2023-03-15 Nr. AB-6009-3-64-3-02865-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-243-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02865-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 19 000 Eur neturtinei žalai, patirtai nuo 2020 m. balandžio 30 d. iki 2021 m. lapkričio 30 d., atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2021 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Šiaulių TI direktorių, prašydamas paaiškinti, kodėl draudžiama žiūrėti televizorių po 22 val. Šiaulių TI 2021 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 17-1222 jam atsakė, kad Šiaulių TI, neleisdamas suimtiesiems / nuteistiesiems žiūrėti televizoriaus dienotvarkėje nenustatytu metu, nepažeidė teisės normų. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 2S-3983 atmetė pareiškėjo skundą dėl minėto Šiaulių TI rašto. Pareiškėjas nesutiko su minėtais raštais, nes, jo vertinimu, jie pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas tokią poziciją grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, be kita ko, 1992 m. rugsėjo 24 d. sprendimu byloje Herczegfalvy prieš Austriją, pareiškimo Nr. 10533/83.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl televizijos išjungimo 22 val. patiriantis daug neigiamų pasekmių: televizija išjungiama rodant įdomią programą, žinias ar filmą, dėl to pareiškėjas susinervina, patiria stresą, po to negali užmigti; sutrikus miegui, pareiškėjas tapo irzlus, pablogėjo jo bendra sveikatos būklė (atsirado širdies permušimai, nerimas ir pan.); tam, kad užmigtų, jam reikėtų raminančios muzikos (televizoriaus išsijungimas galėtų būti nustatytas po 30 min. arba 1 val.). Pareiškėjas pažymėjo, kad Šiaulių TI nėra psichiatro, todėl nėra galimybės kreiptis į gydytoją dėl sutrikusios nervų sistemos. Bendrosios pagalbos gydytoja paaiškino pareiškėjui, kad širdies permušimai ir gerklės skausmas atsirado „dėl nervų“.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

5. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 17-1222 buvo informuotas, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 32 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Šiaulių TI direktoriaus 2021 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 1-17 patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarke (toliau – ir Dienotvarkė) ir Departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-337 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo, tikrinimo naudojimosi ir elektros energijos sąnaudų apskaičiavimo bei išlaidų už sunaudotų elektros energiją apmokėjimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 40.1 ir 40.2 punktais, Šiaulių TI administracija nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nesuteikdama teisės žiūrėti televizorių Dienotvarkėje nenustatytu metu (nepertraukiamo miego metu).

6. Atsakovas akcentavo pareiškėjo specifinį teisinį statusą, taip pat tai, kad pareiškėjas galėjo žiūrėti televiziją kitu laiku, kuris neprieštaravo Dienotvarkės reikalavimams. Atsakovas paaiškino, jog psichiatro pareigybė priskiriama ne Šiaulių TI, o Laisvės atėmimo vietų ligoninei, ir Šiaulių TI negali būti atsakingas už kitą juridinį asmenį. Šiaulių TI yra psichologas, pareiškėjas į jį kreipėsi 4 kartus, t. y. pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kreiptis į specialistus.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. R. skundą.

8. Teismas, apsibrėždamas skundo nagrinėjimo ribas, pažymėjo, kad 2022 m. sausio 13 d. nutartimi pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo įpareigoti Šiaulių TI direktorių peržiūrėti vidaus tvarkos taisykles ir pakoreguoti jas taip, kad būtų leidžiama žiūrėti televizorių po 22 val., laikyta nepaduota. Priimtoje nagrinėti skundo dalyje pareiškėjas reikalauja priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, nes nuo 2020 m. balandžio 30 d. iki 2021 m. lapkričio 30 d. jam nebuvo leidžiama žiūrėti televizorių po 22 val.

9. Teismas iš Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1/01-110, 2020 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 1-30 ir 2021 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 1-17, kuriais patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkė, Nuteistų areštu dienotvarkės bei Nuteistųjų iki gyvos galvos dienotvarkės, nustatė, kad nepertraukiamas miegas nustatytas nuo 22.00 val. iki 6.00 val., o penktadieniais, šeštadieniais ir švenčių dienomis – nuo 22.30 val. iki 6.30 val. Teismas pažymėjo, kad, pagal Aprašo 40.1 ir 40.2 punktus, nuteistieji ir suimtieji elektros prietaisais naudojasi tik laisvalaikio metu, netrukdydami kitiems laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims ir laisvės atėmimo vietų įstaigų darbuotojams. Šiaulių TI administracija, nesuteikdama pareiškėjui teisės žiūrėti televizorių Dienotvarkėje nenustatytu metu (nepertraukiamo miego metu), nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes dienotvarkės tvirtinamos visiems tardymo izoliatoriuje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems), o ne atskiriems asmenims pagal jų pageidavimus. Be to, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas kalinimo įstaigoje, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Pareiškėjas teisę gauti informaciją žiūrint televiziją galėjo įgyvendinti kitu laiku, atsižvelgdamas į Dienotvarkės reikalavimus.

10. Teismo vertinimu, tiek Šiaulių TI 2021 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. 17-1222 „Dėl skundo nagrinėjimo“, tiek Departamento 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 2S-3983 „Dėl pareiškėjo skundo“ atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nes jie yra pagrįsti objektyviais duomenimis, konkrečiomis teisės aktų normomis, nurodyta, į ką atsižvelgdamas ir kodėl Departamentas netenkina pareiškėjo skundo. Minėto Departamento sprendimo motyvų išdėstymas pakankamas ir aiškus, kad pareiškėjas galėtų jį suprasti. Minėti raštai yra galiojantys ir nenuginčyti, nes pareiškėjas neskundė jų teismui.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Šiaulių TI nėra psichiatro, nors tokioje įstaigoje jis privalo būti, ir todėl nėra galimybės kreiptis į gydytoją dėl sutrikusios nervų sistemos. Teismas pažymėjo, kad, pagal Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2022 m. sausio 19 d. pažymą Nr. 61-130, pareiškėjas į Šiaulių TI psichologus kreipėsi 4 kartus, pokalbiai vyko 2020 m. lapkričio 19 d., 2020 m. gruodžio 23 d., 2021 m. liepos 19 d. ir 27 d.; pareiškėjas taip pat kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su 2021 m. rugsėjo 6 d. skundu Nr. 71-4096 dėl televizoriaus žiūrėjimo laiko. Iš pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu nereiškė skundų, du kartus kreipėsi į medicinos darbuotojus dėl nugaros skausmo. Pareiškėjas nesiskundė dėl sutrikusios nervų sistemos ir raštu neprašė nuvesti jį pas psichiatrą, todėl negalima konstatuoti, kad dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė jo nurodytus nepatogumus.

12. Teismas priėjo prie išvados, jog nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

III. 13. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų pripažinta, kad buvo pažeistos jo (pareiškėjo) teisės, įtvirtintos Konstitucijoje ir Konvencijoje, bei visiškai patenkintas skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

14. Pareiškėjas teigia, kad teismas neišsamiai ištyrė bylą ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, ignoravo tuos faktus, kurie patvirtina pareiškėjo teisių pažeidimą. Teismas nepaisė EŽTT išaiškinimų, pagrindžiančių, jog nustatytu miego laiku žmogaus teisės nenustoja galioti. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad Konstitucijos 25 straipsnyje yra garantuota teisė gauti viešą informaciją (televiziją), kuri nėra apribota jokiais kriterijais, pavyzdžiui, paros laiku arba įstaigos pobūdžiu. Direktoriaus įsakymu ir „Kalėjimų taisyklėmis“ yra atimama teisė gauti viešą informaciją nakties metu, todėl minėti aktai prieštarauja Konstitucijai ir, vadovaujantis Konstitucijos 7 straipsniu, yra laikytini negaliojančiais. Tai reiškia, kad šiuo atveju Šiaulių TI, Departamentas ir teismas vadovavosi negaliojančiais teisės aktais, kurie prieštarauja Konstitucijai ir Konvencijai. Be to, teismas priimtu sprendimu sukūrė pavojingą precedentą, kad Lietuvos piliečių konstitucines teises galima panaikinti vien tik direktoriaus ar ministro įsakymu.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

16. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais. Atsakovas tvirtina, kad EŽTT 1992 m. rugsėjo 24 d. sprendime byloje Herczegfalvy prieš Austriją, pareiškimo Nr. 10533/8, konstatuotos aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, o pareiškėjas savaip interpretuoja minėtą sprendimą, išimdamas sakinius iš konteksto.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo R. R. skundo reikalavimas dėl 19 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2020 m. balandžio 30 d. iki 2021 m. lapkričio 30 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekė prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, jog Šiaulių TI buvo draudžiama žiūrėti televizorių po 22 val., televizija išjungiama 22 val., o jis dėl to patyrė stresą, negalėjo užmigti, o sutrikus miegui, jis tapo irzlus, neišsimiegojęs, sutriko jo nervų sistema, atsirado širdies permušimai, nerimas, agresija. Pareiškėjas taip pat buvo nurodęs, kad Šiaulių TI nėra psichiatro, nors tokioje įstaigoje toks gydytojas privalo būti, o jis neturėjo galimybės kreiptis pas gydytoją dėl sutrikusios nervų sistemos.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijų nepripažino pagrįstomis ir nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, t. y. būtinųjų sąlygų, reikalingų tam, kad galėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, pakartodamas skundo argumentus, laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti patenkintas. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė EŽTT išaiškinimų, pagrindžiančių, jog nustatytu miego laiku žmogaus teisės nenustoja galioti, neatsižvelgė, jog Konstitucijos 25 straipsnyje yra garantuota teisė gauti viešą informaciją (televiziją), kuri nėra apribota jokiais kriterijais.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad byloje iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1/01-110 patvirtintos „Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės“, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2020 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 1-30 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1/01-110 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės patvirtinimo pakeitimo“, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2021 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 1-17 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkių patvirtinimo“ patvirtintų Suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės, Nuteistųjų areštu dienotvarkės, Nuteistųjų iki gyvos galvos dienotvarkės nustatyta, jog šios bylos ginčo laikotarpiu nepertraukiamo miego laikas buvo nuo 22.00 val. iki 6.00 val., o penktadieniais, šeštadieniais ir švenčių dienomis nepertraukiamo miego laikas buvo nuo 22.30 val. iki 6.30 val.

22. Departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-337 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo, tikrinimo, naudojimosi ir elektros energijos sąnaudų apskaičiavimo bei išlaidų už sunaudotą elektros energiją apmokėjimo laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 40.1 ir 40.2 punktuose nurodyta, kad nuteistieji ir suimtieji elektros prietaisais naudojasi tik laisvalaikio metu, netrukdydami kitiems laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims ir laisvės atėmimo vietų įstaigų darbuotojams.

23. Suėmimo vykdymo įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi iki 2023 m. sausio 1 d.), nustatančio kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį (1 str.), 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai.

24. Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemones. Prie tokių priemonių yra priskiriamos: 1) tardymo izoliatorių apsauga; 2) teisės ir suėmimo vykdymo režimo pažeidimų prevencija ir atskleidimas; 3) įėjimo į tardymo izoliatorius ir išėjimo iš jų tvarka; 4) tardymo izoliatorių vidaus tvarka; 5) dienotvarkė; 6) tardymo izoliatorių administracijos veiksmai susidarius ypatingai situacijai (suimtųjų riaušių, grupinio pasipriešinimo tardymo izoliatoriaus administracijai ar neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių tardymo izoliatoriaus vidaus tvarką, įkaitų grobimo atvejais). To paties straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad suimtųjų dienotvarkėje privalo būti numatytas darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi, socialinėms ir psichologinėms programoms skirtas laikas. Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad kalinimo įstaigos dienotvarkėje numatytas režimas iš esmės gali būti siejamas su tvarkos kalinimo įstaigoje bendru palaikymu, siekiu sukurti būtinas sąlygas normaliai įstaigų veiklai, visapusiškai užtikrinti nuteistiesiems, suimtiesiems teisės aktų suteikiamas ir garantuojamas teises, motyvuoti asmenis teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti kalinimo įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr. 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-849-858/2015).

26. Taigi Šiaulių TI, siekdamas užtikrinti tvarką, taip pat ir jam iškeltų uždavinių įgyvendinimą, pagrįstai ir teisėtai buvo patvirtinęs Dienotvarkę, kuri atspindi suimtiesiems, nuteistiesiems skirtas darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi, socialinėms ir psichologinėms programoms laiką.

27. Aptartuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad Dienotvarkėje nustatyto nepertraukiamo miego laiku suimtieji negali žiūrėti televizoriaus, todėl turi būti remiamasi bendraisiais teisės pagrindais. Visų pirma pažymėtina, jog EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

28. Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad draudžiant suimtiesiems Dienotvarkėje nustatyto nepertraukiamo miego laiku žiūrėti televizorių, yra siekiama pozityvių tikslų: užtikrinti režimą kalinimo įstaigoje, saugoti ir užtikrinti kitų asmenų teisę į poilsį. Tokia priemonė bendrąja prasme yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamiems tikslams užtikrinti.

29. Teismų praktikoje sprendžiama, kad nuteistiesiems, kurie nakties metu, kuris pagal dienotvarkę yra skirtas miegui, televizoriaus žiūrėjimas yra pagrindas skirti nuteistajam nuobaudą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1386-662/2018).

30. Akcentuotina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovo atstovą dėl galėjimo naktį žiūrėti televizorių, nenurodė jokių svarbių aplinkybių, dėl kurių jam turėjo būti padaryta išimtis ir konstatuota, jog minėtas ribojimas negali būti taikomas pareiškėjui dėl to, kad toks televizoriaus žiūrėjimas būtinas tam, jog būtų įgyvendintos, užtikrintos jam Konstitucija garantuojamos teisės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas teisę gauti informaciją per televiziją galėjo kitu laiku, laikydamasis Dienotvarkės reikalavimų, o ne miegui skirtu laiku.

31. Pareiškėjo šioje byloje akcentuojamame EŽTT 1992 m. rugsėjo 24 d. sprendime byloje Herczegfalvy prieš Austriją, pareiškimo Nr. 10533/83, nėra nurodyta jokių išaiškinimų, kad suimtiesiems turi būti leidžiama nakties metu, nepaisant nustatytos dienotvarkės, žiūrėti televizorių.

32. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos tuo, kad Šiaulių TI nebuvo psichiatro, nes byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl sutrikusios nervų sistemos prašė nuvesti jį pas psichiatrą, o pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas pirminės gydytojų apžiūros metu skundėsi nugaros ir dešiniojo šono skausmu po sumušimo, bylai aktualiu laikotarpiu skundų neturėjo, du kartus kreipėsi į Šiaulių TI medicinos dalį dėl nugaros skausmo. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo teikiama psichologų pagalba (pareiškėjas kreipėsi 4 kartus).

33. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė