiti teisės aktai, negali būti taikomos pagal bendrąjį teisės principą.

2.6. Atsakovo priimtame Sprendime teisinis pagrindas yra nurodomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Kontrolės tvarkos aprašas) 17.2 punktas. Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarka buvo pakeista 2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-624, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d. (4 punktas) ir kuriuo buvo panaikintas tvarkos III skyrius, įskaitant ir 17.2 punktą.

2.7. Bendrovė 2018 m. liepos 18 d. Kauno RAAD raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant ir į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, tačiau iš Sprendimo turinio nėra aišku, ar Departamentas priimdamas Sprendimą atsižvelgė, jei taip, tai į kurias pareiškėjo pastabas, arba kodėl į jas neatsižvelgė.

2.8. Vilniaus RAAD pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą ir nesilaikė gero administravimo principų, neįtraukdamas jo į Sprendimo priėmimo procedūrą, nors minėtas sprendimas jam sukelia tiesiogines teisines pasekmes. Taip pat buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas, taikant atgalinį teisės akto nuostatų taikymą.

2.9. Valstybė netinkamai atliko kontrolės funkcijas, dėl ko nebuvo užkirstas kelias UAB „Metrail“ pardavinėti Patvirtinimus apie galbūt netinkamai atliekamą atliekų tvarkymą. Pareiškėjas „loterijos“ būdu gavo Patvirtinimą, išrašytą UAB „Metrail“ įrodančio dokumento pagrindu, kuris buvo panaikintas, ir dėl to neteko teisės į mokestinę lengvatą bei atsidūrė blogesnėje situacijoje nei kiti Organizacijos gamintojai ir importuotojai.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Departamento atsiliepime į skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

3.1. Pareiškėjas pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti PTO. Pareiškėjas, pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, žinojo apie išliekančią šiam pareigą MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nebūtų vykdomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys. Vadovaujantis ATĮ 3425 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 56 punktu, Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą.

3.2. Departamento 2018 m. gegužės 23 d. pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius. Pagal pareiškėjo patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, 2014–2015 m. į vidaus rinką pareiškėjas išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjas, elektroniniu būdu pildydamas ir teikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) deklaracijas, pateikė PTO išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo.

3.3. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2013 m. patvirtinimo Nr. 1314VI0001-5513-0481, metalinės pakuotės kiekis 35,003 t, 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-0481, metalinės pakuotės kiekis 33,563 t, 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-0481, metalinės pakuotės kiekis 13,039 t.

3.4. Vilniaus RAAD sprendimu panaikinus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, Bendrovė neįvykdė nustatytų užduočių, ir pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies nuostatas jai atsirado mokestinė prievolė – apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį 2013–2015 m. laikotarpiais, tikslinant deklaracijas.

3.5. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius.

3.6. Departamento atlikto patikrinimo metu buvo įvertinti perskaičiuoti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. VR-17.5-82 panaikinus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Nustatyta, kad pareiškėjas neįvykdė 2013–2015 m. (0 proc.) Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduoties (54 proc.). Todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. D1-370/1K-230 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ (toliau – ir Mokėjimo tvarkos aprašas) (galiojanti redakcija nuo 2018 m. balandžio 4 d.) 7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 163 792 Eur.

3.7. Dėl pareiškėjo pateiktų pastabų atsakovas nurodė, kad:

3.7.1. Bendrovė pastabose nepagrįstai ir prieštaringai nurodė, kad nesutinka su mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijose pateiktais ir patvirtintais duomenimis ir, kad pateikti duomenys neatitinka faktinių aplinkybių, nors deklaracijas pati Bendrovė pateikė ir patvirtino VMI.

3.7.2. Tiek vykdomo patikrinimo metu, tiek pastabų teikimo metu, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, dokumentų ar kitų svarbių įrodymų, kurie patvirtintų teiginius dėl deklaracijose nurodytų netinkamų duomenų apie importuotus ir vidaus rinkai tiektų pakuočių kiekius, nepateikė aplinkybių ar motyvų, dėl kurių atsirastų pagrindas pratęsti pastabų teikimo terminą.

3.7.3. Pareiškėjas iki patikrinimo pradžios, patikrinimo metu, pastabų teikimo metu netikslino deklaracijose pateiktų į vidaus rinką išleistų kiekių, nepateikė jokių svarbių patikrinimui faktinių duomenų. 2018 m. gegužės 23 d. pranešimu apie patikrinimą pareiškėjas buvo perspėtas apie tai, kad patikrinimui būtini duomenys bus imami iš Bendrovės pateiktų ir patvirtintų deklaracijų VMI ir tuo įpareigotas užtikrinti deklaracijose pateiktų duomenų teisingumą.

3.8. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja teisės aktų reikalavimus ir painioja mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimą ir deklaravimą su Bendrovėje susidariusių atliekų tvarkymu. Pareiškėjo pateiktas UAB „Polimeta“ raštas nepatvirtina ir suteikia pareiškėjui jokių mokestinių lengvatų, nepateisina mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų nepatikslinimo fakto.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Serfas“ skundą patenkino iš dalies, t. y. sumažino AAD 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. 47 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nurodytą sumokėti pareiškėjui UAB „Serfas“ 163 792 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 m. metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą iki 160 984 Eur sumos; kitą skundo dalį atmetė; pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų netenkino.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2013 m. patvirtinimo Nr. 1314VI0001-5513-0481, metalinės pakuotės kiekis 35,003 t, 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-0481, metalinės pakuotės kiekis 33,563 t, 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-0481, metalinės pakuotės kiekis 13,039 t, o 2017 m. gruodžio 19 d. informavo Bendrovę apie prievolę iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius. Departamento 2018 m. gegužės 23 d. pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius.

5.2. Pareiškėjas iki 2018 m. vasario 15 d. nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013–2015 metus, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą metalinių pakuočių kiekį. Vadovaujantis Mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, pareiškėjui apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma.

5.3. Po atlikto patikrinimo 2018 m. birželio 18 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas, su kuriuo nesutikdamas pareiškėjas pateikė rašytines pastabas. Atsakovas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neįvertino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikintų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų VMI ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus, taip pažeisdamas teisės aktus, todėl pareiškėjui buvo nustatyta mokestinė prievolė – 163 792 Eur.

6. Teismas aptarė MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalių, 13 straipsnio 8 punkto, 16 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio 1 ir 2 dalių, 68 straipsnio 1 dalies, PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies, MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies, ATĮ 3425 straipsnio 3 dalies, Kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punkto nuostatas.

7. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodyto senaties termino, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai 2018 metais apskaičiavo mokestį ir už 2013–2015 metus, nes pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį 2018 metais galėjo būti apskaičiuojami mokesčiai už einamuosius metus ir už penkerius praėjusius metus, todėl pareiškėjo argumentai, jog patikrinimas buvo atliktas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, atmesti kaip nepagrįsti.

8. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas nėra šios nagrinėjamos bylos dalyku, todėl teismas dėl pareiškėjo dėstomų argumentų, susijusių su Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu, nepasisakė. Be to, minėto sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas yra įvertintas teismų.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjo iš PTO gauti Patvirtinimai metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą už 35,003 t 2013 metais, už 33,563 t 2014 metais ir 13,039 t 2015 metais nuo sprendimo priėmimo dienos yra laikomi netekę galios, tačiau pareiškėjas iki 2018 m. liepos 13 d. nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013, 2014, 2015 metus, todėl mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013, 2014, 2015 metus vadovaujantis Mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu apskaičiuotas pagrįstai.

10. Teismas nusprendė, kad Departamentas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą nustatyti, jog pareiškėjas privalo sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, nustatytą PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje, dėl to, kad yra pasinaudojęs šio mokesčio lengvata, kurią patvirtina pareiškėjui PTO išduoti Patvirtinimai.

11. Teismas pažymėjo, kad:

11.1. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeista atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusi Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis palikta nepakeista.

11.2. LVAT 2021 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2855-624/2021 2013 m. spalio 5 d. pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašytas pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas Nr. 1314VI005-4994-4994 ir pagal jį 2013 m. spalio 5 d. pakuočių atliekų surinkėjo išrašytas pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantis dokumentas Nr. 1314V10005-4994-5513 paliktas galioti už 37,910 t. 2013 m. spalio 5 d. pakuočių atliekų surinkėjo išrašytame pakuočių atliekų sutvarkymo dokumente Nr. 1314V10005-4994-5513, kuris buvo išduotas PTO, nurodytas pakuočių atliekų sutvarkymo kiekis – 1 200 t.

11.3. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodė, kad PTO išrašyti patvirtinimai (jų dalys) apie pakuočių atliekų sutvarkymą yra reikšmingi gamintojams ir (ar) importuotojams siekiant pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą lengvata, tačiau pažymėjo, jog LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 nurodė, kad būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, ir sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir (ar) importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), jog atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas, ir tokiose bylose turėtų būti sprendžiama dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams (ne)taikymo proporcingumo.

11.4. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje pripažino, jog Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams.

12. Teismas, atsižvelgdamas į LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį bei siekdamas operatyvaus bylos išnagrinėjimo, nutarė įpareigoti atsakovą pateikti paaiškinimus, susijusius su pareiškėjo skundžiamu Sprendimu.

13. Departamentas 2023 m. vasario 17 d. pateikė teismui paaiškinimus ir papildomus rašytinius įrodymus. Departamentas nurodė, kad LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl PTO UAB „Serfas“ išrašyto 13,039 t metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančio dokumento už 2015 metus Nr. 1514VI0001-5513-0481, kurį PTO išrašė UAB „Metrail“ išrašyto dokumento Nr. 1514VI0002-4994-5513 pagrindu, paliko nepakeistą, o tai reiškia, kad PTO įmonei UAB „Serfas“ išrašytas 13,039 t metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinantis dokumentas Nr. 1514VI0001-5513-0481 už 2015 metus Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikintas pagrįstai ir teisėtai; LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl PTO įmonei UAB „Serfas“ išrašyto 33,563 t metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančio dokumento už 2014 metus Nr. 1414VI0001-5513-0481, kurį PTO“ išrašė UAB „Metrail“ išrašyto dokumento Nr. 1414VI0001-4994-5513 pagrindu, paliko nepakeistą, o tai reiškia, kad PTO įmonei UAB „Serfas“ išrašytas 33,563 t metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinantis dokumentas Nr. 1414VI0001-5513-0481 už 2015 metus Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikintas pagrįstai ir teisėtai; LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 panaikino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinime Nr. 1314VI0001-5513-4081, kurį PTO UAB „Serfas“ išrašė UAB „Metrail“ 2013 m. spalio 5 d. išduoto įrodančio dokumento Nr. 13I4VI0005-4994-5513 pagrindu. Atsakovas pabrėžė, kad vadovaujantis LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 atliko perskaičiavimus dėl UAB „Serfas“ sutvarkytų pakuočių kiekių ir 2023 m. vasario 13 d. išvadoje Nr. BDR-546 „Dėl UAB „Serfas“ 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 47 paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgiant į LVAT nutartį“, konstatavo, kad UAB „Serfas“ Sprendimu patvirtinta bendra 163 792 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 160 984 Eur mokesčio už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumą.

14. Dėl pareiškėjo teiginio, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas yra pateikęs UAB „Polimeta“ 2018 m. rugpjūčio 7 d. patvirtinimą dėl iš pareiškėjo supirkto metalo laužo, atsakovas 2023 m. gegužės 15 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad toks UAB „Polimeta“ pateiktas laisvos formos raštas negali būti priimtas kaip atliekų sutvarkymą patvirtinantis dokumentas, nes teisės aktuose reglamentuota pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarka ir patvirtintos formos.

15. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas teismui pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad UAB „Polimeta“ už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius neturėjo teisės išrašyti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, nes nebuvo įtraukta į turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą. UAB „Polimeta“ teisės aktais nustatytos ir patvirtintos formos pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų neišrašė. Į nurodytą sąrašą UAB „Polimeta“ įtraukta tik 2018 m. balandžio 30 d. Aplinkos apsaugos agentūros sprendimu Nr. (27)-TS-173, todėl tik nuo nurodytos datos įgijo teisę išrašyti pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių, kad visas metalo atliekas buvo sutvarkęs ir pateikęs tai patvirtinančius dokumentus, vertinti kaip nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neimportavo metalinės pakuotės kiekių, kokie nurodyti deklaracijose, tačiau šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Dar daugiau, būtent pareiškėjas nurodė 2013–2015 metų deklaracijose būtent tokius metalinės pakuotės kiekius ir pateiktų duomenų netikslino.

16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių kitų įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos už 2013–2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių argumentų dėl perskaičiuoto mokesčio nepagrįstumo, taip pat dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį.

17. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis PTO perdavė metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti Patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata. Pareiškėjo argumentai, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą bei tai, jog buvo pažeistas lex retro non agit principas, vertinti nepagrįstais.

18. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, keliamo ginčo klausimus reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad keistina ginčijama Sprendimo dalis, kuria Sprendime nurodyta sumokėti pareiškėjui 163 792 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą, t. y. pareiškėjas turi sumokėti 160 984 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, sumažinant mokesčio sumą, tačiau ginčijamas Sprendimas nėra panaikintas, todėl teismas nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 20. Pareiškėjas UAB „Serfas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria palikta galioti AAD Sprendimo dalis ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis pareiškėjui UAB „Serfas“ už 2013–2015 metus patvirtinta 160 984 Eur mokesčio suma, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Serfas“ skundą tenkinti visiškai, t. y. visiškai panaikinti AAD sprendimą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Teismas nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į pateiktus paaiškinimus ir įrodymus apie pareiškėjo veiklos specifiką ir pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad absoliuti dauguma 2013–2015 metais pareiškėjo deklaruoto metalinės pakuotės kiekio buvo surinkta ir tinkamai perdirbta ir kad aplinka tokiomis pakuotės atliekomis nebuvo užteršta.

20.2. Teismas pasisakė tik dėl UAB „Polimeta“ pateiktų pažymų, tačiau visiškai ignoravo teismui 2023 m. rugsėjo 4 d. pateiktus kitų įmonių patvirtinimus. Pareiškėjas ne kartą buvo nurodęs, tiek AAD, tiek teismui, kad UAB „Serfas“ veiklos specifika ją skyrė nuo kitų metalo pakuotės atliekų gamintojų, nes kaip pakuotė įmonės apskaitoje laikomos dviejų rūšių metaliniams gaminiams transportavimo metu sutvirtinti naudojamos metalinės tvirtinimo priemonės. Akivaizdu, kad tokia pakuotė nepatenka į komunalinį srautą ir aplinka ja nėra teršiama, nes tai yra tiesiog metalo žaliava, kuri turi didelę kainą ir paklausą. Pareiškėjas pridėjo teismui dokumentus, kad visą metalinę pakuotę, kurią gaudavo su produkcija iš pareiškėjo, perduodavo metalo laužo supirkėjams, t. y. metalinė pakuotė būdavo tinkamai sutvarkoma ir perdirbama, ko ir reikalauja teisės aktai, jog gamintojas-importuotojas įgytų teisę į mokesčio nuolaidą. Kadangi pareiškėjas 2013–2015 metais turėjo kelis tūkstančius klientų, fiziškai nebuvo įmanoma iš jų visų gauti atitinkamus patvirtinimus su įrodymais. Todėl pareiškėjas dėl šių faktų nustatymo teisminio proceso metu ne kartą kreipėsi ir į AAD, prašydamas AAD atlikti papildomą patikrinimą arba sudaryti taikos sutartį, sutikdamas mokėti tuo tarifu, kuris galioja nuo 2019 metų (t. y. po 196 Eur/t).

20.3. Teismas visiškai nevertino ir pareiškėjo pateiktų įrodymų, t. y. mokslininkų ir ekspertų išvadų, patvirtinančių, kad: a) gamta, aplinka ir komunalinis atliekų srautas nėra ir negalėjo būti užterštas tokiais metalinės pakuotės kiekiais, kokius nurodo AAD; b) kad gamtoje, aplinkoje ir komunaliniame atliekų sraute nėra tokių metalo pakuočių (atliekų), kokias į rinką išleido pareiškėjas.

20.4. Teismas ignoravo faktą, kad šios sudėtingos bylos kontekste turėtų būti atsižvelgiama į aplinkybę, ar metalo atliekos/laužas buvo realiai surenkamas ir tvarkomas, o ne tik į tai, ar patvirtinimą apie sutvarkymą išduodantis subjektas buvo įrašytas į atitinkamą sąrašą. Tarp tokių subjektų, kurie turėjo teisę išrašyti pažymas, buvo ir UAB „Metrail“ ir PTO, ir pareiškėjas turėjo šių organizacijų pažymas, bet kaip paaiškėjo, dėl netinkamos kontrolės ir visos atliekų tvarkymo sistemos sudėtingumo vėliau tos pažymos buvo panaikintos atgaline tvarka. Akivaizdu, kad pareiškėjas negali turėti dviejų pagal visą galiojusį reguliavimą išduotų pažymų už tuos pačius laikotarpius iš dviejų pažymas turinčių teisę išrašyti organizacijų, nes tuo metu tokio reikalavimo nebuvo ir niekas negalėjo numatyti, jog UAB „Metrail“ ar PTO pažymos bus panaikintos. Atsižvelgdamas į tai, teismas privalėjo ne formaliai atmesti kitų organizacijų išduotus patvirtinimus, o išsamiai ištirti juose nurodytus duomenis ir, reikalui esant, pareikalauti papildomų įrodymų dėl atitinkamų faktų apie atliekų tvarkymą arba nurodyti AAD atlikti patikrinimą dėl atitinkamų aplinkybių, arba tiesiog vertinti juos pareiškėjo naudai.

20.5. Ginčo atveju teismas visiškai ignoravo pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad atsakovas apskritai nenurodė kokia padaryta žala, koks žalos dydis ir kokie asmenys ją konkrečiai sukėlė ir kodėl būtent pareiškėjui perkeliama atsakomybė.

20.6. Teismo sprendimas neatitinka esminio mokesčių administravime taikomo turinio viršenybės prieš formą principo. Norminiai teisės aktai, numatantys teisės į mokestinę lengvatą gavimo ir panaikinimo taisykles, negali būti aiškinami atskirai nuo mokesčių administravimo principų.

20.7. Tie pažeidimai, kuriuos AAD nustatė atlikdama trečiųjų asmenų (UAB „Metrail“ ir vėliau – PTO) patikrinimą, kurių pagrindu buvo panaikinti pirminiai atliekų sutvarkymo patvirtinimai, negali paneigti nei fakto apie atitinkamą gaminių atliekų perdirbimą (sutvarkymą), nei fakto, kad AAD nepateikė įrodymų apie faktinį gamtos/aplinkos/komunalinio atliekų srauto užteršimą. Todėl atitinkamai negali būti paneigta ir pareiškėjo teisė į mokesčio lengvatą.

20.8. Teismas visiškai nevertino fakto, kad neigiamos mokestinės pasekmės pareiškėjui ir kitiems pavedimo davėjams pritaikytos loterijos pagrindu, todėl yra nepagrįstos ir neteisėtos. Remiantis LVAT praktika, tokio „loterijos“ principo taikymas, priimant administracinius aktus, kurie sukelia neigiamas teisines pasekmes tretiesiems asmenims, kurie nėra padarę jokio pažeidimo, yra nepateisinamas ir negali būti taikomas.

20.9. Patvirtinančių dokumentų išrašymo metu nebuvo žinoma, kad UAB „Metrail“ išduoti įrodantys dokumentai, kurių pagrindu išduota dalis Patvirtinimų pavedimo davėjams, vėliau bus panaikinti. AAD priėmus Sprendimą buvo sukurta situacija, kuomet tos pačios gamintojų ir importuotojų organizacijos (PTO) pavedimo davėjai, kurie rinkai tiekė tos pačios rūšies pakuotes, atsidūrė iš esmės skirtingose sąlygose, kas prieštarauja ATĮ 3422 straipsnio 6 dalies nuostatoms bei teisėtų lūkesčių principui: (i) dalis pavedimo davėjų, tarp jų ir pareiškėjas, kurie gavo Patvirtinimus išrašytus UAB „Metrail“ įrodančių dokumentų pagrindu, neteko teisės į mokesčio lengvatą, nepaisant to, kad susimokėjo Organizacijai už pakuočių atliekų tvarkymą, ir iš jų reikalaujama susimokėti mokestį už aplinkos teršimą; (ii) kita dalis pavedimo davėjų, kurie gavo Patvirtinimus išrašytus kitų atliekų tvarkytojų įrodančių dokumentų pagrindu, nepatyrė absoliučiai jokių neigiamų pasekmių.

20.10. Teismas privalėjo įvertinti atsakovo Sprendimą proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų aspektu, tačiau to nepadarė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą spendimą. LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje nevertino taikytų poveikio priemonių proporcingumo, t. y. gamintojams ir (ar) importuotojams galbūt kilsiančios pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą, bet nurodė, kad toks klausimas privalo būti sprendžiamas būtent individualiose bylose, kur sprendžiamas konkrečių gamintojų ir importuotojų (t. y. ir pareiškėjo) apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą klausimas. Pareiškėjui surašytas AAD Sprendimas turėjo būti pripažintas kaip neatitinkantis proporcingumo principo, tuo labiau, kad nėra jokios pareiškėjo kaltės dėl Departamento netinkamai atliktos kontrolės funkcijos ir atitinkamai kilusių pasekmių.

20.11. Pareiškėjas sutinka, kad būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, tačiau vadovaujantis proporcingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principais tuo pačiu teismas turėjo įvertinti, ar valstybės institucija (atsakovas), kuri paskirta atlikti kontrolės funkciją dėl tinkamo atliekų sutvarkymo, tinkamai ir laiku vykdė savo pareigas. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad iš esmės tik 2023 metais AAD pagaliau „suskaičiavo“ pareiškėjo mokėtiną mokestį už 2013–2015 metus, nesant jokių faktinių įrodymų apie esamą realiai nesutvarkytą atliekų kiekį ir taip pat nesant pareiškėjo kaltės, visiškai neatitinka proporcingumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principų.

20.12. Sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą, būtent atsakovas šioje byloje turėjo pateikti įrodymus, kad atitinkamas atliekų kiekis, už kurį pareiškėjui panaikinta mokesčio lengvata, yra realiai (faktiškai) nesutvarkytas. Taigi vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, teismas turėjo spręsti, kad vien UAB „Metrail“ ir/ar PTO dokumentų (patvirtinimų) neteisingas surašymas neturėtų lemti pareiškėjui prievolės mokėti padidintą mokestį nesant faktinių įrodymų apie nesutvarkytus atliekų kiekius. AAD niekada nepateikė nei teismui, nei pareiškėjui informacijos kur yra tos nesutvarkytos atliekos, koks jų kiekis, kas jas saugo ir pan.

20.13. Ginčo atveju svarbu atsižvelgti, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą, AAD kaip kontroliuojanti institucija turėjo konkrečią pareigą atlikti tam tikrus atliekų tvarkymo priežiūros ir kontrolės veiksmus, laikantis teisės aktuose nustatytų terminų, t. y. tikrinti organizacijas ir atliekų tvarkytojus kasmet, tačiau šių pareigų tinkamai neatliko. Priešingai, Sprendimu atliko neteisėtą atsakomybės perkėlimą ir valstybės sankciją sąžiningoms įmonėms už su jomis jokiais teisiniais ryšiais nesusijusių asmenų galbūt nusikalstamą veiką klastojant dokumentus.

20.14. LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad dėl UAB „Metrail“ galbūt nusikalstamos veiklos į teismus buvo kreiptasi dar 2015 m., tačiau ginčo byloje teismas visiškai nepasisakė kaip vertina pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad nei valstybė, nei atitinkamos institucijos nesiėmė reikiamų priemonių, jog būtų užtikrinta sąžiningai veikiančių juridinių asmenų teisių apsauga.

20.15. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į faktą, kad AAD Sprendimu pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, jog atitinkama sistema, kurios priežiūros pareiga tenka būtent valstybei, veiks tinkamai bei leis pasinaudoti suteiktomis mokestinėmis lengvatomis.

20.16. Įpareigojimas pareiškėjui sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pažeidžia ne tik verslo interesus ir kelia grėsmę dėl pareiškėjo veiklos tęstinumo, bet ir pažeidžia teisinės valstybės pagrindinius principus, kadangi atsakomybė perkeliama jokių teisės aktų pažeidimų nepadariusiems asmenims. Tuo metu kontroliuojanti institucija lieka visiškai neatsakinga už savo pareigos nustatyti tikruosius teršėjus nevykdymą ir už nuostolių pareiškėjui atlyginimą.

20.17. Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad pareiškėjui Sprendimu nustatyta poveikio priemonė, t. y. taikomas didesnis mokesčio tarifas yra neproporcingas nurodomam pažeidimui, kadangi pareiškėjas sąžiningai mokėjo nustatytą mokestį PTO už atliekų tvarkymą.

20.18. Pareiškėjui taikoma mokestinė prievolė, atsirandanti dėl Patvirtinimų panaikinimo, atitinka ekonominės sankcijos požymius, nes (i) mokestis už aplinkos taršą pakuočių atliekomis yra dešimtimis kartų didesnis nei faktiniai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo kaštai, o (ii) gamintojas - importuotojas jau yra sumokėjęs organizacijai, o organizacija – atliekų tvarkytojui už pakuočių atliekų tvarkymą.

20.19. Teismas visiškai nepasisakė kaip vertina pareiškėjo argumentą, kad Patikrinimo aktas ir AAD Sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, nes Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad valstybė negali įgyti naudos dėl to, jog ji pati netinkamai (ar nevisiškai) įgyvendina Europos Sąjungos teisę.

20.20. Nagrinėjamu atveju paskirta 160 984 Eur dydžio sankcija nėra proporcinga nurodomiems pažeidimams, todėl teismas turėjo ją panaikinti arba sumažinti įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir argumentus.

20.21. LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį, vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, ir nėra duomenų, jog ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus; ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).

20.22. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, kuriai pavaldus AAD, pati pripažino, jog mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis tarifas – 753 Eur/t 2013–2015 metais buvo 17 kartų didesnis už vidutinius metalinės pakuotės atliekų tvarkymo kaštus (44 Eur/t), dėl ko nuo 2019 m. tarifas buvo sumažintas.

20.23. Pats mokesčio pavadinimas suponuoja, kad mokestis turi būti mokamas už teršimą, o ne už dokumentų (patvirtinimų) neteisingą surašymą. Todėl šioje byloje teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui priskaičiuotinas mokestis galėtų būti mažinamas realaus atliekų tvarkymo kaštų dydžio.

20.24. Vertinant pareiškėjui priskaičiuoto mokesčio proporcingumą, buvo prašoma teismo atsižvelgti į ginčo nagrinėjimo metu, t. y. 2019 metais Aplinkos ministerijos parengtą aiškinamąjį raštą dėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymo projekto, kuriame nurodyta, kad rašto surašymo metu (2019 metais) galiojantis mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis tarifas – 753 Eur/t yra 17 kartų didesnis už vidutinius metalinės pakuotės atliekų tvarkymo kaštus (44 Eur/t). Aplinkos ministerija aiškinamajame rašte taip pat nurodė, kad kiti tuo metu, t. y. 2019 metais galiojantys mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis tarifai yra didesni vidutiniškai apie 4,2 karto už pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos.

20.25. Vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, teismas turėjo spręsti, kad vien dokumentų (patvirtinimų) neteisingas surašymas negali lemti pareiškėjui prievolės mokėti padidintą mokestį nesant faktinių įrodymų apie nesutvarkytus atliekų kiekius.

20.26. Atsižvelgiant į viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo turinio ir procedūrinius trūkumus, teismas turėjo pakankamą pagrindą ginčijamą Sprendimą panaikinti. Departamentas pažeidė nuostatas, įpareigojančias viešojo administravimo subjektus priimti motyvuotus, teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįstus sprendimus.

21. Atsakovas AAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

21.1. Pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai, taip pat, kaip UAB „Polimeta“ patvirtinimas apie metalo laužo supirkimą – laisvos formos raštai, negali būti priimti kaip atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai, kadangi jie ne tik kad neatitinka formos, bet neįrodo fakto, jog metalinės pakuotės atliekos buvo sutvarkytos.

21.2. Metalinės pakuotės atliekos nebuvo faktiškai sutvarkytos (perdirbtos ar panaudotos energijai gauti). Nei pareiškėjas, nei PTO nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos Bendrovės priduotos metalinės pakuotės, todėl Bendrovė neįgijo jokios teisės į mokestinę lengvatą.

21.3. Pareiškėjas nebuvo nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir (ar) jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių.

21.4. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog Departamentas savo pareigas vykdė neatsakingai ir (ar) nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų.

21.5. Šiuo atveju mokestinė prievolė kilo ne iš delikto ir ją sumokėti privalo mokesčio mokėtojas, taigi kaltės ir pažeidimų nagrinėjimas šioje byloje yra teisiškai nereikšmingas. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui buvo paskirta ne sankcija, o atsirado pareiga, nesutvarkius pakuočių, apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m., kurio Bendrovė valstybei nemokėjo.

21.6. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, LVAT praktika ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl AAD Sprendimo, kuriuo nuspręsta patvirtinti Patikrinimo aktu priskaičiuotą 163 792 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013–2015 m., teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. sumažino AAD 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. 47 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nurodytą sumokėti pareiškėjai UAB „Serfas“ 163 792 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 m. metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą iki 160 984 Eur sumos, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, keliamo ginčo klausimus reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, konstatavo, kad ginčijamas sprendimas keistinas, nežymiai sumažinant mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą (nuo 163 792 Eur iki 160 984 Eur).

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad ginčijamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, bei turi būti panaikintas dėl materialiosios teisės normų pažeidimų, taip pat netinkamai pritaikytų ir pažeistų procesinės teisės normų.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (aktuali redakcija) patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostatos. Nagrinėjamo ginčo kontekste šių teisės aktų aktualios normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.

27. Byloje nustatyta, jog atsakovas 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 47 patvirtino Patikrinimo aktą ir konstatavo, kad pareiškėjas neįvertino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikintų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus, tuo pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, Aprašo 17.2 punktą, Mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo nustatyta mokestinė prievolė – 163 792 Eur (privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma). Kaip nurodė atsakovas, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 panaikino atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, Departamentas atliko perskaičiavimus dėl sutvarkytų pakuočių kiekių ir 2023 m. vasario 13 d. išvadoje Nr. BDR-546 „Dėl UAB „Serfas“ 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 47 paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį“ sprendė, kad pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 47 patvirtinta bendra 163 792 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 160 984 Eur mokesčio už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumą.

28. Nagrinėjamo ginčo kontekste aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ir šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje) suformuota praktika.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pateiktas ginčui taikytino teisinio reguliavimo aiškinimas ir pasisakyta dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde kai kurių akcentuojamų klausimų (netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), mokesčio mokėtojo kaltės nebuvimo). Atsižvelgiant į tai šiais aspektais šiame sprendime nebepasisakoma.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į pateiktus paaiškinimus ir įrodymus apie jo veiklos specifiką ir pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad absoliuti dauguma 2013–2015 metais pareiškėjo deklaruoto metalinės pakuotės kiekio buvo surinkta ir tinkamai perdirbta ir kad aplinka tokiomis pakuotės atliekomis nebuvo užteršta. Šiuo aspektu pastebėtina, kad teismas, įvertinęs įrodymus, sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių kitų įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo metalinės pakuotės atliekos už 2013–2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Ypač išsamiai teismas pasisakė dėl UAB „Polimeta“ dokumentų vertinimo ir kodėl jie negali būti pripažįstami atliekų sutvarkymą patvirtinančiais dokumentais. Nors pirmosios instancijos teismas konkrečiai nepasisakė, tačiau analogiškai vertintini ir kiti UAB „Serfas“ pateikti papildomi dokumentai (AB „Aksa“, UAB „Raseinių statyba“, UAB „Projektana“ ir kt.) dokumentai (laisvos formos raštai (kai kuriais atvejais PVM sąskaitos faktūros ir priėmimo-pristatymo aktai) negali būti priimti kaip atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai). Be to, teisės aktuose aiškiai reglamentuota pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarka ir patvirtintos dokumentų formos.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti byloje ginčijamą atsakovo sprendimą proporcingumo principo aspektu. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas vertino priskaičiuoto mokesčio dydį proporcingumo principo kontekste ir pažymėjo, kad pareiškėjas ir skunde nebuvo nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių bei išsamiai pasisakė dėl pareiškėjui taikyto mokesčio dydžio ne proporcingumo išdėstytų argumentų. Atsižvelgiant į tai, šiuos pareiškėjo argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais.

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia (be kita ko) suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtent paties pareiškėjo nepakankamas aktyvumas, atidumas ir rūpestingumas sukėlė jam teisines pasekmes, todėl jo teisės, vadovaujantis konstituciniais teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo, taip pat atsakingo valdymo (gero administravimo) principais, negintinos.

33. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pasisakė dėl mokesčio apskaičiavimo/perskaičiavimo senaties termino ir dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Minėtu aspektu teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šiame sprendime dėl to nebepasisako.

34. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (dėl mokslininkų ir ekspertų išvadų, dėl žalos padarymo, dėl turinio viršenybės prieš formą principo taikymo, dėl mokestinės prievolės taikymo loterijos pagrindu) savaime taip pat nekeičia padarytų išvadų arba yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų ir su jais susijusių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų atskirai nepasisakoma.

35. Pastebėtina, kad sutartinių įsipareigojimų vykdymas dėl pakuočių atliekų tvarkymo tarp pareiškėjo ir UAB „Metrail“ (vėliau – PTO) bei iš to kylančių pasekmių vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog Patikrinimo aktas ir ginčijamas sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

36. Visumoje teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra netinkamai motyvuotas, nepasisakyta dėl visų pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytų faktinių aplinkybių ar argumentų. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmesdamas pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų ir procesiniuose dokumentuose išdėstytų pagrindinių argumentų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis.

37. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

39. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Serfas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis