2022-06-08 Nr. AB-15229-3-61-3-00783-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2669-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00783-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja M. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 21S59205 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini).

2.2. Atsakovas, spręsdamas dėl kylančios grėsmės privalėjo kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjai galintį kilti pavojų ir surinkti naujausius ir aktualiausius duomenis, ne tik bendro pobūdžio informaciją, bet ir informaciją, susijusią su pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovas neįvertino individualios pareiškėjos ekonominės būklės ir jos padėties kilmės valstybėje, neatliko atskyrimo nuo ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Sprendimo kontekste atsakovas neištyrė ir nenustatė, ar pareiškėjos situacijoje nėra aplinkybių, kilmės valstybės poveikio priemonių ir politikos, tame tarpe ir neoficialios, dėl kurios pareiškėjai būtų daromas poveikis, ar realu, jog grąžinus pareiškėją į kilmės šalį ji nepatirs persekiojimo ar kankinimo ir kitokio nežmoniško elgesio.

2.3. Ji nesutinka su tuo, kad jos pasakojimas savaime nėra detalus, nuoseklus bei nėra patvirtintas patikimais įrodymais, o tam tikri pasakojimo epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio. Atsakovas suteikė perdėtą reikšmę jos pasakojimo formai, kuri yra nulemta individualių savybių, tačiau nevykdo pareigos objektyviai ir atidžiai rinkti įrodymus.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pažymėjo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

3.2. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl ji neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, Departamentas nustatė, kad pareiškėjos kilmės valstybėje gyvenamojoje vietovėje ginkluoti konfliktai nevyksta. Atsižvelgęs į tai atsakovas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (pvz. tai, kad pareiškėjai ateityje dėl kokių nors priežasčių kilmės valstybėje nekils grėsmė), nes tai laikytina pernelyg aukštu įrodinėjimo standartu. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjos papasakota istorija neparemta jokiais objektyviais duomenimis ir nepasižymi informatyvumu ir nuoseklumu, pasakojimui trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, tam tikri pasakojimų epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio, pasakojimo metu keitėsi. Vertinant pareiškėjos istoriją, tariamų persekiotojų motyvai – kodėl jie siekė susidoroti su prieglobsčio prašytoja bei tikslai – ko jie pasiektų susidorojimu, nėra paaiškinami. Tiesioginių grasinimų pareiškėja nepatyrė. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis – jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, pareiškėja nepateikė.

3.4. Tariamas pareiškėjos persekiotojas nėra valstybinis subjektas, pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo.

3.5. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymo negrindė bloga savo ekonomine padėtimi ir ginčijamame sprendime nėra konstatuota, jog pareiškėja iš kilmės valstybės išvyko dėl ekonominių priežasčių.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjos M. L. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 21S59205 rezoliucinės dalies 3 punktą – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėja pasakojo, jog (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas taip pat įvertino atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas ištyrė bei įvertino visą aktualią su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją apie kilmės valstybę. Pasak pareiškėjos ji (duomenys neskelbtini). Remiantis 2021 metais ACCORD pateiktais duomenimis (duomenys neskelbtini) nebuvo užregistruota nė viena auka. Atsižvelgiant į tai, atsakovas įvertinto potencialios grėsmės riziką pagal pareiškėjos pateiktą pasakojimą ir kilmės valstybės informaciją, o tai leido teismui padaryti išvadą, jog tyrimas dėl pareiškėjos prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kad pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikimų.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nepateikė jokių konkrečių detalių ir argumentų dėl to, kodėl, jos manymu, ji gali būti nužudyta. Pareiškėja savo baimę būti nužudytai grindžia iš esmės vien tik bendro pobūdžio aplinkybėmis, kurios nėra susijusios su jos asmeniu. Pareiškėja tik spėlioja, kad (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, tai yra pareiškėjos subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais kitais įrodymais ar bent jau konkrečiomis įvykių aplinkybėmis. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas, pareiškėja painiojosi savo pasakojime, nurodydavo vis kitas įvykių datas, o įvertinus tai, kad pareiškėjos pasakojime yra prieštaravimų, atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl jai kylančios grėsmės kilmės šalyje kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos pateiktų faktų patikimumo.

9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojai turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas, ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jai gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje nėra. Pareiškėjos skundo argumentai neleido teismui suabejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjai negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta VSAT pareigūnų ir pristatyta į užkardą, kas patvirtina, jog pareiškėja pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo amžių, kas verčia abejoti pareiškėjos bendru patikimumu. Taigi, Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėja slėpsis ir nusprendė vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

11. Skundžiamame teismo sprendime konstatuota, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padariusi teisės pažeidimų. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų sąlygoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą, todėl pareiškėjos situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjui nustatomas trijų metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėja buvo išsiųsta ir jos pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

III. 12. Pareiškėja M. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti visa apimtimi.

13. Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 - 3 punktus bei pažymi, kad nurodė konkrečiais ir objektyvias aplinkybes, kurios pagrindžia jai kylančią grėsmę kilmės valstybėje.

14. Pareiškėja teigia, kad atsakovas neįvykdė savo pareigos surinkti visapusišką informaciją apie situaciją jos kilmės valstybėje, neįvertino individualių pareiškėjos aplinkybių.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas nurodė, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

20. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 22. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Migracijos departamentas neteisingai nustatė, kad nėra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pareiškėjai suteikti pabėgėlio statuso, nes pareiškėja jos kilmės valstybėje susidūrė su pavojumi gyvybei dėl (duomenys neskelbtini).

23. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

24. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

25. Svarstant šį argumentą reikšminga, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008 ir 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015 ir kt.). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011 ir 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015 ir 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

26. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prieglobsčio bylose siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

27. Remiantis pareiškėjos pasakojimu byloje nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini).

28. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas atliko išsamią pareiškėjos pasakojimo analizę lygindamas ją įvairiais aspektais. Teismas nustatė, kad pareiškėjos istorija nepasižymi informatyvumu ir nuoseklumu, nėra paremta objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, tam tikri pasakojimų epizodai yra akivaizdžiai improvizacinio pobūdžio, keitėsi pasakojimo metu, pokalbių metu keitėsi ir tariami persekiotojai, pareiškėja painiojosi laikotarpiuose. Prieglobsčio prašytojos teigimu, (duomenys neskelbtini).

29. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios aplinkybės, kurias nurodė pati pareiškėja, patvirtina, jog jai realus pavojus negresia – jai nebuvo grasinta, ji buvo grįžusi namo ir iš kilmės valstybės išvyko tik po kurio laiko. Pareiškėjos pasakojimas buvo nekonkretus ir abstraktus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai abejojo pareiškėjos nuoširdumu. Šią teismo poziciją sustiprina aplinkybė, kad pareiškėja buvo pateikusi ir melagingą informaciją apie savo amžių. Tačiau net ir tuo atveju, jei pareiškėjos pasakojimas apie įvykius kilmės valstybėje yra teisingas, tai nėra pagrindas jai suteikti pabėgėlio statusą. Matyti, kad galimai (duomenys neskelbtini), tiesioginės grėsmės dėl savo veiklos nepatyrė. Pareiškėja savo baimę būti nužudytai grindžia iš esmės vien tik bendro pobūdžio aplinkybėmis, kurios nėra susijusios su jos asmeniu. Ji tik spėlioja, kad (duomenys neskelbtini). Ši pareiškėjos nurodyta aplinkybė yra jos subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais kitais įrodymais ar bent jau konkrečiomis įvykių aplinkybėmis.

30. Šiuo atveju tariamas pareiškėjos nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis – jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, prieglobsčio prašytoja nepateikė. Pareiškėja taip pat negalėjo nurodyti, kas yra ją galintis persekioti subjektas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad tai gali būti valstybinis subjektas.

31. Apeliaciniame skunde pateikiami bendro pobūdžio argumentai, susiję su pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais, tačiau nėra konkrečiai nurodyta, kaip atsakovas ar pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjos individualią situaciją ar netinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kad byloje neįvertinta individuali pareiškėjos situacija neatitinka tikrovės, nes skundžiamuose sprendimuose analizuojama būtent individuali pareiškėjos situacija.

32. Papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio prasme – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog turi egzistuoti individualios asmens savybės, dėl kurių žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės gali būti pažeidžiamos (EŽTT, Vilvarajah ir kiti v. Jungtinė Karalystė, Nr. 45/1990/236/302-306,1991-09-26). Atsakovo atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojai turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jai gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra.

33. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, kurios turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi, nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

34. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

35. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

36. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

37. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 straipsnio 3 dalies a–e punktai). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 straipsnio 5 dalies a–e punktai). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 4 straipsnyje.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjos pateiktais paaiškinimais apie jos situaciją. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjos argumentus ir jos pasakojimą, informaciją apie kilmės valstybę. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta informacija nepaneigia atsakovo padarytų išvadų, ji yra bendro pobūdžio ir savo turiniu nėra kitokia, nei atsakovo rinkta ir vertinta informacija. Kaip minėta, pareiškėjos pasakojimas nebuvo pakankamai nuoseklus tiek, kiek tai susiję su jos neigiama patirtimi kilmės valstybėje, o jos nurodytos aplinkybės nepatvirtina pagrindo suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Pirmosios instancijos teismas kartu įvertino ir pareiškėjos nurodytą neteisingą informaciją dėl jos amžiaus.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. L. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė