081669db-1e21-4500-80e1-e70bfef4c1b6 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-201-453/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46102-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.1; 3.1.2.2; 3.1.2.3     LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. vasario 27 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Valdimaro Bavėjano, Viktoro Kažio, Aloyzo Kruopio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),sekretoriaujant Živilei VoloÅ¡inienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai MiliÅ«tei,gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,nevieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios L.

V. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus ir nuteista aÅ¡tuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laikÄ Ä¯skaitytas laikinajame sulaikyme iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė:

L. V. nuteista už tai, kad 2016 metų sausio pradžioje pastojusi ir žinodama, kad yra nėščia, turėdama tikslÄ atsikratyti kÅ«dikiu, aktyviais veiksmais nuo artimųjų ir aplinkinių slėpė nėštumÄ , rengėsi laisvais rÅ«bais, dėl nėštumo į medikus nesikreipė, nėštumo laikotarpiu 2016 m. rugpjūčio 30 d. lankėsi pas gydytojus, tačiau medikų apie savo nėštumÄ ne tik neinformavo, bet ir tai slėpė. Po to, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., 23.00 val. iki 2016 m. rugsėjo 22 d., 1.00 val., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), kambaryje, bÅ«dama devintÄ mėnesį nėščia, turėdama tikslÄ nužudyti savo naujagimį, prasidėjus gimdymui, į namuose esantį brolį bei medicinos darbuotojus nesikreipė, slėpdama nuo aplinkinių, lovoje pagimdė gyvÄ , pilnai iÅ¡neÅ¡iotÄ , subrendusiÄ ir be apsigimimų moteriÅ¡kos lyties naujagimę, kuriÄ visiÅ¡kai užklojo antklode, dėl ko naujagimė dėl Å«mios iÅ¡orinės hipoksijos, sukeltos arba oro trÅ«kumo aplinkoje, arba uždengus kvėpavimo angas, keliolikos - keliasdeÅ¡imt minučių bėgyje įvykio vietoje mirė, t. y.

L. V. tyčia nužudė bejėgiÅ¡kos bÅ«klės mažametę, savo artimÄ giminaitę - savo dukrÄ . Po to L. V. naujagimės kÅ«nÄ Ä¯dėjo į du plastikinius maiÅ¡elius ir paslėpusi laikė savo namų lauko sandėliuke. Å iais veiksmais L. V. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose. Nuteistoji L. V. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir priimti dėl jos iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Apeliaciniame skunde nuteistoji nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad L.

V. iÅ¡ anksto buvo nutarusi atsikratyti kÅ«dikio, todėl jam gimus – tyčia jį nužudė. Å iam teiginiui pagrįsti, nuteistoji nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikÄ baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-466/2013 dėl draudimo apkaltinamÄ jį nuosprendį grįsti prielaidomis, bei LAT praktikÄ baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013 dėl nekaltumo prezumpcijos.Nuteistoji teigia nenorėjusi auginti kÅ«dikio, kurio laukėsi, nes buvo nutraukusi santykius su bÅ«simo kÅ«dikio tėvu, kuris jÄ apgaudinėjo, savo nėštumÄ slėpė, nes nenorėjo, kad kas nors sužinotų apie kÅ«dikio gimimÄ , į gydytojus nesikreipė, nes jautėsi normaliai.

Tačiau apeliantė nurodo neturėjusi tikslo nužudyti kÅ«dikio, buvo suplanavusi jį palikti gyvybės langelyje, esančiame Kaune, P. Mažylio gimdymo namuose, kur, kaip pati teigia, jÄ ir kÅ«dikį bÅ«tų nuvežęs kaimynas. Apeliaciniame skunde dėstoma, kad, prasidėjus gimdymui, L. V. kiti vaikai miegojo ir nieko negirdėjo, o į namuose, kitame kambaryje, buvusį brolį L. V. nesikreipė, greitosios medicinos pagalbos nekvietė, nes pagalbos nereikėjo ir ji nenorėjo, kad kas nors sužinotų apie gimusį kÅ«dikį, kurį ketina palikti.

Nuteistoji nurodo, kad gimus kÅ«dikiui, jį užklojo antklode, o kas įvyko toliau - neprisimena. Apeliantė pažymi, kad atsibudusi pastebėjo, jog vaikas nekvėpuoja, jo kÅ«nas atÅ¡alęs, todėl jį iÅ¡nešė į malkinę. Nuteistoji teigia mananti, kad kÅ«dikis mirė todėl, jog ji juo tinkamai nepasirÅ«pino, tačiau paaiÅ¡kina, kad to padaryti negalėjo, nes iÅ¡ karto po gimdymo prarado sÄ monę. Apeliantė nurodo, kad jai yra gaila dėl kÅ«dikio mirties, tačiau ji dėl to nekalta.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.

Nuteistosios L. V. apeliacinis skundas atmetamas. Dėl L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. V. pripažinta kalta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus už tai, kad tyčia nužudė mažametę bejėgiÅ¡kos bÅ«klės savo kÄ tik gimusiÄ dukrÄ . Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė byloje surinktus įrodymus ir remdamasis jais, o ne prielaidomis kaip nurodoma apeliaciniame skunde, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl L.

V. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas bÅ«tų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Å¡ioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistas ir nekaltumo prezumpcijos principas - L. V. kaltumas įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas teismo nuosprendžiu. Byloje nustatyta, kad L. V. 2016 metų sausio pradžioje pastojo ir žinodama, kad yra nėščia, turėdama tikslÄ atsikratyti kÅ«dikiu, aktyviais veiksmais nuo artimųjų ir aplinkinių slėpė nėštumÄ : rengėsi laisvais rÅ«bais, dėl nėštumo į medikus nesikreipė, nėštumo laikotarpiu 2016 m. rugpjūčio 30 d. lankėsi pas gydytojus, tačiau medikų apie savo nėštumÄ ne tik neinformavo, bet ir tai slėpė.

Po to, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 21 d., 23.00 val. iki 2016 m. rugsėjo 22 d., 1.00 val., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, bÅ«dama devintÄ mėnesį nėščia, turėdama tikslÄ nužudyti savo naujagimį, prasidėjus gimdymui, į namuose esantį brolį bei medicinos darbuotojus nesikreipė, slėpdama nuo aplinkinių, lovoje pagimdė gyvÄ , pilnai iÅ¡neÅ¡iotÄ , subrendusiÄ ir be apsigimimų moteriÅ¡kos lyties naujagimę, kuriÄ visiÅ¡kai užklojo antklode, dėl ko naujagimė dėl Å«mios iÅ¡orinės hipoksijos, sukeltos arba oro trÅ«kumo aplinkoje, arba uždengus kvėpavimo angas, keliolikos - keliasdeÅ¡imt minučių bėgyje įvykio vietoje mirė.

Po to L. V. naujagimės kÅ«nÄ Ä¯dėjo į du plastikinius maiÅ¡elius ir paslėpusi laikė savo namų lauko sandėliuke. Apeliaciniame skunde nuteistoji neneigia, kad kÅ«dikio nelaukė, jo auginti neketino, nuo aplinkinių savo nėštumÄ slėpė. Tačiau ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad turėjo tikslÄ nužudyti savo naujagimę ir tyčia jÄ nužudė. Neigdama savo kaltę, apeliantė nurodo, kad kÄ tik gimusį kÅ«dikį užklojo antklode, kas įvyko po to – neatsimena, pabudusi pamatė, kad kÅ«dikis Å¡altas, nekvėpuoja; kÅ«dikio žudyti neketino, planavo jį atiduoti į gyvybės langelį.

Apeliacinės instancijos teismas Å¡iuos nuteistosios teiginius, kuriuos paneigia byloje esantys įrodymai, vertina kaip pasirinktÄ gynybinę taktikÄ .Ikiteisminio tyrimo metu bei bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistoji pripažino, kad kÅ«dikio neplanavo ir jo nenorėjo, nėštumÄ stengėsi nuslėpti, rengdamasi laisvais drabužiais, juosdamasi pilvÄ specialiu diržu, aplinkiniams apie savo bÅ«senÄ melavo, teigdama, kad pilvas didėja dėl sveikatos problemų, į ginekologÄ dėl neÅ¡tumo nesikreipė, o kitiems medikams neigė esanti nėščia, kur gimdys kÅ«dikį – neplanavo, nieko apie gimdymÄ negalvojo (b. l. 17-18, 92-94, t. 2).

Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojos apklaustos Å¡eimos gydytoja A. D., buvusi socialinė darbuotoja J. M. parodė turėjusios įtarimÄ , kad L. V. gali bÅ«ti nėščia, tačiau pati L. V. šį faktÄ neigė, nesileido, kad Å¡eimos gydytoja jÄ apžiÅ«rėtų, į apžiÅ«rÄ pas ginekologÄ ji neatvyko (b. l. 82, 86, t. 2). Kiti pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai (L. V. Å¡eimos nariai, kaimynai) M. V., D. G., K. Å ., A. R., B. B. taip pat patvirtino numanę, kad L. V. yra nėščia, tačiau pastaroji šį faktÄ neigė, nurodydama vis skirtingas priežastis, kodėl jos pilvas yra padidėjęs (b. l. 82-86, t. 2). 5.2.3.

IÅ¡ nuteistosios parodymų yra žinoma ir tai, kad prasidėjus gimdymui, ji elgėsi visiÅ¡kai prieÅ¡ingai nei elgtųsi suaugęs, normalaus protinio iÅ¡sivystymo žmogus tokioje situacijoje - greitosios medicinos pagalbos nekvietė, į kitame kambaryje buvusį brolį nesikreipė, nors kaip pati parodė, tokias galimybes turėjo (b. l. 12-13, 17-18, 92-93, t. 2). L. V. tyčiÄ nužudyti naujagimį patvirtina ir jos veiksmai, atlikti gimdymo metu ir iÅ¡ karto po jo – sÄ moningai gimdė viena, be medikų ir Å¡eimos narių pagalbos, tyliai (gimdymo negirdėjo kitame kambaryje buvęs brolis bei tame pačiame kambaryje kur vyko gimdymas – miegoję kiti L.

V. vaikai), o pagimdžiusi gyvÄ , gyvybingÄ kÅ«dikį (Å¡ios aplinkybės nustatytos specialisto iÅ¡vadoje Nr. M 992/2016(02)), niekaip nesistengė pati juo pasirÅ«pinti, nekvietė pagalbos, kad juo pasirÅ«pintų kiti asmenys, tačiau visiÅ¡kai užklojo kÅ«dikį antklode, negalėdama nesuprasti, kad kÄ tik gimusiam kÅ«dikiui toks jos elgesys yra tikrai mirtinas. Pirmosios instancijos teismo nustatytÄ aplinkybę, kad naujagimis buvo užklotas visiÅ¡kai, o ne iki smakro kaip parodė nuteistoji, patvirtina minėta specialisto iÅ¡vada Nr. M 992/2016(02).

Joje konstatuota, kad naujagimio mirties priežastis – Å«mi iÅ¡orinė hipoksija po gimimo, sukelta arba oro trÅ«kumo aplinkoje, arba uždengus kvėpavimo angas; naujagimės kÅ«ne jokių fizinės traumos požymių (sužalojimų) nenustatyta (b. l. 73-77, t. 1). Vėliau, kaip teigia pati nuteistoji, pabudusi ar atgavusi sÄ monę ir supratusi, kad kÅ«dikis gali bÅ«ti miręs, L. V. vėl nesiėmė jokių civilizuotų veiksmų (nekvietė greitosios medicinos pagalbos ar policijos pareigÅ«nų), o įdėjo naujagimį į plastikinius maiÅ¡us ir paslėpė jo kÅ«nÄ pagalbinėse patalpose.

Pažymėtina ir tai, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad L. V. nusikaltimo padarymo metu nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu; nusikaltimo padarymo metu suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti; objektyvių duomenų, kad L. V. po gimdymo būtų pogimdyvinės depresijos būsenoje ir dėl to negalėtų suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nėra; objektyvių duomenų, kad L. V. nusikalstamos veikos darymo metu nebūtų galėjusi visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmų, nėra (b. l. 161-167, t. 1). 5.2.4.

Visi pirmiau aptarti įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo buvo iÅ¡tirti ir pripažinti tinkamais įrodymais, leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad L. V. iÅ¡ anksto, dar iki gimdymo, turėjo sumanymÄ nužudyti savo naujagimį, neketino jo auginti ir veikdama kryptingai šį sumanymÄ Ä¯gyvendino. L. V., nužudydama savo naujagimį, veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad savo veika kėsinasi į pagimdyto vaiko gyvybę, numatė, kad užklodama jį antklode ir taip sudarydama kliÅ«tis jam kvėpuoti gali jam atimti gyvybę ir norėjo jÄ atimti, todėl ji pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus.

Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad nėštumo slėpimas nuo aplinkinių, nesilankymas pas medikus, neplanavimas gimdyti ir negimdymas medicinos įstaigoje, neketinimas auginti gimusio kÅ«dikio yra tos aplinkybės, leidžiančios daryti iÅ¡vadÄ apie iÅ¡ankstinės tiesioginės tyčios buvimÄ naujagimio nužudymo atvejais (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341-489/2017). Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad nuteistoji nužudyti naujagimio neketino, nes buvo numačiusi jį atiduoti į „gyvybės langelį”, iki kurio nuvežti bÅ«tų papraÅ¡iusi kaimyno.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad L. V. bÅ«tų su kuo nors susitarusi ar bent bandžiusi susitarti, kad jÄ su naujagimiu nuvežtų iki „gyvybės langelio”. Be to, duodama parodymus teisme, L. V. paaiÅ¡kino, kad nuvežti iki „gyvybės langelio” bÅ«tų praÅ¡iusi ne kaimyno, o Kaune gyvenančio gero pažįstamo Janulevičiaus, tačiau, kaip matyti, to nepadarė. Tokio susitarimo atidėjimas laikotarpiui po gimdymo, nėra logiÅ¡kas ir įtikinamas, kadangi taip nebÅ«tų pasiektas apeliantės deklaruotas tikslas - nuslėpti nėštumÄ ir kÅ«dikio gimimÄ , nes apie tai jau žinotų ne tik ji, bet ir naujagimį nuvežti papraÅ¡ytas asmuo, be to, tokiu atveju apeliantei gyvenant ne vienai, gimęs vaikas bÅ«tų iÅ¡girstas ir pastebėtas ir su ja kartu gyvenančių asmenų.

Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo versijÄ , apie ketinimÄ naujagimį atiduoti į „gyvybės langelį” vertina kaip nepagrįstÄ ir jÄ atmeta. Dėl L. V. paskirtos bausmės Kauno apygardos teismas L. V. už BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymÄ paskyrė aÅ¡tuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į L. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jos asmenybę, į tai, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad jai yra gaila dėl kÅ«dikio mirties.Norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintÄ kaltininko atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimÄ padarius nusikalstamÄ veikÄ , ir jo nuoÅ¡irdų gailėjimÄ si dėl padarytos veikos. L. V. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino tik iÅ¡ dalies, parodydama, kad gimusį kÅ«dikį užklojo iki smakro, dėl jo mirties ji kalta nesijautė.

Toks L. V. prisipažinimas nelaikytinas jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad L. V. nuoÅ¡irdžiai gailėjosi nusikaltusi. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad ji nepranešė apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, savo kaltę pripažino tik iÅ¡ dalies. Proceso metu vykusių apklausų metu, taip pat ir apeliaciniame skunde L. V. teigė, jog jai gaila dėl kÅ«dikio mirties, tačiau toks gailėjimasis, vertinant jį aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste, yra deklaratyvus ir nelaikytinas nuoÅ¡irdžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ .

Ä®vertinusi tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajai L. V. bausmės rūšį ir dydį, bÅ«tų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta aÅ¡tuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra lygi minimaliai sankcijoje numatytai bausmei, nėra aiÅ¡kiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes.

Skundžiamame nuosprendyje į bausmės laikÄ tinkamai įskaitytas laikas, kurį nuteistoji praleido laikinai sulaikyta.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nuteistosios L. V. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai                                                                 Valdimaras Bavėjanas                                                                                                                                               Viktoras Kažys                                                                  Aloyzas Kruopys