2016-04-19 Nr. BB-1755-1-01-2-00091-2011-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-111-677/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00091-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.13;

2.2.4.3;

2.4.6.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,

gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,

įtariamajam E. K.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 9 d. nutarties, kuria, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį, E. K. baudžiamoji byla perduota prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1891 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt, t. y. 3765 Eur) dydžio bauda. Konfiskuota E. K. priklausančio turto už 1 675 554,20 Lt (485 274,04 Eur).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo E. K. dėl kaltinimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartimi, iš dalies patenkinus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 11 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, įtariamojo ir jo gynėjo, prašiusių dėl kasacinio skundo spręsti teismo nuožiūra, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu E. K. buvo nuteistas už tai, kad nuosavybės teise turėjo didesnės nei 500 MGL dydžio vertės turtą: žemės sklypą ir pastatą (gyvenamąjį namą) (6 400 000 Lt (1 853 568,12 Eur) vertės), negyvenamąsias patalpas (700 000 Lt (202 734,01 Eur) vertės) ir automobilį „Mercedes Benz C220“ (50 000 Lt (14 481 Eur) vertės), žinodamas, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatavusi, kad nagrinėjamoje byloje buvo surašytas kaltinamasis aktas, iš esmės neatitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir nurodžiusi, kad šių pažeidimų negalima pašalinti teisme, nes tai apsunkintų bylos nagrinėjimą (užvilkintų jį ir sudarytų prielaidas manyti teismą esant šališką), nutarė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad kaltinimas suformuluotas abstrakčiai, nusikalstamos veikos dalykas nurodytas netiksliai, kaltinime nenurodyti duomenys, patvirtinantys BK 1891 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių buvimą, neatskleistos visos reikšmingos aplinkybės, todėl, vadovaudamasis BPK 287 straipsniu, prokurorui pavedė surinkti duomenis apie tai, kokia E. K. turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad ši dalis viršija 500 MGL, kad pajamų ar turto įgijimo pagrindas buvo iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo įstatymo uždrausta veikla ir E. K. tai žinojo ar galėjo žinoti, taip pat ištirti disproporciją tarp E. K. nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 29 d. turėtų pajamų ir išlaidų, įvertinant jo gyvenimo būdą, išlaidas pragyvenimui, nustatyti galimas sąsajas su V. K. bei jo neteisėta veikla.

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Jasaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 219, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų pažeidimus ir tai sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Anot kasatoriaus, kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, kaltinimas E. K. suformuluotas nepažeidžiant minėto BPK straipsnio 3, 5 punktų reikalavimų, E. K. teisė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimo buvo užtikrinta.

3.2. Kasatorius teigia, kad pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tik vienu atveju, t. y. kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir tai trukdo teismui nagrinėti bylą. Teismas, priimdamas sprendimą dėl kaltinamojo akto neatitikties įstatymo reikalavimams, tokį savo sprendimą turi motyvuoti, nurodydamas, kodėl šių pažeidimų negalima ištaisyti teisme ir kaip jie trukdo nagrinėti bylą.

3.3. Pagal kasacinio teismo praktiką kaltinamasis aktas pripažįstamas neatitinkančiu BPK 219 straipsnyje keliamų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius. Kasatorius pažymi, kad nors kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas (padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), taip pat BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką, tačiau kaltinamasis aktas, kaip procesinis dokumentas, nėra detalus ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos aprašymas. Kaltinamajame akte reikšmingos nusikalstamos veikos aplinkybės nurodomos tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Kaltinamajame akte nurodomi duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teismo proceso metu priimant nuosprendį jais remtis negalima (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma ir argumentuojama valstybinio kaltintojo prokuroro konkrečiame baudžiamajame procese užimama pozicija. Šis procesinis dokumentas yra išeities pozicija bylą nagrinėjant teisme, šiame akte neturi būti sprendžiami klausimai, kuriuos galima išspręsti tik priimant nuosprendį.

3.4. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kaltinimo abstraktumo, nurodo, kad šioje byloje surašytame kaltinamajame akte pateiktas E. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius, kitas aplinkybes tiek, kiek jos buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodytas nusikalstamos veikos dalykas konkrečia pinigine išraiška, ir toks veikos aprašymas, pasak kasatoriaus, atitinka BK 1891 straipsnio 1 dalies dispoziciją, pagal kurią ši veika ir yra kvalifikuota.

3.5. Kasaciniame skunde dėl duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, nebuvimo, nurodoma ir tai, kad kaltės forma tyčia kaltinamajame akte nurodyta aiškiai ir nedviprasmiškai: „E. K. žinojo, jog turtas, kurį jis turėjo, negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“. Žinojimas šiuo atveju pasireiškė tuo, kad E. K. neturėjo teisėtų pajamų didesnės negu 500 MGL vertės turtui įsigyti, o tyčia suponuoja tai, kad kaltinamas pagal minėtą BK straipsnį asmuo žinojo, kad turtas negali būti įgytas teisėtomis pajamomis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad skirtumas tarp E. K. išleistų lėšų turtui įsigyti (1 675 554,20 Lt (485 274,04 Eur) ir turėtų pajamų (1 167 219,20 Lt (338 050,05 Eur) yra 508 335 Lt (147 223,99 Eur) (3910 MGL), ir tai, jo nuomone, yra pakankamas argumentas išvadai, jog E. K. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

3.6. Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog kaltinamajame akte neatskleistos visos reikšmingos aplinkybės, yra itin abstraktus, nes visiškai nedetalizuotas tų kaltinamajame akte neatskleistų visų reikšmingų aplinkybių turinys. Taigi, pasak kasatoriaus, neaišku, kokios būtent reikšmingos aplinkybės, kvalifikuojant E. K. veiksmus pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, nenurodytos kaltinamajame akte ir dėl to neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog šioje byloje surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, t. y. kokie būtent konkretūs BPK 219 straipsnyje nurodyti reikalavimai neatitinka kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų, kokių būtent pažeidimų negalima ištaisyti teisme ir kokie būtent pažeidimai trukdo teismui nagrinėti bylą. Be to, kasatorius nurodo tai, kad E. K. apeliaciniame skunde nebuvo jokių teiginių apie jam netinkamai suformuluotą kaltinimą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo gauta nei E. K., nei jo gynėjų skundų dėl teisės į gynybą pažeidimo.

3.7. Kasaciniame skunde dėl įpareigojimo prokurorui surinkti duomenis apie E. K. turėtas išlaidas pragyvenimui, kokia jo turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad ši dalis viršija 500 MGL, kad pajamų ar turto įgijimo pagrindas buvo iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo įstatymo uždrausta veikla ir E. K. tai žinojo ar galėjo žinoti, ištirti disproporciją tarp E. K. nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 29 d. turėtų pajamų ir išlaidų, nustatyti galimas sąsajas su V. K. bei jo neteisėta veikla ir pan., pažymima, kad šie teismo argumentai nėra niekaip susiję su jokiais, juolab esminiais, kaltinamojo akto trūkumais. Kasatorius teigia, kad teismas negali būti pasyvus bylų proceso stebėtojas, teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta, teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus ir pats atlikti proceso veiksmus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Teismas nutartyje visiškai nemotyvavo, kodėl šiuos duomenis pavedė surinkti prokurorą ir kodėl jų negalima surinkti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu. Teismo argumentai, jog tokių duomenų rinkimas užvilkintų bylos nagrinėjimą teisme, yra tik teisiškai nepagrįstos perspektyvinio pobūdžio išvados, o BPK 1 straipsnyje numatytas greito baudžiamojo proceso principas pažeistas būtent nepagrįstu apeliacinės instancijos teismo sprendimu perduoti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Baudžiamasis procesas šioje nesudėtingoje ir nedidelės apimties byloje (penki tomai, vienas kaltinamasis, viena nusikalstama veika) tęsiasi daugiau kaip ketveri metai, todėl grąžinus bylą prokurorui ir ją vėl perdavus teisminiam nagrinėjimui pirmosios instancijos teismui, procesas byloje tęsis neprognozuojamai ir nepateisinamai ilgai.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. Jasaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų taikymo

5. Kasaciniame skunde prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir E. K. baudžiamąją bylą perduoti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kaltinamojo akto trūkumų nepagrįsta; priešingai, prokuroro manymu, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio neaišku, kokių BPK 219 straipsnyje nurodytų kaltinamojo akto turiniui keliamų reikalavimų neatitinka byloje esantis kaltinamasis aktas, kodėl jų negalima ištaisyti teisme ir kaip tai trukdo teismui nagrinėti bylą. Prokuroras pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo įpareigojimas prokurorui surinkti duomenis apie bylai reikšmingas aplinkybes niekaip nesusijęs su jokiais, juolab esminiais, kaltinamojo akto trūkumais, be to, yra nemotyvuotas, neaišku, kodėl šiuos duomenis pavesta surinkti prokurorui ir kodėl jų negalima surinkti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu, taip sudaromos prielaidos nepateisinamai ilgam procesui.

6. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 18 d. nuosprendžiu E. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu šis apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir E. K. dėl kaltinimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Šią bylą išnagrinėjus kasacine tvarka ir iš dalies patenkinus prokuroro kasacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-511/2015). Bylą antrą kartą išnagrinėjus apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 18 d. apkaltinamasis nuosprendis, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, panaikintas ir byla perduota prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir šių pažeidimų nebuvo galima pašalinti teisme, nes tai būtų apsunkinę bylos nagrinėjimą.

7. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Tai reiškia, kad byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys turi neatitikti BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių nebūtų galima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti teismui nagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-146/2012, 2K-480/2012, 2K-222/2013).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kodėl nuosprendis yra naikinamas, taip pat BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytas pažeidimas, kurį turi pašalinti prokuroras (BPK 332 straipsnio 9 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą dėl kaltinamojo akto neatitikties įstatymo reikalavimams, savo sprendimą turi motyvuoti, nurodydamas, kodėl šių pažeidimų negalima ištaisyti teisme ir kaip jie trukdo nagrinėti bylą.

Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-254/2013).

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje nurodė, kad: šios kategorijos bylose nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnyje, dispozicija suponuoja, jog turi būti įrodinėjama, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis, ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę; loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų;

įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies, šiuo atveju – prokuratūros, pareiga; kaltinamojo nesugebėjimas (tylėjimas ar duomenų apie turto įsigijimo teisėtumą nepateikimas) pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime dar nėra pakankamas kaltės įrodymas, šiuo atveju tirtinos turto įsigijimo aplinkybės, turto savininko bei jo šeimos narių gyvenimo būdas, išlaidos pragyvenimui, darbinės veiklos pobūdis, turimi verslai, pajamos, gautos paskolos, paveldėtas turtas, turėtos išlaidos, ryšiai su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą yra duomenų, ir pan.; apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šioje byloje apeliacinius skundus, nepagrįstai susiaurino nagrinėtinų ir byloje įvertintinų aplinkybių apimtį, byloje surinktus įrodymus vertino ne bylos visumos, o tik dalies bylos duomenų kontekste; byloje turimi duomenys apie E. K. pajamas ir duomenys apie jo įsigytą 7 150 000 Lt (2 070 783,13 Eur) vertės turtą rodo akivaizdžią dokumentuose fiksuotų pajamų ir turimo turto disproporciją, kuri aiškiai reikalauja detalesnio ištyrimo; teismas turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia (be kita ko), prokurorams; jei apeliacinio skundo teisingam išnagrinėjimui reikalingi papildomi duomenys, teismas turi galimybę juos gauti, laikydamasis taisyklės, kad atlikdamas proceso veiksmus turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

Pažymėtina ir tai, kad tokios praktikos dėl šios kategorijos bylose įrodinėtinų faktų (aplinkybių), būtinų tam, kad būtų galima tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, laikosi ir teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-75/2014, 2K-P-93/2014, 2K-P-100-222/2015).

9. Kaip minėta, bylą iš naujo išnagrinėjus apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad kaltinimas suformuluotas abstrakčiai, nusikalstamos veikos dalykas nurodytas netiksliai, kaltinime nenurodyti duomenys, patvirtinantys BK 1891 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių buvimą, neatskleistos visos reikšmingos aplinkybės (kokia E. K. turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad ši dalis viršija 500 MGL, kad pajamų ar turto įgijimo pagrindas buvo iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo įstatymo uždrausta veikla ir E. K. tai žinojo ar galėjo žinoti), o tai pažeidžia kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, suvaržo jo galimybes gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis); šių trūkumų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes tai apsunkintų bylos nagrinėjimą – kaltinimą pagrindžiančių papildomų duomenų rinkimas užvilkintų bylos nagrinėjimą ir sudarytų prielaidas manyti, kad teismas yra šališkas, be to, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir ikiteisminio tyrimo įstaigų veiklą kontroliuoja prokurorai, o teismas, vadovaudamasis BPK 287 straipsniu, turi teisę įpareigoti prokurorą atlikti proceso veiksmus, jeigu tai apsunkina bylos nagrinėjimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas prokurorui pavedė surinkti papildomus duomenis, kurie leistų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo.

10. Taigi, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų motyvų, kasatorius neteisus teigdamas, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog nebuvo BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis kasacinės instancijos teismo šioje byloje priimtos nutarties nurodymų, kurie yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą (BPK 386 straipsnio 1, 2 dalys), priėmė motyvuotai pagrįstą sprendimą perduoti bylą prokurorui, nes buvo teisingai nustatyta, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, šių pažeidimų negalima pašalinti teisme, nes tai apsunkintų bylos nagrinėjimą, ir kad teisingam bylos išnagrinėjimui būtina gauti papildomus duomenis, kurie leistų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas tokius kaltinamojo akto trūkumus kaip kaltinimo abstraktumą, nusikalstamos veikos dalyko netikslų nurodymą, subjektyviųjų požymių ir kitų reikšmingų aplinkybių nenurodymą teisingai įvertino kaip BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimo pažeidimą, kuris trukdo nagrinėti bylą, taip pat pažeidžia kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingų išvadų. Be to, priešingai nei teigia kasatorius, kaip matyti iš minėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, šis teismas aiškiai nurodė kaltinamojo akto trūkumus ir išsamiai motyvavo, kodėl minėtų papildomų duomenų, reikšmingų išvadai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnio 1 dalyje, buvimo ar nebuvimo asmens veiksmuose padaryti, negali gauti teismas (negalima gauti teisme) ir kodėl tai trukdo toliau bylą nagrinėti teisme.

11. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje susidarė tokia situacija, kad kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo ir dėl to teismas atsidūrė teisinėje aklavietėje – pagal tokį kaltinimą nėra procesinės galimybės tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Be to, kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas teisme, todėl jis privalo atitikti BPK 219 straipsnio reikalavimus. Taigi, atsižvelgus į visa tai, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl iš esmės BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo pagrįstai lėmė BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą sprendimą – perduoti bylą prokurorui.

12. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį, BPK 2, 164 straipsnius ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų. Prokuroras, gindamas dėl nusikalstamos veikos pažeistas asmens, visuomenės ar valstybės teises bei teisėtus interesus, privalo baudžiamosiose bylose palaikydamas valstybinį kaltinimą veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę priedermę, nes valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės funkcija, kuri įgyvendinama tik per prokurorus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia (be kita ko) Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia (be kita ko) prokurorams (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai).

13. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai – bylos nagrinėjimui trūkstamų reikšmingų duomenų ir aplinkybių apimtis gana didelė, jų gavimas reikalauja atitinkamos apimties tyrimo ir sąnaudų, atitinkamos taktikos ir metodikos, kas šiuo atveju labiau būdinga ikiteisminio tyrimo proceso paskirčiai ir tikslui, kylančiam iš BPK 2 straipsnio nuostatų (imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Konstitucijos 118 straipsniu, BPK 287 straipsniu, galimybę ištaisyti tokius kaltinamojo akto trūkumus susiejo su prokuroro, kaip valstybinio kaltintojo, funkcijomis ir teismo pareiga išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, nustatyti tiesą byloje ir nagrinėti bylą laikantis nešališkumo principo. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas išsamiai argumentavo tokio sprendimo (įpareigojimo prokurorui surinkti duomenis) priežastis, todėl kasatoriaus argumentas, kad įpareigojimas prokurorui surinkti duomenis apie bylai reikšmingas aplinkybes nesusijęs su jokiais esminiais kaltinamojo akto trūkumais, yra nemotyvuotas, neaišku, kodėl šiuos duomenis pavesta surinkti prokurorui, atmestinas kaip nepagrįstas.

14. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, 2015 m. spalio 9 d. nutartimi panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduodamas prokurorui, BPK 219 straipsnio 3 punkto, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų nepažeidė. Dėl to, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas