2020-11-18 Nr. AB-21663-3-63-3-02543-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-764-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02543-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. S. pareiškimu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. T2-97 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2020 metams nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1, 1.2, 1.3.1, 1.4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1, 3, 9 punktams ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 4 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu nustatyti net šeši skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, svyruojantys nuo 0,5 iki 3 procentų. Pareiškėjo manymu, savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti skirtingus nekilnojamojo turto mokesčius yra įtvirtinta įstatyme, tačiau ji nėra absoliuti. NTMĮ nustato imperatyvius reikalavimus, kuriais turi būti diferencijuojamas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Savivaldybių tarybos turi vadovautis imperatyvais, jog skirtingas apmokestinimas nekilnojamojo turto mokesčiu turi būti grindžiamas tik NTMĮ numatytais tikslais ir uždaviniais, negali būti be aiškaus pagrindimo privilegijuojantis ir diskriminuojantis.

Pareiškėjo teigimu, vertinant Sprendime nustatytus tarifus, akivaizdu, jog nekilnojamojo turto apmokestinimas diferencijuojamas, nesivadovaujant NTMĮ tikslais ir uždaviniais bei pažeidžiant kitų teisės aktų reikalavimus. Sprendime vienas nekilnojamasis turtas yra privilegijuojamas, o kitas – baudžiamas, tam nepateikiant aiškios argumentacijos ir objektyvaus pagrindimo. Sprendimo paminėtais punktais nustatyta nekilnojamojo turto mokesčio tarifų diferenciacija neatitinka NTMĮ apibrėžtų kriterijų, jų tikslų bei jos aiškinančios teisminės praktikos. Vertinant Sprendimo 1.3.1 punktą, kuriuo nustatytas 2 procentų tarifas savivaldybės teritorijoje elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniams statiniams bei Sprendimo 1.3.2 punktą, kuriuo nustatytas 1 procento mokesčio tarifas visam kitam gamybinės-pramoninės veiklos nekilnojamajam turtui, įskaitant ir valdomam Palangos miesto savivaldybės įmonių, akivaizdu, jog skirtingų tarifų nustatymui nėra ekonominio ir teisinio pagrindimo. Nesant objektyvių kriterijų, Sprendimo 1.4 punkte nustatytas 1,5 procentų tarifas visam kitam Sprendime nenurodytam nekilnojamajam turtui, nepaisant to, jog nekilnojamojo turto paskirtis yra skirtinga. Nekilnojamojo turto objektų grupavimo pagrindu nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymas negali būti selektyvus, privalu aiškiai ir konkrečiai pagrįsti, kodėl yra nustatomas kiekvienas konkretus tarifas, nurodant konkrečius motyvus ir juos pagrindžiančias objektyvias aplinkybes ir įrodymus.

Pareiškėjas abejojo, ar Sprendimu nekilnojamojo turto mokesčio padidintas tarifas nėra nustatytas dirbtinai išskiriant gamybinės-pramoninės paskirties turtą, galimai siekiant kompensuoti biudžeto lėšų sumažėjimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo sumažinimo Palangos miesto gyventojams, besiverčiantiems nekilnojamojo turto nuoma. Diferencijuotas apmokestinimo tarifas parinktas nevertinant vietos poreikių ar prioritetų. Priimant Sprendimą, nebuvo atliktas nekilnojamojo turto mokesčio numatomo teisinio reguliavimo poveikio mokesčių mokėtojams ir verslo subjektų vystymuisi vertinimas. Pareiškėjo manymu, Sprendimas prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punkte bei MAĮ 6 ir 8 straipsniuose įtvirtintam proporcingumo principui.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas pažeidžia sąžiningos konkurencijos principus ir imperatyvus, kadangi netiesiogiai yra subsidijuojami savivaldybei priklausantys ūkio subjektai. Iš esmės skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai nustatyti tapačiam, tačiau skirtingų subjektų valdomam turtui, o savivaldybės kontroliuojamoms gamybinį-pramoninį turtą valdančioms bendrovėms – dvigubai mažesnis mokesčio tarifas nei valstybės mastu veikiančioms elektrą bei dujas gyventojams ir verslo subjektams tiekiančioms įmonėms. Pareiškėjo manymu, Sprendimu nustatytas nekilnojamojo turto mokesčio tarifų diferencijavimas yra neteisėtas, neproporcingas, todėl Sprendimo minėti punktai neatitinka mokėtojų lygybės bei lygiateisiškumo principų. Pareiškėjas darė išvadą, kad Sprendimo 1.1, 1.2 ir 1.3.1, 1.4 punktai neatitinka pamatinių teisinio reguliavimo principų, nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl turi būti panaikinti.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškimą prašė tiriamas norminio administracinio akto dalis pripažinti teisėtomis, o pareiškimą atmesti.

Atsakovo teigimu, Sprendimas atitinka NTMĮ 6 straipsnio 2 dalį, NTMĮ suteikia teisę savivaldybės tarybai nustatyti mokesčio tarifą, atsižvelgiant į mokesčio mokėtojų dydį ar teisinę formą, socialinę padėtį, turto paskirtį ir teisinį statusą. Elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniai statiniai (dujų, naftos ir jos produktų terminalai, saugyklos, rezervuarai, talpos, siurblinės, technologinis vamzdynas, inžineriniai tinklai, tiltai, susisiekimo komunikacijos, kuro degalinės, elektros pastotės ir tinklai, jų priklausiniai bei kiti statiniai) yra ypatingai didesnio pavojaus šaltiniai. Įvykus avarijai, paprastai yra padaroma didelė žala gamtai, aplinkai, esančiai savivaldybės teritorijoje. Mokestis be išimčių yra taikomas visiems tokio pobūdžio statinių savininkams. Atsakovo manymu, pareiškėjas siekia, kad naftos perdirbimo, transportavimo ar kitos panašią veiklą vykdančios įmonės mokėtų tokius mokesčius, kaip ir kultūros, sporto ar gydymo veiklą vykdančios įmonės.

Atsakovas pabrėžė, jog nustatant skirtingus mokesčio tarifus yra siekiama pozityvių tikslų, kadangi didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama mokykloms ir vaikų darželiams išlaikyti, socialinėms reikmėms tenkinti. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos paskelbtame Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo apibendrintame komentare (registracijos Nr. KD-5668) taip pat nurodoma: „Savivaldybių tarybos, laikydamosi šio NTM tarifų intervalo, gali nustatyti ir kelis konkrečius NTM tarifus, galiojančius vienos savivaldybės teritorijoje, tačiau tik atsižvelgiant į vieną ar kelis kriterijus: nekilnojamojo turto paskirtį (pavyzdžiui, galėtų skirtis gyvenamosios paskirties ir komercinių paskirčių pastatams taikomi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai)”. Atsakovas darė išvadą, kad, atsižvelgiant į turto pobūdį, diferenciacija yra galima.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimu ir pažymėjo, kad pareiškėjas nepaneigia ir nepasisako dėl mokestinių prievolių diferencijavimo, siekiant tiek horizontalaus, tiek vertikalaus teisingumo. Sprendimu elektros, dujų, naftos transportavimo ir perdirbimo inžineriniai statiniai ir kiti statiniai, nesvarbu kokiam savininkui jie priklausytų, yra apmokestinami vienodu tarifu, nedarant išimčių.

II. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 14 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar Sprendimas priskirtinas norminiams administraciniams aktams, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktą norminio administracinio akto sąvoką, pagal kurią, norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Kadangi Sprendimas skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, jis priskirtinas norminių administracinių aktų kategorijai. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir pažymėjo, kad nustačius, jog Sprendimas, kuris pagal nustatomų elgesio taisyklių pobūdį atitinka norminio teisės akto požymius, yra priimtas vykdant viešojo administravimo funkcijas, pripažintina, jog jis yra Teisės aktų registro objektas.

Teismas rėmėsi Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 1, 3 dalimis, 20 straipsnio 1 dalimi, akcentavo Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, įtvirtinančią, kad galioja tik paskelbti įstatymai, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, aiškinant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad pareiškimo padavimo teismui metu Sprendimas nebuvo paskelbtas įstatyme nustatyta tvarka, ir bylą nutraukė, kadangi administracinių teismų kompetencijai nėra priskirtinas bylų pagal prašymus ištirti, ar bylai aktualūs nepaskelbti įstatymo nustatyta tvarka (dėl to negaliojantys) norminiai administraciniai aktai neprieštarauja įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams.

III. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. S. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-199/2012 ir pažymi, kad Sprendimas skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu jau buvo paskelbtas teisės aktų registre Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka bei įsigaliojęs, todėl teismas nepagrįstai nutraukė bylą. Pareiškėjo teigimu, toks teismo procesinis sprendimas nutraukti bylą kaip neteismingą administraciniams teismams pažeidžia teisę į teisingą teismą, skundžiama nutartimi įvykdytas formalus, bet ne materialus teisingumas. Pareiškėjas pažymi, kad bylos nutraukimas prieštarautų proceso ekonomiškumo ir efektyvumo principams, lemtų neracionalų viešųjų lėšų naudojimą.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas pabrėžia, kad negalima ginčyti negaliojančių teisės aktų. Tik tuomet, kai yra paskelbtas norminis teisės aktas, jis galėtų būti skundžiamas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir šios bylos ratio decidendi skiriasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. nutarties, kuria byla buvo nutraukta nustačius, jog pareiškimo padavimo teismui metu Sprendimas nebuvo paskelbtas įstatyme nustatyta tvarka, pagrįstumas ir teisėtumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narys – kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. T2-97 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2020 metams nustatymo“ 1.1, 1.2, 1.3.1, 1.4 punktų teisėtumą, t. y. jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio nuostatomis, pateikė abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto (Sprendimo) teisėtumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, jog administraciniams teismams nėra teismingos bylos pagal prašymus ištirti, ar nepaskelbti įstatymo nustatyta tvarka (dėl to negaliojantys) norminiai administraciniai aktai neprieštarauja įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams (pvz., 2002 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I6-9/2002; 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-603/2008; 2011 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1137/2011; 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1809/2012). Tais atvejais, kai nustatoma, kad norminis teisės aktas nebuvo paskelbtas įstatyme nustatyta tvarka, jis negali būti pripažintas oficialiai galiojančiu norminiu administraciniu teisės aktu, todėl ir tokio akto teisėtumo tyrimas negalimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-24/2013).

Remiantis bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 11 d. pareiškimu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2019 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. T2-97, kurio atitinkamų nuostatų teisėtumo tyrimo siekia pareiškėjas, yra norminis administracinis aktas. Todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks aktas yra Teisės aktų registro objektas. Iš oficialaus teisės aktų registro duomenų matyti, kad Sprendimas Teisės aktų registre užregistruotas 2020 m. spalio 1 d., o įsigaliojo 2020 m. spalio 2 dieną. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartyje nustatė, kad teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutartimi byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, todėl teismo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo (ABTĮ 84 str. 5 d.). Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 14 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą, remdamasis tuo, kad pareiškimo teismui pateikimo metu Sprendimas nebuvo paskelbtas įstatyme nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde teisingai pastebi, jog pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį, kuria administracinė byla buvo nutraukta, jau Sprendimui esant tinkamai užregistruotam Teisės aktų registre. Kita vertus, kaip minėta, Sprendimas buvo užregistruotas Teisės aktų registre tik 2020 m. spalio 1 d., t. y. jau po pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atidėtas teismo procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas, priėmimo. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą, kadangi Sprendimas pareiškimo padavimo metu ir iki pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios nebuvo tinkamai paskelbtas Teisės aktų registre, todėl byla dėl tokio akto teisėtumo ištyrimo nebuvo teisminga administraciniam teismui ir dėl šios priežasties privalėjo būti nutraukta, kaip tai nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo teiginiais dėl šiuo atveju ilgai užtrukusio pasiruošimo bylos nagrinėjimui, kita vertus, šios aplinkybės, taip pat atskirojo skundo argumentai dėl proceso ekonomiškumo ir efektyvumo, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjo atskirajame skunde nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-199/2012 suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kadangi paminėtos ir nagrinėjamos bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi. Pareiškėjo minimoje administracinėje byloje, kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario prašymo ištirti norminio teisės akto teisėtumą, tačiau administracinėje byloje Nr. AS602-199/2012 prašomas ištirti norminis teisės aktas, nors ir numatantis vėlesnę įsigaliojimo datą, priešingai nei šioje administracinėje byloje, nuo pat kreipimosi į teismą momento buvo tinkamai paskelbtas Teisės aktų registre.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui išspręsti, teisingai pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pareiškėjo atskirojo skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė