2018-11-14 Nr. AB-20503-3-61-3-02166-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-761-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02166-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. T. (E. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 100 Eur už kiekvieną dieną praleistą Lukiškių TI-K neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki skundo teismui padavimo dienos nebuvo užtikrinta teisė į įstatymuose numatytą minimalią, tenkančią vienam asmeniui įkalinimo įstaigoje, ploto normą, kamerose buvo prastas dirbtinis ir natūralus apšvietimas, prasta ventiliacija, dėl ko kaupėsi drėgmė. Kameros neatitiko higienos normų. Sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas nuo likusios kameros, dėl ko jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Nurodė, jog jam nebuvo sudaromos sąlygos skalbtis ir džiovintis viršutinius rūbus nemokamai. Išduodamas minkštasis inventorius būdavo nešvarus, nedezinfekuotas. Pareiškėjo manymu, Lukiškių TI-K pareigūnai yra neprofesionalūs. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, emocinę depresiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjo 2,28 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Pažymėjo, kad į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji ir nuteistieji yra tinkamai supažindinami su įstatymais, vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais bei įspėjami už minėtų teisės aktų nesilaikymą.

Remontas kamerose yra atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atkreipė dėmesį, kad kalinamieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, dėl ko neretai pilnai suremontuotose kamerose vėl tenka daryti remontą. Nurodė, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovo nuomone, kalinamieji, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose. Nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras.

Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, pagal kurią vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Dėl patalynės aprūpinimo, skalbimo, džiovinimo pažymėjo, kad Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Dėl maitinimo nurodė, jog maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Pažymėjo, kad suimtiesiems sudaryti valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė. Atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog jis buvo kalinamas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jam higienos normų reikalavimų.

7. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kurioje išaiškinta, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. kovo 17 d. kamerose Nr. 110, 169, 281, 244, 174, 161, 257, 254, 309, 119, 258, 112, 269, 112A, 295, 258. Pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 133 paras. Tuo metu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt. ).

10. Dėl skunde nurodytų aplinkybių, kad kamerose buvo prastas apšvietimas, nešvarūs, neprieinami langai, prasta ventiliacija, kaupėsi drėgmė, pelėsis, veisėsi parazitai, kamerose nebuvo karšto vandens, teismas vadovavosi iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6, 24 punktais, nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.10 punktu, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais bei foto lentelėmis, iš kurių matyti, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas užtikrino tinkamą kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, vėdinimą, taip iš dalies sumažinant galimą drėgmės kaupimąsi jose. Teismas nurodė, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos patikrinimo aktų bei foto nuotraukų matyti, jog vertinamuoju laikotarpiu dalyje kamerų pareiškėjui nebuvo užtikrintos sąlygos, atitinkančios higienos normų reikalavimus, dėl ko atsakovo atstovui buvodavo nustatomas terminas, per kurį jis turi pašalinti nustatytus higienos normos pažeidimus.

11. Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas neužtikrinant privatumo teismas, vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, EŽTT praktika, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamais standartais ir nurodė, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, jog visą ginčo laikotarpį (nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. kovo 17 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

12. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose jam būdavo suteikiamas nešvarus čiužinys, nebuvo sudaryta galimybė skalbti ir džiovintis viršutinius rūbus, teismas vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 63, 64, 65 punktais (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. redakcija: HN 134:2015), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punktu, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, iš kurių matyti, jog nei vieno patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad kamerose būtų supeliję ar nešvarūs čiužiniai, nešvari patalynė. Duomenų, jog pareiškėjas būtų dėl to kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas, nėra, todėl pareiškėjo nurodytus argumentus, jog jam buvo išduodamas nešvarus, supelijęs minkštasis inventorius, atmetė kaip nepagrįstus. Teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo teigti, kad viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimas yra neteisėtas, nes vienoda tvarka galioja visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims, tokio pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Be to, Lukiškių TI-K buvo sudaryta galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų. Pareiškėjas nei skunde, nei posėdžio metu nenurodė, jog būtų kreipęsis dėl galimybės nemokamai išsiskalbti rūbus, o jam būtų atsisakyta šią paslaugą suteikti. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl nemokamų drabužių skalbimo paslaugų suteikimo yra nepagrįsti.

13. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog pareigūnai yra neprofesionalūs, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau nei skunde, nei posėdžio metu konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pareigūnų neprofesionalus, netinkamas elgesys pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

14. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima matyti, jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

15. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 133 paras buvo kalinamas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą, kad visą ginčui reikšmingą laikotarpį jam nebuvo užtikrinama teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat kad jam būnant Lukiškių TI-K, atskirais laikotarpiais buvo nustatyti smulkūs higienos normų pažeidimai, konstatavo, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomą diskomfortą, tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

16. Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu raštu būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 200 Eur.

17. Teismas atmetė atsakovo atstovo prašymą dėl bylos rengimo išlaidų atlyginimo.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma (po 100 eurų už kiekvieną praleistą dieną) kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

18.2. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo gautą skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma. Dokumentai įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma, todėl Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėją kalinant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. kovo 17 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K 133 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktais nustatyto reikalavimo, visą ginčo laikotarpį (nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. kovo 17 d.) Lukiškių TI-K jam nebuvo neužtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat, jog pareiškėjui gyvenant Lukiškių TI-K, atskirais laikotarpiais buvo nustatyti smulkūs higienos normų pažeidimai, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių TI-K, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindė tuo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, taip pat pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos dydžio.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

23. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertinusi non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacijos instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja bei pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

25. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

26. Nutarties 9–11 punktuose pirmosios instancijos teismas nurodė teisinius ir faktinius pagrindus, kuriais remiantis konstatuoti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Lukiškių TI-K administracijos veiksmų (neveikimo) vertinimo atmetami kaip nepagrįsti.

27. Atsakovo atstovas nurodo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus ar kitus analogiškus nepatogumus.

28. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

30. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

31. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (lot. be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir, svarbiausia, pažeminimas, kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme yra neišvengiami nutarties 26 punkte nurodytų teisės pažeidimų padariniai.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos dydžio.

34. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1997-415/2017).

35. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1997-415/2017).

36. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

38. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014; 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015; 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2108-415/2018 ir kt.). Taigi šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.

39. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan