05560e32-3e67-4366-91ed-c36eaad3a005 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė                                                                                                                                                                    Baudžiamoji byla Nr. 1A-463-354/2013                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00068-2011-8                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija: (S)                                                                                    1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.1.8.6.6; 1.1.10.1;                                                                                  1.2.4.6.8; 2.1.15.1.2; 2.4.6.3.1.    ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. birželio 27 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorei Sigutei Borščienei,nuteistojo gynėjai Daivai Balčiūnienei,nukentėjusiojo atstovui advokatui Dainiui Žiedui,nuteistajam O.

V.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo O. V. apeliacinį skundÄ dėl JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo O. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 9 d., 65 str. 2 d., prie O. V. paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės pridėta JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 1 mėnesiui ir 8 MGL (1040,00 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.Ä® O.

V. paskirtÄ galutinę subendrintÄ bausmę įskaityta jam JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir faktiÅ¡kai atlikta bausmės dalis.IÅ¡ O. V. priteista 5000 Lt neturtinės žalos ir 176,50 Lt turtinės žalos nukentėjusiojo V. K. naudai.IÅ¡ O. V. nukentėjusiajam V. K. priteista 1000 Lt iÅ¡laidų advokato pagalbai.IÅ¡ O. V. priteista atlyginti 1613,22 Lt žalÄ civiliniam ieÅ¡kovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamai Å iaulių teritorinės ligonių kasos.

Patvirtinta civilinio ieÅ¡kovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Å iaulių teritorinės ligonių kasos, ir O. V. 2011 m. rugsėjo 6 d. Žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondui atlyginimo sutartis Nr. 40/650, kuria O. V. įsipareigoja 1733,75 Lt žalÄ PSDF biudžetui atlyginti per 24 mėnesius nuo 2011 m. rugsėjo 7 d., kiekvienÄ mėnesį įmokėdamas į iÅ¡ieÅ¡kotojo atsiskaitomÄ jÄ sÄ skaitÄ (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, po 72,23 Lt, atlygintinÄ sumÄ Ä¯ atsiskaitomÄ jÄ sÄ skaitÄ privalant įmokėti iki einamojo mėnesio 30 dienos.Kolegija n u s t a t ė:

O. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 12 d., apie 4 val. 30 min., vieÅ¡oje vietoje – prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio JoniÅ¡kyje, (duomenys neskelbtini), paÅ¡alinių žmonių akivaizdoje, tyčia, iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų, sudavė kumščiu vienÄ kartÄ V. K. į veidÄ , po to, tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , sudavė nukentėjusiajam dar kartÄ kumščiu į veidÄ bei V. K. pargriuvus ant žemės, spyrė du kartus nukentėjusiajam į veidÄ ir Å¡onÄ , tuo V.

K. padarydamas virÅ¡utinės lÅ«pos muÅ¡tinę žaizdÄ ir nosies kaulų lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymÄ .Apeliaciniu skundu nuteistasis O. V. praÅ¡o pakeisti JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendį ir jo padarytÄ veikÄ kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d., taikyti BK 75 str. nuostatas, sumažinti neturtinės žalos atlyginimui priteistÄ sumÄ . Apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog jis smÅ«gius sudavė dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, neįvertino nukentėjusiojo V.

K. elgesio, priteisė per didelę sumÄ Å¾alos atlyginimui, nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei paskyrė per griežtÄ bausmę. Skunde apeliantas pažymi, kad jis sudavė smÅ«gius ir sužalojo V. K. dėl to, kad pastarasis jį iÅ¡provokavo – išėjus parÅ«kyti prie klubo, pradėjo agresyviai ir užgauliai kabinėtis, liepus ramintis, vis tiek neatstojo. Teigia, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog jis pripažino sudavęs V.

K. du kartus į veidÄ , nes jis V. K. tik patapÅ¡nojo per petį ir liepė nusiraminti, o V. K. pribėgęs trenkė jam du kartus į veidÄ . Pasak apelianto, tada jis supykęs pasiÅ«lė V. K. paeiti nuoÅ¡aliau ir iÅ¡siaiÅ¡kinti, pastarasis sutiko, paėję toliau į aikÅ¡telę apsikeitė smÅ«giais, pargriuvo ant žemės, pasiritinėjo ir iÅ¡siskyrė. Akcentuoja, kad jis taip pat nukentėjo nuo V. K. – buvo sutinusi, pamėlusi nosis, paakiai, bet į medikus nesikreipė. Taip pat apeliantas nurodo, kad su V.

K. nebuvo asmeniÅ¡kai pažįstamas, neturėjo jokių nuoskaudų ar kerÅ¡to ir, jei ne jo elgesys, konfliktas nebÅ«tų iÅ¡sivystęs į muÅ¡tynes, suduodamas smÅ«gius V. K. nenorėjo sutrikdyti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ar pademonstruoti nepagarbÄ aplinkiniams.Apibendrindamas skunde O. V. akcentuoja, kad konfliktÄ iÅ¡provokavo pats nukentėjusysis V. K., jo (apelianto) veiksmai buvo nukreipti į netinkamÄ nukentėjusiojo elgesį, o ne į vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , todėl jų negalima laikyti chuliganiÅ¡kais. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai besÄ lygiÅ¡kai rėmėsi tik V.

K. ir jo draugų, liudytojų Z. K., O. Š., parodymais, nes jie nėra objektyvūs, buvo duoti tik V. K. naudai. Nors teisme buvo pagarsinti liudytojo N. Č., kuris yra išvykęs į užsienį ir negalėjo atvykti į teismo posėdį, parodymai, tačiau teismas nuosprendyje apie juos iš viso nepasisakė ir to nemotyvavo.Be to, skunde apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad kaltę dėl V. K. sužalojimo pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų, be to, jis buvo išprovokuotas neblaivaus nukentėjusio elgesio (BK 59 str. 1 d. 2 p., 6 p.).

Pažymi, kad nusikaltimo, už kuri yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo metu (2011 m. kovo 12 d.) buvo teistas tik vienÄ kartÄ â€“ 2007 m. gruodžio 12 d., nuosprendžiu jam buvo paskirta bauda, tačiau neturėjo lėšų jÄ sumokėti. Be to, atkreipia dėmesį, kad administracinės nuobaudos, į kurias atsižvelgė teismas skirdamas bausmę, buvo skirtos už 2004, 2008 ir 2009 metais padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nuobaudų galiojimas seniai pasibaigęs, todėl tai negali bÅ«ti priežastis skirti jam realų laisvės atėmimÄ .

Savo skundu apeliantas atkreipia dėmesį, kad laivės atėmimo bausmė jam paskirta pirmÄ kartÄ , jo anksčiau atlikta areÅ¡to bausmė padarė pakankamÄ poveikį – pradėjo dirbti, gauna pastovias pajamas, turi galimybę dalimis sumokėti baudÄ , mokėti nukentėjusiajam žalos atlyginimÄ , dengti ligonių kasoms iÅ¡laidas, o pasiuntus jį į laisvės atėmimo vietÄ , tokių galimybių nebebÅ«tų, kas neatitiktų ir nukentėjusiojo interesų. Apelianto teigimu, taikant BK 75 str. numatytÄ bausmės vykdymo atidėjimÄ , galėtų bÅ«ti kontroliuojamas jo elgesys, suteikiant jam galimybę pasitaisyti ir įrodyti, kad gali gyventi nepažeisdamas įstatymų.

Skunde taip pat nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ jo nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam V. K. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ , neatsižvelgė į tai, kad pats nukentėjusysis, bÅ«damas neblaivus, iÅ¡provokavo konfliktÄ , buvo aktyvus konflikto dalyvis ir pats nevengė naudoti smurto, todėl taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už atsiradusias pasekmes, V. K. taip pat siekė jį sužaloti ir sužalojo. Mano, kad teismas privalėjo atsižvelgti į nukentėjusiojo elgesio įtakÄ Å¾alos atsiradimui.

Be to, pažymi, kad nukentėjusiajam buvo suteikta nemokama medicininė pagalba, ir jis (apeliantas) turės ligonių kasai padengti nukentėjusiojo gydymo iÅ¡laidas, o tai gana ženkli suma – 3346,97 Lt.Atsikirtimu į apeliacinį skundÄ nukentėjusysis V. K. praÅ¡o JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ ir nuteistojo O. V. apeliacinį skundÄ atmesti.Atsikirtime nukentėjusysis nurodo, kad apelianto argumentai apie jo provokuojantį elgesį yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, tokių aplinkybių, iÅ¡tyręs įrodymus, nenustatė ir teismas.

Chuliganiškų paskatų motyvas, nukentėjusiojo nuomone, pasireiškė ne išprovokuota agresija, o jo užpuolimu ir sužalojimu be tarpusavio santykių priežasties. Joniškio rajono apylinkės teismas, konstatuodamas šias aplinkybes, rėmėsi nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais. Tai rodo, kad nuteistojo elgesį lėmė chuliganiškos paskatos. Pažymi, kad nuteistojo teiginys, jog jis neprisipažino sudavęs du smūgius, yra nepagrįstas, nes nuteistasis teismo posėdžio metu parodė, jog V.

K. du kartus sudavė į veidÄ . Nukentėjusiojo nuomone, neturi veikos kvalifikavimui reikÅ¡mės ir nuteistojo teiginys, jog jis taip pat nukentėjo – buvo sutinusi, pamėlusi nosis, paakiai, tuo labiau, kad pastarieji teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.Atsikirtime nurodoma, kad nuteistasis teismo posėdžio metu keitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teigdamas, jog nukentėjusysis sužalotas jiems abiems griÅ«nant, t. y. netyčia, nes nuteistasis koja nukentėjusiajam du kartus nespyręs, todėl nėra pagrindo pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino ir nuoÅ¡irdžiai gailisi.

Be to, nurodoma, kad konfliktas, kaip ir konstatavo teismas, įvyko dėl mažareikÅ¡mės dingsties, todėl teismas neturėtų pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos ir BK 59 str. 1 d. 6 p.Nukentėjusiojo atsikirtime deklaruojama nuomone, kad JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į nuteistajam praeityje skirtas administracines nuobaudas, teistumus, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, nusikalstamos veikos stadijÄ , nuteistojo asmenybę ir teisingai nutarė, jog bausmės tikslai bus pasiekti O.

V. paskyrus realiÄ laisvės atėmimo bausmę. Be to, V. K. atsikirtime nurodo, kad asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi bÅ«ti itin saugoma ir, remiantis teismo praktikoje įtvirtinta pozicija, mano, kad 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra minimalus nuteistojo sukeltam jo sveikatos sutrikdymui ir po to iÅ¡likusiom pasekmėm. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis O. V. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundÄ , prokurorė ir nukentėjusiojo V.

K. atstovas prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas iÅ¡vadas dėl O. V. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. K. sveikatÄ dėl chuliganiÅ¡kų paskatų ir taip tyčiniais veiksmais padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 138 str. 2 d. 8 p. Savo skunde apeliantas iÅ¡ esmės neneigia nesunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo sveikatÄ ir padaręs jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus sužalojimus, tačiau nesutinka su nustatyta jo veikÄ kvalifikuojančia aplinkybe, kad nusikaltimÄ padarė dėl chuliganiÅ¡kų paskatų.

Pagal O. V. pateikiamÄ versijÄ , konfliktas su V. K., kurio metu jis sumušė nukentėjusįjį ir nukentėjo nuo jo pats, kilo dėl provokuojančio nukentėjusiojo O. V. elgesio – ,,...pradėjo agresyviai ir užgauliai kabinėtis, liepus ramintis, vis tiek neatstojo...“. Tačiau byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma paneigia tokiÄ nuteistojo versijÄ ir deklaruojamÄ kilusio konflikto pobÅ«dį.Nagrinėjamu atveju, atskleidžiant O. V. nusikalstamo sumanymo turinį, bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti jo dinamikÄ visos nusikalstamos veikos darymo metu, neapsiribojant pirmine jo forma.

BÅ«tina atkeipti dėmesį, kad nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu iÅ¡ dalies pripažino savo kaltę dėl smurtinio elgesio V. K. atžvilgiu (1 t., 74-75; 81; 85 b. l.; 2 t., 105-106 b. l.), net parašė atvirÄ prisipažinimÄ (1 t., 70 b. l.), tačiau apelianto parodymai nelaikytini nuosekliais ir vienodais. Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistasis teigia, kad teismas rėmėsi tik V. K. ir jo draugų liudytojų Z. K., O. Å . neobjektyviais parodymais, o apie jam (apeliantui) palankius pagarsintus liudytojo N. Č. parodymus iÅ¡ viso nieko nepasisakė.

Dėl tokių skundo argumentų pirmiausia pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Pagal Baudžiamojo proceso įstatymÄ byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra iÅ¡imtinė teismo, kurio žinioje yra byla, kompetencija (BPK 20 str. 2 d.). Tai reiÅ¡kia, kad ne kaltinamasis, jo gynėjas, nukentėjusysis ar kt. proceso dalyvis, o teismas pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertina, kas byloje įrodymai ir kas tokiais nelaikytini. BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi bÅ«ti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Å ios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimÄ , kai yra esminių prieÅ¡taravimų tarp Å¡ių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), iÅ¡tirti raÅ¡ytinius įrodymus. Å ioje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstė teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, tarp jų ir apelianto, nukentėjusiojo, liudytojų Ž.

K., O. Å ., Ž. D. parodymus, kitus įrodymus, kuriuos įvertinęs padarė atitinkamas iÅ¡vadas, todėl nuteistojo teiginys, kad skundžiamas nuosprendis priimtas vertinant tik nukentėjusiojo ir jo pozicijÄ palaikančių liudytojų parodymus – nepagrįstas. Tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra iÅ¡dėstyti liudytojo N. Č., kuris teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas (2 t., 107 b. l.), ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 62–63 b. l.), reiÅ¡kia, kad teismas minėtais liudytojo parodymais nesirėmė.

Bet kuriuo atveju, apeliacinės instancijos teismui įvertinus liudytojo N. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, atskirai ir kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, konstatuotina, kad skundžiamo nuosprendžio esmė dėl jų nekinta. Liudytojas N. Č. apklausiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjos nurodė, kad buvo įvykio vietoje, girdėjo, kaip O. V. ir V. K. apsižodžiavo. Pasak N. Č., V. K. buvo agresyvus ir pirmas smogė nuteistajam į veidÄ , o tada pastarasis kumščiu smogė V.

K. į veidÄ , o kas vyko toliau, nematė, nes grįžo atgal į klubÄ . Tokie liudytojo parodymai tik patvirtina faktÄ , jog konfliktas tarp O. V. ir V. K. iÅ¡ tikrųjų buvo, ir jie vienas kitam sudavė smÅ«gius į veidÄ , kas ir taip neginčijama apeliaciniu skundu, tačiau N. Č. atpasakotų aplinkybių dėl to, kas sukėlė konfliktÄ ir kuris pirmas panaudojo smurtÄ , negalima vertinti vienareikÅ¡miÅ¡kai, nes jos ne tik neatitinka dėl esminių įvykio aplinkybių, vienodai atpasakotų nukentėjusiojo ir liudytojų Ž.

K., O. Å ., bet prieÅ¡tarauja ir paties nuteistojo parodymams. PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis O. V. teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis priėjo prie V. K. ir du kartus sudavė pastarajam į veidÄ , po to, nusisukusį iÅ¡ nugaros jį užpuolė nukentėjusysis ir taip pat trenkė du kartus į veidÄ â€“ prakirto nosį, bėgo kraujas, tada nuėjo muÅ¡tis toliau į aikÅ¡telę, apsikeitė smÅ«giais, po muÅ¡tynių nuėjo atgal į klubÄ (2 t., 105–106 b. l.).

RaÅ¡ydamas atvirÄ prisipažinimÄ , O. V. detaliau apibÅ«dino V. K. ,,provokuojantį“ elgesį, dėl kurio kilo konfliktas – ,,Pastebėjau, kad vienas iÅ¡ vaikinų kažko į mane labai žiÅ«ri, aÅ¡ jo paklausiau ko į mane žiÅ«ri, vaikinas kažkÄ man atsakė (...) tada delnu lengvai trinktelėjau jam į petį...“ (1 t., 70 b. l.). Å iuo atveju bÅ«tina pažymėti, kad ne nukentėjusiojo, liudytojų Ž. K., O. Å ., o nuteistojo ir jo pozicijÄ palaikančių liudytojų Ž.

D., N. Č. parodymai yra prieÅ¡taringi savaime ir net tarpusavyje, nepatvirtinti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais ir paneigti nukentėjusiojo iÅ¡ esmės vienodais parodymais, kuriuos patvirtina kiti teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti įrodymai. Kolegijos nuomone, O. V., teisiamajame posėdyje prisipažinęs sudavęs kelis smÅ«gius (iÅ¡ pradžių 2, po to nenurodytÄ skaičių), neigdamas tyčia spardęs nukentėjusįjį ir tvirtindamas, kad keliu galėjo sužaloti V. K., kai su juo tris kartus ,,vertėsi“, mėgina suÅ¡velninti savo teisinę padėtį ir iÅ¡vengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis O.

V. savo skunde kritikuoja nukentėjusiojo ir liudytojų Ž. K., O. Å . parodymus, tvirtindamas, kad jie yra neobjektyvÅ«s, nes V. K. ir minėti liudytojai yra draugai, tačiau dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių apeliantas savo skunde neakcentuoja, kad liudytojas Ž. D. yra jo pusbrolis (2 t., 105 b. l.), N. Č. – draugas, kuris tÄ vakarÄ pasikvietė nuteistÄ jį ateiti į naktinį klubÄ â€ž(duomenys neskelbtini)“. Vien dėl to, kad kažkuris liudytojas pažinojo nukentėjusįjį ar yra draugas su kažkuria proceso Å¡alimi, negali bÅ«ti pagrindas Å¡ių liudytojų parodymus atmesti, tuo labiausi, kad liudytojai Ž.

K. ir O. Å . prieÅ¡ įvykį pažinojo tiek O. V., tiek V. K.. PrieÅ¡ingai nei nuteistojo O. V., liudytojų Ž. D. ir N. Č. parodymai, nukentėjusiojo V. K. ir liudytojų Ž. K., O. Å . parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklÅ«s, papildantys vieni kitus ir neprieÅ¡taringi dėl esminių aplinkybių, todėl netikėti jais nėra pagrindo (1 t., 60–61 b. l.; 2 t., 35–37; 51–52 b. l.). Nukentėjusysis aiÅ¡kiai nurodė, kad pirmas jam smÅ«gius į veidÄ sudavė O. V., liudytojas O.

Å . patvirtino, kad V. K. bandė gintis, tačiau apelianto smÅ«giai į veidÄ buvo tikslÅ«s, ir nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, o liudytojas Ž. K. matė, kaip O. V., ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam, spyrė koja. Nukentėjusysis patikslino, kad O. V. jam gulinčiam ant žemės koja spyrė du kartus – vienÄ kartÄ Ä¯ veidÄ , kitÄ Ä¯ Å¡onÄ . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisingais laikė bÅ«tent nukentėjusiojo, liudytojų Ž. K., O. Å . parodymus, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti ir iÅ¡tirti įrodymai, iÅ¡ dalies net paties nuteistojo parodymai.

Aptariant liudytojų Ž. D. ir N. Č. parodymus, pažymėtina, kad pastarieji dėl kai kurių aplinkybių net nesutampa su nuteistojo parodymais (pvz. N. Č. teigė, kad pirmas V. K. sudavė smÅ«gį O. V. į veidÄ , o pastarasis nurodė, kad pirmas smÅ«gius nukentėjusiajam sudavė jis ir tik po to V. K. užpuolė jį ir kt.). Apie minėtÄ liudytojÄ atliekant ikiteisminį tyrimÄ nebuvo žinoma, jis pirmÄ kartÄ buvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu. Pasak Ž. D., po įvykio jis buvo susitikęs su savo pusbroliu O.

V. ir Å¡is jam papasakojo, klausė gal kažkÄ matė. Minėtas liudytojas, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, negalėjo tiksliai pasakyti, nei kas pirmas kam sudavė smÅ«gius, nei ar buvo kažkuris iÅ¡ konfliktuojančių pargriuvęs ant žemės, teigė nepastebėjęs, kada iÅ¡ naktinio klubo išėjo nukentėjusysis. Å ioje situacijoje atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas Ž. D. negalėjo patvirtinti ar paneigti tų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kurių neginčija ir apeliantas, tuo pačiu deklaratyviai tvirtindamas, kad matė, kaip nukentėjusysis puldinėjo prie kaltinamojo, norėdamas jam pataikyti, o O.

V. stengėsi konflikto iÅ¡vengti (2 t., 105 b. l.). Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad liudytojų Ž. D. ir N. Č. parodymai kelia pagrįstų abejonių – kai kurias įvykio aplinkybes deklaruodami labai aiÅ¡kiai, kitas atpasakoja prieÅ¡ingai, nei byloje nustatyta, arba iÅ¡vis negali prisiminti. Aptarti liudytojų Ž. D. ir N. Č. parodymai konkrečiu atveju neturi įtakos O. V. kaltės nusikaltimo padaryme klausimo iÅ¡sprendimui. Byloje surinkti, iÅ¡tirti ir aptarti įrodymai rodo, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, atitinkantys įvykio laikÄ ir aplinkybes, yra padaryti vieno ar daugiau trauminių poveikių kietu buku daiktu (daiktais) paveikus V.

K. veidÄ â€“ sulaužius nosies kaulÄ , sumuÅ¡us virÅ¡utinę lÅ«pÄ (1 t., 24 b. l.), dėl ko nesunkiai buvo sutrikdyta V. K. sveikata. Byloje nėra jokių duomenų apie O. V. padarytus sužalojimus, apie kuriuos jis užsimena apeliaciniame skunde. Visa tai paneigia apelianto teiginius, kad jis V. K. tik patapÅ¡nojo per petį, o V. K. trenkė jam du kartus į veidÄ , tada supykęs jis pasiÅ«lė V. K. paeiti nuoÅ¡aliau ir iÅ¡siaiÅ¡kinti, pastarasis sutiko, paėję toliau į aikÅ¡telę apsikeitė smÅ«giais, pargriuvo ant žemės, pasiritinėjo ir iÅ¡siskyrė.

Keldamas tokias versijas apeliantas iš esmės siūlo jį laikyti nukentėjusiuoju, tačiau byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina priešingas išvadas. Aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad O. V. tyčia, be jokios aiškios priežasties užsipuolė ir sumušė V. K.. Nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusysis pats jį išprovokavo (labai žiūrėdamas į jį), neatitinka provokuojančio elgesio turinio.

ChuliganiÅ¡kos smurto paskatos nebÅ«tinai siejamos su vieÅ¡Ä ja vieta ar vieÅ¡osios tvarkos sutrikdymu, į kÄ savo skundu kreipia dėmesį nuteistasis. Å ioje byloje nėra nustatyta, kad O. V. savo veiksmais bÅ«tų sutrikdęs vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , ir tai nėra inkriminuota apeliantui. Konkrečiu atveju surinktais įrodymais nustatyta, kad V. K. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas visai be dingsties, dėl aiÅ¡kaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, o tai atitinka chuliganiÅ¡kų paskatų turinį ir nesvarbu, siekė ar ne O.

V. savo veiksmais sutrikdyti ir vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , sutrikdė jÄ ar ne. Taigi nėra jokio pagrindo kvalifikuoti O. V. padarytÄ nusikaltimÄ pagal BK 138 str. 1 d., nes pastarojo veikoje nustatyti visi bÅ«tini nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p., sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai. Dėl to, kas paminėta, keisti Å¡iÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį nėra jokio pagrindo. Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam O. V. bausmę už padarytÄ nusikaltimÄ , atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį (padarė vienÄ apysunkį tyčinį smurtinį nusikaltimÄ ), jo asmenį apibÅ«dinančius duomenis – dirba, tačiau naujÄ tyčinį nusikaltimÄ padarė neiÅ¡nykus teistumui, bÅ«damas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), t. y. asmeniu, keliančiu didesnį pavojų visuomenei, ir pagrįstai apeliantui paskyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Tačiau kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad nėra O.

V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. IÅ¡ bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad nuteistasis dar ikiteisminėje bylos tyrimo stadijoje – 2011 m. rugsėjo 6 d. – sudarė sutartį Nr. 40/650 su civilinį ieÅ¡kovÄ atstovaujančios Å iaulių teritorinės ligonių kasos direktoriumi dėl turtinės žalos (1733,75 Lt), atsiradusios dėl nukentėjusiajam V. K. suteiktų gydymo paslaugų atlyginimo periodinėmis iÅ¡mokomis (1 t., 34–35 b. l.), o 2013 m. balandžio 22 d. sutartimi Nr. SŽ-19/1115 susitarė su civiliniu ieÅ¡kovu dėl kitos turtinės žalos dalies (1613,22 Lt) atlyginimo ir jau yra atlyginęs dalį žalos, padarytos civiliniam ieÅ¡kovui – Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, taip pat ir nukentėjusiajam V.

K. (50 Lt). Å ios aplinkybės teigiamai apibÅ«dina apeliantÄ ir rodo pozityvų jo požiÅ«rį į nukentėjusįjį, todėl, kolegijos nuomone, yra pagrindas pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.), pakeisti skundžiamÄ nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.). Kolegija, įvertinusi nustatytÄ nuteistojo atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę kartu su kitomis bausmės skyrimui reikÅ¡mingomis aplinkybėmis, sprendžia, jog yra pagrindas nuosprendį pakeisti, sumažinti O.

V. paskirtÄ bausmę pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir iÅ¡ naujo paskirti subendrintÄ bausmę (BPK 328 str. 2 p.). Nėra pagrindo, kaip savo skunde teigia apeliantas, pripažinti kitÄ jo atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl to. Teisiamajame posėdyje O. V. iÅ¡ tikrųjų reiÅ¡kė apgailestavimÄ dėl nukentėjusiojo V. K. sužalojimo, tačiau kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamÄ jÄ veikÄ , kritiÅ¡kai vertina savo elgesį ir stengiasi suÅ¡velninti nusikaltimo pasekmes.

Å ios bylos kontekste pažymėtina, kad O. V., nors ir reiÅ¡kė apgailestavimÄ dėl savo elgesio, tačiau savo kaltę pripažino tik iÅ¡ dalies, dėl kilusių padarinių kaltino patį nukentėjusįjį, kėlė įvairias klaidinančias versijas apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, maÅ¾Ä jÄ dalį žalos (50 Lt) nukentėjusiajam atlygino tik po skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui, nelaikyti apelianto prisipažinimo ir gailėjimosi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliaciniame skunde taip pat užsimenama apie dar vienÄ , nuteistojo nuomone, egzistuojančiÄ jo atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę – kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Å ioje byloje tokio pobÅ«džio nukentėjusiojo V. K. elgesys nenustatytas, apie tai jau anksčiau pasisakyta Å¡iame nuosprendyje, todėl svarstyti dar vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo klausimÄ nėra pagrindo. Apeliantas skundu praÅ¡o atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ .

BK 75 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teismas, spręsdamas klausimÄ dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas, netaikė O. V. atžvilgiu BK 75 str. nuostatų nuosprendyje motyvuotai konstatavęs, kad bausmės vykdymo atidėjimas Å¡iuo atveju bÅ«tų nepagrįstas.

Apylinkės teismas tinkamai įvertino O. V. asmenybę, atsižvelgė į tai, kad jis naujÄ nusikaltimÄ padarė bÅ«damas teistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ pagal BK 284 str. 1 d., Å¡io nusikaltimo padarymo metu taip pat sumušė kitÄ Å¾mogų, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymÄ (LITEKO duomenys). Po to, 2010 m. lapkričio 7 d. O. V. vėl padarė vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ , numatytÄ BK 284 str. 1 d., vėl sumušė kitÄ Å¾mogų ir nežymiai sužalojo jo sveikatÄ , už kÄ buvo pripažintas kaltu ir nuteistas JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu (1 t., 90–93 b. l.).

Maža to, apeliantas, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Å¡ioje baudžiamojoje byloje, 2011 m. rugpjūčio 20 d. vėl iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų sumušė kitÄ Å¾mogų ir sukėlė jam fizinį skausmÄ , už kÄ JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. (2 t., 99–102 b. l.). Visos Å¡ios aplinkybės itin neigiamai apibÅ«dina apeliantÄ , jo analogiÅ¡ko pobÅ«džio neteisėtas elgesys tampa vis pavojingesnis – jei ankščiau jo naudotas fizinis smurtas kitų asmenų atžvilgiu pastariesiems sukeldavo tik nežymų sveikatos sutrikdymÄ ar fizinį skausmÄ , tai skundžiamu nuosprendžiu O.

V. pripažintas kaltu dėl chuliganiÅ¡kų paskatų nesunkiai sutrikdęs V. K. sveikatÄ â€“ sulaužęs jam nosį. Visa tai, kas paminėta, ir tai, kad O. V. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotÄ apysunkį tyčinį smurtinį nusikaltimÄ padarė neiÅ¡nykus teistumai – neatlikęs paskirtos pakankamai Å¡velnios (bauda) bausmės, neduoda pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Be to, pažymėtina, kad pagrindas taikyti BK 75 str. nuostatas negali bÅ«ti vien ta aplinkybė, kad nuteisus O.

V. realia laisvės atėmimo bausme bus ilgai neatlyginta nukentėjusiajam padaryta turtinė ir neturtinė žala. Skundu nuteistasis O. V. taip pat praÅ¡o sumažinti nukentėjusiajam priteistÄ neturtinės žalos atlyginimÄ , apeliuodamas į tai, kad pats nukentėjusysis iÅ¡provokavo konfliktÄ , buvo aktyvus konflikto dalyvis, kad V. K. taip pat siekė jį sužaloti ir sužalojo. Kolegija dar sykį akcentuoja, kad tokios apeliaciniame skunde deklaruojamos aplinkybės Å¡ioje byloje nėra nustatytos.

Pažymėtina, kad BPK 44 str., reglamentuojantis asmens teisių apsaugÄ baudžiamajame procese, nustato, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad bÅ«tų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimÄ . CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad jei fizinis asmuo suluoÅ¡intas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalÄ atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus Å¡io patirtus nuostolius ir neturtinę žalÄ .

Ä®statymas nenumato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant neturtinę žalÄ pinigais privalu siekti maksimaliai teisingiausios kompensacijos nukentėjusiam asmeniui už patirtus negatyvius iÅ¡gyvenimus, skausmÄ , prarastÄ gyvenimo kokybę ir pan. Sprendžiant klausimÄ dėl neturtinės žalos ir įgyvendinant skirtingų interesų (kaltininko ir nukentėjusiojo) pusiausvyrÄ , bÅ«tina atsižvelgti į nuteistojo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, tačiau tai negali bÅ«ti lemiami kriterijai, nusprendžiant dėl mažesnės neturtinės žalos dydžio.

Neturtinės žalos turinio esmę sudaro dėl neteisėtų kaltininko veiksmų atsiradę neigiami padariniai, pasekmės, liekamieji ar trunkamieji negatyvÅ«s reiÅ¡kiniai, įtakojantys nukentėjusiojo tolimesnį gyvenimÄ ir jo kokybę.  Nukentėjusysis V. K. pateiktame ieÅ¡kinyje ir teisiamajame posėdyje tvirtino, kad dėl pavartoto smurto prieÅ¡ jį patyrė fizinį skausmÄ , dvasinį sukrėtimÄ , pažeminimÄ , bejėgiÅ¡kumo jausmÄ , nepatogumus dėl subjaurotos iÅ¡vaizdos ir ilgo gydymosi, iki Å¡iol patiria baimę ir jį persekioja nesaugumo jausmas (2 t., 89–90 b. l.), teko du sykius operuoti sulaužytÄ nosį (2 t., 92 –96 b. l.) – po pirmosios operacijos (2011-03-12–2011-03-20) negalėjo prakvėpuoti per nosį, todėl reikėjo atlikti antrÄ operacijÄ (2011-08-10–2011-08-18).

Nukentėjusiojo įvardinti patirti negatyvÅ«s reiÅ¡kiniai ir pojūčiai kolegijai nekelia abejonių ir atitinka CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotÄ neturtinės žalos turinį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. K. neturtinė žala atsirado tik dėl nusikalstamų O. V. veiksmų, todėl pagrįstai neturtinės žalos atlyginimÄ priteisė iÅ¡ jo. Apylinkės teismas, spręsdamas apie priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiajam sukeltas pasekmes, sužalojimų mÄ stÄ , nusikaltimo padarymo aplinkybes, o taip pat, siekdamas iÅ¡laikyti skirtingų interesų pusiausvyrÄ , atsižvelgė į kaltininko turtinę padėtį ir praÅ¡omÄ priteisti 10000 Lt neturtinę žalÄ sumažino iki 5000 Lt.

Kolegijos nuomone, nustatytas neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atsižvelgus į ilgai trukusius nukentėjusiojo negatyvius iÅ¡gyvenimus ir pojūčius, atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus ir nėra aiÅ¡kiai per didelis, todėl mažinti priteistos neturtinės žalos dydį, kaip praÅ¡oma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. BylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusiojo V. K. atstovas prašė iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ nuteistojo O. V. turėtas iÅ¡laidas atstovo advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir pateikė tai pagrindžiančio mokėjimo nurodymo kopijÄ .

IÅ¡ minėto dokumento matyti, kad už teisines paslaugas – V. K. atstovavimÄ Å iaulių apygardos teisme ir atsikirtimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ â€“ advokatui D. Žiedui buvo sumokėtas 1000 Lt honoraras. Kolegijos nuomone, honoraro suma, atsižvelgiant į bylos faktinį ir teisinį sudėtingumÄ , yra pagrįsta, atitinkanti protingumo bei teisingumo kriterijus, todėl minėtas iÅ¡laidas kolegija iÅ¡ieÅ¡ko iÅ¡ nuteistojo O. V. (BPK 106 str. 2 d.). . Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., kolegija n u s p r e n d ž i a:

JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nuosprendį pakeisti: vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 3 p., pripažinti O. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos civiliniams ieÅ¡kovams. O. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 metų 8 mėnesių.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p., a) p. p., 2 d., O.

V. paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę subendrinti su JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta subendrinta bausme iÅ¡ dalies jas sudedant ir paskirti galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ 1 metams 9 mėnesiams ir 8 MGL (1040 Lt) baudÄ , laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.IÅ¡ O. V. priteisti nukentėjusiajam V. K. 1000 Lt iÅ¡laidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .

Kolegijos pirmininkė                                                                                 Nijolė Matuzevičienė             Teisėjos                                                                                                          Irena Ivanovienė             Virginija Žindulienė                                                                                                                                                                            Â