2019-04-12 Nr. AB-9375-3-65-3-00659-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-280-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00659-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.6, 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Gedimino E. E. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. E. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) 2016 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. 19-2599(4.5) „Dėl galimai neteisėtų statybų (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Savivaldybės administraciją per teismo nustatytą terminą pateikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalį ir 34 straipsnio 1 dalį atitinkantį atsakymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 28 d. su skundu „Dėl galimai neteisėtų statybų (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės merą. Pareiškėjas skunde išdėstė savo pastebėjimus, jo nuomone, patvirtinančius, jog (duomenys neskelbtini), vykdoma neteisėta statyba, kuri turėtų būti stabdoma, o jos padariniai šalinami įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi yra priimti teismų sprendimai dėl statybos minėtame žemės sklype klausimais, pareiškėjas teigė, jog nurodytoji aplinkybė neužkerta kelio institucijoms vykdyti savo pareigas ir pašalinti statybą reguliuojančių teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas išvardijo, jo manymu, pagrindinius pažeidimus, patvirtinančius, jog vykdoma statyba yra neteisėta. Pareiškėjas teigė, kad nurodė pažeidimus, kuriuos padarė atsakovo Architektūros skyriaus vadovai ir kiti atsakingi tarnautojai bei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų priežiūros inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), tačiau, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, jo 2016 m. rugsėjo 28 d. skundą tyrė apskųsto skyriaus vedėja ir kita tarnautoja, bei persiuntė jo skundą tirti Inspekcijai. Pareiškėjo nuomone, Savivaldybės administracijos parengtas atsakymas yra nekonkretus, jame apsiribota faktinių aplinkybių išdėstymu, atsakovo valia nesiimti veiksmų pateisinama teismų sprendimais, nenurodant, kaip konkrečiai jie trukdo nustatyti padarytus teisės pažeidimus ir juos pašalinti. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnis kategoriškai draudžia gautą skundą persiųsti nagrinėti kitam viešojo administravimo subjektui, o šio įstatymo 34 straipsnis garantuoja pareiškėjui teisę gauti aiškų ir suprantamą atsakymą.

3. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas aiškiai nenurodė, kokios konkrečios jo teisės pažeistos skundžiamu Raštu. Savivaldybės administracija, pateikusi duomenis apie Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 ir Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-89-320/2015 priimtus procesinius sprendimus, teigė, kad šiose bylose priimtais teismų sprendimais yra konstatuoti tam tikri faktai, įrodantys, jog (duomenys neskelbtini), vykdoma statyba yra teisėta, šiai statybai vykdyti reikalingi dokumentai buvo išduoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjui buvo tinkamai atsakyta į jo skundą, Raštas parengtas remiantis teismų sprendimais ir vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo normomis. Sprendimas pareiškėjo skundą persiųsti Inspekcijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui (tuometiniam Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui) (toliau – ir Šiaulių TPSVPD) priimtas atsižvelgus į tai, jog neteisėtos statybos klausimo nagrinėjimas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą (toliau – ir Valstybinės priežiūros įstatymas) yra priskirtas Inspekcijos kompetencijai. Atsakovas tvirtino, kad rengiant Raštą, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo sprendimo, nutarimo ir nutarties privalomumo principu bei šio įstatymo 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl teismo sprendimu nustatytų faktų prejudicinės galios.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo Gedimino E. E. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 17 d. Panevėžio miesto savivaldybei pateikė skundą, reg. Nr. 21-208(4.5) „Dėl galimai neteisėtų statybų (duomenys neskelbtini)“, kuriame suformulavo reikalavimą objektyviai atlikti skundo tyrimą ir imtis priemonių neteisėtos statybos padariniams likviduoti – nugriauti statinį. Pareiškėjas šiame skunde nurodė, kad jam priklauso (duomenys neskelbtini), esanti namų valda, besiribojanti su (duomenys neskelbtini), esančiu žemės sklypu, kuriame stovi statinys, kuris, įvardintas kaip gyvenamasis namas, buvo pastatytas ant ilgą laiką stovėjusių bei nenaudotų pamatų ir stovi apsuptas trijų garažų. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis, įvertinęs, jog tokia statyba apskritai negalėjo būti vykdoma, gindamas savo interesus ir teises, kreipėsi į įvairias institucijas ir teismus. Pareiškėjas, išdėstęs Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 priimtų procesinių sprendimų turinį, teigė, kad jie netrukdo spręsti pareiškėjo keliamų klausimų ir šalinti neteisėtos statybos padarinių, kadangi klausimų, kurių negalėtų spręsti Panevėžio miesto savivaldybės įgalioti subjektai, nėra. Pareiškėjo vertinimu, Panevėžio miesto savivaldybės mero kompetencijai yra priskirta išnagrinėti informaciją, sukauptą apie (duomenys neskelbtini), esantį statinį, išspręsti klausimus, kurių netyrė bendrosios kompetencijos teismas.

7. Atsakydama į pareiškėjo skundą, Savivaldybės administracija 2016 m. lapkričio 4 d. parengė raštą Nr. 19-2599(4.5.) „Dėl galimai neteisėtų statybų (duomenys neskelbtini)“ ir nurodė, kad jo skundas 2016 m. lapkričio 3 d. raštu buvo persiųstas tuometiniam Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Atsakovas savo sprendimą grindė Valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsniu, pagal kurį neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimai yra priskirti Inspekcijos kompetencijai. Atsakovas Rašte pateikė informaciją apie Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinės bylos, kurioje buvo priimtas sprendimas atmesti pareiškėjo ieškinį dėl Savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Sigitos balansai“ išduoto statybos leidimo Nr. LNS-51-14203-00230 panaikinimo ir įpareigojimo sutvarkyti statybvietę, nagrinėjimo eigą; duomenis apie tuometinės Panevėžio miesto valstybinės statybos inspekcijos 1992 m. gegužės 1 d. UAB „Gabija“ išduotą leidimą (duomenys neskelbtini), statyti administracinį-gamybinį pastatą, Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. gruodžio 13 d. surašytą sustabdytos statybos patikrinimo aktą, 2014 m. gegužės 19 d. pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių ir statinio atitikties statinio projektui patikrinimo aktą.

8. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo rašytinio kreipimosi turinį, jame nurodytus argumentus ir suformuluotą prašymą, sprendė, kad pareiškėjas kreipimesi į viešojo administravimo subjektą nurodė, jog yra pažeistos jo, kaip gretimo žemės sklypo savininko, teisės ir teisėti interesai statybos teisinių santykių srityje, todėl prašo imtis veiksmų (priemonių) neteisėtos statybos padariniams likviduoti, t. y. pasiekti, kad būtų nugriautas (duomenys neskelbtini), esančiame žemės sklype pastatytas statinys, todėl pareiškėjo rašytinis kreipimasis priskiriamas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nurodytai skundo kategorijai.

9. Teismas aptarė aktualias Viešojo administravimo įstatymo, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 8 punkto nuostatas, numačiusias, kad asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją; tuo atveju, jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo užregistravimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai, kartu praneša apie tai asmeniui, paaiškina jo prašymo persiuntimo priežastis.

10. Teismas nustatė, kad Savivaldybės administracija Rašte nurodė, jog pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti kompetentingam viešojo administravimo subjektui – tuometiniam Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Teismas, spręsdamas, ar toks atsakovo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, rėmėsi Valstybinės priežiūros įstatymo, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827, Inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 (2014 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-944 redakcija), normomis.

11. Teismas nurodė, kad savivaldybėms vykdyti priskirtas funkcijas nustato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5–7 straipsniai. Savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms, be kitų funkcijų, priskirta specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymas ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimas įstatymų nustatyta tvarka (6 str. 20 p.), statinių naudojimo priežiūra įstatymų nustatyta tvarka (6 str. 21 p.). Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateiktas skundas nebuvo susijęs nė su vienos iš nurodytų Panevėžio miesto savivaldybei priskirtų savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimu.

12. Teismas konstatavo, kad funkcija nustatyti, ar statyba yra savavališka, o tai nustačius, spręsti dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, priskirta statybos valstybinę priežiūrą vykdančiai institucijai – Inspekcijai. Todėl Savivaldybės administracija, nustačiusi, kad ji nėra įgaliota spręsti dėl pareiškėjo pateiktame skunde suformuluoto reikalavimo atlikti tyrimą ir imtis priemonių neteisėtos statybos padariniams likviduoti, pagrįstai tuometiniam Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui persiuntė pareiškėjo skundą. Pareiškėjui apie tai buvo pranešta skundžiamu Raštu, kuriame paaiškinti ir šio sprendimo motyvai, nurodytas jo faktinis ir teisinis pagrindas. Tokia atsakovo veikla atitinka Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir Taisyklių 8 punkto reikalavimus. Todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad skundžiamas Raštas neinformatyvus, parengtas atsainiai.

13. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje pareiškėjo atstovas patvirtino, jog atsakovo persiųstą skundą Šiaulių TPSVPD išnagrinėjo ir priėmė sprendimą, kurį pareiškėjas gavo ir, su juo nesutikęs, apskundė administraciniam teismui. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu G. E. E. skundą atsakovui Šiaulių TPSVPD dėl 2016 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 2D-16478-(18.2) panaikinimo ir įpareigojimo per teismo nustatytą terminą pateikti atsakymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija, nusprendusi, jog pareiškėjo prašymas nebus pakartotinai nagrinėjamas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas nustatė, kad egzistavo Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyti pagrindai, sudarantys pagrindą pareiškėjo skundo nenagrinėti: tuo pačiu klausimu teismai jau yra priėmę sprendimą ir pareiškėjas nenurodė naujų faktinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą priimti kitokį sprendimą dėl jo skundo nagrinėjimo (Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-147-320/2017).

14. Teismas sprendė, kad Rašte suformuluota motyvuota viešojo administravimo subjekto valia, Raštas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai nurodyta akto apskundimo tvarka, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 15. Pareiškėjas G. E. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą ir perduoti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjant jo rašytinį kreipimąsi buvo pažeista Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostata, draudžianti nukreipti skundo nagrinėjimą subjektui ar padaliniui, kurio veiksmai yra skundžiami. Pirmosios instancijos teismas netyrė šio argumento, dėl jo nepasisakė, tokiu būdu pažeisdamas pareiškėjo teisę būti išklausytam, teisę į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra argumentų apie tai, kokie motyvai lėmė, kad šis klausimas paliktas nenagrinėtu, todėl teismo sprendimas šiuo aspektu nemotyvuotas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

17. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo atskleista bylos esmė, nes nenustatytos pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, būtinos teisingam bylos išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti skundžiamą Raštą pagal visus pareiškėjo skunde nurodytus punktus, atitinkamai įvertindamas kiekvieną faktinę aplinkybę. Turėjo būti patikrinta, ar motyvuotai ir laikantis teisės aktų atsakovas nusprendė, kad klausimo sprendimas nepriskirtinas jo kompetencijai.

18. Pareiškėjo teigimu, nėra jokio teismo sprendimo, kuriame būtų išspręstas bent vienas skunde keliamas klausimas, teismo sprendimas surašytas remiantis aplinkybėmis, kurios nebuvo tiriamos bylą nagrinėjant iš esmės, todėl buvo padaryti ABTĮ 10 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimai – tyrimo ir betarpiškumo principo bei pareigos teismui pagrįsti sprendimą tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje.

19. Pareiškėjas pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-147-320/2017 nebuvo įsiteisėjęs, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juo rėmėsi, nes nebuvo nustatyti prejudiciniai faktai, byla išspręsta remiantis neleistinais įrodymais todėl pažeisti ABTĮ 87 straipsnio 1–3 punktai, ši teismo sprendimo dalis nemotyvuota ir teisiškai neargumentuota.

20. Pareiškėjas teigia, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (ABTĮ 146 str. 2 d. 1 p.). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės palaikė atsakovo argumentus, buvo šališkas atsakovo naudai, sąmoningai neteisingai sprendė bylą, siekdamas, kad statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidėjai nepatirtų neigiamų įstatymų pasekmių. Todėl pareiškėjas prašo priimti ir atskirąją nutartį. Be to, abi bylas dėl to paties pareiškėjo skundo nagrinėjo teisėjos N. Č. ir D. Z., todėl negalima buvo tikėtis, kad bus priimtas kitoks sprendimas, teisėjos teisėjavo savo pačių bylose, tokia situacija neleistina.

21. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo skundo argumentų, teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnius. Savivaldybės administracija, priimdama skundžiamą Raštą, rėmėsi įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Pareiškėjo kreipimesi keliami klausimai jau buvo nagrinėjami teismuose, o jame keliamas klausimas – statinio nugriovimas, t. y. savavališkos statybos padarinių šalinimas, priskirtinas Inspekcijos kompetencijai. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo įrodymų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai pritaikius materialinės teisės normas, nepažeidus proceso teisės, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas G. E. E. Panevėžio miesto savivaldybės merui pateikė 2016 m. rugsėjo 28 d. skundą, reg. Nr. 21-208(4.5) „Dėl galimai neteisėtų statybų (duomenys neskelbtini)“ (gautas 2016 m. spalio 17 d.) (b. l. 11-15), kuriame prašė objektyviai atlikti skundo tyrimą ir imtis priemonių neteisėtos statybos padariniams likviduoti, nurodė, kad jį tenkintų tik neteisėtos statybos padarinių pašalinimas – statinio nugriovimas, ir, jog pageidauja gauti atsakymą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Pareiškėjas minėtame skunde nurodė, kad jam priklauso (duomenys neskelbtini), esanti namų valda, besiribojanti su (duomenys neskelbtini)esančiu žemės sklypu, kuriame stovi statinys, kuris, įvardintas kaip gyvenamasis namas, buvo pastatytas ant ilgą laiką stovėjusių bei nenaudotų pamatų ir stovi apsuptas trijų garažų; tokia statyba negalėjo būti vykdoma. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismui buvo pareiškęs ieškinį panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 3 d. statybos leidimą Nr. LNS-51-141203-00203 ir įpareigoti dabartinį savininką UAB „Sigitos balansai“ per teismo nustatytą terminą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, o pareiškėjo duotą sutikimą ankstesniam savininkui nesilaikant privalomų atstumų iki gretimo sklypo ribų statyti dviejų aukštų namą laikyti niekiniu. Panevėžio miesto apylinkės teismas pareiškėjo ieškinį atmetė, o Panevėžio apygardos teismas jį paliko galioti. Pareiškėjas nurodė, kad klausimus ir faktus, kurių neišgirdo teismas perduoda spręsti Panevėžio miesto savivaldybės merui, kaip kompetentingai institucijai.

24. Savivaldybės administracija 2016 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 19-2599(4.5.) „Dėl galimai neteisėtų statybų (duomenys neskelbtini)“ (b. l. 7-9) atsakė pareiškėjui, kad jo skundas 2016 m. lapkričio 3 d. raštu buvo persiųstas tuometiniam Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui. Atsakovas savo sprendimą grindė Valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsniu, pagal kurį neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimai yra priskirti Inspekcijos kompetencijai. Savivaldybės administracija minėtame rašte, be kita ko, pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo ieškinys Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 buvo atmestas, nurodė faktines aplinkybes, susijusias su statyba adresu (duomenys neskelbtini).

V. 25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas sprendimo negaliojimo pagrindas – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.

27. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 14 straipsnis reglamentavo asmenų prašymų, pranešimų ir skundų nagrinėjimą. Asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (1 dalis). Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai, tiesiogiai taikomi Europos Sąjungos teisės aktai, ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai (2 dalis). Asmenų skundai ir pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų nagrinėjami šio įstatymo trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Kiti asmenų skundai ir pranešimai nagrinėjami atskirų rūšių skundų ir pranešimų nagrinėjimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka, kiek tai neprieštarauja šiems bendriesiems reikalavimams: 1) nustatytiems šio įstatymo 23 straipsnio 1, 2, 3, 4, 7 ir 8 dalyse ir 24, 34 straipsniuose dėl pranešimų ir skundų, kuriais skundžiami viešojo administravimo subjekto veiksmai ar neveikimas; 2) jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti sprendimą dėl pranešime ar skunde išdėstyto klausimo ir nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti šį pranešimą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui; 3) pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos (3 dalis).

28. Viešojo administravimo įstatymas nurodo, kad asmenų skundai (rašytiniai kreipimaisi į viešojo administravimo subjektą, kuriuose nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti) dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų nagrinėjami šio įstatymo trečiajame skirsnyje, reglamentuojančiame administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis, 14 straipsnio 3 dalis). Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu.

29. Viešojo administravimo įstatymo (redakcija nuo 2007 m. sausio 1 d.) 23 straipsnio 6 dalyje (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) buvo nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.

30. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami.

31. Valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad skundai ar pranešimai dėl kitų, negu nurodyti šio straipsnio 2 dalyje, su teritorijų planavimo procesu susijusių administracinių sprendimų nenagrinėjami, jeigu administracinio sprendimo teisėtumo klausimas dėl tų pačių aplinkybių nagrinėjamas arba išnagrinėtas teisme. Valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad skundai ar pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto išduoto statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo nenagrinėjami, apie tai raštu informuojant skundą ar pranešimą pateikusį asmenį, jeigu statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo klausimas dėl tų pačių aplinkybių nagrinėjamas arba išnagrinėtas teisme.

32. Pagal Taisyklių 8 punktą asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo užregistravimo institucijoje išsiunčia prašymą Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai, kartu praneša apie tai asmeniui, paaiškina jo prašymo persiuntimo priežastis.

33. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis nustato savarankiškąsias (Konstitucijos ir įstatymų nustatytas (priskirtas) savivaldybių funkcijas, vienos jų: teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas (19 punktas); specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymas ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimas įstatymų nustatyta tvarka (20 punktas); statinių naudojimo priežiūra įstatymų nustatyta tvarka (21 punktas). Pagal Valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalį statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija.

VI. 34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-10-755/2016, kuria paliktas nepakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2149-502/2015, kuria paliktas nepakeistas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-89-320/2015) buvo sprendžiama dėl statybų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), teisėtumo (statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, statinio nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo, savavališkos statybos fakto nustatymo ir akto surašymo).

35. Pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiama dėl atsakovo Savivaldybės administracijos, kaip vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto veiklos, nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 28 d. skundą (gautas 2016 m. spalio 17 d.), kuriame jis prašė atlikti skundo tyrimą ir imtis priemonių neteisėtos statybos padariniams likviduoti. Atsakovas pateiktame pareiškėjui ginčijamame Rašte nurodė, kad remdamasis minėtoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo persiuntė jį nagrinėti pagal kompetenciją Inspekcijai.

36. Atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo minėtą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo 2016 m. spalio 17 d. Savivaldybės administracijoje gautas skundas priskiriamas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nurodytai skundo kategorijai ir pareiškėjo pateiktas skundas nebuvo susijęs nei su viena iš atsakovui priskirtų savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimu, todėl persiųstas nagrinėti Inspekcijai.

37. Nustatyta, kad Savivaldybės administracijos persiųstą skundą Inspekcijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – Panevėžio skyrius) išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, kurį pareiškėjas apskundė administraciniam teismui. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-147-320/2017 pareiškėjo skundą atsakovui Šiaulių TPSVPD dėl Panevėžio skyriaus 2016 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 2D-16478-(18.2) panaikinimo ir įpareigojimo per teismo nustatytą terminą pateikti atsakymą, atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1911-628/2018 pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skundas yra susijęs su statybos valstybine priežiūra, kurią vykdo Inspekcija, Panevėžio miesto savivaldybės administracija mero pavedimu jį perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Inspekcijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, kuris jį ginčijamu sprendimu, nurodytu Inspekcijos Panevėžio skyriaus 2016 m. lapkričio 14 d. rašte, atsisakė nagrinėti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, t. y. statybos (duomenys neskelbtini) teisėtumo klausimui esant išnagrinėtam teisme (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimas, civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. lapkričio 4 d. rašto (kuriuo Inspekcijai persiųstas pareiškėjo skundas) ir pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 28 d. skundo turinio yra aiškios ir priežastys, ir perduodamų pagal kompetenciją nagrinėti klausimų – statybos valstybinė priežiūra – apimtys, juo labiau, kad pareiškėjas, teigdamas, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsakovui persiuntė tik dalį jo skundo, t. y. kad kažkokia apimtimi jį nagrinėjo, tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nenurodė ir nepateikė.

38. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1911-628/2018, klausimas dėl pareiškėjo skundo persiuntimo Inspekcijai pagrįstumo yra išspręstas, t. y. teismas nustatė, jog pareiškėjo skundas nebuvo nagrinėjamas Savivaldybės administracijos, o jis visas pagrįstai buvo su Raštu perduotas nagrinėti pagal kompetenciją Inspekcijos Panevėžio skyriui.

39. Apeliaciniame skunde, grįsdamas savo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjas teigia, jog teismas neatskleidė bylos esmės, nes netyrė ar Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams ir teisės principams, todėl buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatos.

40. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su Rašto neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 daliai, nemotyvuoti ir nereikšmingi, kadangi, atsakovas ne pradėjo administracinę procedūrą, t. y. Rašte nenagrinėjo klausimo dėl statybą leidžiančio dokumento ar statybų teisėtumo ir nepriėmė administracinio sprendimo, o įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies ir Valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatomis, rėmėsi įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bei vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio ir Taisyklių 8 punkto nuostatomis, pagrįstai persiuntė pareiškėjo skundą Inspekcijos Panevėžio skyriui. Šios aplinkybės yra nustatytos minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartyje.

41. Dėl minėtų motyvų, neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui pareiškėjo skundo motyvai dėl pareigūnų, rengusių Raštą šališkumo, kaip tai buvo suprantama pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalį. Akcentuotina, kad Raštą pasirašė Savivaldybės administracijos pareigūnė, kuri nebuvo paminėta pareiškėjo skunde. Tai, kad rengiant Raštą dalyvavo pareigūnai minimi pareiškėjo skunde, gali kelti abejonių dėl jų nešališkumo, tačiau šis pažeidimas neturi esminės įtakos, nes pareiškėjo klausimas nebuvo nagrinėjamas iš esmės, buvo perduotas kitai institucijai.

42. Neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui pareiškėjo motyvai dėl pareiškėjo teisės būti išklausytam. Minėta, kad atsakovas Raštu nesprendė dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, kadangi atsakovas perdavė klausimo nagrinėjimą kompetentingai institucijai.

43. Taip pat neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui pareiškėjo motyvai dėl nagrinėjamos bylos ribų ir teismo pareigos nustatyti faktines aplinkybes, susijusias su statybos neteisėtumu, kadangi atsakovas perdavė minėto klausimo nagrinėjimą Inspekcijos Panevėžio skyriui. Šios bylos nagrinėjimo dalyką sudarė vertinimas, ar atsakovas turėjo pagrindą perduoti šio klausimo nagrinėjimą kompetentingai institucijai.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip nepatenkančios į minėtos civilinės bylos (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimas, civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015) nagrinėjimo dalyką. Kadangi dėl statybos darbų (duomenys neskelbtini) teisėtumo teismas jau yra priėmęs sprendimą, o kitų aplinkybių pareiškėjas teikdamas skundą atsakovui, neginčijo, todėl atsakovas jų Rašte nenagrinėjo.

45. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė ir netyrė pagrindinių faktinių ir teisinių aplinkybių, darytina išvada, kad jie yra deklaratyvūs ir abstraktūs, bei nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pasirinkdamas bylos nagrinėjimo modelį nepalankų ar nesuprantamą pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių pareiškėjo pateiktų aplinkybių.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teisme bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas atsakovo naudai, o abi bylas dėl to paties pareiškėjo skundo nagrinėjo teisėjos N. Č. ir D. Z., todėl negalima buvo tikėtis, kad bus priimtas kitoks sprendimas, kadangi teisėjos teisėjavo savo pačių bylose, todėl tokia situacija neleistina. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis priėmusių teisėjų šališkumo yra deklaratyvūs, susiję su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo skundus sprendė neteisėtos sudėties teismas. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas dalyvavęs teismo posėdyje, nereiškė teisėjams nušalinimo ir nenurodė, kad teisėjų dalyvavimas kitose bylose pagal pareiškėjo skundus, konkrečiu atveju pareiškėjui kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjų nušalinimo pagrindas.

47. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ir naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius