2013-06-12 Nr. AB-2463-3-61-3-00978-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS556-526/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00978-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Berneliai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Berneliai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. kovo 29 d. buvo gautas (išsiųstas 2013 m. kovo 26 d.) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Berneliai“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Berneliai“) skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-200 dėl patikrinimo akto tvirtinimo; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 69-207; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. S-29 (7-20/2013).

Kadangi skundas atitiko ne visus Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundui keliamus reikalavimus, teismas 2013 m. balandžio 5 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. balandžio 19 d. pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus.

2013 m. balandžio 22 d. teisme buvo gautas (išsiųstas 2013 m. balandžio 18 d.) pareiškėjo patikslintas skundas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamų aktų galiojimo laikiną sustabdymą. Nurodė, kad skundžiami sprendimai sudaro prielaidas mokesčių administratoriui pradėti priverstinius tariamos mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutarties dalimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepatenkino (ABTĮ 71 str.).

Teismas konstatavo, jog ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Be to, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas prašymą argumentuoja tuo, kad skundžiami sprendimai sudaro prielaidas mokesčių administratoriui pradėti priverstinius tariamos mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Teismas pažymėjo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu).

Teismas įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir motyvus dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą bei atsižvelgiant į nurodytą teisės normą, pagal kurią skundo padavimas stabdo ginčijamo sprendimo vykdymą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuri šiuo atveju nėra būtina sprendimo įvykdymui užtikrinti, taigi būtų neadekvati siekiamam tikslui ir neatitiktų proporcingumo principo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių kitų argumentų ir nenurodė kitų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų, leidžiančių teigti, kad šiuo atveju, neužtikrinus skundo reikalavimo, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestinas.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutarties dalį ir priimti naują nutartį – pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdyti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-200, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 69-207 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. S-29 (7-20/2013) galiojimą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, jog tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas. Principinės šio teismo sprendimuose suformuluotos nuostatos yra tokios, kad teismų sprendimuose turi būti tinkamai išdėstomi motyvai, kuriais jie pagrįsti; pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste; teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; atskirais atvejais apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliacinį skundą gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismų priimtiems sprendimams.

Atsižvelgiant į tai, teismas turi priimti procesinius sprendimus, nurodant visus esminius motyvus ir pasisakant dėl pateiktų nagrinėtinų įrodymų. Sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių bei priimant nutartį, šie imperatyvūs reikalavimai taip pat turi būti užtikrinti. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai konstatavo, kad bylos medžiagoje nėra pakankamai įrodymų, jog nesustabdžius ginčijamų sprendimų galiojimo iš esmės galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, tai yra buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas.

Ginčijami įsakymai sudaro prielaidas mokesčių administratoriui pradėti priverstinius tariamos mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Tai reiškia, kad laikinai nesustabdžius ginčijamų sprendimų galiojimo, mokesčių administratoriaus nustatyti papildomai mokėtini mokesčiai gali būti išieškoti teisės aktų nustatyta tvarka arba pritaikytos kitos teisės aktų numatytos priemonės, susijusios su mokestinė nepriemoka. Teismas, cituodamas Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalies teisės normą, nepagrįstai ignoruoja paskutinę jos dalį, kuri teigia, kad priverstinis mokesčių, baudų, delspinigių išieškojimo sustabdymas nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnyje numatyta, kad mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai yra delspinigiai, turto areštas, nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroniniu pinigu ištaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), hipoteka ar įkeitimas, laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Visus šiuos mokestinės prievolės užtikrinimo būdus mokesčių administratorius turi teisę naudoti net ir tuo atveju, kai mokestinis ginčas sustabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą.

Kitaip tariant, pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu mokesčių administratorius ginčijamų sprendimų pagrindu turi teisę skaičiuoti delspinigius, baudas, pritaikyti pareiškėjo turto (piniginių lėšų) areštą, nurodyti kredito ištaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Pastarieji nurodymai itin griežtai ir neproporcingai apriboja mokesčių mokėtojo galimybes sėkmingai vykdyti ūkinę komercinę veiklą, kadangi mokesčių mokėtojas praranda galimybę naudotis bankų sąskaitose esančiomis įmonės piniginėmis lėšomis.

Per tą laikotarpį, kol bus nagrinėjama ši administracinė byla, pareiškėjo atžvilgiu gali būti priimti papildomi administraciniai sprendimai dėl mokestinės prievolės vykdymo užtikrinimo. Siekiant tinkamai apginti savo pažeistas teises ir iki galo išspręsti šį teisinį ginčą tokiu atveju pareiškėjui (teismui panaikinus ginčijamus sprendimus) kiltų pareiga ginčyti šiuos papildomai priimtus administracinius aktus ir reikalauti atkurti padėtį į buvusią iki administracinės bylos iškėlimo. Papildomų administracinių aktų priėmimas ir prievolių įvykdymo užtikrinimų būdų taikymas sukeltų neigiamas pasekmes pareiškėjo vykdomai veiklai (pavyzdžiui, dėl mokesčių administratoriaus nurodymo kredito įstaigai nutraukti pinigų išdavimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) pareiškėjo veikla faktiškai sustotų, įmonė negalėtų naudotis savo pinigais, vykdyti veiklos, susidurtų su akivaizdžiomis mokumo problemomis).

Tokiu atveju pareiškėjas savo pažeistus interesus turėtų ginti inicijuodamas dar vieną bylą - dėl valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Siekiant išvengti šių neigiamų padarinių yra tikslinga laikinai, kol bus nagrinėjama administracinė byla dėl sprendimų pagrįstumo, sustabdyti ginčijamų įsakymų galiojimą. Antra, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką spręsdamas reikalavimo užtikrinimo klausimą teismas paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2004 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS1-375/2004) paprastai laikomasi nuostatos, kad pagrindas reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti yra ne tik teismo sprendimo įvykdymo negalimumas, bet ir ženklus įvykdymo apsunkinimas (tai gali būti susiję su sudėtingais technologiniais procesais, dideliais materialiniais, finansiniais ištekliais ir pan.). Pareiškėjo įsitikinimu, prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra neadekvačios, jos nepažeistų atsakovų ar trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nepadarytų žalos nei vienam byloje dalyvaujančiam asmeniui, neapsunkintų bylos nagrinėjimo ir panašiai.

Kitaip tariant, neegzistuoja jokios priežastys, dėl kurių būtų tikslinga netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad skundžiama teismo nutartis priimta tinkamai aiškinant ir taikant teisės aktų nuostatas. Priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrų taikymas, prasidėjus mokestiniam ginčui, yra stabdomos vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Minėtoje normoje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

Aptariamu atveju pareiškėjo mokestinės prievolės nustatytos pažeidus 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 ir 2001 m. gruodžio 20 d. Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 nuostatas dėl pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo tvarkos. Minėti specialieji įstatymai priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrų nereglamentuoja, todėl taikytina MAĮ 110 straipsnio 1 dalies norma. Minėta MAĮ nuostata imperatyviai įtvirtina priverstinio mokestinių nepriemokų išieškojimo sustabdymą kilus mokestiniam ginčui (pastebėtina, kad tik tos mokestinės nepriemokos, dėl kurios vyksta mokestinis ginčas), o mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų nuostatų (žr.

MAĮ 32 str. 3 p.). Tais atvejais, kai atitinkamus viešojo administravimo subjekto veiksmus (mokesčio administratoriaus veiksmus išieškoti ginčijamą mokestį), kilus mokestiniam ginčui, stabdo įstatymas, tokių veiksmų uždraudimas teismo skiriamomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis būtų nepagrįstas ir teisiškai beprasmis (panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, žr. 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-88/2010; 2007 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-70/2007 ).

MAĮ 33 straipsnio 15 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Taigi mokesčių administravimo sąvoka apima ir tinkamą mokesčių išieškojimą užtikrinančių priemonių taikymą. Mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių tikslas - užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, siekiant, kad mokesčio mokėtojo finansinė padėtis per visą mokestinio tyrimo ar patikrinimo laikotarpį išliktų tokia, kokia buvo prieš mokestinės nepriemokos atsiradimą.

Mokesčių administratoriui, priėmus atitinkamus sprendimus taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, pareiškėjas, nesutikdamas su tuo, kaip ir bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, turi teisę apskųsti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teigtina, jog nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kuri būtų neadekvati siekiamam tikslui ir neatitiktų proporcingumo principo. Įrodymų, jog nesustabdžius ginčijamų aktų galiojimo, galėtų iš esmės pasunkėti ar pasidaryti neįmanoma užtikrinti būsimo teismo sprendimo šioje byloje vykdymą, tai yra buvusios iki ginčijamo akto priėmimo padėties atkūrimą, pareiškėjas nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutarties dalis, kuria nepatenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamų aktų galiojimo laikiną sustabdymą (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.).

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-200, kuriuo iš dalies patvirtintas 2012 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktas, kuriame papildomai priskaičiuota pridėtinės vertės mokesčio, pelno mokesčio, patvirtinti pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio delspinigiai bei skirta pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio bauda, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 69-207, kuriuo patvirtintas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. (04.7.2)-K3-200, bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. S-29 (7-20/2013), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 69-207. Kaip matyti, nagrinėjamas ginčas atitinka mokestinio ginčo požymius.

Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis nustato bendrąją taisyklę, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir motyvus dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą bei atsižvelgiant į nurodytą teisės normą, pagal kurią skundo padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, kai mokesčių administratoriaus veiksmus išieškoti ginčijamus mokesčius kilus mokestiniam ginčui stabdo įstatymas, tokių veiksmų uždraudimas teismo skiriamomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis būtų nepagrįstas ir teisiškai beprasmis.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad per tą laikotarpį, kol bus nagrinėjama ši administracinė byla, mokesčių administratorius gali taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas MAĮ 95 straipsnyje, t. y. priimti papildomus administracinius sprendimus dėl mokestinės prievolės vykdymo užtikrinimo. Pastarieji nurodymai itin griežtai ir neproporcingai apribos mokesčių mokėtojo galimybes sėkmingai vykdyti ūkinę komercinę veiklą, pareiškėjui (teismui panaikinus ginčijamus sprendimus) kiltų pareiga ginčyti šiuos papildomai priimtus administracinius aktus ir reikalauti atkurti padėtį buvusią iki administracinės bylos iškėlimo. Iš šių pareiškėjo atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su šios bylos skundo reikalavimais, todėl jos taikymas ar netaikymas negali turėti jokios įtakos būsimo teismo sprendimo vykdymui. Pareiškėjo prašoma pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra nukreipta į visai kitus veiksmus, kuriuos, kaip numano pareiškėjas, atsakovas dar tik gali atlikti ateityje. Iš esmės pareiškėjas, prašydamas taikyti jo nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti pareiškėjo teisės ir apsaugotų pareiškėją nuo būsimų, galimų jo teisių pažeidimų. Tačiau skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas teismui nesuteikia įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus. Pagrindas imtis reikalavimo užtikrinimo priemonių yra teismo sprendimo dėl nagrinėjamo, o ne dėl ateityje galinčio kilti, ginčo įvykdymo pasunkėjimas ar negalimumas.

Dėl paminėtų argumentų darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pagrįsta ir teisėta.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Berneliai“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius