A-858-105-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-105/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00193-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-7) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 20 000 litų neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildino iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kamerą, neatitinkančią higienos sąlygų. Nurodė, jog pareiškėjas šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atviroje kolonijoje. Teigė, jog 2012 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo etapuotas iš Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos į Šiaulių tardymo izoliatorių ir balandžio 4 d. buvo etapuotas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę bei patalpintas į kamerą Nr. 35. 2012 m. balandžio 6 d. su dviem nuteistaisiais pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 33, kuri neatitiko gyvenimo sąlygų dėl šviesos trūkumo, drėgmės. Pažymėjo, jog dėl tokių gyvenimo sąlygų galimi sveikatos sutrikimai. 2012 m. balandžio 8 d. pareiškėjas kartu su dviem nuteistaisiais buvo perkeltas į seno korpuso kamerą Nr. 2, kurioje dėl suskilusio lango praeidavo šaltas oras, rozetės buvo sulaužytos ir neveikiančios, todėl jis negalėjo pasišildyti vandens arbatai.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai jo nenuvedė į dušą nusiprausti, argumentuodami nustatyta tvarka nuteistiesiems iš pirmo korpuso eiti į dušą pirmadieniais, o iš antro korpuso – penktadieniais. Teigė, jog pareiškėjas buvo surašęs skundą kompetentingam pareigūnui, padavė jį budėjusiam pareigūnui, paprašė skundą užregistruoti, tačiau niekas nebuvo atėjęs ir paprašęs jo pasirašyti dėl priimto skundo. 2012 m. balandžio 10 d. pareiškėjas buvo etapuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių, tačiau Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos pareigūnai net ir etapavimo iš vienos įstaigos į kitą dieną jo nenuvedė į dušą. 2012 m. balandžio 25 d. pareiškėjas buvo parvežtas atgal į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę ir patalpintas į kamerą Nr. 4, skirtą keturiems asmenims, nors jis kameroje buvo penktas, todėl teko jam gulėti ant grindų, ant pareigūnų duoto čiužinio. Teigė, jog 2012 m. balandžio 25 d. pareiškėjas rašė prašymą dėl susitikimo su pavaduotoju, pakartotinai jį rašė balandžio 30 d., tačiau niekas neiškvietė atsakingo pareigūno. Pareiškėjo vertinimu, tokiais veiksmais buvo pažeistos jo, kaip žmogaus, teisės.

Pabrėžė, jog dėl įvardintų veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir prašė dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 20 000 litų neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12-14) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog asmenys Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje yra laikomi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), kurios 23 punkte yra numatyti į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimai ir jų laikomasi.

Nurodė, jog kiekvienoje Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje esančioje kameroje yra įrengtos ir atitvertos prausyklos bei tualetai. Pažymėjo, jog galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui. Pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje nepažeidžiant teisės aktais nustatytos tvarkos ir sąlygų, o pareiškėjas skunde nenurodė, kokius teisės aktų reikalavimus Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai pažeidė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl antisanitarinių sąlygų ar kitokių nepatogumų. Atsakovas manė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų neveikimą taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu (b. l. 49-55) pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 litų neturtinės žalos, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas buvo siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais, atlyginimo. Teismas rėmėsi CK 6.263, 6.271 straipsniais ir nurodė, jog pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika, jeigu jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, ar Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, užtikrino pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. ir nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. Pabrėžė, kad 2012 m. balandžio 4 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 35 (2 areštinės dalis), kurios kvadratūra 16,12 m2, ir tą dieną kameroje buvo 2 sulaikyti asmenys. Analogiškai pateikti duomenys ir kitomis dienomis: 2012 m. balandžio 5 d. pareiškėjas buvo toje pačioje 16,12 m2 ploto kameroje dar su 2 sulaikytaisiais; 2012 m. balandžio 6 d., balandžio 7 d. ir balandžio 8 d. kameroje Nr. 33, kurios plotas 21,76 m2, buvo 3 sulaikyti asmenys; 2012 m. balandžio 9 d. ir balandžio 10 d. kameroje Nr. 2 (1 areštinės dalis), kurios plotas 18,05 m2, buvo 3 sulaikyti asmenys; 2012 m. balandžio 11 d. toje pačioje kameroje buvo 4 sulaikyti asmenys. 2012 m. balandžio 25 d. kameroje Nr. 4 (1 areštinės dalis), kurios plotas 14,15 m2, buvo 5 asmenys, 2012 m. balandžio 26 d. toje pačioje kameroje buvo 4 asmenys, 2012 m. balandžio 27 d., balandžio 28 d., balandžio 29 d., balandžio 30 d., gegužės 1 d. minėtoje kameroje buvo 2 sulaikyti asmenys, o 2012 m. gegužės 2-3 dienomis šioje kameroje buvo 4 asmenys.

Nurodė, jog Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, nepateikia minimalių areštinių kamerų ploto normų. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (neteko galios nuo 2009 m. kovo 20 d.) 80 punktas nustatė, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės galioja iki Vidaus reikalų ministras patvirtins Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Teismas pažymėjo, kad naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės nėra patvirtintos. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatyto“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus). Teismas ginčo teisiniams santykiams taikė vėliau priimtą teisės aktą, t. y. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatyto“ ir laikė, kad areštinės plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 m2.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose, pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto 2012 m. balandžio 25 d., balandžio 26 d., gegužės 2 d., gegužės 3 d. Viso iš pareiškėjo būtų septyniolikos dienų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kamerų plotas keturias dienas, įvertinus jų dydį bei juose patalpintų asmenų skaičių, neatitiko nustatytų reikalavimų, t. y. kad vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 3,6 m2. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas argumentuoja, jog 2012 m. balandžio 25 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomi 77 asmenys, nors Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimuose numatytos 75 vietos areštinėje. Liudytoju apklaustas areštinės viršininkas S. B. parodė, jog 2012 m. balandžio 25 d. atvykęs nuteistasis J. S. kategoriškai atsisakė būti vienas vienvietėje kameroje Nr. 30, todėl jam buvo pasiūlyta ir eiti į kamerą Nr. 4 ir gulėti ant medinio gulto. Jis pats sutiko per naktį kameroje būti su keturiais nuteistaisiais. Tokios aplinkybės nurodytos ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės specialisto G. G. tarnybiniame pranešime. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog pareiškėjui buvo išduotas visas minkštas inventorius ir lovos skalbiniai. Teismo nuomone, minėti argumentai nereiškia, jog Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neprivalėjo užtikrinti asmens teisės būti patalpintam į nustatyto dydžio areštinės kamerą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas skundą taip pat argumentuoja blogomis kalinimo sąlygomis, nes kameroje Nr. 33 trūko šviesos, sienos buvo apipelijusios dėl drėgmės, o per sienoje išmuštą skylę pūtė vėjas, taip pat skunde pareiškėjas teigia, jog pirmojo korpuso kameroje Nr. 2 buvo sulaužytos ir neveikiančios rozetės, suskilęs langas. Atsakovo atstovas paaiškino, kad kasmet yra tikrinamos areštinių kamerų higienos sąlygos. 2012 m. birželio 12 d. patikrinimą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje atliko Klaipėdos visuomenės sveikatos centro specialistės ir surašė patikrinimo aktą Nr. K3-234. Teismas pažymėjo, jog iš minėto patikrinimo akto matyti, jog nustatytas tik vienintelis higienos normos HN 37:2009 pažeidimas – kai kuriose kamerose susidėvėjusi, išplyšusi grindų danga (27 punkto pažeidimas), todėl Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas buvo įpareigotas iki 2012 m. rugsėjo 12 d. pašalinti minėtą pažeidimą. Jokių pažeidimų dėl pareiškėjo skunde nurodytų areštinės kameros Nr. 33, Nr. 2 trūkumų patikrinimo akte nenustatyta. G. G. tarnybiniu pranešimu nustatyta, kad 2012 m. balandžio 9 d. jis, priimdamas budėjimą apie 8 val. ryto rytinio patikrinimo metu kameroje Nr. 33, pastebėjo sienoje kiauryminę skylę, todėl visiems suimtiems asmenims buvo liepta susirinkti daiktus ir jie pervesti į kamerą Nr. 2. Minėta kamera apžiūrėta, vandentiekio, kanalizacijos ir elektros įrenginių trūkumų nerasta. Teismas sprendė, jog pareigūnas laiku pareiškėją perkėlė į kitą kamerą, taip užtikrindamas jo sveikatą ir gerovę. Liudytojas S. B. parodė, jog kapitalinis areštinės kamerų remontas buvo atliktas 2005 metais. Pažymėjo, jog faktinę aplinkybę dėl areštinės kamerų tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį bei 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. Teismo nuomone, aptartų įrodymų pagrindu yra paneigiami pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamų sąlygų areštinės kamerose.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina ir iš neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jo teisės nusiprausti po dušu. Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę (68 p.). Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 30-V-227 patvirtintų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių areštinėse bei teismų patalpose laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.12 punktas nustato, jog areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Pareiškėjas skunde teigė, jog ši jo teisė buvo pažeista. Teismas nurodė, jog areštinės viršininko S. B. 2012 m. birželio 8 d. tarnybiniu pranešimu nustatyta, kad J. S. į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę buvo etapuotas 2012 m. balandžio 4 d. 18 val. ir į tardymo izoliatorių išvyko balandžio 11 d. 7.30 val., kada buvo numatytas jo išvedimas į dušą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pažymėjo, jog nuo buvimo areštinėje pradžios iki išvežimo į tardymo izoliatorių nebuvo praėjusi savaitė (pagal atvežimo ir išvežimo valandas), todėl negalima konstatuoti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė Taisyklių 4.12 punktą. Pažymėjo, jog teisės aktai nenumato pareigos užtikrinti nuteistojo nusiprausimo po dušu jo išvežimo į kitą įstaigą dieną, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo teisių nusiprausti po dušu pažeidimo.

Pabrėžė, jog įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl skundų ir prašymų rašymo areštinės viršininko pavaduotojui ir kitiems kompetentingiems pareigūnams ir jų neįteikimo minėtiems pareigūnams. Paaiškino, jog teismo posėdžio metu buvo apžiūrėti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės skundų ir prašymų registracijos knygos duomenys laikotarpiu 2011 m. lapkričio 9 d. – 2012 m. gegužės 17 d. Minėtoje registracijos knygoje registruojami taip pat ir duomenys dėl išsiunčiamos korespondencijos. Peržiūrėti įrašai pareiškėjo laikymo areštinėje metu, tačiau pareiškėjo skundų nėra įregistruota, tik 2012 m. balandžio 30 d. yra įrašas apie pareiškėjo siųstą laišką Kaune gyvenančiam adresatui. Atsakovo atstovo paaiškinimu nustatyta, kad iš pareiškėjo nebuvo gauti skundai dėl netinkamų laikymo sąlygų ir tai patvirtina prašymų registracijos žurnalas. Remdamasis tuo, teismas vertino, jog pareiškėjo teiginiai dėl prašymų ar skundų rašymo kompetentingiems pareigūnams nepagrįsti objektyviais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam areštinės kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2, t. y. aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Nurodė, jog kiti pareiškėjo teiginiai dėl areštinės kamerų neatitikimo bendrųjų sveikatos saugos sąlygų reikalavimų neįrodyti. Teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjas buvo laikomas mažose kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, sudaro pagrindą pripažinti, kad tai sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Pažymėjo, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad visi asmenys būtų kalinami nepažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) reikalavimų. Pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą byloje nebuvo nepateikta.

Teismas nurodė, jog keturias dienas pareiškėjas buvo laikomas kameroje, neatitinkančioje vienam asmeniui būtino ploto. Šie neteisėti veiksmai negali būti vertinami kaip momentiniai, mažareikšmiai, vienkartiniai. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti areštinės kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2, pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjas buvo laikomas mažesnėse nei nustatyta norma kamerose, tačiau iš faktinių duomenų matyti, kad didelę buvimo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje dalį ši norma nebuvo pažeista), šio pažeidimo trukmę (aptartu laikotarpiu pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 m2 buvo pažeista keturias dienas, nepažeista – trylika dienų), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio, pragyvenimo sąlygas, į visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią valstybės finansinę padėtį, bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, manė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 litų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 20 000 litų neturtinės žalos teismas tenkino iš dalies.

III. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 73-78) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 20 000 litų neturtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad aplinkybę, jog pareiškėjas įteikė skundus 2012 m. balandžio 9 d. budėjusiam pareigūnui, gali paliudyti su juo kalėję asmenys. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis nesutinka su jam tekusiu kamerų plotu. Pažymi, jog pareiškėjui nebuvo pasiūlyta eiti į kamerą Nr. 30.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 83-84) nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia faktinių duomenų patvirtinančių jo samprotavimus ir savotiškai vertina Klaipėdos apygardos administracinio teismo nustatytas bylos aplinkybes.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (b. l. 59-62) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. priimtą sprendimą ir išdėstyti jį taip: „pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo J. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo areštinėje sąlygas, pareiškėjo J. S. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą”.

Apeliaciniame skunde atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, ir pažymi, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą). Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nurodyta teismų praktika.

Atsakovas pabrėžia, jog byloje nėra duomenų dėl kitų pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje pažeidimų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Mano, kad svarbi aplinkybė yra tai, jog pareiškėjas savo skunde nurodo tik aplinkybes dėl areštinės kamerų neatitikimo bendrųjų sveikatos saugos sąlygų reikalavimų, kurias teismas pripažino nepagrįstomis. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teismo sprendimą nustatęs aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas nesiskundė, t. y. pareiškėjas nemano (nes savo skunde nenurodė ir byloje nėra kitų tai paneigiančių duomenų), kad jam neturtinė žala galėjo būti padaryta dėl to, kad per 4 dienas (iš 17 dienų) jo buvimo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kamerų plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes šiomis dienomis areštinės kamerose vienam sulaikytam asmeniui teko mažiau nei 3,6 m2. Atsakovo vertinimu, byloje nėra duomenų leidžiančių manyti, kad dėl teismo konstatuotų aplinkybių pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

sprendimu pa goti Palangos ;s žemės tarny nėje medžiag kūrimui, atm< 9 d. išsiuntė I panaikinti K1 naują sprendi rtimi atsisakė ministracinio 0 skundo pe administracii :inio teismo įoju skundu manė, kad aj ienų nuo spi rendimo pas 1 patvirtino, 5 d., po kuri

•SS/21 1-201 rija 6

Ruskan iklaičio teismo iklaičio Jotiems tvarkos atlikti

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. S. prašomos priteisti neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariate, atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė, jog jam būtų atlyginta 20 000 litų neturtinė žala, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų įkalinimo sąlygų, pasireiškusių tuo, kad pareiškėjas buvo laikomas areštinės kameroje, neatitinkančioje higienos sąlygų, nebuvo užtikrinta jo teisė nusiprausti po dušu, pareiškėjo pateikiami skundai nebuvo užregistruoti ir jis buvo priverstas miegoti ant čiužinio, padėto ant medinio gulto ant grindų, nes jam neužteko lovos.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes dėl nurodomų atsakovo pareigūnų neteisėtų veiksmų, nustatė, kad šiuo atveju buvo pažeista tik pareiškėjo teisė būti kalinamam laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl kameros ploto dydžio tenkančio vienam asmeniui, kitų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 litų neturtinės žalos atlyginimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Administracinės bylos šalys, tiek pareiškėjas, tiek atsakovas pateiktais apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir mano, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir tuo pagrindu padarė nepagrįstas išvadas dėl byloje pateikto pareiškėjo reikalavimo. Šiuo atveju proceso šalys nesutinka tiek su pirmosios instancijos teismo nustatytais Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų neteisėtais veiksmais, tiek su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šių aspektų pasisakys atskirai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, nes valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi šiuo atveju pareiškėjo pateiktas reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą ir nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, atmestini kaip nepagrįsti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą turėjo atsižvelgti į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracija ir jos pareigūnai sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar suvaržyti jo teises, kadangi, kaip minėta, pagal CK 6.271 straipsnį kaltė nėra būtina viešosios deliktinės atsakomybės sąlyga. Kaltės (tyčios ar neatsargumo) nenustatymas savaime nėra pagrindas nepriteisti prašomos neturtinės žalos atlyginimo. Taigi šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar egzistuoja įstatymų numatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti.

Pažymėtina, jog pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Vertindama pareiškėjo nurodytus atsakovo neteisėtus veiksmus dėl neužtikrinimo jam tinkamo įkalinimo ploto ir kitų nurodomų jo teisių pažeidimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (2009 m. balandžio 1 d. redakcija) (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalis numato, kad vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2011 m. liepos 5 d. redakcija) (toliau – ir BVK) 7 straipsnyje įtvirtintas humanizmo principas, be kita ko, sąlygojantis, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Vertindama pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl byloje pateikto reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pareiškėjo nurodytų atsakovo pareigūnų neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija nurodo, jog atsakovas nepagrįstai apeliaciniame skunde pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui tekusiu kameros plotu, peržengė administracinės bylos nagrinėjimo ribas ir nepagrįstai šiuo aspektu pareiškėjui priteisė 200 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Pabrėžtina, jog administracinės bylos nagrinėjimo apimtis nustatoma pagal byloje pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, su kuriomis yra siejami byloje pateikti reikalavimai. Šiuo atveju pareiškėjas skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, jog jis buvo patalpintas į kamerą Nr. 4, kuri buvo skirta tik keturiems asmenims ir kurioje buvo tik keturios lovos, todėl jam teko miegoti ant čiužinio padėto ant medinio gulto ant grindų. Šiuo atveju įvertinus pareiškėjo skundo turinį galima teigti, kad pareiškėjas skunde taip pat kėlė klausimą dėl jam tekusio kameros Nr. 4 ploto, dėl to, kad kameroje buvo tik keturios lovos, nors penki asmenys buvo joje laikomi ir jam dėl šių priežasčių teko miegoti ant grindų padėto čiužinio (b. l. 5-7) ir iš šių neteisėtų atsakovo veiksmų, be kita ko, kildino jam padarytą neturtinę žalą. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad negalima vertinti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, peržengė administracinės bylos ribas.

Vertindama pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus, susijusius su teisės aktais numatyto minimalaus jam tenkančio kameros ploto nesilaikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose, pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto 2012 m. balandžio 25 d. (pareiškėjui teko 2,83 kv. m.), balandžio 26 d. (pareiškėjui teko 3,53 kv. m), gegužės 2 d. (pareiškėjui teko 3,53 kv. m), gegužės 3 d. (pareiškėjui teko 3,53 kv. m). Viso iš pareiškėjo būtų septyniolikos dienų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kamerų plotas keturias dienas, įvertinus jų dydį bei juose patalpintų asmenų skaičių, neatitiko nustatytų reikalavimų (b. l. 15-16). Be to, 2012 m. balandžio 25 d. areštinėje buvo 77 asmenys, nors areštinėje numatyta vietos tik 75 asmenims (b. l. 16) ir pareiškėjui kameroje Nr. 4 teko gulėti ant čiužinio, padėto ant medinio gulto ant grindų, nes jam neužteko lovos.

Pažymėtina, jog, vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo taisykle, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Šiuo atveju nors atsakovas nurodo, kad dėl šių veiksmų nebuvo gauta pareiškėjo nusiskundimų ar kitų pageidavimų (b. l. 16, 39), kad jis pats pageidavo būti uždarytas į kamerą Nr. 4 nei eiti į vienvietę kamerą Nr. 30, tačiau pagrįstų įrodymų, leidžiančių pagrįsti šiuos teiginius, teismui nebuvo pateikta. Be to, pažymėtina, jog teisės aktai numato imperatyvią pareigą užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas asmenims, be kita ko, teisės aktuose numatytą jiems tenkantį minimalų įkalinimo plotą. Taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu konstatavo, jog buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kameroje, kurioje pagal tuo metu aktualų teisinį reguliavimą jam tektų ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. plotas ir šiuo aspektu konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio taikymo prasme. Be to, dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui teko miegoti ant čiužinio padėto ant medinio gulto ant grindų, nes kameroje lovos jam neužteko. Pareiškėjas paaiškino, jog gultas buvo sulaužytas ir buvo neįmanoma ant jo miegoti (b. l. 73-78)

Kiek tai yra susiję su pareiškėjo nurodomais neteisėtais veiksmais – neužtikrinimu teisės praustis po dušu teisės aktų nustatyta tvarka pažeidimo – teisėjų kolegija nurodo, jog BVK 173 straipsnio 1 dalis numato, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 30-V-227 patvirtintų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių areštinėse bei teismų patalpose laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 4.12 punktas taip pat numato, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu (b. l. 25-28).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ši pareiškėjo teisė nebuvo pažeista. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pareiškėjas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę buvo etapuotas 2012 m. balandžio 4 d. 18 val. ir į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą išvyko balandžio 11 d. 7.30 val. (b. l. 24). Šiuo atveju pareiškėjas neišbuvo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje ištisos savaitės pagal tikslų jo atvežimo ir išvežimo laiką, todėl negalima teigti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariatas, nesuteikęs pareiškėjui galimybės išsimaudyti po dušu, pažeidė Taisyklių 4.12 punktą, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punktą. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad, kai 2012 m. balandžio 11 d. jis išvyko iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, tą pačią dieną jis buvo nuvestas nusimaudyti. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teigtina, kad plačiąją prasme buvo užtikrintos pareiškėjo teisės, kadangi nusiprausti po dušu jis buvo nuvestas septintos dienos vakarą.

Vertindama pareiškėjo nurodomus atsakovo pareigūnų neteisėtus veiksmus, susijusius su pareiškėjo pateiktų skundų neperdavimu, neregistravimu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju byloje nėra pagrįstų, pakankamų duomenų patvirtinti ir nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, jog atsakovo atstovai paaiškino, jog suimtųjų asmenų skundai ir prašymai yra registruojami registracijos žurnale ir pirmosios instancijos teismas ištyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės skundų ir prašymų registracijos knygą, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs jo nurodytus skundus ar prašymus (išskyrus pareiškėjo laišką siųstą į Kauną) nebuvo nustatyta, tačiau kiti pareiškėjo teikti skundai buvo užregistruoti (b. l. 74-78). Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nurodo, kad aplinkybes, susijusias su skundų perdavimu, gali paliudyti su juo kalėję asmenys, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui pareiškėjas šių aplinkybių nebuvo nurodęs, neprašė apklausti asmenis, jo teigimu, galinčius paliudyti nurodomas aplinkybes, apie tai skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nenurodė (b. l. 5-7). Šiuo atveju manytina, kad byloje esančių duomenų užtenka nurodytoms išvadoms dėl atsakovo veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme priimti.

Kiek susiję su pareiškėjo nurodytais atsakovo neteisėtais veiksmais, susijusiais su neužtikrinimu kameros Nr. 33, kurioje jis buvo kalinamas 2012 m. balandžio 6-8 d., tinkamų sąlygų, t. y. drėgmės, pelėsių nebuvimo, tinkamo apšvietimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose, įskaitant areštines, laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (22-23 p.). Nurodyto akto 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o 26 punkte yra įtvirtinti gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinės drėgmės reikalavimai. Šiuo atveju byloje pateiktame 2012 m. birželio 12 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. K3-234 yra nurodyta, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose yra natūralus ir dirbtinis apšvietimas, kamerose atliktas remontas, nurodyta, kad kai kuriose kamerose yra susidėvėjusi ir suplyšusi grindų danga ir nurodyta šį pažeidimą pašalinti iki 2012 m. rugsėjo 12 d. (b. l. 36-37). Pastebėtina, jog apžiūros metu nebuvo nustatyta pareiškėjo nurodytų aplinkybių, byloje esanti medžiaga taip pat neleidžia manyti, kad atsakovas nepagrįstai neužtikrino tinkamų sąlygų pareiškėjo nurodomoje kameroje ir kad šiais veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui dėl pareiškėjo nurodomų veiksmų, susijusių su kameroje Nr. 2 neveikiančia rozete, suskilusiu stiklu, kad šiuo atveju nėra pagrįstų duomenų, leidžiančių konstatuoti atsakovo pareigūnų neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio taikymo prasme. Papildomai pažymėtina, jog šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas po to, kai G. G. 2012 m. balandžio 9 d., priimdamas budėjimą apie 8 val. ryto rytinio patikrinimo metu, kameroje Nr. 33 pastebėjo sienoje kiauryminę skylę, todėl visiems suimtiems asmenims liepė susirinkti daiktus ir jie buvo pervesti į kamerą Nr. 2 (b. l. 39), taip užtikrinant jų saugumą ir teisėtus interesus. Pabrėžtina, jog 2012 m. balandžio 8 d. atsakovo atstovas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kamerose rozetės dažnai neveikia, bet jas sutvarko elektrikas (b. l. 44-48). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundo turinį, pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik nurodo apie neveikiančią rozetę, suskilusį stiklą, bet neįvardija, kad dėl nurodytų aplinkybių jis skundėsi atsakovo pareigūnams, ar buvo nurodyta apie šias aplinkybes, bet jie nepagrįstai delsė ir/ar vilkino paaiškėjus apie galimai suskilusį stiklą ar neveikiančią rozetę, juos sutvarkyti (b. l. 5-7). Šiuo atveju skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nepagrįsto atsakovo pareigūnų neveikimo įvardijus apie nurodytas aplinkybes, bet jiems delsiant sutvarkyti rozetę ar stiklą, neskundė ir būtent iš delsimo ar vengimo atlikti prašomus veiksmus žalos nekildino.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nurodo, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė tik neteisėtus Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmus, susijusius su teisės aktuose numatyto kameros ploto neužtikrinimu, su tuo, kad pareiškėjui teko miegoti ant čiužinio, padėto ant medinio gulto ant žemės, ir, nustatęs CK 6.271 straipsnyje nurodytas sąlygas, sprendė dėl byloje pateikto pareiškėjo reikalavimo tenkinimo.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju proceso šalys taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo manymu, priteista neturtinės žalos atlyginimo suma turėtų būti padidinta, atsakovo nuomone, teismas, nustatęs neteisėtus atsakovo veiksmus, turėjo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu ir neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisti.

Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus proceso šalių argumentus, visų pirma nurodo, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

Kita vertus, pastebėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad jog ne visais atvejais nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus ir kitas sąlygas, numatytas CK 6.271 straipsnyje, turi būti apsiribojama teisės pažeidimo pripažinimu. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija ir spręsti dėl jos dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintus reikšmingais pripažintus kriterijus. Pastebėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu byloje ir kad nepagrįstai priteisęs pareiškėjui 200 litų neturtinės žalos atlyginimo nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, suformuotos teismų praktikos.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog vien tai, kad atsakovo nurodytoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir buvo apsiribota teisės pažeidimo pripažinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimas pinigais negali būti priteisiamas, be to, bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, buvo analizuojama situacija, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje vienam kalinamajam teko 2,1975-2,93 kv. m. gyvenamojo ploto ir toks plotas buvo akivaizdžiai mažesnis nei buvo nustatyta teisės aktuose ir nagrinėjamomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas tik šiek tiek daugiau kaip vieną mėnesį, tačiau teismas apsiribodamas pareiškėjo pažeistų teisių pripažinimu inter alia atsižvelgė į tai, kad nebuvo duomenų, kad įkalinimas perpildytoje kameroje turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai, kad pareiškėjas buvo jaunas (beveik 24 m.), kad jam buvo užtikrinta lova ir nereikėjo ja dalintis, taip pat į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo kreipėsi praėjus beveik 9 mėnesiams nuo jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje pabaigos. Šiuo atveju nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nagrinėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, todėl negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika, suformuota nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime.

Be to, kaip minėta, sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio kiekvienas atvejis yra individualus, nes yra susijęs su atitinkamo asmens subjektyviais išgyvenimais, kuriuos asmuo galėjo patirti dėl atitinkamų valdžios institucijų neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme, ir kurie galėjo turėti įtakos to asmens nurodytiems neigiamiems padariniams atsirasti CK 6.250 straipsnio prasme. Teismas byloje svarstydamas neturtinės žalos priteisimo klausimą įvertina konkrečios bylos aplinkybes ir kitus reikšmingus faktorius, leidžiančius nustatyti teisingą kompensaciją už asmens, prašančio priteisti jam neturtinę žalą, patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus.

Šiuo atveju, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, į pareiškėjo teisių pažeidimo trukmę (kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas keturias dienas iš septyniolikos dienų ir 2012 m. balandžio 25 d. dėl šių aplinkybių jam teko miegoti ant čiužinio, padėto ant medinio gulto ant žemės), manytina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisėtumo ir protingumo principus, pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį. Be to, šiuo atveju taip pat atsižvelgtina į tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas iš esmės nesiskundė sveikatos sutrikimais, todėl nenustatyta sąlygų, į kurias atsižvelgus pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas apeliacinės instancijos teismo turėtų būti padidintas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir padarė tinkamas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo tenkinimo, todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai yra atmestini ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis