2021-11-17 Nr. AB-24548-3-61-3-01617-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-758-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01617-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 27 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nebuvo užtikrintos tinkamos kalėjimo sąlygos. Pareiškėjas detalizavo, kad nebuvo užtikrintas minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas. Kamerų plotą mažino ne tik kamerose gyvenančių asmenų skaičius, tačiau ir baldai, sanitarinis mazgas. Sprendžiant ploto klausimus turėtų būti vertinamas sanitarinio mazgo, esančio kameroje, plotas, taip pat baldų užimamas plotas. Dėl per mažo kamerų ploto trūko vietos judėjimui. Pareiškėjas atvykęs į įkalinimo įstaigą buvo raštu supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, tačiau toks supažindinimas buvo atliktas formaliai, priverstiniu būdu.

3. Kamerose nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Kamerose taip pat buvo įrengti vandens nutekėjimo trapai, o tai yra terpė kameroje rinktis pelėsiui, drėgmei. Pareiškėjo vertinimu, prausyklos ir tualeto įrengimas neatitiko protingumo ir teisėtumo principų. Sanitarinio mazgo atitvaras nesuteikia galimybės tinkamai higienai palaikyti, be to, pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų tuo metu, kai jis naudojosi sanitariniu mazgu. Pažymėjo, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta ventiliacinė sistema. Vieno karto per savaitę nusiprausimas po dušu prieštarauja gerai moralei ir teisės aktų reikalavimams. Nebuvo užtikrinta galimybė susisiekti su pareigūnais, kamerose nebuvo įrengto mygtuko pareigūnui iškviesti. Kalint nebuvo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužių, drabužius tekdavo džiovinti kamerose. Dėl ventiliacijos nebuvimo kameras vėdindavo per langus. Be to, kamerose buvo pelėsis, o dėl silpnai šviečiančių lempučių buvo prietema.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad visos nurodytos aplinkybės sukėlė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, todėl padarė žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.

5. Atsakovo atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kuriose kameroje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K, skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

7. Nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, – toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Išvedimas į dušą vieną kartą per savaitę taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas atliekamas per langus, kaip nustatyta teisės aktuose. Gyvenamosiose patalpose yra įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, tačiau pasitaiko, kad patys nuteistieji šią įrangą gadina. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad aktualūs teisės aktai nors ir nenumatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose, tačiau dalis prausimosi vietų buvo atskirtos pertvaromis.

8. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui A. O. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti už privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrinimą laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 27 d. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas visų pirma nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, patyrė dėl to, jog laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 27 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K.

11. Teismas, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsniu, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu ir į bylą pateikta medžiaga, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo atžvilgiu viso ginčo laikotarpiu nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

12. Teismas, be kita ko, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką ir į bylą pateikta medžiagą, konstatavo, jog nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimas, todėl nėra pagrindo iš sanitarinio mazgo išskaičiuoti baldų užimamą plotą.

13. Teismas įvertino į bylą pateiktą Vilniaus pataisos namų raštą, iš kurio matosi, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252-257, Nr. 386-395, Nr. 406-417, Nr. 418-426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Teismas priėjo prie išvados, kad į bylą nėra pateikta duomenų, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai buvo įrengti atskirose kabinose su durimis. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas per ginčo laikotarpį (daugiau nei metus) tik 26 paras buvo patalpintas vienas, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Akcentavo, kad pareiškėjas tik 26 dienas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, visą kitą laikotarpį kartu su juo buvo laikomas dar vienas asmuo, todėl tik trumpą laiko tarpą pareiškėjas teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

14. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, kameros vėdinamos per langus. Teismas, iš į bylą pateikto pareiškėjo skundo Lukiškių TI-K administracijai, nustatė, kad pareiškėjas dėl negalėjimo atidaryti lango kameroje Nr. 176 kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjas Lukiškių TI-K 2019 m. sausio 8 d. raštu Nr. 96-65 buvo informuotas, kad kliūtys pašalintos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šiuo aspektu nurodytų aplinkybių (dėl tinkamo vėdinimo neužtikrinimo) detaliau nepagrindė, o apsiribojo tik deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustatė reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, o pareiškėjui detaliau šių argumentų nepagrindus (kokiose kamerose, kokia žala dėl to buvo padaryta ir pan.), teismas nusprendė, kad nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Teismas apibendrino, kad kamerų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog dėl oro trūkumo kameroje buvo pažeistas širdies ritmas, byloje nepagrįsti jokiais įrodymais.

15. Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti pareigūną. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas saugumas, tuo atveju, jeigu gyvenamojoje patalpoje kiltų grėsmė sveikatai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė savo teiginių, jog jis buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo kilęs pavojus ir dėl kameroje nesančių aliarmo iškvietimo mygtukų jis realiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Tokių įrodymų į bylą nepateikus, teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo teiginiais, kad aliarmo mygtukai kamerose buvo įrengti ir jie buvo veikiantys.

16. Atsižvelgęs į Higienos normos 134:2015 44 punkte įtvirtintą reguliavimą, pagal kurį asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, be to, pareiškėjui neneigiant, jog jis buvo vedamas praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, teismas atsakovo atstovo neteisėto veikimo (neveikimo) minėtu aspektu nenustatė.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė tik bendro pobūdžio teiginius, jog kamerose buvo pelėsis, neužtikrinti apšvietimo reikalavimai, iš čiaupo bėgo rudas vanduo ir kt.), nedetalizuodamas šių savo teiginių, t. y. nenurodydamas, kuriose būtent kamerose buvo tokios sąlygos. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo pareiškėjo vien tik abstraktaus pobūdžio teiginių vertinti kaip pagrįstų.

18. Teismas, atsižvelgęs į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį (daugiau kaip metai), į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų argumentų nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą pilna apimtimi, priteisiant iš atsakovo atstovo 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš atsakovo atstovo jokių patvirtinančių įrodymų, jog aliarmo skambučiai veikė, be pagrindo tikėjo atsakovo atstovo teiginiais ir laikė, kad pareiškėjas nepakankamai detalizavo, kokią žalą patyrė. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareikalauti iš atsakovo atstovo pateikti patikimus duomenis – įrodymus, ir paneigti pareiškėjo argumentus.

21. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė ABTĮ 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 87 straipsnio 4 dalies, 10 ir 78 straipsnių. Teismas, be kita ko, nepasisakė ir neargumentavo, kaip apskaičiavo gyvenamąjį plotą, nenustatė pažeidimo, nepasisakė dėl atsakovo atstovo į bylą pateiktų nekorektiškų duomenų, kodėl negalėjo pateikti į bylą akredituotų specialistų paskaičiavimų (sanitariniam mazgo užimamam plotui apskaičiuoti), taip pat nepasisakė, kaip apskaičiavo baldų užimamą patalpos dalį.

22. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepasisakė dėl bendros patalpos vėdinimo, ventiliacijos sanitariniame mazge, naudojimosi dušu, patalynės, sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius. Nevertino dėl skundžiamame sprendime nurodytos skirtingos teismų praktikos, nevertino visų pareiškėjo į bylą pateiktų įrodymų, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514. Pareiškėjas vertina, kad teismas neišsprendė pagrindinio viešojo administravimo subjektų veikloje taikomo principo – „viskas, kas įstatymu nėra leista, yra draudžiama“.

23. Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad galimai buvo pažeistos jo procesinės teisės – nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos atsakovo atstovas teikė į bylą. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad į baldų užimamą plotą reikia atsižvelgti tik tais atvejais, kai yra nustatomas gyvenamojo ploto pažeidimas. Akcentuoja, kad inventoriaus ir baldų išmatavimų dydžiai bei užimamas plotas nėra reglamentuoti, be to, byloje nėra duomenų, jog likęs patalpos / kameros plotas buvo neužimtas.

24. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepripažinimas pareiškėjo atstovu nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ tinkamu atstovu yra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

25. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą.

26. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo atstovas apibendrina, kad teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

27. Atsakovo atstovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas.

28. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad atsižvelgiant į LVAT ir EŽTT praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Šiuo atveju, atsakovo atstovo vertinimu, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 27 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

30. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjui priteisė iš atsakovo atstovo 1800 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pasyviai dalyvavo įrodymų patikrinime, neįvertino pareiškėjo į bylą pateiktų įrodymų ir aplinkybių, neišreikalavo papildomų duomenų apie kalinimo sąlygas, pažymi, jog LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011).

34. Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis nurodyta LVAT suformuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle tokio pobūdžio bylose (žr. šios Nutarties 32 p.), įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažo jam tekusio gyvenamojo ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktuose nurodytus reikalavimus.

35. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Įsakymas, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

37. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini.

38. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, šiuos duomenis įvertinus pagal šios Nutarties 36 punkte nurodytoje teismų praktikoje pateiktas aiškinimo taisykles, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Todėl šioje dalyje atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neužtikrintos ploto normos ir dėl to apribotos judėjimo laisvės.

39. Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę bei pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms aptariamu aspektu atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikėtų naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

40. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo pareiškėjo privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų, susijusių su atskira ventiliacija sanitariniame mazge, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją. Higienos normos HN 134:2015 3 punkte numatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sanitariniame mazge atmetami.

41. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą.

42. Teisėjų kolegija, be kita ko, pritaria teismo vertinimui, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik bendro pobūdžio teiginius, jog kamerose buvo pelėsis, neužtikrinti apšvietimo reikalavimai, iš čiaupo bėgo rudas vanduo ir kt.), nedetalizuodamas šių savo teiginių, t. y. nenurodydamas, kuriose būtent kamerose buvo tokios sąlygos. Taigi, teismas pagrįstai neturėjo pagrindo pareiškėjo abstraktaus pobūdžio teiginių vertinti kaip pagrįstų.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo nepripažinimas nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ pareiškėjo atstovu yra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje LVAT praktikoje (žr., pvz. 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017).

44. Dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės šioje byloje, nes nebuvo supažindintas su visais atsakovo atstovo į bylą pateiktais dokumentais, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, siekdamas susipažinti su bylos medžiaga, tačiau ši teisė jam nebuvo užtikrinta (ABTĮ 49 str.).

45. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl aliarmo iškvietimo (signalizacijos) mygtukų nebuvimo, pažymėtina, kad pagal nuoseklią LVAT praktiką, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/201; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018; ir kt.) Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai, analizuojant bylos duomenų visumą apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas (žr., pvz., LVAT 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-770-442/2021).

47. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimų pobūdį ir trukmę, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu pareiškėjas net 436 paras, t. y. daugiau nei metus, buvo kalinamas neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (pažymėtina, kad iš 436 parų pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas ne 26 paras, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, tačiau 30 parų).

49. Pagal administracinių teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nors administracinėje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau pareiškėjui neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai.

50. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (1 800 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

52. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis. Vilniaus PN ir pareiškėjo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinių ir teisinių aspektų analizės bei padarytų išvadų, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. O. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė