2017-06-14 Nr. AB-12034-3-61-3-01319-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-506-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01319-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus turtas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus turtas“ skundą atsakovui Konkurencijos tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus turtas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Vilniaus turtas“) 2017 m. balandžio 25 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (5.536)6V849 (b. l. 1–5).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Vilniaus turtas“ skundą (b. l. 29–30).

Teismas rėmėsi ABTĮ 5, 17 ir 23 straipsniais, pažymėjo, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas konstatavo, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Nagrinėjamu atveju skundo dalykas yra Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (5.536)6V849 teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas akcentavo, kad minėtu sprendimu pareiškėjas informuotas, jog jo skleista reklama galėjo suklaidinti vartotojus, todėl pareiškėjui siūloma ateityje visomis sklaidos priemonėmis skleisti tik teisingą, išsamią bei tinkamu būdu pateiktą reklamą ir tokiu būdu užtikrinti, kad vartotojai nebūtų suklaidinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas pabrėžė, kad sprendimu buvo įvertinta pareiškėjo veikla, skleidžiant reklamą ir padaryta išvada, jog pareiškėjo skleista reklama galėjo būti klaidinanti, tačiau skundžiamu sprendimu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikytos jokios poveikio priemonės, o tik pasiūlyta laikytis teisės aktų reikalavimų.

Teismo vertinimu, skundžiamas Konkurencijos tarybos sprendimas iš esmės yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, nes jame nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių. Viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų, taigi teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p. pagrindu.

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus turtas“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį ir skundą priimti nagrinėjimui (b. l. 32–33).

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamu sprendimu Konkurencijos taryba konkrečiai konstatavo, kad pareiškėjo reklamos teiginys „Prie namo yra įrengta <...> nemokama 110 vietų parkavimo aikštelė“ interneto svetainėje www.vilnelesnamai.lt skleistas iki 2016 m. birželio mėn. suklaidino vartotojus, nes neva minėtoje reklamoje nebuvo nurodoma, jog parkavimo aikštelėje dalis vietų ateityje gali būti parduodamos. Teigia, jog atsakovas savo sprendimu pripažino pareiškėjo veiksmus neteisėtais, t. y. skleidus klaidinančią reklamą, nors ir baudos neskyrė, tačiau pritaikė švelnesnę poveikio priemonę – įspėjimą ir sudarė galimybę pareiškėjo civilinei atsakomybei atsirasti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6 knygos 5 skirsnyje „Dėl klaidinančios reklamos atsiradusios žalos atlyginimas“ yra nustatytos reklamos skleidėjo atsakomybės dėl klaidinančios reklamos sąlygos, iš kurių viena – neteisėta veika. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 28 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys, kurių teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeidžiami naudojant šio įstatymo draudžiamą reklamą, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu dėl padarytos žalos atlyginimo.

Tad Konkurencijos tarybai skundžiamu sprendimu pripažinus, jog pareiškėjas skleidė neva klaidinančią reklamą ir pareiškėjui negalint nuginčyti tokių Konkurencijos tarybos skundžiamo sprendimo teiginių, esant civiliniam ginčui pareiškėjas netektų galimybės gintis nuo pareikšto ieškinio ir paneigti Konkurencijos tarybos 2017 m. balandžio 12 d. sprendime Nr. (5.536)6V849 konstatuotos galimai neteisėtos veikos. Be to, pareiškėjo veikos neteisėtumo konstatavimas Konkurencijos tarybos sprendimu kaip tik paskatintų vartotojus kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Sprendimas buvo nusiųstas ir vartotojui, pareiškusiam skundą, kuris remdamasis Reklamos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktu dabar galės reikalauti padarytos žalos atlyginimo, neįrodinėdamas neteisėtos veikos. Tokiu būdu užkirtus kelią apskųsti šį Konkurencijos tarybos sprendimą, būtų pažeistos pareiškėjo teisės gintis, nes, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 4 punktu, ir minėtu Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismai Konkurencijos tarybos sprendimą jau vertintų kaip nustatytą ir bendra tvarka nepaneigtą rašytinį įrodymą, jog pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. skleidė klaidinančią reklamą.

Pareiškėjui akivaizdu, jog šiuo atveju skundžiamas Konkurencijos tarybos sprendimas sukelia jam tiesiogines teisines pasekmes (administracinei ir civilinei atsakomybei atsirasti), todėl jis mano, kad toks sprendimas gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Juo labiau, kad Konkurencijos taryba, priešingai nei nurodė teismas savo nutartyje, pritaikė švelniausią poveikio priemonę (įspėjimą) ir pasiūlė pareiškėjui neskleisti ateityje tokio pobūdžio reklamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta fundamentali asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad minėtų ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2017 m. balandžio 12 d. rašto Nr. (5.536)6V849. Šiuo raštu Konkurencijos taryba įvertino pareiškėjo skelbtos reklamos turinį ir, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pasiūlė pareiškėjui ateityje visomis sklaidos priemonėmis skleisti tik teisingą, išsamią bei tinkamu būdu pateiktą reklamą ir taip užtikrinti, kad vartotojai nebūtų suklaidinti.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Konkurencijos taryba yra viena iš Reklamos įstatymo klaidinančios ir lyginamosios reklamos nuostatų įgyvendinimo priežiūrą atliekančių institucijų. Atitinkamai šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuotas priežiūros institucijų teisės ir pareigos, nustatyta, kad priežiūros institucijos turi teisę: 1) gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų, kitų asmenų šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti reikalingą informaciją ir dokumentus; 2) gauti iš reklaminės veiklos subjektų informaciją ir dokumentus, o prireikus – ir reklamuojamų prekių ir reklamos pavyzdžius, reikalingus šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimui tirti. Ištyrus pažeidimą, o jeigu priežiūros institucijų nutarimas buvo apskųstas teismui, – įsiteisėjus teismo sprendimui, reklamuojamų prekių pavyzdžiai ir veiklos dokumentų originalai turi būti grąžinami reklaminės veiklos subjektams šių reikalavimu; 3) reikalauti, kad reklaminės veiklos subjektai ar jų vadovai ir kiti už reklamos naudojimą atsakingi asmenys atvyktų ir duotų žodinius arba rašytinius paaiškinimus; 4) neatidėliotinais atvejais, kai yra pakankamai duomenų, kad paskleista arba numatoma paskleisti reklama gali būti pripažinta neatitinkančia šiame įstatyme nustatytų reikalavimų ir padarytų kitiems asmenims ar visuomenės interesams žalos ar sukeltų nepataisomus padarinius, priimti nutarimą taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti reklamos skleidimą, iki kol bus priimtas šio įstatymo 25 straipsnio 17 dalyje nurodytas nutarimas. Prieš priimdama nutarimą taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti reklamos skleidimą, priežiūros institucija turi suteikti galimybę reklaminės veiklos subjektui, kuris įtariamas pažeidęs šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, per jos nustatytą terminą duoti paaiškinimą; 5) įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą; 6) informuoti raštu reklaminės veiklos subjektus, kad jų atliekami veiksmai gali turėti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo požymių, ir siūlyti jiems nutraukti tokios reklamos naudojimą arba ją pakeisti; 7) įstatymų nustatytais atvejais skirti baudas.

Atsižvelgdama į Reklamos įstatymo minėtas nuostatas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Konkurencijos tarybos priimami sprendimai gali būti ne tik sukuriantys tam tikriems subjektams teisines pareigas ar numatantys įpareigojimus, bet ir prevencinio, rekomendacinio - informacinio pobūdžio. Šiuo atveju, vertinant aptariamą Konkurencijos tarybos raštą, atsižvelgtina, jog vadovaudamasi Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Konkurencijos taryba tik išreiškė pasiūlymą pareiškėjui skleisti teisingą, išsamią ir tinkamu būdu pateiktą reklamą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į siūlymo pobūdį, pastebi, jog šis siūlymas yra bendro pobūdžio t. y. abstrakčiai nurodantis laikytis Reklamos įstatymo nuostatų, nekonstatuojant konkrečios įstatymo nuostatos pažeidimo, be to, nukreiptas į ateitį, taigi nedarantis aiškios intervencijos į dabartinę pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį. Toks Konkurencijos tarybos 2017 m. balandžio 12 d. rašte Nr. (5.536)6V849 išreikštas siūlymas, teisėjų kolegijos vertinimu, atlieka informavimo bei rekomendavimo funkciją, nelaikytinas įspėjimu ar kitokia poveikio priemone. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėtina, jog aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui nepripažįstami informacinio, taip pat aiškinamojo pobūdžio dokumentai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-70-146/2015; 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1273-756/2015).

Atskirąjį skundą pareiškėjas taip pat grindžia tuo, kad skundžiamas Konkurencijos tarybos raštas sukelia teisines pasekmes, kadangi šio rašto pagrindu kilus civiliniam ginčui, pareiškėjas netektų galimybės gintis nuo pareikšto ieškinio ir paneigti Konkurencijos tarybos 2017 m. balandžio 12 rašte Nr.(5.536)6V849 nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutinka. Tokiu hipotetiniu atveju galintis iškilti civilinės atsakomybės klausimas, kurį nagrinėjant kaip vienas iš įrodymų gali būti vertinamas ir skundžiamas Konkurencijos tarybos 2017 m. balandžio 12 d. raštas Nr. (5.536)6V849, būtų sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, kuriame proceso metu galėtų būti teikiami kiti įrodymai, nuginčijantys tokiame rašte nurodytas aplinkybes. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 4 punktas savaime neužkerta ginčo šaliai teisės į gynybą ir nurodo, kad tam tikros pagal įstatymus preziumuojamos aplinkybės gali būti nuginčytos atsakovo bendra tvarka, o teismas vertina byloje esančių įrodymų visetą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse išdėstytomis taisyklėmis, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo siekiamas nuginčyti Konkurencijos tarybos 2017 m. balandžio 12 d. raštas Nr. (5.536)6V849 neturi privalomojo pobūdžio teisinių pasekmių, yra informacinio, aiškinamojo bei rekomendacinio pobūdžio, todėl negali būti nagrinėjamas administracinių teismų.

Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus turtas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė