2021-10-27 Nr. AB-22501-3-64-3-02229-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3108-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02229-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinių reikalų ir darbo ministerijos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Joniškio skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir – Užimtumo tarnyba) Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Joniškio skyriaus (toliau – ir Joniškio skyrius) 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. SS(19.5)‑1095 „Dėl 2020 m. birželio 15 d. sprendimo panaikinimo, kiek tai susiję su V. J. padėtimi ir naujo sprendimo priėmimo dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“ dalį (toliau – ir Sprendimas), kuria pareiškėjui neskirta išmoka, ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. birželio 13 d. elektroninėmis priemonėmis pateikė prašymą Užimtumo tarnybai dėl savarankiškai dirbančio asmens išmokos (toliau – ir Išmoka) skyrimo. Joniškio skyriaus 2020 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. SSI(19.5)‑610 Išmoką skirti pareiškėjui buvo atsisakyta. Joniškio skyrius sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjo savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per paskutinius 12 mėnesių (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 str. 1 d. 1 p.). Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriui (toliau – ir Komisija), kuri 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 21R3‑52(AG3‑43/26‑2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas) jį panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti 2020 m. birželio 13 d. pareiškėjo prašymą. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 28 d. priėmė Sprendimą, kuriuo dar kartą neskyrė išmokos, remdamasis tais pačiais argumentais kaip ir 2020 m. birželio 15 d. sprendime Nr. SSI(19.5)‑610, nors pastarasis sprendimas ir buvo panaikintas Komisijos. Sprendime nenurodyta kokiais pagrindiniais faktais, įrodymais ir argumentais bei teisiniu pagrindu remiantis priimtas toks pats sprendimas, kodėl Komisijos sprendime išdėstyti motyvai nebuvo vertinti, o pats Komisijos sprendimas nebuvo apskųstas, todėl pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime Komisijai pripažino, jog pareiškėjas 2019 m. vykdė individualią žemės ūkio veiklą, tačiau teigė, kad ji nelaikytina registruota savarankiška veikla, nes nuo 2020 m. sausio 1 d. galioja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcija, kurioje nurodyta, kad ekonominio dydžio vienetų vertinimo laikotarpis yra praėję kalendoriniai metai. Pareiškėjas teigė, kad jis atitiko ginčui aktualios redakcijos (galiojusi nuo 2019 m. balandžio 19 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 punkte pateiktą savarankiškai dirbančių asmenų apibrėžtį, o pareiškėjo veikla vertintina kaip atitinkanti to paties įstatymo 8 straipsnį (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. gegužės 7 d.). Kadangi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies norma nenustato išimčių ar kitokių apribojimų dėl asmens laisvai pasirinktos veiklos vykdymo pagal verslo liudijimą, vertintina, kad pareiškėjas ir jo veikla atitinka Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus reikalavimus.

4. Pareiškėjas teigė, kad valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras (toliau – ir Centras), vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 3D‑1106 „Dėl žemės ūkio valdos ar ūkio bendrojo standartinio gamybinio pelno ir ekonominio dydžio, išreiškiamo ekonominio dydžio vienetais, apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, mokesčių tikslais žemės ūkio valdas ar ūkius grupuoja pagal bendrąjį standartinį gamybinį pelną ir ekonominį dydį, išreiškiamą ekonominio dydžio vienetais (toliau ir – EDV). EDV dydis apskaičiuojamas kartą per metus už praėjusių metų laikotarpį, sutampantį su kalendoriniais metais. Pagal Centro atliktus skaičiavimus, pareiškėjo ūkiui priskiriamas EDV laikotarpis nuo 2016 m. iki 2019 m., už 2020 m. laikotarpį Centras pateiks vertinimą 2021 m. sausį. Pareiškėjo ūkis buvo įregistruotas 2001 m. birželio 6 d. ir nuo to laiko veikla niekada nebuvo sustabdyta. Pareiškėjas nuo 2001 m. lapkričio 1 d. yra registruotas kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, kasmet deklaruoja pasėlius bei pajamas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, moka visus su veikla susijusius mokesčius.

5. Atsakovas Joniškio skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Sprendime, priimtame vykdant Komisijos sprendimą, buvo išdėstytos teisinės priėmimo aplinkybės, o jo lydraštyje Nr. SD(19.5)‑7117 (toliau – ir Lydraštis) – faktinės aplinkybės. Pareiškėjui Išmoka nebuvo skirta, nes jis neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytų sąlygų. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjas yra ūkininkas, tačiau pagal minėtas Užimtumo įstatymo nuostatas turėjo atitikti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, pareiškėjas laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu tik nuo 2020 m. sausio 1 d., nes EDV dydžio vertinimo laikotarpis yra praėję kalendoriniai metai. Konstatuotina, kad šiuo atveju pareiškėjas savarankišką veiklą vykdė tik 2,5 mėnesio iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Po pakartotinio sprendimo priėmimo pareiškėjas 2020 m. spalio 1 d. buvo davęs skundą Užimtumo tarnybai, į kurį atsakant Tauragės skyriaus 2020 m. spalio 9 d. raštu Nr. Sd‑1989, buvo pakartotinai išdėstyti, detalizuoti argumentai, kodėl pareiškėjui Išmoka nebuvo skirta.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 2020 m. birželio 13 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu paskirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui. 2020 m. birželio 15 d. Joniškio skyrius sprendimu Nr. SSI(19.5)-610 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“ nusprendė neskirti išmokos asmenims, nurodytiems sprendimo 2 priede. Minėto sprendimo 2 priede nurodyta, kad V. J. neskirta išmoka, nes asmuo neturi teisės gauti išmoką – savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Pareiškėjas 2020 m. birželio 15 d. sprendimą apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijos Šiaulių apygardos skyriui, kuris 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 21R3-52(AG3-43/26-2020) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Joniškio skyriaus 2020 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. SSI(19.5)-610 „Dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“ dalį, kuria V. J. neskirta išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui, ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti V. J. 2020 m. birželio 13 d. prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą sprendimą. Joniškio skyrius 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. SSI(19.5)-1095 „Dėl 2020 m. birželio 15 d. sprendimo panaikinimo, kiek tai susiję su V. J. padėtimi ir naujo sprendimo priėmimo dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“ panaikino 2020 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. SSI(19.5)-610 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“ 2 priedo „Asmenų, kuriems neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, sąrašas“ 1 eilutę. Skundžiamu sprendimu nusprendė neskirti išmokos asmenims, nurodytiems 1 priede. Minėto sprendimo 1 priede nurodyta, kad V. J. neturi teisės gauti išmoką – savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių.

9. Teismas nurodė, kad byloje pareiškėjas ir atsakovas pateikė tuos pačius ekonominio dydžio apskaičiavimo sąrašus, pagal kuriuos pareiškėjo valdos ar ūkio ekonominis dydis 2017 m. buvo 4,48; 2018 m. – 3,99; 2019 m. – 4,43. Todėl 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjas neatitiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos ir nebuvo laikomas savarankiškai dirbančiu laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

10. Teismas vertino, kad tai patvirtina ir Užimtumo tarnybos sistemoje esanti informacija, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo ūkininko ūkis į darbinių veiklų sąrašą įtrauktas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2020 m. sausio 1 d. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatas bei nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjas savarankiškai dirbančiu laikomas nuo 2020 m. sausio 1 d.

11. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 nuo 2020 m. kovo 16 d. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas. Tam, kad asmuo turėtų teisę Užimtumo įstatymo 51 straipsnio prasme gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jo savarankiška veikla turėjo būti registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo. Teismas sprendė, kad pareiškėjo kaip savarankiškai dirbančio asmens (kaip ši sąvoka apibrėžta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje) savarankiška veikla iki 2020 m. kovo 16 d. buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių, todėl atsakovas tinkamai sprendė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į išmoką, nes neatitiko visų įstatyme numatytų sąlygų.

12. Teismas nustatė, kad atsakovas 2020 m. rugsėjo 28 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. SSI(19.5)-1095, kurį pareiškėjas gavo kartu su 2020 m. rugsėjo 28 d. lydraščiu Nr. SD(19.5)-7117 „Dėl pakartotinio sprendimo priėmimo“. Minėtame lydraštyje nurodyta, kad išmoka, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, neskirta, nes pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos, t. y. pareiškėjo savarankiška veikla iki kreipimosi gauti išmoką dienos, buvo registruota trumpesnė kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Be to, remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenimis, paskutinis veiklos vykdymo laikotarpis iki prašymo išmokai gauti pateikimo buvo nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., o Lietuvos Respublikos žemės ūkio subjektų registrų skyriaus duomenimis, neužskaitytas į darbinę veiklą 2019 metų laikotarpis siekė 3,99 ekonominės veiklos dydžio.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovo priimtame administraciniame akte nurodytas konkretus teisinis pagrindas minėto sprendimo priėmimui, o Sprendimo priede konkrečiai nurodyta, kad pareiškėjas V. J. neatitinka Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos, t. y. asmuo neturi teisės gauti išmoką, nes savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 28 d. lydraštyje Nr. SD(19.5)-7117 „Dėl pakartotinio sprendimo priėmimo“ nurodė faktines aplinkybes, kurios pagrindžia atsakovo priimto sprendimo motyvus, t. y. pareiškėjas VSDFV duomenimis, savarankišką veiklą vykdė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., o 2019 m. laikotarpis į darbinę veiklą neįskaitytas, nes siekė 3,99 ekonominės veiklos dydžio. Todėl skundžiamas sprendimas yra priimtas nurodant konkretų teisinį pagrindą, Lydraštyje nurodyti faktai bei jų vertinimas yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas, todėl pareiškėjas, susipažinęs su jam pateiktu lydraščiu bei kartu su juo siųstu sprendimu, galėjo aiškiai suprasti priimto sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą bei motyvus, taigi Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti.

14. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, netenkino ir pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 15. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

16. Pareiškėjas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pabrėždamas, kad atsižvelgus į tai, jog Užimtumo tarnyba skiria Išmoką, be kita ko, ir nuomos veiklą pagal verslo liudijimą vykdantiems asmenims, kurie taip pat kaip ir ūkininkai, kurių EDV dydis nesiekia 4, nėra draudėjai. Akivaizdu, kad Užimtumo tarnyba, skirdama išmokas ir nustatinėdama veiklos laikotarpį, nesivadovauja vien VSDFV teikiamais duomenimis. Šioje situacijoje individualia žemės ūkio veikla užsiimantys asmenys yra diskriminuojami, nes šia veikla besiverčiantiems asmenims, norintiems gauti Išmoką, keliami didesni reikalavimai nei kitoms grupėms.

17. Pareiškėjas teigia, kad Užimtumo tarnyba, spręsdama dėl Išmokos skyrimo žemės ūkio individualia veikla užsiimantiems asmenims, realiai vertina ne 12 mėnesių iki paskelbto karantino pradžios, kaip kitoms grupėms, o 3 metų veiklos laikotarpį. Norint gauti Išmoką, asmuo, besiverčiantis individualia žemės ūkio veikla, pagal Centro vertinimą turi atitikti EDV dydžio reikalavimus tiek už 2018 m., tiek už 2019 m. laikotarpius tam, kad išliktų draudėju karantino paskelbimo pradžios laikotarpiu. Pagal Centro duomenis, pareiškėjo ūkiui priskiriamas EDV už 2016 m. – 4,21, už 2017 m. – 4,48, už 2018 m. – 3,99, už 2019 m. – 4,43. Kadangi pareiškėjo vykdomai žemės ūkio veiklai Centras už 2019 metus priskiria 4,43 EDV, jis nuo 2020 m. sausio 1 d. tampa draudėju. Šie du laikotarpiai nėra atskiriami ir įtakoja vienas kitą, todėl Užimtumo tarnyba, teigdama, kad pareiškėjo vykdyta veikla yra trumpesnė nei 3 mėn. iki karantino paskelbimo 2020 m. kovo 16 d., yra neteisi.

18. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Užimtumo įstatymo pakeitimai, kuriais numatyta išmoka ūkiams, kurie EDV dydis nesiekia 4. Remiantis teisės teorija, naujai priimtas įstatymas, švelninantis ankstesnius reikalavimus, galioja atgal. Tačiau pareiškėjas negali naudotis ir šia išmoka, nes už 2019 m. jo ūkio EDV dydis yra didesnis nei 4.

19. Atsakovas Joniškio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas Joniškio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą remiasi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Užimtumo tarnybos Šiaulių klientų aptarnavimo departamento Joniškio skyriaus 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. SS(19.5)‑1095 „Dėl 2020 m. birželio 15 d. sprendimo panaikinimo, kiek tai susiję su V. J. padėtimi ir naujo sprendimo priėmimo dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims neskyrimo“ dalies, kuria pareiškėjui V. J. neskirta išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui pagal Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nes pareiškėjas neatitinka Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos, t. y. asmuo neturi teisės gauti išmoką, nes savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Išmoka jam neskirta nepagrįstai: pareiškėjo vertinimu, atsakovas, teigdamas, kad jo veikla buvo vykdoma mažiau nei 3 mėnesius, yra neteisus, kadangi jis ūkininko veiklą vykdo jau ne vienerius metus; jis, ūkininkas, lyginant su kitais verslo liudijimus turinčiais asmenimis, yra diskriminuojamas.

24. Bylos duomenimis, Užimtumo tarnybos Joniškio skyrius 2020 m. rugsėjo 28 d. skundžiamo sprendimo Nr. SSI(19.5)-1095 priedu „Asmenų, kuriems neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, sąrašas“ pareiškėjui V. J. neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, nurodytas teisinis pagrindas: asmuo neturi teisės gauti išmoką – savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 51 str. 1 d. 1 p.). Sprendimą pareiškėjas gavo kartu su 2020 m. rugsėjo 28 d. lydraščiu Nr. SD(19.5)-7117 „Dėl pakartotinio sprendimo priėmimo“, kuriame nurodyta, kad išmoka jam, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, neskirta, nes pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos, t. y. pareiškėjo savarankiška veikla, iki kreipimosi gauti išmoką dienos, buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Remiantis VSDFV duomenimis, paskutinis veiklos vykdymo laikotarpis iki prašymo išmokai gauti pateikimo buvo nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., o Lietuvos Respublikos Žemės ūkio subjektų registrų skyriaus duomenimis, neužskaitytas į darbinę veiklą 2019 metų laikotarpis siekė 3,99 ekonominės veiklos dydžio.

25. Užimtumo įstatymo 51 straipsnis reglamentuoja išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ir mokėjimo ypatumus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą (2020 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIII-2846 redakcija) kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.

26. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-139 redakcija) savarankiškai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys); fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – ūkininkai ir jų partneriai); šeimynos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme (toliau – šeimynos dalyviai); asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje).

27. Bylos duomenimis, pareiškėjas, 1997 m. spalio 29 d. įregistravęs ūkininko ūkį, verčiasi individualia žemės ūkio veikla, o jo žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už 2016 m. sudarė 4,21 EDV, už 2017 m. – 4,48 EDV, už 2018 m. – 3,99 EDV, už 2019 m. – 4,43 EDV.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatas, byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikytinas neatitinkančiu reikalavimų gauti išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims pagal Užimtumo įstatymo 51 straipsnį, nes jo paraiškos gauti minėtai išmokai pateikimo metu jis neatitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvokos, kaip ji apibrėžta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje (jo žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų (2018 m.) mokestinį laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. buvo mažesnis nei 4 EDV (3,99)). Tai reiškia, kad pareiškėjas visus 2019 m. nebuvo laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies prasme, tokiu tapo nuo 2020 m. sausio 1 d., kuomet jo žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų (2019 m.) mokestinį laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. tapo didesnis nei 4 EDV (4,42).

29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ paskelbtas trečias (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygis ir nuo 2020 m. kovo 16 d. 00:00 val. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas. Kadangi pareiškėjas visus 2019 m. nebuvo laikomas savarankišką veiklą vykdančiu asmeniu, nes žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis EDV buvo mažesnis nei 4, jo savarankiškos veiklos laikotarpis ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dieną (2020 m. kovo 16 d.) buvo trumpesnis kaip 3 mėnesiai per 12 mėnesių (2 mėnesiai ir 15 dienų). Taigi, pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų išmokai savarankiškai dirbantiems asmenims gauti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tiek atsakovo Sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytini teisėtais ir pagrįstais, jų panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl ūkininkų diskriminacijos lyginant su kitais verslo liudijimus turinčiais asmenimis, pažymi, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai). Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose pagrįstų argumentų šiuo aspektu, t. y. dėl pasak jo, diferencijuoto teisinio reguliavimo neatitikimo konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principui, iš esmės nenurodė. Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia (be kita ko) valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą (Konstitucinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas). Dėl šių veiksnių įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis yra itin plati. Nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo 51 straipsniu nustatė konkrečias išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ir mokėjimo sąlygas Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną, kurių pareiškėjas dėl išdėstytų faktinių aplinkybių neatitiko. Todėl administracinis teismas, nenustatęs įstatymų pažeidimų atsakovui priimant sprendimą, neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo.

31. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė