2019-03-20 Nr. AB-6952-3-61-3-03376-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1309-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03376-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo pažeistas jo privatumas, kadangi priežiūros pareigūnas pareiškėjo telefoninių pokalbių su sugyventine metu sėdėjo nedideliu atstumu (1,5 m) bei klausėsi jo pokalbių intymiomis temomis, dėl šios aplinkybės pareiškėjas jautė pažeminimą ir dėl to mano, kad jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. spalio 4 d. Už suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu organizavimą bei apsaugą yra atsakingi Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros dieninės pamainos pareigūnai. Esant pažeidimams, pareigūnas turi teisę pokalbį nutraukti.

5. Atsakovas pažymėjo, kad priežiūros pareigūnai registruoja skambučius ir sutikrina skambintojo leistinumą skambinti, vykdo apsaugą ir priežiūrą. Nebūti šalia pokalbio metu nėra galimybės, kadangi būtų pažeisti apsaugos ir priežiūros principai, be to, teisės aktuose nėra nustatyta, kokiu atstumu pokalbių metu turi būti pareigūnas nuo skambinančiojo. Pareigūnai privalo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę.

6. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai grindžiami prielaidomis.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia tuo, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas telefoninių pokalbių metu.

9. Teismas nurodė, kad pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Tokią priežiūrą sudaro, be kita ko, asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose (7.1. punktas). Laisvės atėmimo vietų pareigūnai turi imtis tokių priemonių, kad būtų užtikrinta betarpiška ir nuolatinė suimtųjų bei nuteistųjų priežiūra. Suimtųjų bei nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarką reglamentuoja Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2015 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-252 patvirtintas „Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas), pagal kurį nustatytą tvarką užtikrina ir kontroliuoja Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros pareigūnai. Šio Aprašo 32 ir 33 punktai numato, jog pareigūnas, organizuojantis suimtųjų ir nuteistųjų skambinimą ir kalbėjimą telefonu, turi teisę pats surinkti abonento numerį, kuriam pageidauja skambinti suimtasis ar nuteistasis, o taip pat, esant skambinimo ir kalbėjimo telefonu suteikimo ir organizavimo tvarkos pažeidimams, pareigūnas turi teisę suimtojo ar nuteistojo skambinimą ir kalbėjimą telefonu nutraukti arba neleisti jam įvykti.

10. Teismas sprendė, kad laisvės atėmimo vietos pareigūnams teisės aktai nustato pareigą užtikrinti skambinančiųjų priežiūrą (ir kontrolę) pokalbių metu. Teismas pripažino, kad tokia kontrolė gali apriboti asmenų privatumą, sukelti tam tikrų neigiamų patyrimų, tačiau tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo bei kitokio pobūdžio apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su kalinimo esme ir tikslais, bei saugaus bausmės vykdymo užtikrinimu, kol tai asmeniui nesukelia itin rimtų neigiamų padarinių, galėjusių nulemti neturtinės žalos kilimą. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjas grindė savo reikalavimą abstrakčiais argumentais, jų nekonkretizavo ir neindividualizavo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių prašomą priteisti neturtinę žalą.

11. Teismas, nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. 12. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir bylą išnagrinėti iš naujo.

13. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeistos jo teisės, Lukiškių TI-K neatliko jiems nustatytų pareigų, dėl to pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Prašo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, pirmosios instancijos teismo spendimą palikti nepakeistą.

15. Atsiliepime nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimų į laisvės atėmimo vietą.

16. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sųlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

17. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimų iŠ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam privatumo telefoninių pokalbių metu, atlyginimo.

19. Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jam privatumo telefoninių poklabių metu, dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, remdamasis ginčui aktualiais teisės aktais, sprendė, kad atsakovas Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, todėl nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pažeistos jo teisės, Lukiškių TI-K neatliko jiems nustatytų pareigų, dėl to pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas

25. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas tinkamai įvertino. Apeliantas savo apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, kad atsakovas neatliko pareigų, kurias turėjo atlikti, dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Romanas Klišauskas