2020-09-09 Nr. AB-16246-3-62-3-00838-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4592-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00838-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 23 830 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde, skundo papildyme ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė:

2.1. Nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. kovo 18 d. bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje, kuris yra avarinės būklės, negyvenamame, esantis galbūt ne pagal paskirtį naudojamame pastate. Minėto pastato stogas nekeistas 54 metus, jis buvo dengtas šiferiu, kuriame buvo asbesto. Stogas sutrūkinėjęs, paveiktas korozijos, šiferis suskilinėjęs, šerpėtas, byrantis, pastatas avarinės būklės, išorinės sienos įskilusios, iš stogo iškritę plytos, langų ir durų sąramos prasėdusios, kas kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

2.2. Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 3-iojo sektoriaus 4 būrio 4 miegamojoje patalpoje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Šios gyvenamosios patalpos plotas buvo 33 kv. m, joje gyveno 16 nuteistųjų, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai, nuteistųjų asmeniniai daiktai. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, tekdavo laukti eilėse, tualetas buvo tupimas ir tai sukėlė pareiškėjui įvairius nepatogumus. Sanitarinės patalpos ir įrenginiai buvo nešvarūs, techniškai netvarkingi. Miegamosios patalpos gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti. Gyvenamojoje patalpoje buvo blogas apšvietimas, dėl kurio pareiškėjas negalėjo rašyti, skaityti, jam skaudėdavo akis. Gyvenamojoje patalpoje veisėsi tarakonai ir blakės, dėl kurių sukandimų pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti, daug kartų kreipėsi į medicinos darbuotojus, jam buvo išduodami medikamentai.

2.3. Pravieniškių PN-AK 3-iojo sektoriaus 4–7 būriuose nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, todėl jie buvo džiovinami gyvenamojoje patalpoje bei siauruose koridoriuose, pažeidžiant priešgaisrinės saugos reikalavimus, nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, dėl ko maistą tekdavo laikyti miegamajame, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis. Virtuvėlė buvo per maža, todėl kildavo konfliktai.

2.4. Pravieniškių PN-AK administracija nesudarė pareiškėjui tinkamų sąlygų pasivaikščioti, sportuoti ir būti lauke, nes 4–7 būrių nuteistieji naudojosi vienu pasivaikščiojimo kiemeliu, kuris buvo per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Pasivaikščiojimo kiemelyje neįrengtos pavėsinės ar stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, nebuvo lietaus vandens nutekėjimui skirtų kanalizacinių šulinių. Pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno, todėl kilo grėsmė būti sužalotam, o sporto aikštynų būklė buvo avarinė. Pasivaikščiojimo kiemelis 70–100 m nutolęs nuo gamybinių cechų, kuriuose vyksta plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija, dėl ko oras buvo užterštas.

2.5. Pravieniškių PN-AK 3-iojo sektoriaus 4–7 būriuose buvo rūkoma tiek gyvenamosiose, tiek bendrojo naudojimo patalpose, šių būrių pastate nebuvo įrengta rūkymo patalpa, pastato viduje draudžiančių rūkyti ženklų nebuvo, todėl visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo priverstas patalpose kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

2.6. Pravieniškių PN-AK nuteistieji, sergantys tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis iki jiems būdavo nustatyta diagnozė, lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikių pasimatymų kambariuose, todėl jis nuolatos jautė baimę, stresą dėl pavojaus užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Dėl to daug kartų kreipėsi į psichologinę tarnybą, medikus.

2.7. Pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 23 830 Eur suma.

2.8. Teismas pareiškėjo reikalavimui neturėtų taikyti sutrumpinto trejų metų senaties termino, nes patekęs į Pravieniškių PN-AK jis nebuvo supažindintas su pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kitais nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų. Be to, Pravieniškių PN-AK pareigūnų pažeidimai yra tęstiniai. Pravieniškių PN-AK trūko socialinės reabilitacijos pareigūnų, specialistų, todėl jie fiziškai negalėjo supažindinti visų nuteistųjų su teisėmis ir pareigomis. Pravieniškių PN-AK pareigūnai slėpė informaciją apie nuteistųjų teises ir pareigas, 4–5 būrių koridoriuje informacija apie nuteistųjų teises ir pareigas nebuvo iškabinta, o bibliotekoje buvusi informacija yra pasenusi arba dėl nuteistųjų pertekliaus jos trūko. Bibliotekoje buvo tik vienas kompiuteris, kuriuo naudojosi apie 1000 nuteistųjų ir kuris dažniausiai neveikdavo. Pareigūnai nesuinteresuoti supažindinti nuteistuosius su jų teisėmis ir pareigomis, toks supažindinimas dažniausiai vykdavo, kai buvo gaunama nuobauda.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Atsilipime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Statinio, kuriame ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, techniniame pase nurodyta, kad šio statinio paskirtis – bendrabutis, kas patvirtina, jog šis statinys buvo pritaikytas gyventi žmonėms. Pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK 3-iojo sektoriaus 4 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Atsakovo atstovas negali pateikti duomenų apie tai, kiek asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno kartu su pareiškėju, nes tokie duomenys nekaupiami ir nesisteminami. Pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Dėl to pareiškėjas turėjo galimybę judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, taip pat po visą lokalinį sektorių. Nuteistieji pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan.

3.2. Pravieniškių PN-AK yra sudarytos komisijos, kurios ne rečiau kaip kartą per mėnesį turi atlikti švaros, tvarkos bei rėžimo reikalavimų užtikrinimo esamos būklės patikrinimus. Pareiškėjo nurodytų higienos normų reikalavimų neatitikimai, gedimai gyvenamosiose patalpose, jei tokie atsiranda, yra nuolat tvarkomi. Pravieniškių PN-AK 4 būrio patalpa vėdinama pro langus ir ventiliacines angas, nuteistieji aprūpinti baldais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, lovos nebuvo pritvirtintos prie grindų. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalo tvarkytis patys, todėl tinkamai atliekant šią pareigą, gyvenamosiose patalpose nebūtų atsiradę buitinių parazitų. Asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę maudymosi laiku. Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus būrių prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji patys galėjo išsiskalbti savo drabužius. Būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji galėjo džiauti savo asmeninius drabužius, taip pat nuteistiesiems išduodamos stacionarios džiovyklos. 4–5 būrių sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai, 3 unitazai, prausykloje – 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės, elektrinis vandens šildytuvas, dušinėje – 5 dušo sieteliai. 4 būrio virtuvėlė yra 16,11 kv. m, joje pastatyti šaldytuvai ir spintelės asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti. 4–7 pasivaikščiojimo kiemo plotas 2460 kv. m, jis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, tačiau šiuo metu nėra galimybės nurodyti, kokios būklės ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pasivaikščiojimo kiemelis ir sporto aikštynai.

3.3. Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose ir kitose bendrojo naudojimo patalpose uždrausta rūkyti, bendrabučių teritorijose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją su skundais dėl kitų nuteistųjų rūkymo. Buitiniai parazitai naikinami su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių pagrindu, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ar Pravieniškių PN-AK administraciją dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Ginčo patalpų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Skunde nurodytu laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai. Pravieniškių PN-AK yra parengusi ir suderinusi su atsakinga tarnyba personalo veiksmų planą kilus gaisrui, visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. 3-io sektoriaus 4 būrio patalpose nebuvo evakuacinio išėjimo, tačiau šis būrys buvo pirmame pastato aukšte, todėl ekstremalios situacijos atveju nuteistieji galėjo evakuotis per langus. Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje nėra deginamos jokios atliekos. Atsakovo atstovas neturi informacijos, kas vyksta gamybinėje zonoje, kur veiklą vykdo valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Mūsų amatai“. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad baudą už atliekų deginimą buvo skirta VĮ „Mūsų amatai“, o ne Pravieniškių PN-AK administracijai. Pravieniškių PN-AK per pastaruosius metus nuteistieji atvira tuberkulioze nesirgo, buvo nustatyta pora atvejų susirgimo neatvira tuberkuliozės forma. Jei nustatomas užsikrėtimo tuberkulioze atvejis, asmuo nedelsiant ištyrimui ir gydymui siunčiama į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

3.4. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, t. y. su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: nutraukė administracinės bylos dalį dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2014 m. gruodžio 12 d. (išskyrus dėl nepritvirtintų prie grindų gultų, laisvalaikio kambario nebuvimo, kanalizacijos šulinių pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvimo, mažos virtuvės); priteisė pareiškėjui iš atsakovo 215 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Pravieniškių PN-AK veiksmais 2014 m. gruodžio 12 d. – 2016 m. kovo 18 d. laikotarpiu bausmę atliekant Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2037-423/2016 pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir 2015 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo bylos dalį nutraukė, kitoje dalyje pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2016, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

6. Teismas, įvertinęs nurodytą sprendimą, pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. I-2037-423/2016 buvo nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kilusios 2011 m. gruodžio 12 d. – 2014 m. gruodžio 12 d. laikotarpiu. Taigi minėtoje administracinėje byloje vertintas laikotarpis iš dalies sutapo su šioje byloje pareiškėjo nurodomu laikotarpiu, t. y. administracinėje byloje Nr. I-2037-423/2016 buvo išnagrinėtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK iki 2014 m. gruodžio 12 d.

įkaitytinai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendime konstatuota, jog 2014 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas buvo kalinamas 4 būrio 42 brigados 4 gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog 4 būryje trūko gyvenamojo ploto, gyvenamojoje patalpoje buvo bloga ventiliacija, netinkamas apšvietimas, trūko sanitarinių įrenginių, buvo tik tupimas tualetas, sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, nusidėvėję, nebuvo valymo ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlio, neįrengta drabužių ir avalynės džiovykla, nėra kambario maisto produktams laikyti, pasivaikščiojimo kiemelio plotas per mažas, jame nėra pavėsinių, jis yra avarinės būsenos, neatskirtas nuo sporto aikštyno, nebuvo įrengtos patalpos rūkymui, patalpose veisėsi buitiniai parazitai, patalpose gyveno tuberkulioze sergantys asmenys, visi pasivaikščiojimų kiemeliai nutolę 70–100 m atstumu nuo cechų, ko pasėkoje oras buvo užterštas dūmais, pataisos namų pastatai seni ir susidėvėję, dengti šiferio stogais, sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos prasėdusios, stogai išlinkę, vietomis iškritusios plytos, pastato sienose ir kanalizacijoje buvo asbesto, pastatai neturi statinio techninio ir techninio – energetinio galiojančių pasų.

Teismas pabrėžė, kad šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodė iš dalies analogiškas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK 2014 m. gruodžio 12 d., t. y. kelia analogišką ginčą (tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) kaip ir administracinėje byloje Nr. I-2037-423/2016. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad bylos dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK 2014 m. gruodžio 12 d. (išskyrus dėl aplinkybių, dėl kurių nebuvo keliamas ginčas administracinėje byloje Nr. I-2037-423/2016) nutrauktina.

7. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. balandžio 26 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas tvirtino, jog nebuvo supažindintas su pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, šią aplinkybę grindė į bylą pateiktais nuteistųjų rašytiniais parodymais, tačiau byloje esantys duomenys paneigia šiuos pareiškėjo argumentus bei pateiktus rašytinius duomenis, nes pareiškėjas individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje parašu buvo patvirtinęs, jog 2011 m. spalio 12 d. jį supažindino su pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis.

Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti, yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, neindividualizuotos nurodant konkrečius atvejus, kokia ir kada informacija nuo pareiškėjo buvo nuslėpta, kada buvo apribota jo teisė gauti reikiamą informaciją ir pan. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu.

Priešingai, byloje esanti Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus viršininko 2018 m. rugpjūčio 7 d. pažyma Nr. 63-2180 patvirtina, jog su pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis bei kitais nuteistiesiems aktualiais teisės aktais pareiškėjas galėjo nekliudomai susipažinti būrio koridoriaus stende, kuriame informacija buvo nuolatos atnaujinama. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. kovo 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

8. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo patalpos ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111 punktu, pagal kurį minimali gyvenamųjų patalpų ploto vienam nuteistajam norma yra 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotą ir jose buvusį miegamųjų vietų bei nuteistųjų skaičių, kadangi pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti pateikė atsakovo atstovo 2013 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 117-618, kuri šios nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpiui nėra aktuali.

9. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į 4 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,76 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 8,69 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas vertino, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad bendrabučio tipo patalpose nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti, kambarys maisto produktams laikyti, virtuvėlė buvo per maža, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, kas dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.6, 5.8–5.10 punktų nuostatomis. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas neginčijo aplinkybės, jog Pravieniškių PN-AK 4 būryje nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, laisvalaikio kambarys, sandėlys valymo inventoriui ir dezinfekavimo priemonėms laikyti. Nors ir nurodydamas, jog 3-jame sektoriuje buvo skalbykla ir džiovykla, kur nuteistieji galėjo džiovinti savo asmeninius drabužius bei kiekvieno būrio lauke buvo įrengta stacionari džiovykla, atsakovo atstovas nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių įrodymų. Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą ir bylos faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu neįvykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6, 5.8–5.10 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį, drabužių ir avalynės džiovyklą, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlį, kambarį maisto produktams laikyti, todėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6 punkto, 5.8–5.10 punktų pažeidimai laikyti nustatytais.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl per mažos virtuvėlės ploto, kadangi teisės aktai nereglamentuoja būriuose esančių virtuvėlių plotų. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl 4 būrio pastato netinkamumo gyventi, avarinės pastato būklės, asbesto stogo konstrukcijose. Teismas nurodė, kad Statinio techninį (techninį energetinį) pasas Nr. 214 paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šio statinio nepritaikymo gyventi žmonėms. Teismas vertino, kad nors iš Statinio techninės priežiūros žurnalo 2014–2016 metų įrašų matyti, kad 4 būrio bendrabučio pastato būklės yra bloga, 2015 m. vasario 9 d. Lankymosi Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus objektuose akto – kad 4–5 būrių laiptinėms, koridoriams, sanitarinio mazgo, dušo ir gyvenamosios patalpoms reikalingas remontas, į bylą nėra pateikta jokių konkrečių duomenų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl pataisos įstaigos statinių būklės ar asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos buvimo faktą.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, nes nebuvo įengti papildomi evakavimo išėjimai, teismas nurodė, kad nors atsakovo atstovas neginčijo, jog 4 būryje nėra evakuacinio išėjimo, tačiau atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigoje parengtas ir suderintas su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planas kilus gaisrui. Pareiškėjui tik darant prielaidą, kad priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas galėjo sukelti jam nepatogumus ir neindividualizavus, kuo konkrečiai pasireiškė priešgaisrinės saugos reikalavimų galimo nesilaikymo jam sukelta žala, nepateikus žalos fakto galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturėjo teisinio pagrindo išvadai, kad nurodytos aplinkybės sukėlė jam perteklinius nepatogumus, todėl šie pareiškėjo argumentai, nesant duomenų apie patį žalos faktą, buvo atmesti.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad sanitariniame mazge trūko praustuvių, klozetų, todėl jis turėdavo laukti eilėse norėdamas nusiprausti bei pasinaudoti tualetu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos) patvirtintomis laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, pagal kurias bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų). Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas nepateikė tikslių duomenų, kiek nuteistųjų buvo 4–5 būriuose nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. kovo 18 d. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie nuteistųjų skaičių 4 ir 5 būriuose aktualiu laikotarpiu, teismas vertino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl sanitarinių įrenginių – unitazų ir praustuvių trūkumo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad visą ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių (klozetų ir praustuvių) skaičius neatitiko Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato, kokio tipo tualetai (sėdimi, tupimi ar pan.) turi būti įrengti gyvenamosiose patalpose, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl sėdimų klozetų sanitariniame mazge neįrengimo.

14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl nešvarių sanitarinių įrenginių, nurodydamas, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, todėl patys nuteistieji yra atsakingi už sanitarinių įrenginių švarą. Dėl techniškai netvarkingų sanitarinių įrenginių teismas nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo, kuo pasireiškė bloga sanitarinių mazgų būklė, byloje nėra duomenų, jog sanitariniai mazgai (nors ir sudėvėti) nebuvo tinkami naudojimui, todėl pareiškėjo argumentus dėl techniškai netvarkingų sanitarinių mazgų atmetė.

15. Teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo 4 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kadangi Kauno visuomenės sveikatos centras Pravieniškių PN-AK 3-iojo sektoriaus 4–5 būriuose atlikęs operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę nustatė dirbtinės apšvietos pažeidimą. Teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose, kadangi patikrinimų metu patalpose buvo randama buitinių parazitų, dėl ko kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo vykdomos nepakankamai. Teismas taip pat pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelio neatskyrimo nuo sporto aikštyno, tačiau atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei pasivaikščiojimo kiemelyje, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių, dėl ko atsakovo atstovo civilinė atsakomybė negalima.

16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl lovos nepritvirtinimo prie grindų, lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvimo, per mažo kiemelių ploto, kadangi tokie reikalavimai nėra reglamentuoti teisės aktuose.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo arti gamybinių patalpų, kuriose buvo deginamos gamybinės atliekos, todėl oras buvo užterštas, teismas nurodė, jog poveikio priemonės VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialui buvo taikytos iki nagrinėjamoje byloje vertinamo laikotarpio pradžios. Byloje nėra jokių duomenų, kad VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialas nevykdė pritaikytų poveikio priemonių ir šioje byloje vertinamu laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. kovo 18 d. degino gamybines atliekas. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. kovo 18 d. dėl oro taršos pasivaikščiojimo kiemelyje, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus šiuo aspektu.

18. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad 3-iame sektoriuje buvo pažymėtos vietos leidžiančios rūkyti (iškabintos lentelės su užrašu „vieta rūkymui“) prie įėjimo į bendrabučius durų, tačiau pagal galiojantį teisinį reglamentavimą rūkymo vietos nebuvo įrengtos, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, todėl nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, teismas nustatė, kad nors atsakovo atstovas bei pareiškėjas patvirtino, kad rūkymui skirta vieta buvo pažymėta, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų apie jos įrangos atitiktį nurodytos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 122:2006) 6–17 punktų reikalavimams. Atsakovo atstovas neargumentavo pareiškėjo pozicijos dėl rūkymą draudžiančių ženklų gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose nebuvimo, nepateikė tokių ženklų egzistavimo faktą patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentai dėl netinkamo rūkymo vietos įrengimo bei draudžiančių rūkymą ženklų pripažino pagrįstais, tačiau įvertinęs aplinkybę, kad į bylą nepateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose, o šie nesiėmė veiksmų galimiems pažeidimams pašalinti, Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 12 d. rašte Nr. 2-642-7(4.11) nurodyta, kad tikrinimo metu 4–5 būriuose nebuvo rūkoma, tabako kvapo nesijautė, sprendė, jog atsakovo atstovo atsakomybė šiame kontekste negalima.

19. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo laikomas su sergančiais tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė, teismas nurodė, kad pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašo, patvirtinto Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191 (toliau – ir Aprašas), nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan. Teismas vertino, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti konkrečių Aprašo normų pažeidimų, todėl atsakovo atstovo atsakomybė dėl pareiškėjo nurodytų nusiskundimų negalima.

20. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, taip pat nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta 23 830 Eur suma. Teismas vertino, kad dėl nustatytų pažeidimų (318 dienų buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (netinkamas apšvietimas, buitiniai parazitai), neužtikrinant pakankamo sanitarinių įrenginių kiekio ir neįrengiant Taisyklių 5.6 papunktyje ir 5.8 – 5.10 papunkčiuose nurodytų privalomų įrengti patalpų) pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati yra 215 Eur suma.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde nurodoma:

21.1. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė 3 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą apeliacine tvarka apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 18 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kokias aplinkybes teismas papildomai turėtų ištirti, nurodė kitus sprendimo trūkumus. Pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jokie nauji įrodymai nebuvo pateikti, atsakovo atstovas bylos nagrinėjime nedalyvavo, byla iš naujo išnagrinėta pagal prieš tai buvusią medžiagą (įrodymus).

21.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neteisingai įvertino duomenis apie pareiškėjo teisių pažeidimus, nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, nepagrįstai nepripažino dalies įrodytų bei atsakovo atstovo nepaneigtų pažeidimų, už nustatytus pažeidimus nustatė per mažą kompensaciją. Teismas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartyje nurodytų veiksmų – neišsiaiškino daugumos apeliacinės instancijos teismo nurodytų aplinkybių, nesurinko jokių papildomų duomenų, o tiesiog pakeitė ankstesnę argumentaciją ir iš esmės sumažino priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

21.3. Pareiškėjas sutinka, kad žalos laikotarpiams persidengus dviejose atskirose bylose žalos atlyginimas už tą patį laiko tarpą negali būti priteisiamas, todėl šiuo aspektu (dėl bylos nutraukimo dėl 2014 m. gruodžio 12 d. žalos atlyginimo) sprendimo neskundžia.

21.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, klausimą dėl galimybės atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą sprendė formaliai, sprendimo rezoliucinėje dalyje neišreiškė sprendimo dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo, todėl pats sprendimas turi esminių trūkumų ir negali būti laikomas teisėtu.

21.5. Vertindamas gyvenamojo ploto normos atitikimą teisės aktų reikalavimams, pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pasirinko vadovautis atsakovo atstovo 2018 m. gegužės 22 d. pažymą, o pareiškėjo pateiktą 2013 m. liepos 26 d. pažymą atmetė. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. kovo 16 d., todėl remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenims liko neaiškus miegamųjų vietų skaičius vienerių metų laikotarpiui – nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. Pareiškėjas skunde detaliai nurodė padarytus pažeidimus, pagal galimybes pateikė juos patvirtinančius įrodymus, tačiau atsakovo atstovas pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių patikimų duomenų apie nuteistųjų skaičių gyvenamojoje patalpoje, o nagrinėjant bylą pakartotinai ne tik kad nepateikė jokių papildomų duomenų, tačiau ir neatvyko į bylos nagrinėjimą.

21.6. Pirmosios instancijos teismas formaliai atmetė argumentu dėl per mažo virtuvėlės ploto, gultų nepritvirtino prie grindų. Nors byloje nėra duomenų, jog Pravieniškių PN-AK administracija tyčia nesudaro tinkamų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų, tačiau didelė dalis esamų problemų (įskaitant ir per mažą virtuvėlės plotą) įstaigos administracijai yra žinomos ir ilgą laiką nesprendžiamos. Ši situacija neatitinka nei protingumo ir proporcingumo, nei humanizmo principų.

21.7. Pirmosios instancijos teismas aptardamas įrodymus, patvirtinančius, jog pastatas, kuriame įkurdintas 4-asis būrys, yra prastos būklės, nepagrįstai nekonstatavo dėl to kilusios neturtinės žalos. Teismas taip pat neįvertino aplinkybių dėl asbesto ir jo sukeliamos žalos.

21.8. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino argumentus dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo Pravieniškių PN-AK, nepagrįsti sutiko su Pravieniškių PN-AK argumentais, esą evakuacija iš 4-ojo būrio gyvenamosios patalpos galima per langus, kadangi šios gyvenamosios patalpos langai buvo uždengti grotomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į gaisro kilimo galimybę, taip pat nevertino aplinkybės, jog 4–5 būrių koridoriuose buvo laikomi evakuacinį praėjimą blokuojantys daiktai.

21.9. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog Pravieniškių PN-AK patalpų tvarka privalo rūpintis patys nuteistieji yra nepagrįsi, kadangi byloje nėra įrodyta, jog įstaigos administracija realiais veiksmais siekia užtikrinti patalpų valymą. Neturtinė žala dėl netinkamos būklės sanitarinių mazgų buvo patirta, kadangi dėl bendro pataisos įstaigos perpildymo siekiant atlikti gamtinius reikalus tekdavo laukti eilėje, susidėvėję sanitariniai įrengimai ir nesutvarkytos, nešvarios patalpos skleidė nemalonius kvapus, kas sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir stresą.

21.10. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto, nors Pravieniškių PN-AK teikė skirtingą informaciją apie pasivaikščiojimo kiemelio plotą. Teismo atsisakymas pripažinti esant pažeidimą vien dėl to, kad kiemelio ploto nereglamentuoja teisės aktai yra nepagrįstas. Neaišku, kaip nuteistieji turėjo tinkamomis sąlygomis naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, kuomet jo plotas nebuvo suderintas su įstaigoje laikomų asmenų skaičiumi. Teismo sprendimas nepripažinti pažeidimo dėl to, kad higienos norma nenustato būtinybės įrengti pavėsinę ar stogelį taip pat yra nepagrįstas, kadangi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte tiesiogiai numatyta, jog priemonės pasislėpti nuo kritulių privalo būti įrengtos. Nors teismas konstatavo, jog kiemelio neatskyrimas nuo sporto aikštyno yra teisės aktų pažeidimas, tačiau nepagrįstai vertino, jog dėl to pareiškėjui negalėjo kilti žala.

21.11. Teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo netoli gamybinių patalpų, kur buvo deginamos gamybinės atliekos, oras nuolatos buvo užterštas, vien dėl to, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad ginčo laikotarpiu gamybinių atliekų deginimas buvo nutrauktas. Teismas taip pat netinkamai vertino argumentus dėl rūkymo vietų Pravieniškių PN-AK ir laikymo kartu su tuberkulioze ir kitomis ligomis sergančiais nuteistaisiais.

21.12. Pirmosios instancijos teismas priteisė nepakankamo dydžio neturtinės žalos kompensaciją.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 21 d. sprendimą ir pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais kalinimo sąlygų pažeidimais, tačiau nesutinka su teismo išvadomis dėl neturtinės žalos priteisimo pinigine išraiška.

23. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaikė savo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo atstovo apeliacinį skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Vertinant šį prašymą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

27. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją (posėdyje dalyvavo pareiškėjas), bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atlyginimo priteisimo.

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priteisė pareiškėjui 215 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nustatęs, kad 318 dienas pareiškėjas buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (netinkamas apšvietimas, buitiniai parazitai), neužtikrinant pakankamo sanitarinių įrenginių kiekio ir neįrengiant Taisyklių 5.6 papunktyje ir 5.8–5.10 papunkčiuose nurodytų privalomų įrengti patalpų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. balandžio 26 d., atlyginimą.

30. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, nenustatytu teisės aktais reglamentuotos gyvenamosios patalpos normos pažeidimu, nepagrįstai atmestais argumentais dėl kilusios neturtinės žalos, susijusios su per mažo dydžio virtuve, prie grindų nepritvirtintomis lovomis, bloga pastato būkle, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymu, nešvariais ir techniškai netvarkingais sanitariniais įrenginiais, per mažo dydžio pasivaikščiojimo kiemeliu, jo neatskyrimu nuo sporto aikštyno ir užterštu oru, rūkymo vietų Pravieniškių PN-AK ir laikymo kartu su tuberkulioze bei kitomis ligomis sergančiais nuteistaisiais. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde kvestionuoja teismo pasirinktą pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdą, teigdamas, jog šiuo atveju teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytina pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, pirmiausia pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau -ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

33. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

34. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

36. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

37. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. kovo 18 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2018 m. balandžio 27 d. (I t., b. l. 16), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

38. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

39. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

42. Pareiškėjo teiginius, kad terminą skundui paduoti praleido, nes patekęs į Pravieniškių PN-AK nebuvo supažindintas su pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kitais nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų, paneigia byloje pateikta individualaus darbo su nuteistuoju knygelės kopija, kurioje yra pareiškėjo parašas apie supažindinimą su pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (I t., b. l. 41–43). Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentas, kad supažindinimas su pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis vyksta formaliai, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjui apskirtai nebuvo išaiškintos jo teisės ir pareigos. Byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu (pareiškėjo kreipimųsi į pataisos įstaigos administraciją dėl informacijos suteikimo, atsisakymų suteikti jo prašomą informaciją, pareiškėjo skundų dėl negalėjimo naudotis bibliotekos paslaugomis, nekokybiškų bibliotekos paslaugų ir pan.). Taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.

43. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

44. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškėjo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

45. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

46. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais įrodymais (Pravieniškių PN-AK 2018 m. gegužės 22 d. pažyma Nr. 63-1182 (informacija apie miegamųjų vietų skaičių pateikta 2016 m. balandžio 28 d.), nustatė, jog pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. kovo 18 d. buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į 4 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,76 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko – 8,69 kv. m gyvenamojo ploto.

47. Pareiškėjas paaiškinimus, jog 4 būrio 4 miegamajame buvo įrengtos 8 dviaukštės lovos ir gyvenamojoje patalpoje nuolat gyveno 16 nuteistųjų, įrodinėjo atsakovo atstovo 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618, tačiau pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad ši pažyma nepatvirtina situacijos, buvusios nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. kovo 18 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 31 d. raštu pareikalavo Pravieniškių PN-AK administracijos pateikti duomenis apie miegamųjų vietų skaičių Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus 4 būrio 4 gyvenamosiose patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. kovo 18 d.), taip pat pateikti informaciją, ar per šį laikotarpį miegamųjų vietų skaičius keitėsi dėl rekonstrukcijos ir, jei keitėsi, kada tiksliai tai įvyko, bei nurodyti, koks šios patalpos plotas yra šiuo metu. Pravieniškių PN-AK administracija 2020 m. rugpjūčio 17 d. rašte nurodė, kad atsižvelgiant į 2011 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės pasirašytą susitarimo memorandumą dėl 2009–2014 metų Norvegijos finansinio mechanizmo įgyvendinimo Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus bendrabučiuose gyvenamosios patalpos rekonstruotos į kamerinio tipo patalpas. 2016 m. vasario mėn. pradėtas būrių išformavimas ir patalpos uždarytos rekonstrukcijai. 2018 m. kovo 23 d. rekonstrukcija baigta (pasirašytas Statybos užbaigimo aktas). 2018 m. rugpjūčio 20 d. pradėtas Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus būrių perkėlimas į naujas patalpas. 2018 m. rugsėjo 19 d. baigtas būrių nuteistųjų perkėlimas į rekonstruotas patalpas. Iki rekonstrukcijos Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus 4 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotas buvo 34,76 kv. m. Per rekonstrukciją dalyje šios patalpos (21,20 kv. m.) įrengta 6 būrio 3 patalpa, likusi dalis paskirta 6 būrio 4 patalpai, kurios plotas 15,42 kv. m.

48. Įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog ginčo laikotarpiu 3-ojo sektoriaus 4 būrio 4 miegamajame buvo įrengtos 8 dviaukštės lovos ir patalpoje nuolat gyveno 16 nuteistųjų. Pravieniškių PN-AK administracija 2020 m. rugpjūčio 17 d. rašte pateikė informaciją apie atliktus rekonstrukcijos darbus, 3-ojo sektoriaus 4 būrio 4 gyvenamosios patalpos ploto pokyčius, tačiau nepateikė duomenų apie miegamųjų vietų skaičių minėtose patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. kovo 18 d.), taip pat nepateikė informacijos, ar per šį laikotarpį miegamųjų vietų skaičius keitėsi. Taigi atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo teiginių apie 3-ojo sektoriaus 4 būrio 4 gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų ir jose buvusių nuteistųjų skaičių, pareiškėjo teiginiai, jog 4 būrio 4 miegamajame buvo įrengtos 8 dviaukštės lovos ir gyvenamojoje patalpoje nuolat gyveno 16 nuteistųjų, laikytini nepaneigtais. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus duomenis, pripažintina, kad pareiškėjui nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. kovo 18 d., iš viso 326 paras, 3-ojo sektoriaus 4 būrio 4 gyvenamosiose patalpose teko 2,17 kv. m ploto, t. y. buvo pažeista teisės aktuose reglamentuota minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, ir šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

49. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes dėl kitų pareiškėjo nurodytų nusiskundimų (per mažo dydžio virtuvė, prie grindų nepritvirtintos lovos, bloga pastato būklė, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas, nešvarūs ir techniškai netvarkingi sanitariniai įrenginiai, per mažo dydžio pasivaikščiojimo kiemelis, jo neatskyrimu nuo sporto aikštyno ir užterštas oras, rūkymo vietų Pravieniškių PN-AK neįrengimas, laikymas kartu su tuberkulioze bei kitomis ligomis sergančiais nuteistaisiais) iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliaciniame skunde nenurodė jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis (žr. nutarties 11–12, 14–19 p.).

50. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

51. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

52. Kaip jau buvo minėta pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai nurodyti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą.

53. Pareiškėjas skunde yra nurodęs bendro pobūdžio teiginius, kad dėl blogos pastato būklės, asbesto pastato stogo konstrukcijose, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo, evakuacijos išėjimo neįrengimo, sanitarinių įrenginių būklės ir švaros, pasivaikščiojimo kiemelio neatskyrimo nuo sporto aikštyno, užteršto oro, rūkymo vietų neįrengimo, laikymas kartu su tuberkulioze bei kitomis ligomis sergančiais nuteistaisiais jam kilo neturtinė žala. Pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp nustatytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, į bylą nėra pateikta jokių konkrečių duomenų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.), patvirtinančių nurodytų nusiskundimų tiesioginę įtaką pareiškėjo sveikatai.

54. Vertinant pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

55. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (326 paras buvo pažeista teisės aktuose įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto norma, 318 paras pareiškėjas buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (netinkamas apšvietimas, buitiniai parazitai), neužtikrinant pakankamo sanitarinių įrenginių kiekio ir neįrengiant Taisyklių 5.6 papunktyje ir 5.8–5.10 papunkčiuose nurodytų privalomų įrengti patalpų), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (215 Eur) nėra adekvatus atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtai žalai.

57. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 420 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

58. Pareiškėjas prašo priteisti jam 23 830 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

59. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 215 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 1 420 Eur. Teisėjų kolegija šioje nutartyje nurodytų motyvų pagrindu atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 21 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteistą 215 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 1 420 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų dvidešimties eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė