2015-10-06 Nr. AB-19214-3-62-3-00574-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1659-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00574-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1;15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, ir Alytaus pataisos namams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 5–8), prašydamas priteisti iš Alytaus pataisos namų 7 772 Lt turtinei žalai atlyginti, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, – 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN, atsakovas) ir nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. dirba Alytaus PN valgyklos salės tvarkiniu. Teigė, kad pagal Darbo laiko apskaitos žurnalo duomenimis jis dirba 21–22 darbo dienas per mėnesį, tačiau žurnale neteisingai nurodomi darbo laiko duomenys ir jam nesuteikiamos poilsio dienos. Pasak pareiškėjo, jis 2 metus ir 4 mėnesius dirba poilsio dienų, už šio laikotarpio 224 poilsio dienas (šeštadienius ir sekmadienius), kurios viršijo darbo laiko trukmę pagal įstatymus, jam nebuvo sumokėta. Tai prieštarauja Konstitucijos 49 straipsniui, Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnio 1 punktui, Darbo kodekso 144 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo teigimu, už jo nurodytą laikotarpį, taikant vienos šešių valandų darbo dienos atlyginimą už darbą (15,35 Lt), jam nesumokėta 3 438 Lt, o atsižvelgiant į tai, kad už švenčių dienas mokamas dvigubas atlyginimas, jam nesumokėta už darbą 6 876 Lt. Atlygis už darbą yra mokamas už šešių valandų darbo dieną, o pareiškėjas dirba 8–9 valandas, todėl jam nesumokėta 896 Lt, skaičiuojant po 2 Lt už papildomai dirbtą darbo valandą. Alytaus PN administracija žada sudaryti sąlygas darbui su poilsio dienomis, tačiau esminių pokyčių nėra. Pareiškėjas teigė, kad jo nurodytais veiksmais atsakovas, išnaudodamas jį (nuteistą asmenį) padarė jam turtinę žalą, kuri lygi nesumokėtam darbo užmokesčiui, taip pat neturtinę žalą, nes pablogėjo pareiškėjo sveikata. Vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pareiškėjas prašė priteisti jam iš viso 7 772 Lt turtinei žalai atlyginti ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 19–21) paaiškino, kad Alytaus PN direktoriaus 2011 m. liepos 27 d. įsakymu S. J., kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, nuo 2011 m. liepos 28 d. buvo paskirtas tvarkdariu, pareiginės algos koeficientas – 0,43 minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio, nuo 2012 m. balandžio 25 d. paskirtas valgyklos – virtuvės darbininku, 0,75 pareigybės, pareiginės algos koeficientas – 0,43 MMA dydžio. Paskirtą darbą dirba pagal patvirtintus darbo grafikus, darbo užmokestis jam apskaičiuojamas pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Pareiškėjo pateiktas į bylą Nuteistųjų valgyklos salės darbuotojų išleidimo (grįžimo) iš lokalinio sektoriaus grafikas nėra darbo laiko apskaitos dokumentas. Šis grafikas reikalingas budinčios pamainos pareigūnams poste Nr.4 išleisti (leisti sugrįžti) 4-ojo lokalinio sektoriaus nuteistiesiems, dirbantiems valgyklos salėje, į valgyklos patalpas (tiek maitinimuisi, tiek darbui). Šio grafiko pabaigoje nurodytas laikas yra ne darbo laikas, o nuteistųjų išleidimo iš lokalinio sektoriaus laikas. Alytaus PN nuteistieji maitinami pagal grafiką. Pusryčiaujama nuo 7.10 val. iki 9.15 val. Per šį laiką nuo 8.10 val. iki 8.40 val. vyksta nuteistųjų rytinis patikrinimas (skaičiuotė). Tuo metu nedirbami jokie darbai. Pietaujama nuo 12.00 val. iki 14.20 val., vakarieniaujama nuo 19.00 iki 20.55 val. pareiškėjas, dirbdamas valgyklos salės darbininku, valo salės grindis tik pasibaigus maitinimui (pusryčiams, pietums, vakarienei). Salės grindų valymas realiai trunka apie 1 val. 30 min. po kiekvieno maitinimo. Taigi pareiškėjas, dirbdamas 0,75 pareigybės, numatyto darbo laiko (6 valandų) neviršija. Darbo grafike numatytomis poilsio dienomis pareiškėją keičia kitas nuteistasis. Siekiantis žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį asmuo turi įrodyti civilinės atsakomybės pagal šį straipsnį sąlygas. Pareiškėjas skunde pareiškė tik abstrakčias ir deklaratyvias pretenzijas dėl teisės normų pažeidimo. Atsakovas prašė priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (II t., b. l. 15–19) pareiškėjo S. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir priteisė iš pareiškėjo atsakovui Alytaus pataisos namams 113,90 Lt (32 Eur) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas Alytaus PN direktoriaus 2011 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 2-207 nuo 2011 m. liepos 28 d. paskirtas tvarkdariu, pareiginės algos koeficientas – 0,43 MMA dydžio (I t., b. l. 36), o 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 2-121 nuo 2012 m. balandžio 25 d. paskirtas valgyklos – virtuvės darbininku 0,75 pareigybės, pareiginės algos koeficientas – 0,43 MMA dydžio (I t., b. l. 37).

Pareiškėjas, prašydamas teismo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, atsakovo neteisėtais veiksmais nurodė netinkamą darbo laiko apskaitą nesuteikiant jam poilsio dienų. Pareiškėjo teigimu, jam dirbant 30–31 dieną per mėnesį be poilsio dienų, atsakovas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėdavo 21–22 darbo dienas. Pasak pareiškėjo, dėl šių atsakovo veiksmų pablogėjo jo sveikata, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

Teismas atsižvelgė į tai, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Alytaus PN) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Be to, būtina nustatyti, kokios tos institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip pažeidimai pasireiškė.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK), darbas yra nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, viena iš jų pataisos priemonių (BVK 111 str.). šio Kodekso 125 straipsnyje įtvirtinta, jog kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 d.); nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 d.); pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 d.). Teismas akcentavo, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą).

Dirbančių nuteistųjų darbo sąlygas, darbo užmokesčio dydžio bei apmokėjimo klausimus reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 11 skyriaus 2 skirsnis „Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintas Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Apmokėjimo aprašas). Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nustatoma ne ilgesnė kaip aštuonių valandų darbo diena; gydymo – pataisos namuose atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems darbo dienos trukmę individualiai kiekvienam nuteistajam nustato gydytojų komisija; darbo (pamainos) pradžią ir pabaigą nustato pataisos įstaigos direktorius, vadovaudamasis šio Kodekso 117 straipsnio nuostatomis; nuteistiesiems suteikiamos dvi poilsio dienos per savaitę; nuteistieji negali būti skiriami dirbti švenčių ir poilsio dienomis, išskyrus darbo įstatymuose numatytais atvejais; nuteistiesiems, kurie įtraukiami į darbą poilsio arba švenčių dienomis, suteikiamas poilsis kitomis dienomis arba šios dienos pridedamos prie atostogų (BVK 128 str. 3 d., Apmokėjimo aprašo 12 p.).

Teismas pabrėžė, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Iš byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir darbo grafikų už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m. balandžio 25 d. (pareiškėjui dirbant tvarkdariu) teismas nustatė, kad pareiškėjo darbo diena truko ne ilgiau kaip aštuonias valandas, maksimalus ginčo laikotarpiu per mėnesį pareiškėjo dirbtų dienų skaičius yra 23 darbo dienos (I t., b. l. 193–194, 83–98), jam buvo suteikta po mažiausiai dvi poilsio dienas kiekvieną darbo savaitę, pareiškėjui dirbus poilsio ar švenčių dienomis, jam buvo suteiktas poilsis kitomis dienomis (2011 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjas dirbo 22 darbo dienas, suteiktos 8 poilsio dienos (I t., b. l. 194), rugsėjo mėn. – dirbo 23 darbo dienas, suteiktos 8 poilsio dienos (I t., b. l. 84), spalio mėn. – dirbo 20 darbo dienų, suteikta 11 poilsio dienų (I t., b. l. 86), lapkričio mėn. – dirbo 21 darbo dieną, suteiktos 7 poilsio dienos (I t., b. l. 88), gruodžio mėn. – dirbo 21 darbo dieną, suteiktos 7 poilsio dienos (I t., b. l. 90), 2012 m. sausio mėn. – dirbo 22 darbo dienas, suteiktos 7 poilsio dienos (I t., b. l. 92), vasario mėn. – dirbo 20 darbo dienų, suteiktos 8 poilsio dienos (I t., b. l. 94), kovo mėn. – dirbo 22 darbo dienas, suteiktos 9 poilsio dienos (I t., b. l. 96), balandžio mėn. (iki 25 dienos) – dirbo 4 darbo dienas, suteikta 1 poilsio diena (I t., b. l. 197)).

Iš byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir darbo grafikų už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 25 d. (pareiškėjui dirbant valgyklos – virtuvės darbininku, t. y. 0,75 pareigybės) teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo darbo diena truko ne ilgiau kaip šešias valandas, maksimalus ginčo laikotarpiu per mėnesį pareiškėjo dirbtų dienų skaičius yra 23 darbo dienos (I t., b. l. 97–167, 26–34), jam buvo suteikta po mažiausiai dvi poilsio dienas kiekvieną darbo savaitę, pareiškėjui dirbus poilsio ar švenčių dienomis, jam buvo suteiktas poilsis kitomis dienomis (nuo 2012 m. balandžio 25 d. pareiškėjas dirbo 4 darbo dienas, suteiktos 2 poilsio dienos (I t., b. l. 196), gegužės mėn. – dirbo 22 darbo dienas, suteiktos 9 poilsio dienos (I t., b. l. 100), birželio mėn. – dirbo 21 darbo dieną, suteiktos 9 poilsio dienos (I t., b. l. 104), liepos mėn. – dirbo 21 darbo dieną, suteikta 10 poilsio dienų (I t., b. l. 107), rugpjūčio mėn. – dirbo 22 darbo dienas, suteikta 9 poilsio dienos (I t., b. l. 111), rugsėjo mėn. – dirbo 20 darbo dienų, suteikta 10 poilsio dienų (I t., b. l. 113), spalio mėn. – dirbo 20 darbo dienų, suteikta 10 poilsio dienų (I t., b. l. 116), lapkričio mėn. – dirbo 21 darbo dieną, suteiktos 9 poilsio dienos (I t., b. l. 118), gruodžio mėn. – dirbo 18 darbo dienų, suteikta 13 poilsio dienų (I t., b. l. 121), 2013 m. sausio mėn. – dirbo 22 darbo dienas, suteiktos 9 poilsio dienos (I t., b. l. 124), vasario mėn. – dirbo 20 darbo dienų, suteiktos 8 poilsio dienos (I t., b. l. 126), kovo mėn. – dirbo 20 darbo dienų, suteikta 11 poilsio dienų (I t., b. l. 129), balandžio mėn. – dirbo 21 darbo dieną, suteiktos 9 poilsio dienos (I t., b. l. 132), gegužės mėn. – dirbo 22 darbo dienas, suteiktos 9 poilsio dienos (I t., b. l. 135), birželio mėn. – dirbo 19 darbo dienų, suteikta 11 poilsio dienų (I t., b. l. 138), liepos mėn. – dirbo 23 darbo dienas, suteiktos 8 poilsio dienos (I t., b. l. 141), rugpjūčio mėn. – dirbo 21 darbo dieną, suteikta 10 poilsio dienų (I t., b. l. 144), rugsėjo mėn. – dirbo 21 darbo dieną, suteiktos 9 poilsio dienos (I t., b. l. 147), spalio mėn. – dirbo 23 darbo dienas, suteiktos 8 poilsio dienos (I t., b. l. 150), lapkričio mėn. – dirbo 20 darbo dienų, suteikta 10 poilsio dienų (I t., b. l. 154), gruodžio mėn. – dirbo 19 darbo dienų, suteikta 12 poilsio dienų (I t., b. l. 157), 2014 m. sausio mėn. – dirbo 22 darbo dienas, suteiktos 9 poilsio dienos (I t., b. l. 159), vasario mėn. – dirbo 20 darbo dienų, suteiktos 8 poilsio dienos (I t., b. l. 161), kovo mėn. – dirbo 20 darbo dienų, suteikta 11 poilsio dienų (I t., b. l. 163), balandžio mėn. – dirbo 21 darbo dieną, suteiktos 9 poilsio dienos (I t., b. l. 166).

Teismas nustatė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo mokamas pagal nurodytų darbo grafikų, darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis (faktiškai dirbtą laiką) (I t., b. l. 10, 22–23). Ginčo dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos (t. y. koeficiento taikymo, išskaitymų ir pan.) byloje nekilo, todėl šių aplinkybių teismas neanalizavo. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus įrodymus, todėl byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. ir nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. (skundo teismui pateikimo data) (I t., b. l. 5–8) dirbo poilsio ir švenčių dienomis, už kurias jam nesumokėtas 7 772 Lt darbo užmokestis. Nustatęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo sumokėtas už faktiškai dirbtą laiką. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dirbo poilsio ir švenčių dienomis, taip atsakovui pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnio nuostatas.

Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta civilinės atsakomybės atsiradimo būtinoji sąlyga (CK 6.245–6.249 str.) – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą (ABTĮ 57 str.). Pažymėjo, kad net ir teismui nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo poilsio ir švenčių dienomis, pareiškėjas įgytų teisę Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnio 3 dalies, Apmokėjimo aprašo 12 punkto pagrindu reikalauti iš atsakovo suteikti jam poilsį kitomis dienomis arba šias dienas pridėti prie atostogų, tačiau pareiškėjas tokio reikalavimo byloje nekėlė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jam dėl skunde nurodytų aplinkybių pablogėjo sveikata. Teismas iš byloje pateiktos pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos duomenų nustatė, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu yra kreipęsis į Alytaus PN medikus dėl pykinimo, galvos skausmo, gerklės skausmo, slogos, dėl šių priežasčių jam buvo skirti medikamentai (I t., b. l. 72–79). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nesurinkta objektyvių duomenų, jog nurodyti sveikatos sutrikimai atsirado būtent dėl pareiškėjo darbo Alytaus PN. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl darbo laiko apskaitos ar netinkamo apmokėjimo už darbą būtų anksčiau kreipęsis į pataisos namų administraciją, kad jo sveikatos būklė, pareiškėjui būnant Alytaus PN, būtų labai pablogėjusi, ir kad jam būtų taikytas stacionarinis gydymas. Nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Pareiškėjas neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), nenurodė priežastinio ryšio tarp galimų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismas pareiškėjo argumentus dėl viršyto darbo laiko, nepakankamo apmokėjimo už darbą ir dėl to pablogėjusios sveikatos vertino kaip pagrįstus paties pareiškėjo subjektyvia nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šiuos argumentus teismas laikė nepakankamais pareiškėjo nurodytai neturtinei žalai, kuri gali būti įvertinta pinigais, pripažinti. Esant minėtoms aplinkybėms, teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Spręsdamas dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, teismas įvertino atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, pateiktus prašymus ir prie jų pridėtus dokumentus (2014 m. rugpjūčio 28 d. buhalterinė pažyma Nr. 8-9903 ir 2014 m. lapkričio 12 d. buhalterinė pažyma Nr. 8-13155; II t., b. l. 7, 12) bei nustatė, kad prašomas priteisti išlaidas sudaro 113,90 Lt transporto išlaidų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2, 4 dalių ir 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei atsižvelgdamas į administracinės bylos duomenis, kurie patvirtina, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, atstovas S. Š. dalyvavo 2014 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdyje (I t., b. l. 170–172) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, atstovas V. V. 2014 m. lapkričio 10 d. dalyvavo teismo posėdyje (II t., b. l. 8–10), teismas konstatavo, kad Alytaus PN turi teisę į transporto išlaidų, atstovams vykstant į šiuos teismo posėdžius ir atgal, atlyginimą, Alytaus PN prašomos priteisti 113,90 Lt (32 Eur) transporto išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos iš pareiškėjo.

III. Pareiškėjas S. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 35–36) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis atsakovo paaiškinimais, kurie, pasak apelianto, yra abstraktūs ir melagingi. Teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo (apelianto) kartu su skundu pateiktų įrodymų – darbo grafikų, nevertino ir nepasisakė dėl teismo posėdyje apklausto liudytojo V. Č. parodymų. Pasak apelianto, atsakovo teismui pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo grafikai, su kuriais apeliantas nebuvo supažindintas, yra melagingi. Apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, todėl prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 43–45) pareiškė nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Alytaus PN pateiktus duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjui (apeliantui) darbo užmokestis buvo mokamas už jo faktiškai dirbtą laiką, užfiksuotą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir darbo grafikuose. Apeliantas teismui nepateikė atsakovo pateiktus duomenis paneigiančių objektyvių įrodymų, teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Alytaus pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų darbo laiko apskaitos, poilsio dienų suteikimo ir apmokėjimo už darbą srityje. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. 2 metus ir 4 mėnesius dirbo Alytaus PN valgyklos salės tvarkytoju be poilsio dienų, tačiau įstaigoje jo darbo laiko apskaita buvo tvarkoma to nenurodant ir neapmokant už šį darbą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia minėtoje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Iš pareiškėjo skundo argumentų pirmosios instancijos teismui matyti, kad pareiškėjas Alytaus PN veiksmų neteisėtumą konkrečių teisinių pagrindų nurodymo prasme grindė Konstitucijos 49 straipsnio, Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnio 1 dalies, Darbo kodekso 144 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė konstatavęs, kad CK 6.271 straipsnio prasme nenustatyti pareiškėjo nurodytos institucijos (Alytaus PN) neteisėti veiksmai. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė pasisakydamas ir tuo aspektu, kad nėra ir kitų civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tuo atveju, kai turtinė ir neturtinė žala kildinama iš tų pačių valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismo konstatavimas, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) nenustatyti, sprendžiant reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimo prasme turi tą pačią reikšmę, t.y. nepriklauso nuo to, kokio pobūdžio žalą (turtinę ir/ar neturtinę) prašoma atlyginti. Šiuo atveju pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš tų pačių Alytaus PN veiksmų.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, esą pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, suteikė prioritetą atsakovo pateiktiems įrodymams ir paaiškinimams, kurie, pasak apelianto neatitinka tikrovės, nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų į bylą grafikų, taip pat dėl liudytojo V. Č. parodymų. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį įstatymo reikalavimą.

Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Pagal šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis.

Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbo ypatumus reglamentuoja specialusis įstatymas – Bausmių vykdymo kodeksas ir jo nuostatas šioje srityje įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas – Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnį nuteistųjų darbas yra viena iš nuteistųjų pataisos priemonių. Šio Kodekso 125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo pareiga dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Išimtis dėl šios pareigos vykdymo nustato šio Kodekso 125 straipsnio 2 dalis ir 167 straipsnio 3 dalis. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio 2 dalį nuteistieji neįgalieji, sulaukę valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos amžiaus ir ribotai pakaltinami nuteistieji į darbą gali būti įtraukiami tik rašytiniu jų sutikimu, kai yra tam neprieštaraujanti gydytojų išvada ir laisvų darbo vietų. Pagal aptariamo Kodekso 167 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji gali dirbti, jeigu patys to pageidauja, kalėjimo arba pataisos namų administracijos parinktą darbą.

Nuteistųjų darbo sąlygas nustatančio Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnio (bylai aktuali 2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) 1 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nustatoma ne ilgesnė kaip aštuonių valandų darbo diena. Nuteistiesiems suteikiamos dvi poilsio dienos per savaitę. Nuteistieji negali būti skiriami dirbti švenčių ir poilsio dienomis, išskyrus darbo įstatymuose numatytais atvejais (BVK 128 str. 1 d.). Nuteistiesiems, kurie įtraukiami į darbą poilsio arba švenčių dienomis, suteikiamas poilsis kitomis dienomis arba šios dienos pridedamos prie atostogų (BVK 128 str. 3 d.).

Bausmių vykdymo kodekso 131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimą, 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtino Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašą (bylai aktuali 2009 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 494 redakcija). Apmokėjimo aprašas darbo apmokėjimą diferencijuoja atsižvelgiant į tai, ar darbo rezultatus galima apskaičiuoti konkrečiais rodikliais (Apmokėjimo aprašo 3 punktas), ar darbai yra nuolatiniai, konkrečios apimties, ilgalaikiai (Apmokėjimo aprašo 4 punktas). Apmokėjimo aprašo 4 punkte nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, dirbantiems nuolatinius konkrečios apimties ilgalaikius darbus, mokama mėnesinė alga. Mėnesinę algą nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal darbų rūšis (2 priedas). Darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis. Mėnesinė alga apskaičiuojama atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos dydžio. Pagal Apmokėjimo aprašo 2 priedą ūkio darbams nustatytas 0,43-0,55 koeficientas. Apmokėjimo aprašo 12 punkte pakartota Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiesiems, kurie įtraukiami į darbą poilsio ir švenčių dienomis, suteikiamas poilsis kitomis dienomis arba šios dienos pridedamos prie atostogų.

Byloje nustatyta, kad apeliantas Alytaus PN direktoriaus įsakymais ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas atlikti nuolatinio pobūdžio ūkio darbus kasdien veikiančioje nuteistųjų maitinimo valgykloje, t.y. 2011 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 2-207 nuo 2011 m. liepos 28 d. buvo paskirtas tvarkdariu (pareiginės algos koeficientas – 0,43 MMA), o 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 2-121 nuo 2012 m. balandžio 25 d. valgyklos – virtuvės darbininku 0,75 pareigybės (pareiginės algos koeficientas 0,43 MMA). Pagal pateiktus į bylą įrodymus toje pačioje Alytaus PN valgykloje pagal šios įstaigos direktoriaus patvirtintą grafiką nustatytomis valandomis maitinami (pusryčiauja, pietauja, vakarieniauja) visų lokalinių sektorių nuteistieji. Darbai, kuriuos atlikti buvo paskirtas pareiškėjas yra kasdieninio pobūdžio, tačiau tai savaime neįrodo, kad pareiškėjas atliko šiuos darbus be poilsio dienų, t.y. kad atsakovas pažeidė pirmiau minėtas Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, šio įstatymo bei kitų teisės aktų pažeidimų nenustatė.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde iškelti klausimai yra susiję su procesinės teisės normų laikymusi ir taikymu. Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.) arba kai nustatomi ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje išvardyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti priskirtos kuriam nors iš ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nurodytų atvejų, o duomenų apie tokias aplinkybes byloje taip pat nėra. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija patikrino bylą pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį nustatymo aspektu.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Administracinių ginčų teisenoje teismui pavestas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko aktyvaus teismo funkciją, siekdamas nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis). Teismas bylos ruošimo nagrinėjimui stadijoje įpareigojo atsakovą pateikti visus su pareiškėjo iškelto ginčo dalyku susijusius dokumentus (ABTĮ 68 str. 1 d. 3 p.). Atsakovo atstovui pateikus atsiliepimą su priedais (įsakymus dėl paskyrimo į darbą, darbo grafikus, darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir kt.), teismas 2014 m. gegužės 28 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d., 2014 m. spalio 6 d. posėdžius atidėjo nuspręsdamas išreikalauti papildomus įrodymus savo iniciatyva bei tenkindamas bylos proceso dalyvių prašymus. Teismas bylą išnagrinėjo iš esmės 2014 m. lapkričio 10 d. posėdyje, t. y. įsitikinęs, kad į bylą yra pateikti visi galimi pateikti su ginčo dalyku susiję įrodymai.

Dėl apelianto argumento, susijusio su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.), o sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė esmines nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui paskirto atlikti valgyklos salės tvarkytojo ir valgyklos – virtuvės darbininko darbo Alytaus PN laiko nustatymu ir jo apskaita bei apmokėjimu už atliktą darbą, sprendimą pagrindė įrodymų analize ir konkrečiomis teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Sutikti su apeliacinio skundo argumentais, esą pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nėra pagrindo.

Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų nuteistųjų darbo ypatumų kontekste pažymėtina, kad nuteistųjų, kurie įtraukti į apmokamus darbus, jiems suteiktų darbų atlikimo laiko nustatymui ir darbo laiko apskaitai tvarkyti bendrųjų teisės aktų nuostatos taikytinos kiek tai leidžia Bausmių vykdymo kodekse nustatyti nuteistųjų darbo ypatumai. Darbo kodekso 147 straipsnio 3 straipsnyje nurodyta, kad darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas vienas iš pataisos įstaigos režimo elementų – nuteistųjų dienotvarkė.

Šio Kodekso 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinei reabilitacijai skirtą laiką. Taigi nuteistųjų, kurie įtraukti į darbą (BVK 125 str. 1 d., 128 str.), darbo laikas turi būti nustatytas, atsižvelgiant į pataisos įstaigos vadovo patvirtintą nuteistųjų dienotvarkę. Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų, atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą ir atsakovo atstovo teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų, su kuriais teisėjų kolegija susipažino išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašą, nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apelianto įtraukimo į darbo grafikus tvarka buvo nevienoda.

Nuo 2012 m. balandžio mėnesio (apelianto paskyrimo valgyklos – virtuvės darbininku) iki 2013 m. rugsėjo mėnesio apeliantas buvo įtraukiamas į Alytaus PN nuteistųjų valgyklos vedėjos sudaromus nuteistųjų darbo grafikus, kuriuos tvirtindavo įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio įtraukiamas į Alytaus PN ūkio dalies administracijos sudarytus ir įstaigos direktoriaus pavaduotojo patvirtintus darbo grafikus. Už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2012 m. balandžio mėnesio, t.y. už laikotarpį, kuriuo apeliantas buvo paskirtas valgyklos salės tvarkytoju, atsakovas jo darbo grafikų į bylą nepateikė.

Iš Alytaus PN 2014 m. spalio 3 d. pažymos Nr. 8-11351 ir atsakovo atstovo pateiktų teismo posėdyje paaiškinimų nustatyta, kad valgyklos salės tvarkytojui, kuris pasibaigus nuteistųjų rytiniam, pietų ir vakariniam maitinimui pagal maitinimo grafiką, turėjo išvalyti valgyklos salę, darbo grafikai nebuvo sudaromi ir valgyklos tvarkytojo darbo laikas faktiškai derinosi prie nuteistųjų maitinimo pagal grafiką pabaigos, t. y. valgyklos salės valymas turėjo būti pradėtas pasibaigus nuteistųjų maitinimui pagal grafiką ir atliktas tris kartus per dieną.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus tarp nuteistųjų maitinimų pagal grafiką yra atitinkinami intervalai (pusryčiai vyksta nuo 7.10 val. iki 9.15 val., pietūs nuo 12.00 val. iki 14.20 val., vakarienė nuo 19.00 val. iki 20.55 val.), į kuriuos turi įsiterpti valgyklos patalpos tvarkytojo darbas. Dėl laikotarpio nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. apelianto darbą tvarkytoju patvirtina Alytaus PN direktoriaus įsakymai (2011 m. liepos 27 d. įsakymas Nr. 2-207 ir 2012 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. 2-121), darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, pažyma apie apmokėjimą už darbą.

Darbo kodekso 147 straipsnio 6 dalis nustato, kad darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, atskirai nurodant viršvalandinių darbų trukmę, dirbto darbo laiko trukmę poilsio ir švenčių dienomis, naktį bei nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, arba Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinė forma ir Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašas patvirtinti Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 (galioja 2006 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1103 redakcija). Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad atsakovas apelianto darbo laiką ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 28 d. kiekvieną mėnesį apskaitė Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, juose, be tų sutartinių žymėjimų, kurie numatyti pagal minėto Aprašo priedą (pvz., poilsio dienos – P, švenčių dienos – S), įvesdamas papildomus sutartinius žymėjimus, kurie būdingi pataisos įstaigos specifikai (pvz., dienos baudos izoliatoriuje – B, dienos kameros tipo patalpoje – KTP, buvimas ilgalaikiame pasimatyme – IP ir kt.). Taigi pareiškėjo darbo laikas buvo apskaitomas teisės aktų nustatytos firmos darbo laiko apskaitos dokumentuose.

Dėl apelianto argumento, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė jo nurodytais klausimais (dėl pareiškėjo pateiktų į bylą grafikų, liudytojo V. Č. parodymų) teisėjų kolegija pažymi, kad ši apelianto nurodyta aplinkybė nesuteikia pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes nenustatyta, kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

LVAT nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas pasisakė esminiais pareiškėjo skundo aspektais, aiškiai nurodė kokiais įrodymais ir kokių teisės aktų konkrečiomis normomis vadovaudamasis atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytais aspektais sprendime iš tiesų nepasisakė, tačiau iš pirmiau minėtos bylos nagrinėjimo eigos (teismas kelis kartus atidėjo bylą, siekdamas, kad į bylą būtų pateikti visi įrodymai, kurie yra reikšmingi visų bylai svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui), taip pat iš teismo posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, garso įrašo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, be kita ko, aiškinosi kokią reikšmę byloje gali turėti pareiškėjo skunde minimi ir pateikti į bylą grafikai.

Pareiškėjas prie skundo teismui, pridėjo du grafikus (2013 m. liepos 1 d. ir 2013 m. spalio 1 d.), vadindamas juos darbo grafikais. Iš šių grafikų pavadinimo „Alytaus PN Ūkio skyrius, Nuteistųjų valgyklos salės darbuotojų išleidimo (grįžimo) iš lokalinio sektoriaus grafikas“, apibūdinančio jų sudarymo tikslą ir paskirtį, taip pat iš Alytaus PN 2014 m. spalio 3 d. pažymos Nr. 8-11351 ir atsakovo atsiliepimo bei atsakovo atstovo pateiktų pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškinimų, matyti, kad šie grafikai yra susiję su pataisos įstaigos veiklos specifika pagal kurią turi būti užtikrinti pataisos įstaigos režimo reikalavimai, tarp jų nuteistųjų judėjimo kontrolė.

Minėti grafikai yra skirti pataisos įstaigos pareigūnams, kurie dirba (budi) atitinkamame įstaigos kontrolės - praleidimo punkte. Taigi šie grafikai kontrolės – praleidimo punkto pareigūnui yra tik pagrindas išleisti atitinkamu laiku šiame grafike nurodytą nuteistąjį iš lokalinio sektoriaus, o po to kontroliuoti jo grįžimą į lokalinį sektorių. Šios paskirties vidaus dokumentai yra trumpalaikio naudojimo ir jie nėra saugomi. Pirmiau minėta, kad darbo laikas turi būti apskaitomas teisės aktų nustatytais dokumentais (darbo grafikais, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais), o apelianto pateikti grafikai, priešingai nė teigia apeliantas, nėra darbo laiko apskaitos dokumentai.

Minėta, kad pareiškėjas pateikė teismui du grafikus, t. y. 2013 m. liepos 1 d. ir 2013 m. spalio 1 d. nuteistųjų valgyklos salės darbuotojų išleidimo (grįžimo) iš lokalinio sektoriaus grafikus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad šio laikotarpio pareiškėjo darbo laiką pagal grafiką patvirtinančiais įrodymais teismas pripažino 2013 m. liepos mėnesio darbo grafiką, sudarytą Alytaus PN nuteistųjų valgyklos vedėjos ir patvirtintą įstaigos direktoriaus pavaduotojo, bei 2013 m. spalio mėnesio darbo grafiką, sudarytą Alytaus PN Ūkio skyriaus administratorius ir patvirtintą įstaigos direktoriaus pavaduotojo (I t., b. l. 141, 150). Aptarti bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors sprendime atskirai nepasisakė dėl minėtų dviejų pareiškėjo pateiktų grafikų ir su tuo susijusių pareiškėjo argumentų, tačiau nagrinėdamas bylą teismas išsiaiškino šių grafikų faktinę paskirtį ir dėl to jų neaptarė vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 straipsnis).

Darbo laiko apskaitos dokumentus sudaro ir saugo darbdavys (ginčo atveju Alytaus PN). Kilus ginčui šiuos dokumentus į bylą teismui turi pateikti darbdavys, išskyrus atvejį, kai darbuotojas pats kreipiasi į darbdavį dėl tokių dokumentų išdavimo ir darbdavys juos išduoda. Šiuo atveju pats pareiškėjas darbo laiko apskaitos dokumentų teismui nepateikė. Atsakovas pareiškėjo darbo laiko apskaitos dokumentus pateikė į bylą vykdydamas teismo, atlikusio jam priskirtas funkcijas, įpareigojimus (ABTĮ 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, esą pirmosios instancijos teismas suteikė prioritetą atsakovo pateiktiems įrodymams. Pareiškėjas nenurodė teismui, kad yra kokios nors kitos duomenų bazės iš kurių būtų galima gauti jo darbo laiko apskaitos duomenis ir pats nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus įrodymus, nes, kaip minėta, pareiškėjo pateikti du 2013 m. nuteistųjų valgyklos salės darbuotojų išleidimo (grįžimo) iš lokalinio sektoriaus grafikai yra kitos paskirties dokumentai.

Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išanalizavo pareiškėjo paskyrimo į darbą, jo darbo laiko apskaitos dokumentus ir sprendime priėjo prie pagrįstų išvadų, kad Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnyje nustatytos darbo sąlygos darbo dienos trukmės, dviejų poilsio dienų per savaitę suteikimo bei poilsio suteikimo kitomis savaitės dienomis, kai pareiškėjas dirbo poilsio ar švenčių dienomis, aspektais nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų ir vertinimu sutinka, todėl tais pačiais klausimais iš naujo detaliai nepasisako.

Patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo darbo laikotarpio nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. tvarkytoju, sprendime nurodė, kad vertino darbo grafikus ir darbo apskaitos žiniaraščius. Sprendimo argumentas, kad teismas vertino šio laikotarpio darbo grafikus, laikytinas rašymo apsirikimu, nes analizuojant konkrečius įrodymus teismo sprendime yra nurodyti bylos lapai, kuriuose yra minėto laikotarpio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, o kaip jau buvo minėta, šiuo laikotarpiu valgyklos salės tvarkytojui darbo grafikas nebuvo sudaromas, jo darbo laikas faktiškai buvo derinamas prie nuteistųjų maitinimo pagal grafiką pabaigos, t.y. prasidėdavo tada, kai baigdavosi nuteistųjų pusryčių, pietų, vakarienės pagal grafiką laikas. Šis netikslumas pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms įtakos neturi, nes iš sprendimo turinio ir nuorodų į konkrečius įrodymus (bylos lapus) matyti, kad teismo išvados, jog šiuo laikotarpiu pareiškėjo darbo diena truko ne ilgiau kaip 8 valandas, jam kiekvieną darbo savaitę buvo suteikta ne mažiau kaip dvi poilsio dienos, o už darbą poilsio ar švenčių dienomis, buvo suteiktas poilsis kitomis dienomis, pagrįstos darbo laiko apskaitos žiniaraščiais.

Minėta, kad į darbo grafikus pareiškėjas įtraukiamas nuo 2012 m. balandžio mėnesio (paskyrimo valgyklos – virtuvės darbininku). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2012 m. balandžio – 2014 m. balandžio mėn. laikotarpio darbo laiko apskaitą, ištyręs ir įvertinęs šio laikotarpio įsakymus, darbo grafikus ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius bei kitus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjo darbo diena buvo ne ilgesnė kaip šešios valandos (0,75 pareigybės), jam buvo suteikta mažiausiai dvi poilsio dienas kiekvieną darbo savaitę, o dirbus poilsio ar švenčių dienomis, buvo suteiktas poilsis kitomis dienomis.

Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnis numato nuteistųjų įtraukimą į pataisos įstaigų teritorijos tvarkymo, taip pat į jų kultūros ir buities sąlygų gerinimo nemokamus darbus, kuriuos nuteistieji atlieka paeiliui. Atsakovo argumentai, kad iki to laiko, kol į tvarkytojo pareigas (apmokamą darbą) buvo paskirti ir kiti nuteistieji (pagal pateiktus įrodymus V. Č. į 0,5 tvarkytojo pareigybės buvo paskirtas nuo 2013 m. gruodžio 18 d.), pareiškėjui suteiktomis poilsio dienomis jį pakeisdavo kiti nuteistieji, kuriems buvo pavedama atlikti valgyklos salės tvarkymo darbus Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnyje nustatyta tvarka, pareiškėjo pateiktais priešingais įrodymais nepaneigti. Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio tvarka atliekamiems darbams netaikomos darbo laiko apskaitos taisyklės, kurios taikomos nuteistųjų, kurie paskirti dirbti apmokamus darbus, darbo laiko apskaitai. Liudytojo V. Č. parodymai, kad jis nuo atitinkamo laiko pakeisdavo apeliantą jo poilsio dieniomis, atitinka kitus bylos įrodymus ir bylai naujos informacijos nesuteikia, o argumentai, kad pareiškėjas anksčiau dirbo vienas, yra abstraktaus pobūdžio ir prieštarauja pirmiau aptartų įrodymų visumai. Taigi apelianto nurodyta aplinkybė, kad teismas nepasisakė dėl liudytojo V. Č. parodymų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėjui buvo apmokėta už faktiškai atliktą dirbtą, t.y. už dirbtą pagal darbo grafikus ir darbo apskaitos žiniaraščiuose nurodytą darbo laiką.

Įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir jas ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste įvertino iš esmės teisingai, procesinės teisės pažeidimų arba netinkamo jų taikymo atvejų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nenustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo nėra pagrindo.

Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad Alytaus PN administracijos neteisėti veiksmai nenustatyti. Pareiškėjas byloje neįrodė, kad ginčo laikotarpiu jis dirbo be poilsio dienų ir kad darbo laiko apskaitos duomenys, lėmę apmokėjimo už atliktą darbą, nėra teisingi. Nenustačius esminės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų), kitų sąlygų (žalos, priežastinio ryšio) aptarinėjimas neturi teisinės prasmės, nes, kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė