2019-12-18 Nr. AB-23885-3-61-3-01157-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2233-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01157-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 3 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. vasario 15 d. kamerose Nr. 105 ir 290, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatytų minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kameros plotas vienam asmeniu turėtų būti apskaičiuojamas vertinant baldais, sanitariniu mazgu neužimtą laisvą grindų plotą. Dėl per mažo ploto kamerose buvo sunku judėti, valgyti prie stalo, miegoti. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas bendroje patalpoje, neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl juo naudojantis buvo varžomas privatumas, jame nebuvo atskiros vėdinimo sistemos. Pareiškėjas teigė, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, jis nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, tualetiniu popieriumi. Pareiškėjas teigė patyręs nepatogumų, tapo irzlus, sutriko miegas, pablogėjo bendra sveikatos būklė, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašė priteisti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas griežtai pagal teisės aktų reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas bei ypatingų įvykių atsiradimą. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vedimas į dušą vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Kiekvienam atvykusiam yra atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtinųjų sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtas įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 15 parų. Per šį laikotarpį, tik 1 parą pareiškėjas buvo apgyvendintas pažeidžiant nustatytą minimalų (3,6 kv. m.) vienam asmeniui tenkantį kameros ploto reikalavimą (atskaičius sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m.)). Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu (1 parą) pažeidė jo subjektinę teisę dalį laikotarpio būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus įvertino kaip pagrįstus iš dalies.

8. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), 14.5 punktu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

9. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016), pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo sąlygos (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m. pertvara ar dušo užuolaida), atsakovui neįrodžius priešingai, pažeidė pareiškėjo teises. Tokios sąlygos neužtikrino pakankamo privatumo. Teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas buvo apgyvendintas ne vienas, buvo pažeista jo teisė į privatumą.

10. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lukiškių TI-K nurodė, kad asmenys kiekvieną dieną vedami į dušą, todėl vadovavosi teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis galimybę asmenims (ir pareiškėjui) vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad jam tokia teisė nebuvo suteikta, tačiau jokių įrodymų (pvz. skundų administracijai) nepateikė. Teismas sprendė, kad tik bendro pobūdžio teiginiai nepatvirtina atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo.

11. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus (HN 134:2015 17 p.).

12. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, reglamentuojančias higienos priemonių išdavimą suimtiesiems ir nuteistiesiems, pirmą kartą atvykusiems į laisvės atėmimo vietą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad jam higienos priemonės nebuvo išduotos, tačiau konkrečiai nenurodė, ar atvykęs į Lukiškių TI-K turėjo priemones ir trūko ne visų priemonių, ar teikė rašytinį prašymą dėl priemonių išdavimo (Aprašo 5 p.). Teismas sprendė, kad tik bendro pobūdžio prieštaravimai negali būti vertinami kaip pagrindžiantys atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (1 parą ploto reikalavimo kameroje neužtikrinimas, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu) padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei. Pareiškėjas skunde teismui apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, buvo kalinamas trumpą laikotarpį. Teismas sprendė, kad teisinga ir proporcinga pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti – 40 Eur kompensacija.

III. 14. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą ir jam priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo skundo teiginius dėl per mažo kameros ploto, neatsižvelgė baldų užimtą plotą, tai, kad pareiškėjas neturėjo galimybės laisvai judėti. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas visą jo kalinimo laikotarpį, tačiau sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą nebuvo į tai atsižvelgta ir neturtinė žala iš esmės neatlyginta. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu atvykus į Lukiškių TI-K. Todėl, atsakovui nepateikus įrodymų, šie pareiškėjo skundo argumentai atmesti nepagrįstai. Taip pat atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo aprūpintas higienos priemonėmis (registracijos žurnalo ar pan. su pareiškėjo parašu). Pareiškėjas teigia rašęs 2 prašymus, kad jam higienos priemonės būtų išduotos, tačiau negavo nei atsakymų, nei higienos priemonių. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Pareiškėjo manymu, teismas neatidžiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo nepriimti atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. B. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. vasario 15 d.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas konstatavo, kad 1 parą pareiškėjui tekęs Lukiškių TI-K kameros plotas neatitiko reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto, be to, visą ginčo laikotarpį (15 parų) pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ploto pažeidimą, nepagrįstai neatsižvelgė į kamerose buvusių baldų užimamą plotą. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylos medžiagą dėl leidimo jam pasinaudoti dušu atvykus į Lukiškių TI-K bei dėl higienos priemonių išdavimo. Pareiškėjas teigia, kad jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas.

21. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

22. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

23. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jų nekartoja, o papildo ar pakeičia, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atsakovo atsikirtimus bei pateiktus į bylą įrodymus, juos išsamiai ištyrė ir vertino. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą dėl nesuteiktos galimybės nusiprausti po dušu, pažymėtina, kad teismas sprendime šiuos pareiškėjo skundo argumentus įvertino. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas laikymo Lukiškių TI-K ar vėliau būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją dėl nesuteiktos galimybės nusiprausti po dušu jam atvykus į įstaigą. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu.

25. Aprašo 4 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1R-219 redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.) nustato, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis, higieniniai paketai (10 vnt., moterims) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant Aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Pagal Aprašo 5 punktą drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Byloje esantis Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas „Dėl A. B. skundo“ (b. l. 24–25) patvirtina, kad pareiškėjas, pirmą kartą atvykęs į Lukiškių TI-K, dėl higienos priemonių nesikreipė, vėliau kreipėsi su prašymais dėl higienos priemonių ir drabužių išdavimo, tačiau prašymai nebuvo patenkinti, nes pareiškėjas jau buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Pareiškėjui buvo atsakyta raštu, jis informuotas kad analogiška asmenų materialinio aprūpinimo tvarka galioja ir kitose laisvės atėmimo vietose. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skunde esant tik abstraktiems paaiškinimams dėl neišduotų higienos priemonių, nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje minėtais aspektais įvertinta įrodymų visuma, atsižvelgta į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus aptariamais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, ši priimto sprendimo dalis yra pakankamai aiški ir detaliai motyvuota, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

27. Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto skaičiavimo neįskaitant baldų užimamo ploto, pažymėtina, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakyme Nr. V-124) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pažeidimą, kad 1 parą pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą 3,6 kv. m normatyvą, nepagrįstai iš kameros ploto išskaičiavo sanitarinio mazgo užimamą plotą ir, atitinkamai, nepagrįstai konstatavo, jog Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teises. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas 7,38 kv. m ir 7,76 kv. m ploto kamerose vienas arba su dar vienu asmeniu, todėl jam teko nuo 3,69 iki 3,88 kv. m ir Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas pažeistas nebuvo.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Bylos duomenimis nepaneigta, kad ši teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Įvertinus pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje (b. l. 9), matyti, kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 15 dienų. Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai byloje nustatyti.

29. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės.

30. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos ir jos dydžio, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

31. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo kalintas 15 parų neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kuriuos jis teigia patyręs. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Nors, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus dėl ploto pažeidimo (1 dieną), tačiau, atsižvelgiant į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kadangi apeliacinį skundą byloje pateikė tik pareiškėjas, jam priteisiamos turtinės žalos atlyginimas nėra mažinamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistas adekvatus 40 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė