2026-01-07 Nr. AB-471-3-61-3-09428-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-78-556/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09428-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Č. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-213569 pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Sprendimu iš pareiškėjo nuspręsta išieškoti į valstybės biudžetą iš mokesčių mokėtojo turto 416 327,96 Eur. Šis mokesčių administratoriaus priimtas individualus aktas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Skundžiamame Sprendime nurodyta mokestinė pareiškėjo prievolė atsirado iš paveldėjimo santykių. Jis yra tėvo Z. Č., mirusio (duomenys neskelbtini), turto įpėdinis. Antstolė S. V., vykdydama Kauno miesto 15-ojo notarų biuro 2014 m. birželio 18 d. vykdomąjį pavedimą Nr. 1-1572/2014, išduotą pagal pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 22 d. prašymą, 2014 m. rugsėjo 22 d. sudarė turto apyrašą Nr. 0114/14/00930 (toliau – ir Turto apyrašas), kuriame nurodė, kad paveldimo turto vertė yra 85 799,19 Lt. Turto apyraše nurodyta, kad turto vertę perskaičiavus į eurus pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir euro kursą (1 Eur – 3,4528 Lt) paveldimo turto vertė sudaro 24 843,37 Eur. Pareiškėjas yra įpėdinis priėmęs palikėjo turtą pagal 24 843,37 Eur vertės turto apyrašą. Turto apyraše yra nurodytas palikėjo kreditorius 1 478 749,55 Lt (428 275,47 Eur) – VMI.

2.2. Palikimo priėmimą pagal turto apyrašą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.53 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjas, vadovaujantis CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priėmęs palikimą pagal Turto apyrašą už palikėjo skolas atsakyti gali tik paveldėtu turtu, kurio vertė yra 24 843,37 Eur. Todėl jam yra nesuprantama, kodėl skundžiamu Sprendimu iš jo išieškomos nepriemokos suma yra 416 327,96 Eur dydžio. Skundžiamame Sprendime ir jo priede nenurodyti jokie faktai ir motyvai, pagrindžiantys mokestinės nepriemokos susidarymą, jos dydžio pagrįstumą, jos kitimą.

2.3. VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-32640 nusprendė iš jo išieškoti į valstybės biudžetą 439 102,60 Eur, t. y. 22 774,64 Eur daugiau, negu jis privalo atsakyti pagal Turto apyrašą už palikėjo skolas. Ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

2.4. Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-1628-264/2015, patvirtino pareiškėjo ir VMI sudarytą taikos sutartį (toliau – ir Taikos sutartis), kurios 1.2 punktu M. Č., kaip Z. Č. įpėdinis, pripažino paveldėtą 439 276,44 Eur skolą VMI pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2014 m. gegužės 12 d. patikrinimo pažymą Nr. (04.7.2.)-FR0681-31 antstolės S. V. 2014 m. rugsėjo 22 d. sudaryto turto apyrašo ribose. Taikos sutarties 1.3 punkto pagrindu VMI, vadovaudamasi CK 5.53 straipsnio 1 dalimi, Taikos sutarties 1.2 punkte nurodytą skolą gali išieškoti tik iš paveldėto turto, kuris išvardintas Turto apyraše ir kurio vertė sudaro 24 843 Eur.

2.5. 2023 m. rugsėjo 28 d. turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. S-23-85-20869 (toliau – ir Turto pardavimo iš varžytinių aktas) patvirtina, kad 2023 m. rugpjūčio 9 d. vykusiose varžytinėse Nr. 245863 buvo parduotas jam priklausantis turtas už 26 000 Eur. Kokia dalis pinigų atiteko VMI, jam nežinoma.

2.6. Sprendimas neatitinka CK 5.53 straipsnio 1 dalyje nustatyto paveldėjimo santykių teisinio reguliavimo bei prieštarauja MAĮ 6 straipsnyje įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo principui, MAĮ 32 straipsnio 2 punkte nustatytos mokesčių administratoriaus pareigos atliekant jam pavestas funkcijas, nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių ir MAĮ 32 straipsnio 3 punkte nustatytos kitos mokesčių administratoriaus pareigos – tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas neteisingai aiškina CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatą, teigdamas, kad už paveldėtą skolą atsako tik 24 843,37 Eur suma, t. y. Turto apyraše nurodyto turto verte. Pagal CK 5.53 straipsnio 1 dalį už skolas atsakoma paveldėtu turtu, o ne to turto apyraše nurodoma turto verte.

3.2. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad iš jo paveldėta skola būtų išieškoma iš kito nei Turto apyraše nurodyto turto. Prie skundžiamo Sprendimo pridėtoje prievolių ataskaitoje nurodytos išieškomos prievolės. Jokių naujų prievolių, kurios nebuvo nurodytos VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime ir už kurias atsakomybės pareiškėjas neprisiėmė su VMI sudaryta Taikos sutartimi, skundžiamame Sprendime nenurodyta.

3.3. Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti kokie nors nauji mokesčiai, kurių apskaičiavimas turėtų būti pagrįstas, todėl MAĮ 67 straipsnis, kuriuo savo skunde remiasi pareiškėjas, nagrinėjamu atveju netaikytinas. Taigi pareiškėjo skundo argumentai, kad VMI kaip nors kitaip turėjo pagrįsti mokestinės nepriemokos susidarymą skundžiamame Sprendime, yra nepagrįsti.

3.4. Nagrinėjamu atveju skundžiamu Sprendimu buvo sumažinta išieškoma suma, taigi Sprendimas pareiškėjui sukūrė teigiamas pasekmes. Įvertinus tai, kad VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas yra galiojantis ir nėra ginčijamas, skundžiamo Sprendimo panaikinimas pareiškėjui sukurtų neigiamas teisines pasekmes, kadangi išaugtų išieškoma suma, taigi teismo sprendimu, kuriuo būtų tenkinamas pareiškėjo skundas, nebūtų apgintos jokios pareiškėjo teisės ar teisėti interesai.

3.5. Sprendimą priėmė jį parengti kompetentinga institucija. Sprendimas parengtas laikantis numatytų procedūrų, jame nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, keičiamas sprendimas ir pridėta prievolių ataskaita, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Nagrinėjamu atveju nėra nei vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų Sprendimą panaikinti.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir VMI Sprendimą panaikino. Teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies – pareiškėjo naudai priteisė iš atsakovo VMI 500 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalį atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl VMI Sprendimo, kuriuo pakeistas VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-32640, sumažinant išieškomą sumą iki 416 327,96 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Turto paveldėtojas – pareiškėjas, mirusio tėvo turtą paveldėjo pagal antstolės S. V. sudarytą 2014 m. rugsėjo 22 d. turto apyrašą Nr. 0114/14/00930.

6.2. Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1628-264/2015 patvirtino VMI ir pareiškėjo taikos sutartį, kuria pareiškėjas pripažino paveldėtą Z. Č. 439 276,66 Eur skolą VMI, kuri bus vykdoma ir galės būti išieškoma tik iš Turto apyraše nurodyto turto.

6.3. VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-32640 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ nusprendė išieškoti likusią nepadengtą iš Z. Č. paveldėtą 439 102,60 Eur skolą iš pareiškėjo turto. Šis sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui R. B. Antstolis R. B. 2023 m. spalio 16 d. išieškojo ir į VMI biudžeto surenkamąją sąskaitą pervedė 16 163,26 Eur.

6.4. VMI priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pakeitė VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-32640, sumažinant išieškomą sumą iki 416 327,96 Eur.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Teismas nurodė, kad VMI viršininkas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punkto ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, 2015 m. lapkričio 4 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-32640 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“, kuriuo nusprendė iš pareiškėjo turto, nurodyto 2014 m. rugsėjo 22 d. turto apyraše Nr. 0114/14/00930, į biudžetą išieškoti 439 102,60 Eur (paveldėta Z. Č., mirusio (duomenys neskelbtini), mokestinė nepriemoka). Prievolių ataskaita, minėtas Turto apyrašas ir Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1628-264/2015, laikomi šio sprendimo dalimi. Taigi šis VMI viršininko sprendimas atitinka CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra.

8. Teismas pažymėjo, kad išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymas Nr. S23-85-21721, surašytas 2020 m. spalio 9 d. antstolio R. B. (toliau – ir Patvarkymas), patvirtina, kad iš skolininko M. Č., be kita ko, pagal VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-32640 vykdomas piniginis 432 558,15 Eur skolos išieškojimas (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Reikalavimų patenkinimo eilė trečia. Kaip matyti iš Turto pardavimo iš varžytinių akto, 2023 m. rugpjūčio 9 d. įvykusiose varžytinėse Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotas pareiškėjui priklausantis turtas už 26 000 Eur. Patvarkyme nurodyta, kad, vykdant vykdomąsias bylas, iš skolininko M. Č. išieškota 26 000 Eur suma, kuri yra paskirstyta Patvarkyme nurodytiems išieškotojams. Kaip matyti iš Patvarkymo, VMI naudai vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išieškota 16 163,26 Eur, liko – 416 327,96 Eur.

9. Teismas nurodė, kad kasacinis teismas, remdamasis lingvistiniu (lygindamas 1964 m. CK ir šiuo metu galiojančio CK formuluotes), įstatymų leidėjo ketinimų (analizuodamas CK projekto aiškinamąjį raštą) ir sisteminiu (aiškindamas CK 5.53 straipsnio 1 dalį kartu su 5.62 straipsnio 3 dalimi ir 5.55 straipsnio 1 dalimi) teisės aiškinimo metodais, padarė išvadą, kad CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu, aiškintina taip, jog įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės, įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama minėtą praktiką, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartyje pažymėjo, kad, kai palikimą priėmusiems įpėdiniams yra pareikšti kreditorių piniginiai reikalavimai, tokie reikalavimai paprastai yra tenkinami pinigine forma. CK 5.53 straipsnio 1 dalies formuluotė „už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu“ aiškintina ne tokiu būdu, kad kreditoriui natūra yra perduodamas paveldėtas turtas ar jo dalis, o taip, kad tik į šį turtą gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal kreditorių naudai išduotus vykdomuosius dokumentus (CPK VI dalis) ir iš jo priverstinio realizavimo vykdymo procese gautomis lėšomis tenkinami kreditorių reikalavimai. Tačiau paveldėjimą reglamentuojančiose CK nuostatose nėra įtvirtinta draudimo su palikėjo kreditoriais atsiskaityti kitomis lėšomis nei tomis, kurios būtų gautos vykdymo procese priverstinai realizavus paveldėtą turtą. Todėl tais atvejais, kai tarp šalių nėra ginčo dėl paveldėto turto vertės, išieškojimas pagal kreditorių naudai išduotus vykdomuosius dokumentus iš paveldėto turto neprivalo būti pradėtas ir įpėdinis turi teisę su kreditoriais atsiskaityti kitomis lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018).

10. Teismas akcentavo, jog, atsižvelgdama į tai, kad paveldėjimą reglamentuojančiose CK normose neįtvirtinta pareiga realizuoti paveldėtą turtą, taip pat nėra nustatyta specialių atsiskaitymo su palikėjo kreditoriais bei paveldėto turto realizavimo taisyklių, LAT išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog CK 5.53 straipsnio 1 dalies formuluotė „už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu“ iš esmės reiškia tai, kad kreditoriai neturi teisės reikalauti, jog įpėdiniai, priėmę palikimą pagal apyrašą, patenkintų jų reikalavimus didesne apimtimi, negu yra vertas paveldėtas turtas. Kai įpėdinis siekia išsaugoti paveldėtą turtą ir pageidauja kreditorių reikalavimus tenkinti iš kitų lėšų, tokia įpėdinio teisė neturėtų būti ribojama, su sąlyga, kad yra užtikrinama kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą tokia apimtimi, kokia yra paveldėto turto vertė. Tokiu atveju esminę reikšmę įgyja tikrosios paveldėto turto vertės nustatymas. LAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad, kai tarp šalių (palikėjo kreditorių ir įpėdinio) nekyla ginčo dėl paveldėto turto vertės, įpėdinis gali išvengti išieškojimo nukreipimo į paveldėtą turtą, sumokėdamas kreditoriams šalių susitarimu nustatytą paveldimo turto tikrąją vertę atitinkančią sumą. Kai šalys dėl paveldėto turto vertės nesutaria, išieškojimas vykdymo procese gali būti nukreipiamas į paveldėtą turtą. Tai atitinka CK 5.53 straipsnio 1 dalies reglamentavimą ir ankstesnius kasacinio teismo išaiškinimus, iš kurių matyti, kad pagal bendrąją taisyklę įpėdinis atsako už palikėjo skolas paveldėtu turtu, t. y. lėšomis, kurios bus gautos realizavus paveldėtą turtą.

11. Ginčijamu Sprendimu VMI, nors ir sumažino mokestinės nepriemokos dydį, tačiau mokestinę nepriemoką nusprendė išieškoti ne iš paveldėto turto, o iš mokesčio mokėtojo M. Č. turto. Kaip ginčijamo Sprendimo priedą VMI nurodė tik prievolių ataskaitą. Paveldėto turto, nurodyto Turto apyraše, VMI ginčijamame Sprendime nenurodė. Todėl teismas padarė išvadą, kad ginčijamu Sprendimu VMI ne pakeitė VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-32640 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“, o priėmė naują sprendimą, iš esmės nenurodydama jokių tokio sprendimo priėmimo motyvų.

12. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, priėjo prie išvados, kad VMI Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Sprendime nenurodytos faktinės aplinkybės, nenurodyti Sprendimo priėmimo motyvai. Sprendime neatskleista dokumentų, t. y. Turto apyrašo, Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1628-264/2015, reikšmė, kuriais buvo grindžiamas VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-32640 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“. Sprendime neįvertinti antstolio Patvarkyme nurodyti duomenys. Nors Sprendimas ir atitinka FR0497 formą, patvirtintą VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 (VMI viršininko 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. VA-167 redakcija), tačiau tai neatleidžia mokesčių administratoriaus nuo pareigos priimant sprendimus vadovautis VAĮ reikalavimais ir savo priimamus sprendimus pagrįsti ir juos motyvuoti. Nemotyvuotas VMI Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl pareiškėjo skundas tenkintas, o VMI Sprendimas panaikintas.

13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo jo naudai 750 Eur atstovavimo išlaidas, kurias sudaro išlaidos advokato padėjėjui apmokėti už skundo parengimą (500 Eur) ir už atstovavimą teisme (250 Eur), nurodė, kad teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 5, 7 punktais, byloje pateiktais įrodymais dėl išlaidų, nurodė, jog pareiškėjo prašoma priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už skundo parengimą neviršija Rekomendacijų 5 ir 8.2 papunkčiuose nustatytų dydžių, todėl visa apimtimi priteistina pareiškėjui. Teismas taip pat nustatė, kad byloje vyko vienas teismo posėdis 2024 m. kovo 20 d., kurio trukmė 26 min., todėl remdamasis Rekomendacijų 9 punktu, kadangi šioje byloje teismo posėdis truko trumpiau nei 30 minučių, nepriteisė pareiškėjui išlaidų, patirtų dėl advokato padėjėjo atstovavimo teisme.

III. 14. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Sprendime visiškai aiškiai nurodyta, kad yra keičiamas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-32640. Prie Sprendimo pridėtoje prievolių ataskaitoje yra tos pačios prievolės, sumažintos išieškota suma. Sprendimas buvo pateiktas antstoliui R. B. į vykdomąją bylą, kurioje išieškojimas vykdomas pagal 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-32640 ir kuriam kartu su 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu yra pateiktas Turto apyrašas ir Kauno apygardos teismo nutartis, ir byloje nėra jokių duomenų, kad išieškojimas būtų vykdomas iš kito, nei Turto apyraše aprašytas, turto. Sprendime, kuriuo yra tik keičiamas ankstesnis sprendimas, sumažinant išieškomą sumą, nėra jokio pagrindo pridėti prie pirminio 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo pridėtų dokumentų ar juos kaip nors kitaip aprašyti, kai jie nėra keičiami. Sprendime nėra nurodyta, kad juo būtų pašalinami 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo priedai – Turto apyrašas ir Kauno apygardos teismo nutartis, todėl yra laikoma, jog paminėti priedai tebėra 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo priedais.

14.2. Sprendimu buvo pakeistas tik 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime nurodytų prievolių dydis, jį sumažinant. Sprendimu nebuvo nuspręsta išieškoti jokių prievolių, kurių nebuvo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime, todėl teismas padarė klaidingą išvadą, kad Sprendimu nebuvo pakeistas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas, o priimtas naujas sprendimas. Ši klaidinga išvada nulėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimą.

14.3. Nagrinėjamu atveju skundžiamu Sprendimu buvo sumažinta išieškoma suma, taigi Sprendimas pareiškėjui sukūrė teigiamas pasekmes. Įvertinus tai, kad 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas yra galiojantis ir nėra ginčijamas, skundžiamo Sprendimo panaikinimas pareiškėjui sukuria neigiamas teisines pasekmes, kadangi išauga išieškoma suma, taigi teismo sprendimu, kuriuo tenkinamas pareiškėjo skundas, nebuvo apgintos jokios pareiškėjo teisės ar teisėti interesai.

14.4. Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčo, kad Sprendimą priėmė jį parengti kompetentinga institucija, Sprendimas parengtas laikantis numatytų procedūrų, Sprendime nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, nurodytas keičiamas sprendimas ir pridėta prievolių ataskaita, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Taigi byloje nebuvo nustatytas nei vienas iš ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų Sprendimą panaikinti, todėl teismo sprendimu pareiškėjo skundas nepagrįstai buvo patenkintas.

15. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti jo naudai iš VMI visas jo patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

16. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad ginčijamu Sprendimu VMI, nors ir sumažino mokestinės nepriemokos dydį, tačiau mokestinę nepriemoką nusprendė išieškoti ne iš paveldėto turto, o iš viso jo turto. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime padarė teisėtą ir pagristą išvadą, kad ginčijamu Sprendimu VMI ne pakeitė VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą, o priėmė naują sprendimą, iš esmės nenurodydama jokių tokio sprendimo priėmimo motyvų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent iš esmės pakeistas Sprendimas, neatitinkantis CK 5.53 straipsnio 1 dalies, o ne keičiamas VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-32640, jam sukelia neteisėtas teisines pasekmes – neteisėtai neberiboja jo atsakomybės už paveldėtas skolas. Be to, 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas nustojo galioti, nes buvo pakeistas VMI Sprendimu. Todėl VMI 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negalėjo jam sukelti jokių teisinių pasekmių. Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Gautoje patikrinti administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VMI 2023 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-213569 pakeisti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Atsakovas VMI, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (žr. nutarties 14 p.), kuriame išdėstė nesutikimo argumentus, akcentuodamas, kad Sprendimu buvo pakeistas tik 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime nurodytų prievolių dydis, jį sumažinant (žr. nutarties 14.2 p.). Priešingai, nei teigia pirmosios instancijos teismas, Sprendime buvo nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas ir byloje nebuvo nustatytas nei vienas iš ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje įvardintų pagrindų Sprendimo panaikinimui (žr. nutarties 14.4 p.).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Sprendimo teisinis pagrindas – MAĮ 33 straipsnio 8 punktas (mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas).

21. Bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko, numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021).

23. Tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą administraciniame akte nurodyti pagrindinius faktus. Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012). Tuo pačiu pažymėtina, jog individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-429-968/2022). Priešingai vertinant, būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, įvertinus Sprendimo turinį, spręstina, kad apskųstas teisės aktas neatitiko pirmiau ką tik išdėstytų reikalavimų – teisinis ir faktinis pagrindimas buvo nepakankamas, bendro pobūdžio. Iš apskųsto Sprendimo visumos nėra aišku, kodėl yra priimtas šis teisės aktas.

25. Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį sudarytą tarp ieškovės (šioje byloje atsakovas) VMI ir atsakovo (šioje administracinėje byloje pareiškėjas) M. Č., kur buvo numatyta, kad išieškojimas iš M. Č., kaip Z. Č. turto paveldėtojo, galimas tik 2014 m. rugsėjo 22 d. sudaryto turto apyrašo ribose. Priimant Sprendimą remiamasi bendra MAĮ 33 straipsnio nuostata dėl išieškojimo ir nurodoma, kad mokesčių administratorius nusprendžia išieškoti į valstybės biudžetą iš mokesčių mokėtojo M. Č. viso turimo turto 416 327,96 Eur. Sprendime daugiau jokių paaiškinimų nėra, t. y. lieka neaišku, ar nurodyta išieškoti suma yra siejama su būtent Z. Č. įsiskolinimu. Jei taip, kodėl priimamas tokio pobūdžio sprendimas, jei Kauno apygardos teismo nutartimi nuspręsta kitaip. Jei tai M. Č. įsiskolinimas, nenurodoma, kokių mokestinių įsipareigojimų bei už kokį laikotarpį, pareiškėjas yra neįvykdęs.

26. Tokio pobūdžio sprendimai, kuriuose nėra aiškių motyvų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys imperatyvo administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui priimti įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024).

27. Taigi sutiktina ir patvirtintina, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte įtvirtinto reikalavimo nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui priimti įtakos turėjusias aplinkybes bei Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkte nurodyto reikalavimo tokį sprendimą motyvuoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas Sprendimui panaikinti – skundžiamas Regionų administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

28. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas prie atsiliepimo pridėjo išrašą iš 2024 m. birželio 3 d. teisinių paslaugų sutarties, iš kurio matyti, kad pareiškėją atstovauja advokato padėjėjas E. S. Pareiškėjas nurodo, kad advokato padėjėjui už jo suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 500 Eur ir pridėjo tai patvirtinančius įrodymus. Nustatyta, kad pareiškėjo atsiliepimą į elektroninių paslaugų portalą įkėlė ir elektroniniu parašu pasirašė advokato padėjėjas E. S., kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, neturi teisės atstovauti pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme, todėl pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius