2016-10-12 Nr. AB-19806-3-61-3-02943-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-806-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02943-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos F. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. I. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl raštų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. liepos 18 d. gautas pareiškėjos F. I. (toliau – ir pareiškėja) skundas, kuriame prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2015 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. 17.2-10679, 2015 m. rugsėjo 18 d. raštą Nr. 17.2-10788 ir 2016 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 17.2-4474; įpareigoti Generalinę prokuratūrą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus pagal visus pareiškėjos skundus; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, pareiškėjai padarytos neturtinės žalos atlyginimą – 1 000 000 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo sprendimo priėmimo dienos iki visiško įvykdymo dienos.

Kartu su skundu paduotas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą Generalinės prokuratūros raštams skųsti.

Prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą grindžiamas tuo, kad skundžiamuose aktuose nebuvo nurodyta jų apskundimo tvarka. Be to, prašyme nurodytos ir kitos, pareiškėjos manymu svarbios priežastys, dėl kurių terminas turi būti atnaujintas. Tokių priežasčių nurodoma dvylika: 1) skundžiami raštai formaliai yra informaciniai; 2) teiginiai, nurodyti Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2456-803/2016; 3) nenurodyta apskundimo tvarka ir žinybingumas; 4) daroma tiesioginė įtaka ir spaudimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams nevykdyti nusikalstamų veikų tyrimų ir priimti neteisėtus sprendimus; 5) susidorojimas su pareiškėja galimai įgavo institucinį pobūdį; 6) daroma tiesioginė netinkama įtaka ir spaudimas Lietuvos teismams priimti pareiškėjai nepalankius sprendimus; 7) remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu ir mano, kad taikytina ieškinio senaties samprata, nes pareiškėja prašo žalos atlyginimo; 8) Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5124-473/2016 atmestas pareiškėjos prašymas suteikti jai antrinę teisinę pagalbą ginče su Generaline prokuratūra; 9) nėra aplinkybių, nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; 10) Generalinė prokuratūra raštus siunčia paprastu paštu, pareiškėjos prašymai pašto įstaigai nurodyti, kada jai korespondencija įteikta, netenkinami; 11) pareiškėja turėjo rinkti ir daryti dokumentų kopijas, susipažinti su Generalinėje prokuratūroje esančia medžiaga; 12) skundo dalykas yra ne procesiniai prokuratūros veiksmai, o administraciniai sprendimai, neteisėti sprendimai ir vilkinimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos F. I. skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos skunduose nurodytų aplinkybių nustatyta, jog skundžiamus raštus pareiškėja gavo paštu, įrodymų, kad raštai gauti pavėluotai pareiškėja nepateikė, raštus pareiškėja turi ir pateikė juos teismui. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtų bylų pagal pareiškėjos skundus, galima padaryti išvadą, kad pareiškėjai apie skundžiamus sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo buvo žinoma dar paduodant skundus tose bylose (pvz., teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8581-331/2016).

Pareiškėja su skundu pateikė tris skundžiamus raštus, iš kurių turinio akivaizdu, kad jie priimti sprendžiant pareiškėjos skundus dėl nusikalstamų veikų, kurios nurodomos tuose skunduose, išaiškinimo, dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar nepradėjimo. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Viešojo administravimo sąvoka pateikta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje – viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Toks teisinis reguliavimas yra grindžiamas tuo, kad prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį, taip pat Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo normas dėl prokurorų veiklos nepriklausomumo.

Nors Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 8 punkte yra nustatyta, kad prokuratūra pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus, o administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad skundo reikalavimai, susiję su prokuratūros, kaip viešojo administravimo subjekto funkcija, gali būti nagrinėjami administraciniuose teismuose, tačiau tai turi būti veikla viešojo administravimo, o ne baudžiamojo proceso srityje. Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. I-198 (toliau – ir Aprašas), 3 punkte nustatyta, kad nagrinėjant asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus Aprašo nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir jų pagrindu priimti teisės aktai (Rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, Rekomendacijos dėl viešojo intereso gynimo ir kt.).

Įvertinus pareiškėjos skundo turinį ir skundžiamus raštus, darytina išvada, kad administracinis teismas nėra kompetentingas vertinti, ar pagrįstai nebuvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl pareiškėjos skunduose prokuratūrai nurodytų nuskalstamų veikų – turto prievartavimo, terorizavimo, grasinimų, siekimo privesti prie mirties, bandymų nužudyti ir kt., nes pagal Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 4 dalį prokuroro nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ne Generalinei prokuratūrai ar administraciniam teismui.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos reikalavimą dėl Generalinės prokuratūros raštų panaikinimo atsisakytina priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. atsisakymas priimti šią skundo dalį pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį sudaro išimtį, kai termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas.

Taip pat administracinis teismas nėra kompetentingas įpareigoti Generalinę prokuratūrą atlikti jos pareigai ir kompetencijai priskirtus veiksmus pagal pareiškėjos skundus. Pareiškėjos skunde (skundo dalis pažymėta Nr. III.4) administraciniam teismui nurodomi Generalinės prokuratūros neišnagrinėti jos skundai. Iš aprašymo ir pateiktų priedų daroma išvada, kad tai buvo pareiškėjos skundai, išimtinai susiję su nusikalstamų veiksmų prieš pareiškėją tyrimu, kas nėra veikla viešojo administravimo srityje. Todėl ir šis reikalavimas negali būti priimtas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Teismas nesprendžia ir dėl šios skundo dalies padavimo termino, kuris vilkinimo atveju yra numatytas ABTĮ 29 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo kildinamas iš neteisėtų Generalinės prokuratūros, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų viešojo administravimo srityje, tačiau skundas grindžiamas tik veiksmais baudžiamojo proceso reguliavimo srityje. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra išvestinis iš skundžiamų aktų ir veiksmų (neveikimo). Todėl šį reikalavimą atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu – skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Žalos atlyginimo klausimai reglamentuojami CK 6.271, 6.272, 6.273 straipsniuose. CK 6.272 straipsnyje nustatyta, kada galima reikalauti atlyginti žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, bylos dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teismuose. Pareiškėjai ši aplinkybė yra žinoma, ką patvirtina administraciniam teismui paduoto skundo priedai – Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-831-178/2016, proceso Nr. 2-55-3-01633-2015-6. Pareiškėjos ieškinys bendrosios kompetencijos teismui dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, buvo nepriimtas tik dėl to, kad pareiškėja teismo nurodymu nepašalino ieškinio trūkumų.

III. Pareiškėja F. I. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartį ir skundą priimti arba perduoti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo dalyką – pareiškėja neprašė tirti atsakovo Generalinės prokuratūros prokurorų procesinių veiksmų. Pareiškėjos reikalavimas buvo susijęs su Generalinės prokuratūros, kaip centrinio viešojo administravimo subjekto, neteisėtais sprendimais ir iš to kildinamos žalos atlyginimu. Skundžiami atsakovo raštai nėra baudžiamojo proceso dokumentai, o yra individualūs teisės aktai, neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Šie raštu parengti remiantis Aprašu ir patenka į viešojo administravimo sąvoką. Todėl mano, jog skundas teismingas ne bendrosios kompetencijos teismui, o administraciniam teismui. Taip pat pažymi, kad Generalinė prokuratūra vilkina jos kompetencijai priskirtų pareigų atlikimą – nenagrinėja pareiškėjos skundų nuo 2011 metų, į kai kuriuos iš jų neatsako. Akcentuoja, jog ABTĮ 22 straipsnyje yra numatyta, kad skundas negali būti paliktas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog pareiškėja F. I. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Generalinės prokuratūros 2015 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. 17.2-10679, 2015 m. rugsėjo 18 d. raštą Nr. 17.2-10788 ir 2016 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 17.2-4474; įpareigoti Generalinę prokuratūrą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus pagal visus pareiškėjos skundus; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, pareiškėjai padarytos neturtinės žalos atlyginimą – 1 000 000 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo sprendimo priėmimo dienos iki visiško įvykdymo dienos.

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. liepos 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos F. I. skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėja 2016 m. spalio 11 d. pateikė atskirojo skundo papildymą. Atsižvelgiant į tai, kad ABTĮ (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) nėra numatyta galimybė tikslinti pateiktą atskirąjį skundą, teisėjų kolegija minėto pareiškėjos pateikto dokumento nevertina ir dėl jame išdėstytų motyvų nepasisako.

Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino ABTĮ. Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (2010 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma, patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą) (2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

ABTĮ 17 straipsnyje apibrėžtos bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Šiame straipsnyje, be kita ko, numatyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.) ir žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.). Pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, matyti, jog bylos, kylančios iš veiklos baudžiamojo proceso srityje, yra priskirtinos bendrosios kompetencijos teismams. Kita vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išsakyta pozicija, kad skundo reikalavimai, susiję su prokuratūros, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcija, gali būti nagrinėjami administraciniuose teismuose, tačiau tai turi būti veikla viešojo administravimo, o ne baudžiamojo proceso srityje.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjos skundžiami Generalinės prokuratūros raštai yra susiję su ikiteisminio tyrimo dėl pareiškėjos skunduose nurodytų nusikalstamų veikų pradėjimu/nepradėjimu. Taigi šiuo atveju minėti raštai susiję su prokuratūros veikla baudžiamojo proceso srityje, o ne jos, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcija ir administraciniai teismai nėra kompetentingi vertinti jų teisėtumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos reikalavimą dėl Generalinės prokuratūros raštų panaikinimo atsisakytina priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, o klausimas dėl praleisto termino atnaujinimo nagrinėjamu atveju nespręstinas.

Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Generalinę prokuratūrą atlikti veiksmus yra iš esmės išvestinis iš reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl jį taip pat atsisakytina priimti remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Tas pats pasakytina ir dėl Generalinės prokuratūros vilkinimo atlikti tam tikrus veiksmus – atsakyti į pareiškėjos pateiktus skundus, nes minėti skundai susiję su prokuratūros veikla baudžiamojo proceso srityje.

Pareiškėja reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kildina iš neteisėtų Generalinės prokuratūros, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų viešojo administravimo srityje, tačiau skunde tokių veiksmų nenurodo, o neteisėtus veiksmus sieja su prokuratūros veiksmais baudžiamojo proceso srityje. Kaip jau minėta, administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl žalos tik tada, kai žala kildinama iš viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų. Todėl pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Generalinės prokuratūros veiksmų, atlyginimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Pažymėtina, kad pareiškėjos atskirajame skunde nurodyta ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies norma, jog byla negali būti nutraukta arba skundas (prašymas, pareiškimas) paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes ji taikoma tada, kai byla nagrinėjama iš esmės jau išsprendus skundo priėmimo klausimą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik pareiškėjos pateikto skundo priėmimo klausimas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja kreipėsi į teismą skunde išdėstydama reikalavimus, kurie nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį skundą atsisakė priimti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos F. I. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė