2026-01-21 Nr. AB-1587-3-62-3-03274-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-639-624/2026

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03274-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas, Savivaldybė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto 2023 m. rugsėjo 18 d. duotą privalomąjį nurodymą Nr. PN-687 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir AAD) vadovo pavaduotojos 2023 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. AD5-23184 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. 2020 m. kovo 10 d. AAD pareigūnai fiksavo Nemuno upės pakrantėje aplinkos taršą naftos produktais ties Piliakalnio g. 3, Kaune. Tarša nuo 2021 iki 2023 m. buvo fiksuota periodiškai.

2.2. AAD Kauno valdyba 2023 m. gegužės 4 d. raštu kreipėsi į Savivaldybės administraciją, nurodydama, jog valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad sklypas, esantis Nemuno upės pakrantėje, kuriame sunkiasi naftos produktai, yra nesuformuotas, o taršos šaltinis ir teršėjas iki šiol nėra nustatyti. Buvo pateikti 2021 m. – 2023 m. atliktų tyrimų duomenys ir paprašyta iki 2023 m. gegužės 9 d. informuoti AAD, kokių priemonių ar veiksmų Savivaldybė imsis dėl minėtos taršos naftos produktais stabdymo, lokalizavimo bei nuolatinės priežiūros.

2.3. Savivaldybės administracija 2023 m. gegužės 11 d. rašte nurodė, kad, siekdama suvaldyti į Nemuną patenkančią taršą naftos produktais, ties Piliakalnio g. 3, Kaune, nuo 2021 m. nuolat taiko būtinąsias priemones (pastoviai dedamos absorbcinės bonos, vykdoma jų priežiūra ir keitimas, užterštas plotas buvo nupurkštas specialiu skysčiu – hidrobreiku). Savivaldybės administracija nurodė, kad minėtas būtinąsias priemones nurodė taikys ir toliau.

2.4. AAD Kauno valdyba 2023 m. gegužės 26 d. raštu Savivaldybės administraciją informavo, kad AAD priėmė sprendimą nedelsiant taikyti papildomą taršos suvaldymo priemonę – įrengti smėlio maišų atitvarą bei organizavo du teršalų išsiurbimus, taip pat nurodė, jog tai neapriboja teisės Savivaldybei taikyti kitas papildomas priemones. AAD Kauno valdyba prašė kuo skubiau organizuoti papildomai taikytos būtinos taršos suvaldymo priemonės priežiūrą, teršalų surinkimą ir šalinimą.

2.5. Savivaldybės administracija 2023 m. birželio 16 d. informavo AAD Kauno valdybą, kad priėmė sprendimą taikyti papildomas būtinąsias priemones – užsakyti naftos produktų surinkimą su specialiu įrenginiu nuo vandens paviršiaus, iš smėlio maišų padaryto atitvaro ne rečiau kaip kartą per savaitę ir atkreipė dėmesį į tai, kad Savivaldybė ir toliau nuolat taiko būtinąsias priemones, t. y. deda absorbcines bonas, vykdo jų priežiūrą ir keitimą, tačiau nepaisant to, kad Savivaldybė pagal savo kompetenciją taikė visas būtinas priemones, atsakovas 2023 m. birželio 19 d. pateikė Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir LGT) parengtą ekogeologinio vertinimo tyrimo ataskaitą „Pramonės ir sandėliavimo paskirties pastatai, Piliakalnio g. 3, Kauno m., detaliojo ekogeologinio tyrimo ataskaita” (toliau – ir LGT Ataskaita) ir informavo apie būtinybę taikyti dar ir aplinkos atkūrimo priemones.

2.6. AAD Kauno valdyba 2023 m. liepos 31 d. raštu taip pat nurodė, kad nenustatė atsakingo už žalą aplinkai asmens ir pasiūlė Savivaldybei informaciją apie jį pateikti AAD, taip pat nurodė, kad taršos atvejis priskiriamas prie reikšmingo poveikio, todėl kitas veiksmas – privalomojo nurodymo davimas dėl tvarkymo plano parengimo. AAD nenurodė, kokių veiksmų ėmėsi teršėjui nustatyti, kam ketina duoti privalomąjį nurodymą, tačiau papildomai prašė iki 2023 m. rugpjūčio 4 d. informuoti, ar Savivaldybės administracija imsis veiksmų dėl užterštos teritorijos tvarkymo plano parengimo bei vykdys jo įgyvendinimą.

2.7. Savivaldybės administracija 2023 m. rugpjūčio 4 d. raštu pakartotinai kreipėsi į AAD Kauno valdybą, nurodydama, be kita ko, kad: Savivaldybės administracija imasi ir yra pasirengusi imtis veiksmų taršos mažinimo klausimui spręsti, tačiau ji pasigenda institucijų koordinuotų pastangų teršėjui nustatyti, todėl yra užsakiusi žemės sklypų Piliakalnio g. 1, 3 ir 5A istorinius tyrimus, kurių tikslas – nustatyti šioje teritorijoje susiformavusių gamybinių, pramoninių pastatų istorinę, statybinę raidą, nustatyti grunto ir Nemuno upės taršos naftos produktais šaltinius teritorijoje. Savivaldybės administracija nurodė, kad tikisi, jog ši tyrimų medžiaga leis identifikuoti pirminius teršėjus, todėl bus galima vertinti ir teršėjų teisių ir pareigų perėmėjus, kurie yra atsakingi už AAD nurodymų vykdymą. Savivaldybės administracija ir toliau taiko būtinąsias priemones – surenka naftos produktus nuo vandens paviršiaus, pastoviai yra dedamos bonos, vykdoma jų priežiūra ir keitimas. Pastaruoju metu teršalų išsikrovimo tiesiogiai į Nemuną atvejų nebuvo fiksuota, taip pat nebuvo gauta pranešimų apie taršą nei iš visuomenės, nei žiniasklaidos ar kitų institucijų.

2.8. AAD 2023 m. rugsėjo 18 d. priėmė Privalomąjį nurodymą, kuriame nurodyta, jog nenustačius atsakingo už žalą aplinkai asmens, Savivaldybė įpareigota parengti užterštos teritorijos, nurodytos LGT Ataskaitoje, tvarkymo planą ir jį pateikti derinti AAD. Privalomąjį nurodymą nustatyta įvykdyti iki 2023 m. gruodžio 18 d.

2.9. Privalomasis nurodymas grindžiamas, be kita ko, tuo, kad LGT, vadovaudamasi Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimais, Naftos produktais užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimais ir Ekogeologinių tyrimų reglamentavimu, išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „VentEko Lietuva“ (toliau – ir VentEko) pateiktą LGT Ataskaitą ir 2023 m. birželio 7 d. rašte Nr. (6)-1-7-2626 „Dėl detaliojo ekogeologinio tyrimo“ pažymėjo, kad turi būti parengtas bei patvirtintas užterštos teritorijos tvarkymo planas, kuriuo vadovaujantis sutvarkyta užteršta teritorija bei sustabdytas pavojingų cheminių medžiagų taršos poveikis požeminio ir paviršinio vandens telkiniams.

2.10. Privalomojo nurodymo pagrindas – Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 18 straipsnio 1 dalies 5 punktas bei Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 321 straipsnio 4 dalis (jeigu ūkio subjektas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų pareigų taikyti aplinkos atkūrimo priemones ar neprivalo atlyginti aplinkos atkūrimo išlaidų arba nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo, savivaldybės vykdomoji institucija pati ar per trečiuosius asmenis organizuoja ir (arba) taiko būtinas aplinkos atkūrimo priemones.

2.11. Atsakovas privalomąjį nurodymą surašė nepagrįstai ir neteisėtai, nenustatė taršos šaltinio ir nesiėmė tinkamų bei pakankamų veiksmų nustatyti teršėją (jo teisių perėmėją), tą taip pat padarė dėl politinių motyvų. Privalomasis nurodymas yra neteisėtas, kadangi AAD neturi kompetencijos duoti privalomojo nurodymo Savivaldybei, Privalomasis nurodymas priimtas nesant AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo sąlygų; Privalomasis nurodymas yra duotas pačiam AAD neįvykdžius jam teisės aktais nustatytų pareigų; neegzistuoja AAĮ 321 straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga – nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo. Atsakovas gali ir turi nustatyti atsakingą už žalą aplinkai asmenį ir šios savo pareigos negali perkelti Savivaldybei; privalomasis nurodymas ir sprendimas pažeidžia Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (toliau – ir Direktyva 2004/35/EB) ir konstitucines Savivaldybės teises bei interesus; Privalomasis nurodymas yra politinis sprendimas, kuriuo pažeidžiamas ir principas lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal).

2.12. Teisės aktai apskritai nesuteikia AAD įgaliojimų duoti privalomąjį nurodymą dėl aplinkos atkūrimo savivaldybėms (ar jų vykdomosioms institucijoms). Vadovaujantis AAVKĮ 2 straipsnio 6 dalimi, Privalomasis nurodymas yra poveikio priemonė asmeniui, nesilaikančiam aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, kuria siekiama prevencinių tikslų išvengti teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai. Savivaldybė nėra tas asmuo, kuris nesilaiko teisės aktų reikalavimų, ir kuriam turėtų būti taikomos poveikio priemonės.

2.13. Aplinkos atkūrimo pareiga yra teršėjo (ūkio subjekto) pareiga (AAĮ 32 str. 2 d.). Šios pareigos vykdymas yra vienas iš žalos atlyginimo valstybei būdų – jos atkūrimas natūra. Tokios pareigos įtvirtinimas nacionaliniuose teisės aktuose nėra atsitiktinis – valstybė šią pareigą į nacionalinius teisės aktus perkėlė iš Direktyvos 2004/35/EB nuostatų. Direktyvos 2004/35/EB tikslas – sukurti atsakomybės už aplinkos apsaugą sistemą pagal principą „teršėjas moka“, siekiant išvengti žalos aplinkai ir ištaisyti (atlyginti) ją. Direktyva 2004/35/EB nenumato ir neįtvirtina jokių išimčių dėl aplinkos atkūrimo pareigos vykdymo perkėlimo kitam subjektui. Tiek pagal Direktyvą 2004/35/EB, tiek ir pagal nacionalinį reguliavimą, aplinkos atkūrimo pareigą vykdyti privalo išimtinai tik pats teršėjas (ūkio subjektas). Tai yra jo atsakomybės, už aplinkai padarytą žalą, forma.

2.14. AAD neturi įgaliojimų ir kompetencijos duoti tokio pobūdžio privalomojo nurodymo, kadangi Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D1-230 (toliau – ir Reikalavimai), 24 punkte numatytas baigtinis sąrašas subjektų, kurie yra (gali būti) atsakingi už užterštos teritorijos tvarkymo plano parengimą. Atsižvelgiant į Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. D1-228 (toliau – ir Aprašas), reikalavimus, už tvarkymo plano parengimą, tvarkymo būdo pasirinkimą ir tvarkymo įgyvendinimą atsakingas ūkinės veiklos vykdytojas arba teritorijos savininkas ir (arba) naudotojas. Savivaldybė į minėtą sąrašą subjektų, kurie yra (gali būti) atsakingi už užterštos teritorijos tvarkymo plano pagal Reikalavimus parengimą ir įgyvendinimą, nepatenka.

2.15. Savivaldybės pareigų, numatytų AAĮ, esmė nepasikeitė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui. Pagal iki 2023 m. sausio 5 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, o konkrečiai – AAĮ 321 straipsnio 4 dalį – Savivaldybė turėjo pareigą imtis tik būtinų priemonių (tai nuosekliai darė ir daro). Pagal nuo 2023 m. sausio 5 d. galiojantį teisinį reglamentavimą, sprendimą, ar taikyti būtinas aplinkos atkūrimo priemones, Savivaldybė priima savarankiškai, nes tai yra išimtinai tik pačios Savivaldybės kompetencijos klausimas.

2.16. AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymui būtina nustatyti dvi kumuliatyvias sąlygas: 1) turi būti padaryta žala aplinkai; 2) turi būti nesiimama veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą. Nesant bent vienos iš šių dviejų sąlygų, privalomojo nurodymo davimas yra negalimas. Nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš šių sąlygų. Nėra ginčo dėl to, kad Savivaldybė nėra padariusi jokios žalos aplinkai. Taigi, nėra pirmosios AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo sąlygos. Privalomajame nurodyme nurodytas jo davimo teisinis pagrindas – AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punktas – iš esmės yra netinkamas ginčo situacijai, nes jis yra taikomas ne dėl aplinkos atkūrimo priemonių, o tik, kai yra padaryta žala aplinkai ir nesiimama veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą. Taigi, AAD davė ne nurodymą užtikrinti teršalų sulaikymą ar kitokį jų valdymą, o įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones – parengti užterštos teritorijos tvarkymo planą ir jį įgyvendinti – likviduoti aplinkai padarytą žalą.

2.17. AAD iki šiol nėra atlikęs visų būtinų veiksmų tam, kad būtų galima konstatuoti, jog teršėjo neįmanoma (negalima) nustatyti ir turi būti pradedamas aplinkos atkūrimo procesas bei aplinkos atkūrimo priemonių taikymas valstybės iniciatyva.

2.18. Aplinkos atkūrimas – tai teršėjo pareiga atkurti pažeistą aplinkos elementą natūra. Veikimas už žalą aplinkai padariusį asmenį, t. y. jo pareigos įgyvendinimas už patį teršėją, galimas tik tada, kad teršėjas negali būti nustatytas arba jis neįgyvendina jam pritaikytų aplinkos atkūrimo priemonių. Tai reiškia, kad atsakovas turi ne rinktis paprastesnį kelią ir teigti, kad teršėjas nenustatytas ir teršėjo pareigos įgyvendinimą perkelti Savivaldybei, o dėti visas įmanomas pastangas teršėją nustatyti bei pareikalauti iš jo žalos atlyginimo.

2.19. AAD pareigos ir įgaliojimai aplinkos atkūrimo procese reglamentuoti Aprašo 27 punkte, kuriame įtvirtinta, kad gavęs informaciją apie padarytą žalą aplinkai, jis privalo imtis veiksmų nustatyti žalą aplinkai, nustatyti padariusį žalą aplinkai ūkio subjektą, atlikti neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumo įvertinimą, nuspręsti, kokios aplinkos atkūrimo priemonės turi būti taikomos, reikalauti, kad ūkio subjektas vykdytų aplinkos atkūrimo priemones, kontroliuoti aplinkos atkūrimo priemonių vykdymą.

2.20. Nagrinėjamu atveju, prieš surašant Privalomąjį nurodymą Savivaldybei, AAD teisės aktų nustatyta tvarka nėra priėmęs ir Savivaldybei nėra pateikęs jokio sprendimo dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo. Atsakovas neturi jokio intereso ir nededa pastangų nustatyti teršėją, nes atsakovas nereagavo į Savivaldybės bendradarbiavimą ir papildomas pastangas išsiaiškinti užterštoje teritorijoje veikusius subjektus. AAD turi pareigą ir privalo bei turi realias galimybes nustatyti žalą aplinkai sukėlusį asmenį. Jeigu teršėjas objektyviai negali būti nustatytas – aplinkos atkūrimo priemonių savo iniciatyva gali imtis valstybė. Atsakingas už aplinkai padarytą žalą (užterštą teritoriją) asmuo iki šiol nenustatytas vien tik dėl atsakovo neveikimo (nepakankamo veikimo).

2.21. Ginčo kontekste itin svarbi yra Direktyva 2004/35/EB, nes jos pagrindu visoje Europos Sąjungoje yra įgyvendinamas vieningas požiūris į aplinkos atkūrimą. Būtent ji yra tas teisinis aplinkos atkūrimo natūra sureguliavimo standartas, kurį turi atitikti nacionaliniai teisės aktai. Direktyvoje 2004/35/EB yra numatyti keli esminiai principai. Pirma, žalos aplinkai ištaisymas įgyvendinamas pagal „teršėjas moka“ principą (Direktyvos 2004/35/EB preambulės 2 pastraipa). Antra, ne visa žala aplinkai gali būti atlyginta taikant atsakomybės mechanizmą. Aplinkos atkūrimas nėra tinkama priemonė kovoti su paplitusia tarša, kai neigiamo poveikio neįmanoma susieti su atskirų subjektų veiksmais ar kai tokių subjektų negalima nustatyti (Direktyvos 2004/35/EB preambulės 13 pastraipa, 4 straipsnio 5 dalis). Trečia, Direktyvos 2004/35/EB nuostatos netaikomos žalai, padarytai prieš Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo termino pabaigą (Direktyvos 2004/35/EB preambulės 30 pastraipa). Ketvirta, Direktyva 2004/35/EB numato, kad valstybės narės paskiria kompetentingą instituciją, atsakingą už Direktyvoje 2004/35/EB numatytų pareigų vykdymą. Tokios institucijos pareiga – nustatyti žalą, ją sukėlusį subjektą ir kokių aplinkos atkūrimo priemonių reikia imtis. Kompetentinga institucija reikalauja, kad subjektas imtųsi žalos ištaisymo priemonių, ir jeigu jų nevykdo, ar subjektas negali būti nustatytas, ji pati gali imtis šių priemonių. Už subjektą, jeigu nusprendžiama imtis priemonių, veikia tik kompetentinga institucija, kuri tą gali daryti pati arba per trečiąją šalį (Direktyvos 2004/35/EB preambulės 18 punktas, 6 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnis). Kompetentinga institucija Direktyvos 2004/35/EB prasme yra tik AAD.

3. Atsakovas AAD atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

4.1. Privalomuosius nurodymus reglamentuoja AAVKĮ ketvirto skyriaus antrasis skirsnis; tai specialusis reglamentavimas AAĮ atžvilgiu, todėl pareiškėjo išvada, kad AAD turi kompetenciją tik informuoti savivaldybę apie būtinybę taikyti aplinkos atkūrimo priemones, tačiau negali duoti privalomojo nurodymo, o savivaldybė, gavusi tokią informaciją, savo nuožiūra ir iniciatyva organizuoja ir taiko (arba ne) šias priemones, neatitinka aplinkos valstybinės kontrolės turinio ir principų. Nustačius taršą, AAD turi pareigą imtis aktyvių veiksmų saugant aplinką.

4.2. AAĮ 321 straipsnio 5 dalis nustato, kad aplinkos atkūrimo priemonės vykdomos tik turint Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos išankstinį pritarimą. Aprašas ne tik nustato, kad planas turi būti suderintas su AAD, bet ir kontroliuojamas bei vertinamas jo įgyvendinimas. Sprendimą dėl būtinumo taikyti aplinkos atkūrimo priemones taip pat priima AAD.

4.3. Aplinkos atkūrimo priemonių planas rengiamas ir derinamas atlikus ekogeologinį tyrimą. AAD ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Grunto valymo technologijos“ užsakymu UAB „Grota“ 2021 m. atliko ir su LGT suderino teritorijos, esančios Nemuno upės pakrantėje, ties Piliakalnio g. 3, Kauno m., preliminariojo ekogeologinio tyrimo ataskaitą. LGT derinimo rašte pateikta išvada, kad atsižvelgiant į preliminaraus tyrimo rezultatus, kuriais dokumentuota akivaizdi teršiančių medžiagų iškrova į paviršinį vandenį ir keliant pavojų aplinkai, reikalingas detalus ekogeologinis tyrimas teršalų šaltiniui nustatyti. Detalus ekogeologinis tyrimas pateiktas AAD 2023 m. birželio 14 d., o Savivaldybei – 2023 m. birželio 19 d.

4.4. AAD vykdė įmonių, veikiančių užterštoje teritorijoje, patikrinimus, apžiūras, kurių metu buvo tikrinta visa šalia esanti pramoninė teritorija, tikrinant joje esančius šulinius ir vertinant veiklos specifikas. Atsižvelgiant į tai, kad tarša tebevyksta, taršos mastai dideli, detalus ekogeologinis tyrimas atliktas, būtina imtis skubių priemonių ir parengti aplinkos atkūrimo priemonių planą. Privalomasis nurodymas duotas tik parengti aplinkos atkūrimo priemonių planą ir pateikti jį derinti AAD.

4.5. Privalomasis nurodymas pareiškėjui duotas AAVKĮ 18 straipsnio 1 straipsnio 5 punkto pagrindu, kai padaryta žala aplinkai ir nesiimama veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą.

4.6. Privalomasis nurodymas Savivaldybei duotas ne kaip teršėjai, bet kaip institucijai, įstatymu įtvirtinus jos pareigą organizuoti ir (arba) taikyti būtinas aplinkos atkūrimo priemones. Atsakovas neneigia Savivaldybės indėlio, taikant taršos sulaikymo priemones, kurios yra laikinos, todėl, atlikus detalųjį ekogeologinį tyrimą, būtina skubiai parengti aplinkos atkūrimo priemonių planą, pagal kurį bus įmanomas tinkamas aplinkos atkūrimas. Tuo tarpu Savivaldybė, būdama atsakinga už aplinkos atkūrimo priemonių organizavimą ir (arba) taikymą, jų neorganizuoja (nesiima veiksmų).

4.7. Įstatymų leidėjas, pakeisdamas AAĮ 321 straipsnio 4 dalį, turėjo tikslą įpareigoti savivaldybes organizuoti žalos aplinkai prevencijos ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimą. Pareiškėjas pateikė tik Piliakalnio g. 1, 3, 5A istorinį tyrimą, iš kurio išvadų akivaizdu, kad istorinio teršėjo teisių ir pareigų konkretaus perėmėjo nustatyti nepavyktų, kadangi ginčo teritorija nuo 1879 m. naudojama pramonei veiklai, čia veikė metalo apdirbimo įmonės, metalo liejyklos, kurios buvo taršios. Visa Nemuno pakrantė Žemosios Fredos teritorijoje tarpukaryje buvo nusėta įvairių įmonių, sovietmečiu čia veikusios gamyklos taip pat paliko savo „pėdsaką“.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino AAD Privalomąjį nurodymą bei AAD Sprendimą.

6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias ginčui reikšmingas faktines aplinkybes:

6.1. 2020 m. kovo 10 d. AAD Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcija užfiksavo Nemuno upės pakrantėje aplinkos taršą naftos produktais ties Piliakalnio g. 3, Kaune. Tarša nuo 2021 m. iki 2023 m. buvo fiksuota periodiškai.

6.2. AAD Kauno valdyba 2023 m. gegužės 4 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Savivaldybės administraciją, nurodydama, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas, esantis Nemuno upės pakrantėje, kuriame sunkiasi naftos produktai, yra nesuformuotas, o taršos šaltinis ir teršėjas nėra nustatyti. Kartu buvo pateikti 2021 m. – 2023 m. atliktų tyrimų duomenys ir paprašyta iki 2023 m. gegužės 9 d. informuoti AAD, kokių priemonių ar veiksmų Savivaldybė imsis dėl minėtos taršos naftos produktais stabdymo, lokalizavimo bei nuolatinės priežiūros.

6.3. Savivaldybės administracija 2023 m. gegužės 11 d. rašte nurodė, kad siekdama suvaldyti į Nemuną patenkančią taršą naftos produktais, ties Piliakalnio g. 3, Kaune, nuo 2021 m. nuolat taiko būtinąsias priemones (pastoviai dedamos absorbcinės bonos, vykdoma jų priežiūra ir keitimas, užterštas plotas buvo nupurkštas specialiu skysčiu – hidrobreiku). Minėtas priemones Savivaldybės administracija taikys ir toliau. Savivaldybė prašė AAD informuoti, kokių veiksmų atsakovas imasi, kad būtų atliktas užterštos teritorijos detalus ekogeologinis tyrimas, nustatytas taršos šaltinis, taršos paplitimas, parengtas užterštos teritorijos tvarkymo planas ir užterštos teritorijos sutvarkymas.

6.4. AAD Kauno valdyba 2023 m. gegužės 26 d. raštu Savivaldybės administraciją informavo, kad priimtas sprendimas nedelsiant taikyti papildomą taršos suvaldymo priemonę – įrengti smėlio maišų atitvarą bei organizavo du teršalų išsiurbimus. Taip pat AAD nurodė, jog prašo kuo skubiau organizuoti papildomai taikytos būtinos taršos suvaldymo priemonės priežiūrą, teršalų surinkimą ir šalinimą.

6.5. Savivaldybės administracija 2023 m. birželio 16 d. informavo AAD Kauno valdybą apie priimtą sprendimą taikyti papildomas būtinąsias priemones - užsakyti naftos produktų surinkimą su specialiu įrenginiu nuo vandens paviršiaus ne rečiau kaip kartą per savaitę ir nurodė, jog Savivaldybė ir toliau nuolat taiko būtinąsias priemones, t. y. deda absorbcines bonas, vykdo jų priežiūrą ir keitimą.

6.6. AAD 2023 m. birželio 19 d. pateikė Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos parengtą ekogeologinio vertinimo tyrimo ataskaitą „Pramonės ir sandėliavimo paskirties pastatai, Piliakalnio g. 3, Kauno m. detaliojo ekogeologinio tyrimo ataskaita” ir vadovaujantis AAĮ 321 straipsnio 3 dalies 4 papunkčiu informavo apie būtinybę taikyti ir aplinkos atkūrimo priemones.

6.7. Savivaldybės administracija 2023 m. liepos 19 d. raštu kreipėsi į AAD Kauno valdybą. Savivaldybės administracija rašte nurodė, jog teritorijoje tarša buvo vertinama tik pagal kelių gręžinių duomenis, tačiau po teritorijoje esančiais pastatais taršos mastas gali būti žymiai didesnis, kad tirtos pramoninės teritorijos viršutiniame grunte nustatyti teršalai ir jų kiekiai indikuoja gamybinės veiklos poveikį, todėl faktų visuma liudija, jog pirminis taršos šaltinis yra pramoninėje teritorijoje ir galimai po pastatais, kuriuose dėl techninių kliūčių tyrimai nėra atlikti, o Nemuno šlaite vyksta teršalų išsikrovimas. Savivaldybės administracija prašė informuoti apie tai, kuriems ūkinės veiklos vykdytojams ir tirtų teritorijų savininkams buvo pateikta LGT Ataskaita, kokie veiksmai nuo 2021 metų buvo atlikti, kokių priemonių buvo imtasi, siekiant nustatyti galimus teršėjus.

6.8. AAD Kauno valdyba 2023 m. liepos 31 d. rašte nurodė, kad nenustatė atsakingo už žalą aplinkai asmens ir pasiūlė Savivaldybei informaciją apie jį pateikti AAD. Nurodė, kad taršos atvejis priskiriamas prie reikšmingo poveikio, kad sekantis veiksmas – privalomojo nurodymo davimas dėl tvarkymo plano parengimo.

6.9. AAD 2023 m. rugsėjo 18 d. priėmė Privalomąjį nurodymą, kuriame nurodyta, jog nenustačius atsakingo už žalą aplinkai asmens, Savivaldybė įpareigota parengti užterštos teritorijos, nurodytos LGT Ataskaitoje, tvarkymo planą ir jį pateikti AAD derinimui. Privalomąjį nurodymą įvykdyti iki 2023 m. gruodžio 18 d. Privalomasis nurodymas grindžiamas tuo, kad LGT, vadovaudamasi Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimais, Naftos produktais užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimais ir Ekogeologinių tyrimų reglamentavimu išnagrinėjo UAB „VentEko Lietuva“ pateiktą LGT Ataskaitą ir 2023 m. birželio 7 d. rašte Nr. (6)-1-7-2626 „Dėl detaliojo ekogeologinio tyrimo“ pažymėjo, kad turi būti parengtas bei patvirtintas užterštos teritorijos tvarkymo planas ir, juo vadovaujantis, sutvarkyta užteršta teritorija bei sustabdytas pavojingų cheminių medžiagų taršos poveikis požeminio ir paviršinio vandens telkiniams.

6.10. Privalomojo nurodymo pagrindas – AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punktas (kai padaryta žala aplinkai ir nesiimama veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, duodamas privalomasis nurodymas užtikrinti teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą) bei AAĮ 321 straipsnio 4 dalis (jeigu ūkio subjektas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų pareigų taikyti aplinkos atkūrimo priemones ar neprivalo atlyginti aplinkos atkūrimo išlaidų arba nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo, savivaldybės vykdomoji institucija pati ar per trečiuosius asmenis organizuoja ir (arba) taiko būtinas aplinkos atkūrimo priemones.

6.11. AAD 2023 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. AD5-23184 Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas.

7. Teismas, pasisakydamas dėl AAD kompetencijos duoti privalomąjį nurodymą Savivaldybei, vadovavosi AAVKĮ nuostatomis (18 str. 1 d. 5 p., 2 str. 6 d., 32 str. 2 d., 321 str. 2 d. 1 p., 2 p., 3 d. 1–5 p.). Teismas padarė išvadą, kad Savivaldybė nėra ūkio subjektas ir nepatenka į sąrašą asmenų, kurių atžvilgiu AAD turi įgaliojimus duoti privalomuosius nurodymus dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo.

8. Teismas, įvertinęs iki 2023 m. sausio 5 d. galiojusią AAĮ 321 straipsnio 4 dalį ir nuo 2023 m. sausio 5 d. galiojantį teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad pagal minėtą teisinį reglamentavimą šioje ginčo situacijoje AAD neturėjo kompetencijos, negalėjo taikyti išimčių ir neturėjo įstatyminio pagrindo duoti Savivaldybei privalomąjį nurodymą dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo.

9. Teismas, pasisakydamas dėl AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo sąlygų, vadovavosi AAVKĮ nuostatomis (18 str. 1 d. 5 p.) ir nurodė, kad AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) turi būti padaryta žala aplinkai; 2) turi būti nesiimama veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą. Nesant bent vienos iš šių dviejų sąlygų, privalomojo nurodymo davimas yra negalimas.

10. Teismas pabrėžė, kad Savivaldybė nėra padariusi jokios žalos aplinkai, todėl nėra pirmosios AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo sąlygos, be to, Savivaldybė dėjo visas pastangas siekdama suvaldyti taršą, taikė visas būtinas priemones, todėl nėra ir antrosios sąlygos, numatančios būtinų veiksmų neatlikimą, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą. Teismas padarė išvadą, kad AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punktas taikytinas ne dėl aplinkos atkūrimo priemonių, o tik tada, kai padaryta žala aplinkai ir nesiimama veiksmų užtikrinančių teršalų ar kitų veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ir kitokį valdymą.

11. Teismas sprendė, kad AAD turėjo (ir turi) realią galimybę išsiaiškinti, kokie konkretūs subjektai vykdo (vykdė) taršą galinčią sukelti veiklą ginčo teritorijoje, tačiau savo pareigų neatliko. Jokių objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių minėtus veiksmus atlikti, nenurodė ir nepateikė.

III. 12. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad tuo atveju, jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuspręstų bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, pareiškėjas prašo neskirti bylos nagrinėti Regionų administracinio teismo Kauno rūmams, nes atsakovui kelia abejonių šių teismo rūmų šališkumas.

13. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad AAD teisės aktai leidžia duoti tokio turinio privalomąjį nurodymą tik ūkio subjektui, padariusiam žalos aplinkai, tačiau savivaldybę jis gali tik informuoti dėl būtinybės taikyti aplinkos atkūrimo priemones. Tokia formuojama teismo praktika yra žalinga aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės tikslui ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme įtvirtintiems principams. Tokia teismo išvada suponuoja, kad, esant būtinumui taikyti aplinkos atkūrimo priemones (t. y. kai gruntas ir dirvožemis yra užterštas, šiuo atveju esama nuolatinė naftos produktų iškrova į Nemuną), savivaldybė, gavusi AAD raštą, kad būtina taikyti aplinkos atkūrimo priemones, gali jų ir netaikyti niekada, niekaip nemotyvuojant, nes „tai jos prerogatyva“.

13.2. AAD, kuriam pavesta visa aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė, jeigu savivaldybė nerengs tokiais atvejais aplinkos apsaugos priemonių atkūrimo plano, neturėtų nei vieno sverto ir nei vienos teisinės priemonės vykdyti pavestąją įstatymo kontrolę ir užtikrinti, kad būtų nutraukta neleistina aplinkos tarša.

13.3. Pareiga, susijusi su tvarkymo plano pagal Ekogeologinių tyrimų reglamentą parengimu ir jo įgyvendinimu negali asmeniui kilti vien todėl, kad jis yra užterštos teritorijos savininkas; pažymėjo, kad vadovaujantis AAĮ 321 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ūkio subjektas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų pareigų taikyti aplinkos atkūrimo priemones ar neprivalo atlyginti aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų arba nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo, arba atsakingas už žalą aplinkai juridinis asmuo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro ar fizinis asmuo miręs, savivaldybės vykdomoji institucija pati ar per trečiuosius asmenis organizuoja ir (arba) taiko būtinas aplinkos atkūrimo priemones.

13.4. Per pusantrų metų pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų parengtas aplinkos priemonių atkūrimo planas, ir nesiruošia jų taikyti, motyvus kodėl jų netaikys nurodydama skunde teismui (specialistų, finansavimo trūkumas, Savivaldybės „teisė“ netaikyti savo nuožiūra aplinkos atkūrimo priemonių, teisinio reglamentavimo spragos ir kita). Duotas Privalomasis nurodymas ginčijamas ne todėl, kad Savivaldybė bus nubausta už galimai neteisėto privalomojo nurodymo nevykdymą, nes atlygis advokatui jau pirmoje instancijoje keliskart viršija administracinio nusižengimo galimą baudą, bet todėl, kad aplinkos atkūrimo priemonės išvis nebūtų taikomos.

13.5. Teismas, paneigdamas AAD teisę duoti privalomąjį nurodymą dėl aplinkos atkūrimo priemonių, taip pat cituoja Reikalavimų 24 punktą, kuriame numatytas baigtinis sąrašas subjektų, kurie yra (gali būti) atsakingi už užterštos teritorijos tvarkymo plano parengimą, t. y. tik ūkinės veiklos vykdytojas arba teritorijos savininkas ir (arba) naudotojas. 2024 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 32 „Dėl valstybinės žemės sklypų (jų dalių) ir žemės sklypais nesuformuotos valstybinės žemės plotų perdavimo valdyti savivaldybėms patikėjimo teise“ 1.15 punktu (1387 eilutė) Nemuno krantinė ties Piliakalnio g. 3 patikėjimo teise valdyti perduotas Kauno miesto savivaldybei, todėl ji yra užteršto žemės sklypo valdytoja ir naudotoja.

13.6. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kurio pagrindu duotas Privalomasis nurodymas, taikytinas ne dėl aplinkos atkūrimo priemonių, o tik tada, kai padaryta žala aplinkai ir nesiimama veiksmų užtikrinančių teršalų ar kitų veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ir kitokį valdymą. Kadangi savivaldybė jokios žalos nepadarė, o laikinas taršos sulaikymo priemones vykdo, nėra dviejų būtinų šiam pagrindui sąlygų.

13.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo atsakovo argumentų bei neanalizavo privalomojo nurodymo instituto. AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kurio pagrindu buvo duotas privalomasis nurodymas, nepreziumuoja asmens, kuriam jis duodamas, pažeidimų. Šiame punkte sąvoka „padaryta žala aplinkai“ nukreipia į AAĮ 32 straipsnio 1 dalį, kurioje apibrėžiama kada pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta (3 p. kai padaromas tiesioginis ar netiesioginis poveikis žemei, tai yra žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę ar po ja (į žemės gelmes)). Todėl ši sąlyga neabejotinai yra (žala aplinkai padaryta).

13.8. AAD 2023 m. birželio 19 d., 2023 m. liepos 31 d. raštais nurodė būtinumą parengti aplinkos atkūrimo priemonių planą, tačiau iš gautų raštų turinio buvo akivaizdu, kad Savivaldybė nerengs plano iki AAD nurodyto laiko, o galbūt rengs iki neapibrėžto laiko (kol bus nustatytas istorinės taršos teršėjas ar jo teisių perėmėjas). Minėtas tyrimas pateiktas tik su skundu teismui, jame teršėjas ar net galimi konkretūs teršėjai, juo labiau jų teisių perėmėjai, nenustatyti, todėl yra ir antra sąlyga.

13.9. Jeigu pirmosios instancijos teismas manė, kad turėjo būti duodamas Privalomasis nurodymas pašalinti esamą žalą (kas yra sinonimas žalos, t. y. taršos valdymui), teismas turėjo nurodyti, kokį pagrindą buvo privalu nurodyti Privalomajame nurodyme ir ar tai nėra neesminis Privalomojo nurodymo trūkumas. Pažymėtina, kad visi privalomojo nurodymo davimo pagrindai yra alternatyvūs arba apibrėžti kaip nebaigtiniai dėl individualių situacijų ir duodamų privalomųjų nurodymų įvairovės. AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąvoka „kitoks teršalų valdymas“ apima visų kitų būtinų veiksmų, be suminėtų punkte, atlikimą.

13.10. Iš pirmosios instancijos teismo pacituotų LGT Ataskaitos ištraukų nesuprantama, o ir pirmosios instancijos teismas taip pat atskirai nenurodė ką, kokiu būdu AAD dar reiktų patikrinti ar kokius veiksmus atlikti, kad įrodyti teismui teršėjo nustatymo negalimumą. Teismas posėdžio metu neklausė atsakovo apie minėtus Ataskaitoje potencialius taršos židinius, pareiškėjas pareigūnui neuždavė nei vieno klausimo. Ataskaitos citata apie pastato naudotojo sutikimą dėl taršos šalinimo priemonių įrengimo šiame pastate liečia jau aplinkos atkūrimo priemonių plano.

13.11. Teismas išvis nevertino ir nenurodė nei vieno atsakovo dokumento nei veiksmo, nurodydamas teismo sprendime, kad AAD neįrodė, kad teršėjas nenustatytas. Teismas nenurodė, kokio tai įrodančio įrodymo teismui trūksta. Dalyvavusiam teisme pareigūnui pareiškėjas neturėjo nei vieno klausimo, skunde nenurodė nei vieno konkretaus veiksmo, kurio, nustatant teršėją, AAD turėjo atlikti, bet neatliko. Palikus ginčijamą teismo sprendimą galioti, AAD, net ir norėdamas, neatliks papildomų teršėjo nustatymo veiksmų, kadangi nėra suprantama, ką konkrečiai tuo tikslu reikia papildomai tirti.

13.12. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2025 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-36-822/2025), Privalomasis nurodymas parengti Piliakalnio g. 3 teritorijos aplinkos atkūrimo priemonių planą gali būti duodamas Kauno miesto savivaldybei ir kaip šios teritorijos valdytojai (patikėtinei) Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nenustatant jokio teršėjo.

14. Pareiškėjas Savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Savivaldybės veiksmus, užtikrinančius naftos teršalų iškrovos į Nemuno upę stabdymą. AAD, iki šiol niekuomet nekvestionavęs Savivaldybės veiksmų tinkamumo, apeliaciniame skunde nurodo tikrovės neatitinkančius teiginius apie tai, esą Savivaldybė nesiėmė tinkamų taršos valdymo priemonių.

15.2. Iki šiol suformuota teismų praktika Nemuno taršos bylose, priešingai nei teigia AAD, rodo, kad būtent AAD nėra nuoseklus spręsdamas Nemuno taršos klausimus, o už istoriškai užterštų teritorijų sutvarkymą, teršėjų identifikavimą, visų pirma, yra atsakinga valstybė.

15.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tai, kad AAD neturi kompetencijos duoti Savivaldybei privalomąjį nurodymą dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo. AAD argumentai, kad teismas priėmė sprendimą nesigilindamas į aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo sistemą, AAD kompetenciją ir iškraipė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principus, yra deklaratyvūs bei neatitinka teisinio reguliavimo.

15.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ir AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu negalėjo būti duodamas Privalomasis nurodymas Savivaldybei įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Tą AAD savo apeliaciniame skunde aiškiai suprasdamas, bando tiek klaidingai interpretuoti patį privalomojo nurodymo davimo teisinį pagrindą, tiek papildomai įrodinėti, esą būtinosios sąlygos, numatytos šiame teisiniame pagrinde, privalomojo nurodymo davimui buvo.

15.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad AAD neįrodė, kad nėra objektyvios galimybės nustatyti teršėją. AAD teiginiai apie tai, kad jam nesuprantama, ką konkrečiai teršėjo nustatymo tikslu reikia tirti, tik dar kartą parodo, kad AAD sąmoningai rinkosi jam paprastesnį kelią – nevykdydamas savo įstatyminės pareigos nustatyti teršėją, pakankamai deklaratyviu pagrindu konstatavo, kad jis nenustatytas ir formaliu pagrindu bando perkelti taršos likvidavimą Savivaldybei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcijos 2023 m. rugsėjo 18 d. duoto privalomąjį nurodymą Nr. PN-687 ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2023 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. AD5-23184, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Bylos duomenimis:

17.1 2020 m. kovo 10 d. AAD Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcija užfiksavo Nemuno upės pakrantėje aplinkos taršą naftos produktais ties Piliakalnio g. 3, Kaune, kuri (tarša) nuo 2021 iki 2023 m. jau buvo fiksuojama periodiškai;

17.2 AAD Kauno valdyba, po komunikacijos su Savivaldybės administracija dėl klausimo, susijusio taršos naftos produktais ties Piliakalnio g. 3, Kaune ir atliktų veiksmų (šios nutarties 6.2-6.7 p.), 2023 m. liepos 31 d. rašte Savivaldybei nurodė, kad nenustatė atsakingo už žalą aplinkai asmens ir pasiūlė Savivaldybei informaciją apie jį pateikti AAD. Nurodė, kad taršos atvejis priskiriamas prie reikšmingo poveikio, kad sekantis veiksmas – privalomojo nurodymo davimas dėl tvarkymo plano parengimo;

17.3 AAD Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcija 2023 m. rugsėjo 18 d. priėmė privalomąjį nurodymą Nr. PN-687, kuriuo, vadovaudamasi APVK 18 straipsnio 1 dalies 5 punktu, taip pat, be kita ko, Aprašo 93 punktu, Reikalavimų 24, punktu Reglamentas IX skyriumi, AAĮ 321 straipsnio nuostatomis, bei atsižvelgdama į tai, kad nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo, nurodė Savivaldybei: parengti užterštos teritorijos, nurodytos UAB „VentEko Lietuva pateiktoje ataskaitoje „Pramonės ir sandėliavimo paskirties pastatai, Piliakalnio g. 3, Kauno m., detaliojo ekogeologinio tyrimo ataskaita“, tvarkymo planą ir jį pateikti Departamentui derinti; privalomąjį nurodymą įvykdyti iki 2023 m. gruodžio 18 d.;

17.4 AAD 2023 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. AD5-23184 pareiškėjo skundą dėl Privalomojo nurodymo atmetė.

18. Pirmosios instancijos teismas panaikino Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą, konstatavęs, kad: Savivaldybė nėra ūkio subjektas ir nepatenka į sąrašą asmenų, kurių atžvilgiu AAD turi įgaliojimus duoti privalomuosius nurodymus dėl aplinkos atkūrimo priemonių taikymo. Reikalavimų 24 punkte numatytas baigtinis sąrašas subjektų, kurie yra (gali būti) atsakingi už užterštos teritorijos tvarkymo plano parengimą, t. y. tik ūkinės veiklos vykdytojas arba teritorijos savininkas ir (arba) naudotojas; Savivaldybė nėra padariusi jokios žalos aplinkai, todėl nėra pirmosios AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo sąlygos; pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė, jog egzistuoja AAĮ 321 straipsnio 4 dalyje numatyta jos taikymo sąlyga – nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo.

19. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas pateikė apeliacinė skundą.

20. Apeliacinės instancijos teismas, atsakovo apeliacinio ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su teismo išvadomis: Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio (2022 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XIV-1778 redakcija), reglamentuojančio žalos aplinkai prevencijos priemonių, veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, vykdymas ir aplinkos atkūrimo priemonių taikymą, nustato, kad: esant neišvengiamai (realiai) žalos aplinkai grėsmei, ūkio subjektas, dėl kurio veiksmų kilo ši grėsmė, privalo nedelsdamas imtis visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių.

Jeigu neišvengiama (reali) žalos aplinkai grėsmė nepašalinama, nepaisant ūkio subjekto taikytų žalos aplinkai prevencijos priemonių, ūkio subjektas nedelsdamas privalo apie tai informuoti Aplinkos ministeriją arba jos įgaliotą instituciją aplinkos ministro nustatyta tvarka (1 d.); jeigu žala aplinkai atsirado, ūkio subjektas, dėl kurio veikos (veikimo, neveikimo) atsirado ši žala, privalo nedelsdamas apie tai informuoti Aplinkos ministeriją ar jos įgaliotą instituciją aplinkos ministro nustatyta tvarka ir imtis:

1) visų būtinų veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo;

2) būtinų aplinkos atkūrimo priemonių, atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalies nuostatas (2 d.); Aplinkos ministerija arba jos įgaliota institucija bet kuriuo momentu turi teisę ir pareigą:

1) reikalauti, kad ūkio subjektas pateiktų visą informaciją apie bet kurią situaciją, kurios metu atsirado žala aplinkai arba neišvengiama (reali) žalos aplinkai grėsmė, arba kai įtariama, kad tokia situacija gali atsirasti;

2) reikalauti, kad ūkio subjektas imtųsi būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių;

3) reikalauti iš ūkio subjekto imtis arba duoti atitinkamam subjektui privalomus vykdyti nurodymus dėl visų būtinų veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo;

4) duoti ūkio subjektui privalomus vykdyti nurodymus dėl žalos aplinkai prevencijos priemonių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių taikymo; 5) šio straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais informuoti savivaldybės vykdomąją instituciją ir (arba) valstybės instituciją pagal kompetenciją apie būtinybę taikyti būtinas žalos aplinkai prevencijos priemones ir (ar) veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai arba aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones (3 d.); jeigu ūkio subjektas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų pareigų taikyti žalos aplinkai prevencijos priemones, būtinus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, ar neprivalo atlyginti žalos aplinkai prevencijos priemonių išlaidų arba nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo, arba atsakingas už žalą aplinkai juridinis asmuo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro ar fizinis asmuo miręs, savivaldybės vykdomoji institucija ir (arba) valstybės institucijos pagal kompetenciją pačios ar per trečiuosius asmenis taiko būtinas priemones (4 d.);

žalos aplinkai prevencijos priemonių, taip pat veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai ir neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, vykdymo tvarką nustato aplinkos ministras. Aplinkos atkūrimo priemonės vykdomos tik turint Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos išankstinį pritarimą. Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo ir išankstinio pritarimo gavimo tvarką nustato aplinkos ministras (5 d.).

21. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad asmuo, atsakingas už žalą, atsiradusią dėl Nemuno upės pakrantės aplinkos taršos naftos produktais ties Piliakalnio g. 3, Kaune, nenustatytas, nėra. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, kad atsakovas nepagrindė ir neįrodė, jog egzistuoja Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 4 dalyje numatyta jos taikymo sąlyga – nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo, viena vertus, grindžiami bendro pobūdžio svarstymais, kad atsakovo pastangos nustatyti tokį asmenį nėra pakankamos, kadangi konkrečių duomenų, kad atsakovas, vykdydamas tokio pobūdžio tyrimą, veikė netinkamai, t. y. netyrė reikšmingų teritorijų, ignoravo ar netinkamai vertino turimus duomenis, nėra; kita vertus, atsižvelgiant tiek Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 1-5 dalių gramatinę išraišką, tiek į aptartu teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus (veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą), savivaldybės vykdomoji institucija ir (arba) valstybės institucijos pagal kompetenciją pačios ar per trečiuosius asmenis privalo imtis žalos aplinkai prevencijos priemonių, taip pat veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai ir neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, ne tik tais atvejais, kai nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo ar tokio asmens nebėra (juridinis asmuo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro ar fizinis asmuo miręs), bet ir kai ūkio subjektas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų pareigų.

Taigi, Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio taikymui aspektu, susijusiu su asmens, atsakingo už šioje normoje nustatytų pareigų vykdymą, identifikavimu, nustatytas reikšmingų faktinių aplinkybių įrodinėjimo standartas yra skirtingas: vienas (aukštesnis) – ūkio subjektui, dėl kurio veiksmų kilo grėsmė ar atsirado žala aplinkai, kitas (žemesnis) – savivaldybės vykdomajai institucijai ir (arba) valstybės institucijai pagal kompetenciją, privalančioms imtis žalos aplinkai prevencijos priemonių, taip pat veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai ir neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo.

22. Tvarkos aprašo 93 punktas nustato, kad reikšmingu neigiamu poveikiu žemei laikomas neigiamas poveikis, kai dėl neigiamą poveikį sukėlusios veikos viršijama cheminės medžiagos ribinė vertė dirvožemyje ar grunte, nustatyta Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D1-230. Cheminių medžiagų ribinių verčių vertinimą dirvožemyje ir grunte atlieka Lietuvos geologijos tarnyba Ekogeologinių tyrimų reglamento nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje pateikta ataskaita „Pramonės ir sandėliavimo paskirties pastatai, Piliakalnio g. 3, Kauno m., detaliojo ekogeologinio tyrimo ataskaita“ patvirtina reikšmingą neigiamą poveikį žemei ginčui reikšmingoje teritorijoje, t. y. Nemuno upės pakrantėje ties Piliakalnio g. 3, Kaune.

23. Reikalavimų 24 punktas nustato, kad cheminėmis medžiagomis užterštos teritorijos tvarkymas vykdomas remiantis pagal Ekogeologinių tyrimų reglamentą parengtu tvarkymo planu. Atsižvelgiant į Aplinkos atkūrimo priemonių aprašo reikalavimus, už tvarkymo plano parengimą, tvarkymo būdo pasirinkimą ir tvarkymo įgyvendinimą atsakingas ūkinės veiklos vykdytojas arba teritorijos savininkas ir (arba) naudotojas. Tvarkymo planas, išskyrus 23.1 papunktyje nurodytus atvejus, turi būti rengiamas ir įgyvendinamas vadovaujantis jau atliktų preliminariojo ir detaliojo ekogeologinių tyrimų rezultatais ir, jeigu to reikalauja taikytinų tvarkymo metodų technologija, pagal Ekogeologinių tyrimų reglamentą atliktais papildomais ekogeologiniais tyrimais. Esant 23.1 papunktyje nurodytoms sąlygoms, ekogeologiniai tyrimai atliekami, jei jų reikia Aplinkos atkūrimo priemonių aprašo nustatyta tvarka aplinkos atkūrimo priemonių planui parengti.

24. Pažymėtina, kad nors Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio įgyvendinimui ginčui reikšmingu aspektu skirtų Tvarkos apraše ir Reikalavimuose iš tiesų eksplicitiškai nėra nustatyta, kad už tvarkymo plano parengimą, tvarkymo būdo pasirinkimą ir tvarkymo įgyvendinimą yra / gali būti atsakinga savivaldybės vykdomoji institucija (čia minima ūkinės veiklos vykdytojas arba teritorijos savininkas ir (arba) naudotojas), jų nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos taip, kad pakeistų aiškias Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio nuostatas, iš jų – ir dėl asmens, atsakingo už tvarkymo plano parengimą, tvarkymo būdo pasirinkimą ir tvarkymo įgyvendinimą. Taigi, Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio atvejais, kai nenustatytas atsakingas už žalą aplinkai asmuo ar tokio asmens nebėra (juridinis asmuo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro ar fizinis asmuo miręs), kai ūkio subjektas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų pareigų, Tvarkos apraše ir Reikalavimuose nustatyta tvarka už tvarkymo plano parengimą, tvarkymo būdo pasirinkimą ir tvarkymo įgyvendinimą yra atsakinga savivaldybės vykdomoji institucija ir (arba) valstybės institucijos pagal kompetenciją.

25. Ginčijamų Privalomojo nurodymo ir Sprendimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad privalomasis nurodymas duodamas, kai padaryta žala aplinkai ir nesiimama veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, duodamas privalomasis nurodymas užtikrinti teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą.

26. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo manyti, kad iki atsakovui priimant ginčijamą Privalomąjį nurodymą, aplinkybių, kurioms esant duodamas AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas privalomasis nurodymas, nebuvo ar jos nebuvo nustatytos: buvo padaryta žala aplinkai (nutarties 17.1 p.); veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, nebuvo imtasi (nutarties 6.2-6.7 p). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, kad Savivaldybė nėra padariusi jokios žalos aplinkai, dėl ko nėra vienos AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo sąlygų, nėra reikšmingas nagrinėjamo ginčo kontekste, kadangi minėtoje teisės normoje nėra nuostatų, kad toks nurodymas gali būti duodamas tik žalą padariusiam asmeniui: toks nurodymas gali būti duodamas tiek asmens, dėl kurio veikos atsirado žala, teisių ir pareigų perėmėjui ar paveldėtojui, tiek asmeniui, įstatymų nustatytais atvejais esančiam atsakingu už veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą.

27. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo (sprendimo dalis „Dėl politinio sprendimo ir principo lex retro non agit pažeidimo bei Direktyvos 2004/35/EB ir konstitucinių teisių bei interesų pažeidimo“ motyvuotai atmesti kaip nepagrįsti; pareiškėjas, kuris turi teisę skųsti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jo skundas nėra tenkintas jo nurodytais motyvais, apeliacinio skundo byloje nėra pateikęs; šiuo aspektu taip pat pažymėtina, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių netinkamą Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimą ginčui reikšmingu aspektu, t. y. kad šioje Direktyvoje 2004/35/EB yra imperatyvių nuostatų, ribojančių šalių narių teisę nustatyti tokį teisinį reguliavimą, koks yra taikytinas nagrinėjamoje byloje, t. y. dėl Aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio nuostatų, susijusių su savivaldybės vykdomosios institucijos ir (arba) valstybės institucijos pagal kompetenciją pareigomis, nesant nenustatytam atsakingam už žalą aplinkai asmeniui ir t. t.; pareiškėjo argumentai dėl, kaip teigiama, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 4 dalyje (2022 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XIV-1778 redakcija) numatyto reguliavimo galimo prieštaravimo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, yra pernelyg abstraktūs: nėra jokio pagrindo matyti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio 4 dalyje turi būti nustatytas reguliavimas, kuriuo sprendžiami klausimai dėl finansavimo, reikalingo čia nustatytos savivaldybės vykdomosios institucijos pareigos vykdymui, užtikrinimo; teiginiai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo NR. I-2223 321 ir 322 straipsnių pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką, grindžiami iš esmės tik pasvarstymais.

28. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, pirmosios instancijos sprendimas, priimtas netinkamai taikant aiškinant ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, dėl ko naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

29. Pažymėtina, kad AAD Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcijos 2023 m. rugsėjo 18 d. privalomajame nurodyme Nr. PN-687 nurodytas subjektas, atsakingas už jo vykdymą (Kauno miesto savivaldybė), turi būti suprantamas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 321 straipsnio nuostatas, t. y. kaip savivaldybės vykdomoji institucija, kuria yra savivaldybės meras (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos 3 str. 3 d., 10 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan