2017-08-21 Nr. AB-15339-3-63-3-00275-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4596-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00275-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Komisariatas, Klaipėdos AVPK) viršininko 2017 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 30-TE-147 „Dėl (duomenys neskelbtini) R. Š. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir priteisti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas, teigdamas, kad jis Įsakymu nepagrįstai atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, paaiškino, jog jis naktį iš 2016 m. gruodžio 19 d. į 2016 m. gruodžio 20 d. kartu su dar keturiais Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnais budėjo Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) skyriaus patalpose. Laikinojo sulaikymo patalpoje buvęs neblaivus sulaikytas asmuo T. S. garsiai rėkė, periodiškai rankomis daužė ir kojomis spardė kameros duris. Kadangi toks T. S. elgesys trukdė dirbti bei kėlė pavojų jo paties saugumui ir policijos turtui, T. S. buvo tiek pareiškėjo, tiek ir kito kolegos įspėtas, kad nusiramintų ir netrukdytų dirbti, tačiau jis į įspėjimus nereagavo ir teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdė. Atsižvelgęs į T. S. elgesį, pareigūnas V. A. priėmė sprendimą prieš sulaikytąjį panaudoti specialiąsias priemones – antrankius bei virvę.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis, atsižvelgęs į agresyvų ir neprognozuojamą neblaivaus T. S. elgesį ir siekdamas kolegą V. A. apsaugoti nuo galimo sulaikytojo smurto, padėjo kolegai uždėti antrankius ir užrišti virvę. T. S. antrankiais buvo surakintos rankos už nugaros, prie antrankių pririšta virvė, ji permesta per kameros duris, durys uždarytos, o virvės galas pririštas prie durų rankenos. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais buvo siekiama kuriam laikui suvaržyti T. S. judesius, kad jis negalėtų toliau tęsti agresyvių, pavojingų ir neteisėtų veiksmų, tačiau jokio fizinio skausmo tokie veiksmai sulaikytajam negalėjo sukelti, todėl tuo metu pareiškėjas neturėjo pagrindo manyti, jog prieš T. S. yra naudojama neadekvati prievarta. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nenumatė ir negalėjo numatyti, kiek laiko specialiosios priemonės bus taikomos prieš T. S. ir aplinkybės, jog vėliau virvė bus įtempta stipriau, nes už tolesnius veiksmus buvo atsakingas pareigūnas V. A. bei situaciją matęs pamainos vyresnysis L. L..

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVPK vadovybė ne kartą buvo informuota apie ribotas (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnų galimybes tinkamai atlikti jiems pavestas pareigas, nes laikinojo sulaikymo kameros tam nėra pritaikytos, tačiau Komisariato vadovybė su agresyvių sulaikytųjų tramdymu susijusios problemos tinkamai nėra išsprendusi, palikdama tai pačių pareigūnų nuožiūrai. Pagal Klaipėdos AVPK susiklosčiusią praktiką prieš laikinai sulaikytus asmenis, kurie nevykdo teisėtų policijos pareigūnų nurodymų ir įspėjimų, yra priimtina taikyti specialiąsias priemones, ribojančias jų judesius bei galimybę atlikti veiksmus, trukdančius pareigūnų darbui bei keliančius pavojų sulaikytųjų sveikatai ir policijos turtui. Pareiškėjo teigimu, šią aplinkybę patvirtina Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimų poskyrio 2016 m. birželio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-81, patvirtinta Klaipėdos AVPK viršininko, kurioje buvo konstatuota, kad policijos pareigūnų veiksmai visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, nors nurodytu atveju buvo taikytos dar griežtesnės specialiosios priemonės negu tos, už kurias pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jo veiksmai, trukę apie minutę ir pasireiškę pagalba kolegai V. A. taikant specialiąsias priemones, negali būti vertinami kaip neteisėti. Jeigu ir būtų pripažinta, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė nustatytą tarnybos tvarką, pareiškėjo teigimu, jam skirta nuobauda yra per griežta. Pareiškėjas nurodė, kad jis tarnybos Klaipėdos AVPK laikotarpiu buvo ne kartą skatintas už nepriekaištingą tarnybą, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturėjo, atleidimo iš tarnybos dieną buvo įgijęs teisę į pareigūno pensiją ir ruošėsi palikti tarnybą. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant pareiškėjui skirtos pačios griežčiausios tarnybinės nuobaudos pagrįstumą.

Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas savo elgesiu pažemino policijos pareigūno vardą, nes sąmoningai tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, o būtent 2016 m. gruodžio 20 d. 3.53 val. Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) V. A. įėjus į laikinojo sulaikymo patalpą, priėjus prie ant suoliuko sėdėjusio ir jam nesipriešinusio T. S., pareiškėjas jį palaikė antrankiais jo rankas surakinant už nugaros ir ant antrankių užrišant virvę. Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) D. M. laikant atidarytas duris, virve tempiant antrankiais už nugaros surakintas T. S. rankas į viršų, pareiškėjas permetė virvę per laikinojo sulaikymo patalpos durų viršų į išorę ir uždarė duris. Virvės galą patempęs į apačią, pareiškėjas ją užfiksavo už kameros durų rankenos ir tokioje padėtyje T. S. išbuvo 57 min.

Atsakovas paaiškino, kad policijos pareigūnų pareiga yra apsaugoti asmenis nuo kankinimo, žeminančių veiksmų, o nagrinėjamu atveju sulaikytasis asmuo pažeminimą bei fizinį ir dvasinį skausmą patyrė būtent dėl pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, panaudotos prievartos. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 2250/2016(03) buvo konstatuotas nežymus T. S. sveikatos sutrikdymas, kuris galėjo būti padarytas ginčijamu laiku ir būdu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad patys pareigūnai renkasi prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas, tačiau prievartos priemonės visada turi būti adekvačios konkrečiai situacijai.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas privalėjo užtikrinti tokį savo elgesį, kurio visuomenė tikisi iš statutinio valstybės tarnautojo, t. y. pareiškėjas privalėjo elgtis taip, kad jo elgesys nekompromituotų tarnybos autoriteto visuomenės akyse. Pareiškėjas, būdamas pareigūnu ir vadovaudamasis bendraisiais pareigūno pareigų vykdymo principais, turėdamas pareigą užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ar teisės pažeidimams, pats nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir neadekvačiai, nežmoniškai panaudojo prievartą, žeminančią T. S. orumą. Atsakovas nurodė, kad toks pareigūno elgesys neabejotinai pažeidžia tiek visuomenės lūkesčius, tiek bendrąsias moralės nuostatas, todėl tarnybinio patikrinimo metu nustatyti neteisėti pareiškėjo veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip policijos pareigūno vardo pažeminimas, už kurį gali būti taikomas tik atleidimas iš tarnybos.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad prievartos priemonės visada turi būti adekvačios konkrečiai situacijai, o Lietuvos Respublikos policijos įstatymas įpareigoja policijos pareigūną patį pasirinkti prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas. Pareigūno elgesys kiekvienu konkrečiu atveju laikytinas sąmoningu valiniu pasirinkimu, nors jis ir nesiekia neigiamų padarinių. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju neneigia su sulaikytu asmeniu T. S. atliktų veiksmų, o vaizdo įrašas patvirtina, jog pareiškėjas matė ir girdėjo, kaip po specialiųjų priemonių panaudojimo sulaikytasis ir toliau spardė laikinojo sulaikymo patalpos duris, o stipriau įtempus panaudotą virvę, sulaikytojo elgesys liudijo apie tokiais veiksmais jam sukeltą stiprų fizinį skausmą. Teismas sprendė, kad pareigūnų pasirinktos specialiosios priemonės, kuriomis buvo siekiama riboti sulaikytojo kūno judesius, nebuvo veiksmingos ir kad buvo galima numatyti, jog specialiųjų priemonių panaudojimas pareigūnų pasirinktu būdu sulaikytajam sukels fizinį skausmą. Teismas darė išvadą, kad Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimų poskyrio tarnybinio patikrinimo 2017 m. vasario 15 d. išvadoje Nr. 30-IS-15 „Dėl (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnų veiksmų“ (toliau – ir Išvada) yra pagrįstas pareiškėjo kaltės egzistavimas, nurodyti teisės aktų reikalavimai, kuriuos savo veiksmais pareiškėjas pažeidė, bei pateikti įrodymai (vaizdo įrašas), patvirtinantys pareiškėjo veiksmų neteisėtumą.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad sprendimą prieš T. S. taikyti specialiąsias priemones priėmė pareiškėjo kolega, kad pareiškėjas, padėdamas tramdyti T. S., nenumatė ir negalėjo numatyti, kiek laiko truks specialiųjų priemonių panaudojamos bei aplinkybės, jog virvė bus įtempta stipriau, nurodydamas, kad šiuo atveju pasirinktas specialiųjų priemonių uždėjimo ir pritvirtinimo būdas patvirtina, jog jų panaudojimo tikslas buvo ne asmens kūno judesių apribojimas, o siekimas jam sukelti fizinį skausmą, todėl pareiškėjo veiksmai vertintini kaip sąmoningas pritarimas ir prisidėjimas prie neteisėto fizinės prievartos panaudojimo, kai tam nebuvo tokios būtinybės.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nežmoniškais, kankinančiais kitą asmenį, žeminančiais žmogaus orumą veiksmais nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 8 punktuose bei Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktus, Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 26 straipsnio 1 dalį, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.2, 4.3, 4.6 punktuose nustatytus reikalavimus, sulaužė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 13 straipsnyje nustatytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą bei diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui.

III. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo ginčo situacijoje atliktų veiksmų, tačiau ginčas kilo dėl šių veiksmų teisinio vertinimo, t. y. ar pareiškėjas, atlikdamas šiuos veiksmus, pažemino policijos pareigūno vardą ir todėl turi būti atleistas iš tarnybos ar tai yra nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas, už kurį turi būti skiriama adekvati tarnybinė nuobauda. Teismo išvada, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, yra nepagrįsta ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes pareiškėjas, atlikdamas savo tarnybines pareigas, tik padėjo kolegai taikyti policijos specialiąsias priemones (antrankius ir virvę) prieš teisės pažeidėją, nevykdantį teisėtų policijos pareigūno nurodymų. Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai buvo nustatyta, kad buvo pagrindas prieš T. S. taikyti specialiąsias priemones, su tuo sutiko ir atsakovo atstovas.

2. Pareiškėjas ginčo situacijoje neturėjo pagrindo abejoti vyresniųjų pareigūnų veiksmais ir tarnybinio būtinumo suvokimu, todėl privalėjo paklusti aukštesnes pareigas einantiems ir aukštesnį laipsnį turintiems pareigūnams. Šiuo atveju (duomenys neskelbtini) L. L., atsakingo už visą pamainą, veiksmai nebuvo pripažinti kaip pažeminę pareigūno vardą, tačiau tokiais buvo pripažinti pareiškėjo, V. A. ir D. M. veiksmai. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-813-162/2017 nustatė, kad D. M. nepažeidė Policijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes tiesioginiais veiksmais T. S. nežemino bei nesukėlė jam kančių, todėl panaikino Klaipėdos AVPK viršininko įsakymą dėl D. M. atleidimo ir grąžino jį į tarnybą.

3. Tiek atsakovas, tiek teismas pareiškėjo veiksmus pripažino pažeminusiais pareigūno vardą dėl specialiųjų priemonių panaudojimo būdo bei jų taikymo laiko, tačiau šiuo atveju buvo elgiamasi pagal Policijos įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas taisykles.

4. Klaipėdos AVPK Imuniteto tarnybos skyriaus 2017 m. sausio 6 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra konstatuota, jog pareigūnų (įskaitant ir pareiškėją) veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui.

Atsakovas Komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime teisingai konstatavo, jog pareiškėjas, savo veiksmais pažeisdamas Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies nuostatas bei Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnio reikalavimus, pažemino policijos pareigūno vardą. Atsakovo teigimu, turi būti pripažinta, kad pareigūnų V. A., pareiškėjo ir D. M. veiksmai buvo reikšmingi ir nukreipti bendram tikslui pasiekti – surakinti antrankiais už nugaros T. S. rankas, pririšus virvę prie antrankių, permesti virvę per laikinojo sulaikymo patalpos durų viršų ir rankas įtempus užfiksuoti virvę už kameros durų rankenos. Tokiu būdu tyčia antrankiais už nugaros surakintomis rankomis, kurios buvo pakeltos ir įtemptos į viršų, paliktam sulaikytajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai ir T. S. sukeltos kančios yra bendrų pareigūnų veiksmų rezultatas, o kilusios pasekmės buvo ne atsitiktinumas.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad tai, jog pareiškėjas veikė sąmoningai ir tokių pasekmių siekė, įrodo duomenys, kad pareiškėjas vėliau vaikščiodamas pro laikinojo sulaikymo patalpą, kurioje buvo T. S., girdėjo jo šauksmus ir rėkimą, suprasdamas, jog sulaikytasis yra kankinamas ir žeminamas, tačiau jokių veiksmų nutraukti T. S. žeminimą ir kankinimą nesiėmė. Atsakovas pažymi, kad šioje situacijoje pareiškėjas nepateikė logiško savo veiksmų paaiškinimo, t. y. kodėl pareiškėjui prireikė imtis būtent šios rūšies ir sunkumo prievartos bei kodėl jis nesiėmė jokių veiksmų nutraukti T. S. kankinimą ir žeminimą. Nuoseklių pareiškėjo veiksmų visuma įrodo, kad buvo naudojama prievarta, neadekvati tarnybinei pareigai saugoti sulaikytojo sveikatą bei ginti valstybės interesus atlikti, dėl to T. S. patyrė kūno sužalojimus ir didelį fizinį skausmą bei išgyveno kančią.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos esminis dalykas – atsakovo Klaipėdos AVPK 2017 m. vasario 15 d. įsakymo Nr. 30-TE-147, kuriuo pareiškėjas R. Š. (Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini)) atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2017 m. vasario 17 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (savo poelgiu pažemino pareigūno vardą), teisėtumas ir pagrįstumas.

Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktas (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos dėl to, kad pareigūnas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad šiam pagrindui konstatuoti taip pat yra būtina nustatyti pareigūno kaltę dėl atitinkamo veikimo ar neveikimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1947/2014).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo su uniforma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-231/2008; Nr. A756-236/2010).

Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, t. y. pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005; kt.).

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas.

Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (šioje byloje taikoma 2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-941/2014).

Šiame kontekste primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, turėjo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti ir įvertinti atsakovo nurodytus faktus, kuriais remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjas atliko kaltus veiksmus, pažeminusius pareigūno vardą, bei pareiškėjo argumentus ir nurodomas aplinkybes, kuriomis remdamasis pareiškėjas šioje byloje teigė, kad atsakovas neteisingai nustatė tokio pobūdžio faktus bei pareiškėjo elgesį susiklosčiusioje teisinėje situacijoje vertino kaip akivaizdžiai žeminantį visos vidaus tarnybos sistemos autoritetą bei nederantį su visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimų poskyrio tarnybinio patikrinimo Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas tyčia nesilaikė tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, t. y. tarnybos metu, 2016 m. gruodžio 20 d. 3.53 val., Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) V. A. įėjus į laikinojo sulaikymo kamerą ir priėjus prie tuo metu ant suoliuko sėdėjusio ir jam nesipriešinusio sulaikyto asmens T. S. ir jam antrankiais surakinus rankas už nugaros, T. S. palaikė už rankos, kol V. A. prie antrankių užfiksavo virvę, Klaipėdos AVPK (duomenys neskelbtini) D. M. palaikant atidarytas duris, patempiant virve antrankiais už nugaros surakintas T. S. rankas į viršų, pervėrė virvę per laikinojo sulaikymo patalpos durų viršų į išorę ir uždarė duris, virvės galą patempęs į apačią, ją užfiksavo už laikinojo sulaikymo kameros durų rankenos, taip antrankiais už nugaros surakintom ir į viršų pakeltom rankom T. S. išbuvo 57 minutes. Atsakovas konstatavo, kad nežmoniškais, kankinančiais kitą asmenį, žeminančiais žmogaus orumą veiksmais pareiškėjas nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 8 punkte, pažeidė Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 26 straipsnio 1 dalį, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 5 punktus bei Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.2, 4.3 ir 4.6 punktus bei sulaužė Vidaus tarnybos statuto 13 straipsnyje numatytą ir duotą priesaiką.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Išvadoje yra pagrįstas pareiškėjo kaltės egzistavimas – nurodyti teisės aktų reikalavimai, kuriuos savo veiksmais pareiškėjas pažeidė, bei pateikti įrodymai (vaizdo įrašas), patvirtinantys pareiškėjo veiksmų neteisėtumą, t. y. kad nežmoniškais, kankinančiais kitą asmenį, žeminančiais žmogaus orumą veiksmais pareiškėjas nesilaikė pagarbos žmogui bei pavyzdingumo principų, nustatytų atsakovo nurodytuose teisės aktuose, sulaužė Vidaus tarnybos statuto 13 straipsnyje numatytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Konstituciją, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą bei diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, pakenkė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prestižui. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo veiksmus, akcentavo tai, kad pasirinkus vieną ar kitą prievartos taikymo variantą, policijos pareigūnas turi dėti visas pastangas, kad nebūtų sukelta fizinės ar turtinės žalos kitam asmeniui, o jeigu tai neišvengiama, – kad žala būtų mažesnė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydamas jį panaikinti, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu tuo aspektu, kad nepagrįstai pareiškėjo veiksmai pripažinti kaip pažeminę pareigūno vardą ir sudarantys pagrindą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis ir atsikirsdamas į apeliacinį skundą, akcentuoja, kad pareiškėjas, būdamas pareigūnu ir davęs priesaiką, žinojo jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokė, kokie teisės aktuose nustatyti veiksmai turėjo būti atliekami konkrečiose situacijose, o šioje situacijoje pareiškėjas nepateikė logiško savo veiksmų paaiškinimo, t. y. kodėl pareiškėjui prireikė imtis būtent minėtos rūšies ir sunkumo prievartos bei kodėl jis nesiėmė jokių veiksmų nutraukti T. S. kankinimą ir žeminimą.

Nagrinėjant apeliacinio skundo, atsikirtimų į apeliacinį skundą argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad atsižvelgiant į pareiškėjo eitas pareigas ir vykdomas funkcijas bei pareiškėjo akcentuojamą tarnybos laiką ir patirtį (pareiškėjas nurodo, kad atleidimo iš tarnybos dieną turėjo 26 metų 11 mėnesių ir 8 dienų stažą vidaus tarnyboje) pareiškėjui buvo žinomi teisės aktų reikalavimai, susiję su prievartos priemonių taikymu.

Pagal Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves. Policijos įstatymo 26 straipsnio, įtvirtinančio prievartos panaudojimo sąlygas, 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), sulaikyti nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) padariusį asmenį ir kitais atvejais, saugant ir ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, dėl kurios žmogaus sveikata gali sutrikti ar jis gali mirti, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinėjimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Naudodamas prievartą, pareigūnas privalo stengtis išvengti sunkių padarinių. Pareigūnas prireikus gali panaudoti bet kokias priemones, būtinas policijos funkcijoms įgyvendinti (Policijos įstatymo 26 str. 3 d.). Prievartos panaudojimo pagrindai yra nurodyti Policijos įstatymo 27 straipsnyje. Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.3 punkte aiškiai nurodyta, kad policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje neturi atlikti, skatinti ar kitaip toleruoti jokių kankinimo, nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio aktų.

Šioje byloje nustatyta, jog pareiškėjas ne tik ėmėsi veiksmų, kad sulaikytam asmeniui T. S. būtų uždėti antrankiai, bet ir kad būtų pritvirtinta virvė, kuri temtų antrankiais už nugaros surakintas T. S. rankas į viršų. Taip pat iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad stipriau įtempus virvę, sulaikyto asmens elgesys liudijo apie tokiais veiksmais jam sukeltą stiprų fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareigūnų pasirinktos specialiosios priemonės, kuriomis buvo siekiama riboti sulaikyto asmens kūno judesius, nebuvo veiksmingos, bet ir buvo galima numatyti, kad specialiųjų priemonių panaudojimas pareigūnų pasirinktu būdu sulaikytam asmeniui sukels fizinį skausmą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. 2250/2016(03) nurodyta, kad T. S. buvo padaryti sužalojimai dėl to, jog buvo surakintos rankos už nugaros antrankiais, antrankiai užfiksuoti virve, kurią pareigūnai tempdami aukštyn pervėrė per duris užfiksuodami virvę išorinėje durų dalyje.

Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais taikant specialiąsias priemones sulaikytam asmeniui T. S., konstatuotina, kad tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjas, panaudodamas tokio pobūdžio specialiąsias priemones ir būtent tokiu būdu, atliko nežmoniškus, kankinančius kitą asmenį, žeminančius žmogaus orumą veiksmus, o tai sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. liepos 12 d. sprendime byloje Gedrimas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 21048/12) yra nurodęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu visiškai uždraustas bet koks nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys ar baudimas, kad ir koks būtų susijusio asmens elgesys. Europos Žmogaus Teisių Teismas priminė, jog tam, kad patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, netinkamas elgesys turi pasiekti atitinkamą žiaurumo lygį. Tokio žiaurumo lygio netinkamas elgesys paprastai sukelia faktinį kūno sužalojimą ir dideles fizines ar psichologines kančias. Asmens laisvės atėmimo atveju arba tiesiog jam susidūrus su teisėsaugos pareigūnais, bet koks fizinės jėgos panaudojimas, jei jis nėra griežtai būtinas dėl šio asmens elgesio, žemina žmogaus orumą ir iš esmės nėra suderinamas su Konvencijos 3 straipsnyje numatyta teise.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad išsamiai ir detaliai buvo išanalizuoti ir įvertinti pareiškėjo argumentai, susiję su aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas atliko minėtus veiksmus. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodomomis aplinkybėmis, kuriomis pareiškėjas siekia pateisinti savo elgesį, pasirenkant ir pritaikant specialiąsias priemones ir ypač jų taikymo būdą. Tai, kad sulaikytas asmuo buvo įspėtas ir jam buvo pademonstruotos galimos taikyti specialiosios priemonės; sulaikytas asmuo kėlė pavojų policijos turtui ir savo paties sveikatai; jo keliamas triukšmas trikdė pareigūnų darbą ir sunkino darbo sąlygas; pareiškėjas nebuvo tokių priemonių taikymo iniciatorius ir yra žemiausio laipsnio pareigūnas, neturėjęs pagrindo abejoti vyresniųjų pareigūnų veiksmais ir tarnybinio būtinumo suvokimu, nepateisina pareiškėjo (statutinio valstybės tarnautojo) veiksmų, kuriais sulaikytas asmuo buvo kankinamas ir buvo žeminamas jo orumas. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis nebuvo mokomas, kaip konkrečiai negalima taikyti specialiųjų priemonių, o tai yra palikta spręsti patiems pareigūnams, nepatvirtina, jog pareiškėjas nagrinėjamoje teisinėje situacijoje galėjo imtis minėtų specialiųjų priemonių, nes pareiškėjui buvo (turėjo būti) žinomi minėtų Policijos įstatymo normų reikalavimai.

Ikiteisminio tyrimo nutraukimas pareiškėjui, konstatuojant, jog pareigūnų (įskaitant ir pareiškėją) veika nesukėlė didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui, tai, kad vyresniojo pamainos pareigūno – (duomenys neskelbtini) L. L., atsakingo už visą pamainą, veiksmai nebuvo pripažinti kaip pažeminę pareigūno vardą, taip pat nekeičia reikalo esmės, t. y. nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjo veiksmų nevertinti kaip pažeminusių pareigūno vardą, nes šioje byloje buvo vertinami pareiškėjo veiksmai tuo aspektu, ar jis pažemino pareigūno vardą, bei nustatyta pareiškėjo kaltė dėl padarytos veikos, šios veikos sukeltos pasekmės, kurios akivaizdžiai žemina tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą įstaiga, t. y. visos sąlygos, kurioms esant yra nustatoma, kad buvo pažemintas pareigūno vardas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su kito pareigūno D. M. veiksmais, kuris prilaikė kameros duris, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-813-162/2017, kuriuo panaikintas atsakovo sprendimas atleisti iš vidaus tarnybos šį pareigūną, pareigūnas grąžintas į tarnybą, buvo įvertinti šio pareigūno veiksmai (neveikimas). Be to, minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis byla apeliacinės instancijos teisme bus nagrinėjama 2017 m. rugsėjo 20 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą bylos faktų ir teisės taikymo aspektais, atsižvelgdama į pirmiau aptartą Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą ir teismų praktiką, taikant šią nuostatą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo konstatavo, jog pareiškėjas savo veiksmais, atlikdamas tarnybines funkcijas, pažemino pareigūno vardą, o turėjo nustatyti vidaus tarnybos tvarkos pažeidimą ir vertinti, ar pareiškėjui paskirta adekvati tarnybinė nuobauda. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, reglamentuojančių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymą ir įrodymų vertinimą, bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Apeliacinio skundo motyvai, kurie iš esmės grindžiami tik kitokiu įrodymų vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė