A-525-2374-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2374/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00414-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Lijanai Andrijauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. personalinės įmonės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. personalinės įmonės skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Kretingos miškų urėdijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. D. personalinė įmonė (toliau – ir Įmonė) skundu (b. l. 3–4) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2011 m. spalio 28 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) sprendimą Nr. (4.17)-D3-3998 (toliau – ir Sprendimas) dėl atsisakymo būti planavimo organizatoriumi rengiant žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, detalųjį planą ir sudaryti trišalę projektavimo sutartį bei įpareigoti atsakovą būti planavimo organizatoriumi rengiant žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, detalųjį planą ir sudaryti trišalę projektavimo sutartį.

Nurodė, kad Įmonė 1997 m. kovo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1666 (duomenys neskelbtini), Palangoje, įsigijo 25 pastatus-vasarnamius, kurie nuosavybės teise įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini). Administracijos direktorius 2003 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 169 (toliau – ir Įsakymas) patvirtino 0,6632 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, dydį, ribas, apribojimus ir kainą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyrius 2010 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. R4-455(3.1) informavo įmonę, jog negali rengti dokumentų dėl žemės sklypo nuomos, nes Palangos miesto savivaldybės Įsakymu patvirtintame sklype yra miškų ūkio paskirties žemės sklypas, bei pasiūlė dėl detaliojo plano, kuriuo būtų suformuotas žemės sklypas prie nuosavybės teise priklausančių statinių, kreiptis į Administraciją.

Įmonė kreipėsi į Administraciją, prašydama būti planavimo organizatore, rengiant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, detalųjį planą bei sudaryti trišalę projektavimo sutartį. Administracija Sprendimu atsisakė atlikti nurodytus veiksmus, motyvuodama tuo, jog Įmonės prašyme nurodyti planavimo tikslai neatitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės) 25 punkto nuostatų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su, jo nuomone, nepagrįstu ir neteisėtu Sprendimu, pažymėjo, kad nuo 1997 metų nuosavybės teise valdo ir naudoja nekilnojamąjį turtą – 25 pastatus-vasarnamius, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 7 punktu, turi teisę prie jų suformuoti žemės sklypą. Atkreipė dėmesį, jog minėto sklypo dydis, ribos, apribojimai ir kaina buvo patvirtinti tebegaliojančiu Įsakymu. Taip pat nurodė, kad 25 įmonei nuosavybės teise priklausantys pastatai-vasarnamiai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre daug anksčiau negu miškas.

Apie žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistravimą kaip miškų ūkio paskirties žemę pareiškėjas nebuvo informuotas, su juo tai nebuvo derinama. Remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (12-2)-D8-3447 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1369 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 13.3 punktu, pareiškėjas padarė išvadą, kad įmonė turi teisę suformuoti žemės sklypą nuosavybės teise valdomų statinių eksploatavimui, todėl Administracijos atsisakymas būti planavimo organizatore, rengiant minėto žemės sklypo detalųjį planą, ir sudaryti trišalę projektavimo sutartį yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 43−44), kuriuo teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Remdamasi Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, nustatančia išimtis, kurioms esant miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, Administracija pažymėjo, jog pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių 25 punktą detalusis planas negali būti rengiamas, nes jo planavimo tikslai prieštarautų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Taip pat rėmėsi Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 4 straipsnio 4 dalies 2, 5 punktų nuostatomis. Pažymėjo, jog pareiškėjui priklausantys nameliai Nekilnojamojo turto registre galėjo būti įregistruoti tik tuo atveju, jei jie sukurti teisėtai, tačiau atsakovui nėra žinoma, kokiu pagrindu tai yra padaryta. Todėl atsakovas pateikė prašymą įpareigoti pareiškėją ar VĮ Registrų centrą pateikti dokumentus, kurių pagrindu minėti nameliai įregistruoti registre, tam, kad Administracija galėtų juos įvertinti ir spręsti dėl kreipimosi į teismą ar kompetentingą instituciją dėl galimai laikinų ir neteisėtai pastatytų statinių išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro. Atsižvelgiant į tai, jog Administracija neturi duomenų, kad vasarnamiai būtų skurti teisėtai, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2010, kurioje nurodyta, kam, neteisėtų statybų atveju, tenka neigiami padariniai. Atsakovas taip pat pateikė prašymą į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą ir VĮ Kretingos miškų urėdiją.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. sprendimu (b. l. 118−122) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog, nors tiek skunde, tiek teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas prašymo atsakovui pagrindą nurodė Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tačiau ši įstatymo redakcija galiojo iki 2010 m. sausio 1 d. Iš skundo turinio ir pareiškėjo atstovo paaiškinimų akivaizdu, jog pareiškėjas siekė suformuoti žemės sklypą prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę paskirtį, tai reiškia Teritorijų planavimo įstatymo aktualios redakcijos 21 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas taip pat rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui rengimo, derinimo, tvirtinimo miestų teritorijoje aprašo (toliau – Aprašas) 3, 4.1 ir 8 punktais. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į minėtus pastatus įregistruota Nekilnojamojo turto registre, registro Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau žemės sklypas prie pastatų nebuvo įregistruotas. Nenuginčytais ir galiojančiais nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre duomenų apie žemės sklypą, adresu Palangos miestas, (duomenys neskelbtini), nėra, o įvardijamoje teritorijoje 2008 m. rugpjūčio 22 d. atlikus kadastrinius matavimus ir, vadovaujantis 2010 m. birželio 18 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 4-3481-(1.3), Lietuvos Respublikos vardu registruotas miškų ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis valstybinės reikšmės miškų ūkio paskirties žemės sklypas patenka į pareiškėjo prašomo suformuoti žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, ribas. Neginčytinai nustatyta, kad viešajame registre yra įregistruotas miško ūkio paskirties žemės sklypas. Administracijos Įsakymu patvirtintas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Palanga (jo dydis, ribos, apribojimai) nėra įregistruotas viešajame registre, nes šio Įsakymo sprendiniai nebuvo įgyvendinti, kadangi į patvirtintą 0,6632 ha žemės sklypą pateko valstybinės reikšmės miškas. Taigi pagal viešojo registro duomenis sklypas (duomenys neskelbtini), Palanga, iš viso nėra įregistruotas.

Teismas rėmėsi Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad šioje byloje nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjo atvejį būtų galima priskirti išimtinio atvejo sąvokai. Be to pažymėjo, kad kiekvienas miško žemės vertimo kitomis naudmenomis atvejis privalo būti išimtis, o ne taisyklė. Remdamasis Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pabrėžė, kad žemės sklypas, kurio plano rengimą pareiškėjas siekia inicijuoti, yra pažymėtas kaip valstybinės reikšmės miškas ir jis nuo Baltijos jūros yra nutolęs apie 300 m, o tai reiškia, kad šiam žemės sklypui yra taikomos ir minėtos Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos. Atsižvelgiant į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašyme nurodyti planavimo tikslai prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies bei 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatoms ir rėmėsi Detaliųjų planų rengimo taisyklių 25 punktu, draudžiančiu rengti detaliuosius planus, jeigu jų planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams.

Remdamasis Aprašo 12 ir 14 punktais, ir tuo, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą inicijuoti žemės sklypo plano rengimą, kartu su prašymu atsakovui pateikė Administracijos Įsakymą, kuriuo patvirtintas žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, dydis, ribos, apribojimai ir žemės sklypo kaina, tačiau pagal VĮ Registrų centras pateiktą informaciją ir kitus, nurodytus šiame sprendime, įrodymus nustatyta, kad toks žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre iš viso nėra registruotas. Teismas padarė išvadą, kad nors ir esant priimtam administraciniam aktui dėl sklypo patvirtinimo, jo sprendiniai nebuvo realizuoti, sklypas nėra įregistruotas viešajame registre ir teisinių pasekmių prasme laikoma, kad iš esmės tinkamai nėra išspręstas valstybinio žemės sklypo esamiems statiniams eksploatuoti suteikimo klausimas. Iš to seka, kad iš Administracijos Įsakymu patvirtinto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, neeliminavus viešajame registre įregistruoto valstybinės reikšmės miško ploto (0,16387 ha) iš viso nėra teisinių prielaidų nagrinėti klausimo dėl valstybinės žemės sklypo suformavimo esamiems statiniams eksploatuoti.

Sprendime taip pat pažymėta, kad šioje byloje teismas nesprendė ir nevertino argumentų dėl ginčo sklypo dalies teritorijos priskyrimo valstybinės reikšmės miškams teisėtumo, kadangi šios aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.

Įvertinusi visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad Administracija nustačiusi, jog pareiškėjo prašyme atsakovui nurodyti planavimo tikslai prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies bei 11 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytiems reikalavimams, pagrįstai atsisakė būti planavimo organizatoriumi, rengiant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, detalųjį planą, bei sudaryti trišalę projektavimo sutartį.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo teismo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – panaikinti Administracijos Sprendimą bei įpareigoti atsakovą būti planavimo organizatoriumi, rengiant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, detalųjį planą, ir sudaryti trišalę projektavimo sutartį.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčo teritorijoje esantys statiniai ir suformuotas vientisas 29 915 kv. m. ploto žemės sklypas (kuris Administracijos direktoriaus 2003 m. birželio 24 d. įsakymais Nr. 168 ir Nr. 169 buvo suformuotas į du žemės sklypus) viešajame Nekilnojamo turto registre įregistruoti dar 1974 m. balandžio 15 d. Ginčo teritorijoje esančio 0,1638 ha miškų ūkio žemės sklypo kadastriniai duomenys nustatyti tik 2008 m. rugpjūčio 22 d. bei pats sklypas Nekilnojamo turto registre įregistruotas tik 2010 m. rugpjūčio 18 d., t. y. daug vėliau, lyginant su statinių įregistravimu.

Remdamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2004-01-01 N. X-1007, Žin., 2007, Nr. 57-2530) (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija) (toliau – ir Kadastro nuostatai) 20, 32.1.2 ir 32.1.3.1 punktais, pažymi, kad atliekant kadastrinius matavimus bei kitas procedūras dėl 0,1638 ha miškų ūkio žemės sklypo įregistravimo, nesiaiškintas šioje teritorijoje esančių pastatų-vasarnamių teisinis statusas ir aplinkybė, jog jie seniai įregistruoti Nekilnojamo turto registre.

Atkreipia dėmesį, jog statiniai nepažymėti miško sklypo, patenkančio į teritoriją, kuriai jau 2003 m. birželio 24 suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini), Palanga, plane. Tai, pareiškėjo nuomone, prieštarauja nurodytų teisės normų reikalavimams. Nurodo, kad žinoma, jog miškų sklypams adresai nesuteikiami, o Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių funkcionavimui numatytas tik kitos paskirties žemės sklypų pobūdis. Pirmosios instancijos teismas atsiribojo nuo nurodytų faktinių aplinkybių vertinimo ir nesprendė dėl ginčo teritorijos dalies priskyrimo valstybinės reikšmės miškams pagrįstumo klausimo, tai, pareiškėjo nuomone, leidžia spręsti, kad teismas priėmė nepagrįsta ir neteisėtą sprendimą.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal 1997 m. kovo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre, yra teisėtas jos naudojamų statinių savininkas. Todėl, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir Aprašo 4.1, 8 punktų nuostatomis, įmonė turi teisę suformuoti žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių, pagal Nekilnojamojo turto registre ir kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį. Viena šio veiksmo procedūrų – trišalės projektavimo sutarties, kurioje viena šalimi bei planavimo organizatoriumi privalo būti Administracija, sudarymas.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šiuos pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Taip pat nurodo, kad aplinkybė, jog ginčo teritorijos dalyje daug vėliau buvo įregistruotas miškų ūkio paskirties sklypas, negali būti argumentu absoliučiam draudimui formuoti prie statinių žemės sklypą. Atkreipia dėmesį, kad įregistruotas valstybinės reikšmės miškas užima mažesnę užstatytos teritorijos dalį. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai pasisakė, kad net mišku neįregistruotos teritorijos dalį draudžiama naudoti Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių eksploatacijai.

Pareiškėjas mano, kad taip žala daroma ir valstybei, iš kurios atimama teisė gauti pajamas už žemės, kurioje teisėtai stovi pastatai, nuomą.

Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b.l. 139), kuriuo teismo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai neatitinka registrų centriniame duomenų banke esančios informacijos. Atkreipia dėmesį, kad Miškų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 96-1872) įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d., o pareiškėjo statiniai registre registruoti tik 1997 m. balandžio 8 d. 1997 m. kovo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi parduoti statiniai neturėjo teisinės registracijos. Atkreipia dėmesį, kad notariškai patvirtintas sandoris nepakeičia parduodamo daikto teisinės padėties (rūšies). Atsakovas taip pat pažymi, kad jau pirmojoje Miškų įstatymo redakcijoje, prieš įregistruojant ginčo statinius registre, buvo apibrėžta miško sąvoka. Remdamasis minėtos redakcijos Miškų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir 5 straipsnio 6 dalies 3 punktu, daro išvadą, kad pagal įstatymą ginčo teritorija priklausė ir priklauso valstybinės reikšmės miškams. Registras neturėjo teisės valstybiniame miške registruoti ginčo namelių. Atsakovas taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-499/2004, kurioje išaiškinta miško sąvoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Kretingos miškų urėdija pateikė atsiliepimą (b.l. 140), kuriuo teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepime nurodo, kad miško žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), suformuotas vadovaujantis Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 713. Vadovaujasi Miškų įstatymo aktualios redakcijos 11 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalies 4 punktu ir pažymi, jog minėtas miško sklypas yra trijų šimtų metrų atstumu nuo jūros. Taip pat nurodo, kad urėdija 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 4A(6.)-59 kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą dėl daiktinių teisių, kurios patenka į valstybinės reikšmės miško sklypo teritoriją, išregistravimo, tačiau atsakymas dar nėra gautas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo organizuoti žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, detalųjį planą. Todėl, siekiant teisingai išspręsti bylą, būtina įvertinti, ar toks atsisakymas teisėtas, t. y. ar atitinka teisės aktų nuostatas. Pažymėtina, kad byloje nesvarstytini klausimai dėl minėtame žemės sklype esančių statinių, jų registracijos teisėtumo ir dėl sklypo dalies priskyrimo valstybiniams miškams teisėtumo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju, kaip minėta, svarbu įvertinti galimybę vykdyti detalųjį planavimą, kai siekiamas suplanuoti sklypas, ar šiuo atveju − jo dalis, patenka į valstybinės reikšmės miškų teritoriją.

Byloje nėra ginčo, jog žemės sklypas, kuriam pareiškėjas siekiama parengti detalųjį planą, laikytinas mišku. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarime nurodė, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Tai, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, atitinka miško, kaip išimtinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, ypatingą teisinį statusą. Nutarime taip pat pažymėta, kad teisinis reguliavimas įstatymu nustatant žemės sklypų priskyrimo miškų ūkio paskirties žemei keitimą į kitos paskirties žemę, taip pat miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis gali būti diferencijuotas, inter alia atsižvelgiant į miško vertingumą, funkcinę paskirtį, poveikį ekosistemai.

Atitinkamai miško kaip ypatingos vertybės reikšmė įtvirtinta ir įstatymuose. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytas baigtinis išimtinių atvejų, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, sąrašas − 1) valstybinės svarbos objektams įrengti; 2) inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir aptarnavimo objektus, formuoti; 3) visuomeninės paskirties ir bendrojo viešojo naudojimo teritorijoms formuoti; 4) naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje; 5) krašto apsaugos teritorijoms, skirtoms valstybės sienos apsaugai ir specialiems krašto apsaugos tikslams, formuoti; 6) atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės tokių teritorijų formuoti ne miško žemėje. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad detalusis aptariamo sklypo planas pareiškėjui reikalingas siekiant eksploatuoti jame esančius statinius pastatus-vasarnamius, vykdyti komercinę poilsio organizavimo veiklą, todėl pareiškėjo planavimo tikslai nepatenka į minėtą sąrašą, o tai reiškia, jog žemės sklypo dalis, kurioje yra valstybinis miškas negali būti paverčiama kita naudmena.

Ypač svarbu akcentuoti, jog atsižvelgiant į tai, jog minėtas žemės sklypas yra 300 m atstumu nuo Baltijos jūros, šiuo atveju aktualus Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas, draudžiantis miško žemę paversti kitomis naudmenomis, miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, II grupės rekreaciniuose miškuose ir III grupės vandens telkinių apsaugos zonų, laukų apsauginiuose ir valstybinių parkų apsaugos zonų miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytus atvejus, jeigu atitinkamų objektų statyba ar plėtra numatyta Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose ir numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis neprieštarauja valstybinių parkų ar biosferos rezervatų teritorijų planavimo dokumentams ir biosferos poligonų nuostatams arba jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Ši įstatymo nuostata vertintina, kaip Konstitucinio Teismo nutarime minėtas galimas teisinio reguliavimo diferencijavimas, atsižvelgiant į miško vertingumą, funkcinę paskirtį.

Atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas ir pareiškėjo deklaruojamus detaliojo planavimo tikslus, darytina išvada, kad pareiškėjo siekis aptariamame miško žemės sklype eksploatuoti namelius-vasarnamius prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 daliai ir 11 straipsnio 2 dalies 4 punktui. Dėl šios priežasties ginčo santykiams taikytina Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalis, numatanti, kad detalieji planai negali būti rengiami, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, detaliojo planavimo tikslai prieštarauja Miškų įstatymo nuostatoms, todėl detalusis planas negali būti rengiamas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Administracija pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą organizuoti sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, detalųjį planavimą, o pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą būti detaliojo plano organizatoriumi atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo D. D. personalinės įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Dalia Višinskienė Virginija Volskienė