2015-10-08 Nr. AB-19429-3-61-3-04580-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1596-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04580-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) grąžinti jam į asmeninę sąskaitą neteisingai ir neteisėtai išskaičiuotus pinigus už elektros energiją už laiką, kai jis nesinaudojo kompiuteriu, užtikrinti, kad ateityje iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos būtų išskaičiuotos tik išlaidos už sunaudotą elektros energiją proporcingai naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laikui, taip pat priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas paaiškino, kad iš jo asmeninės sąskaitos buvo išskaičiuotos lėšos už jo nesunaudotą elektros energiją, t. y. pinigai buvo išskaičiuoti ir už dienas, kuriomis pareiškėjas kompiuteriu nesinaudojo. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad dėl to nuteistieji nėra ugdomi taupyti elektros energiją, derinti savo pajamas ir išlaidas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl to jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į jo skundą nebuvo reaguota, todėl jis pateikė skundą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), bet Kalėjimų departamentas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. 2S-5156 jo skundo netenkino. Pareiškėjas teigė, kad pinigai iš asmeninės sąskaitos gali būti išskaičiuoti tik už realiai sunaudotą elektros energiją. Taip pat akcentavo, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, sumažėjo jo pasitikėjimas savimi.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 28–30) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad išlaidos elektros energijai už nuteistųjų naudojimąsi elektros prietaisais apskaičiuojamos atsižvelgiant į vidutinę jų veikimo trukmę per parą ir jų galingumą, atskirai kiekvienam elektros prietaisui. Iš nuteistojo paėmus elektros prietaisą ar jam atsisakius juo naudotis, tai pažymima tam skirtame žurnale. Tuo tarpu teisės aktai nenumato pareigos Lukiškių TI-K administracijai tiksliai apskaičiuoti turimų elektros prietaisų naudojimo laiką ir jų suvartotą elektros energijos kiekį. Lukiškių TI-K papildomai akcentavo, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 10 d. kreipėsi į įstaigos administraciją su prašymu dėl informacijos pateikimo apie tai, kada jis iš specialiai įrengtos spintelės neėmė savo kompiuterio klaviatūros ir pelės. Tačiau 2014 m. spalio 21 d. prašyme įstaigos administracijai pareiškėjas nurodė, kad nepageidauja raštiško atsakymo į jo 2010 m. spalio 10 d. prašymą, kadangi jam žodžiu buvo paaiškinta naudojimosi kompiuteriu bei apmokėjimo už sunaudotą elektros energiją tvarka. Atitinkamai Lukiškių TI-K 2014 m. spalio 27 d. raštu Nr. 96-2253 buvo nutraukta pareiškėjo 2010 m. spalio 10 d. prašymo nagrinėjimo procedūra. Taigi, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju įstaigos pareigūnai veikė tinkamai, teisėtai, nepažeisdami teisės aktų, o pareiškėjo teiginiai, jog jis dėl nagrinėjamoje byloje nurodytos situacijos patyrė žalą, yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 38–41) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyvaus pobūdžio pareiškimais, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog išlaidos elektros energijai buvo paskaičiuotos už laikotarpius, kai jis buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, ar lėšos buvo išskaičiuojamos, kai jis nutraukė naudojimąsi elektros prietaisu. Be to, atkreipė dėmesį, kad nuostata, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji už elektros energiją, suvartotą naudojantis asmeniniais elektros prietaisais, moka patys, įtvirtinta įstatymu, o pareiškėjo atžvilgiu taikomos visiems nuteistiesiems galiojančios taisyklės, todėl visiems nuteistiesiems mokestis už naudojamą elektros energiją yra skaičiuojamas vienodai. Kartu akcentavo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. V-46 patvirtintomis Nuteistųjų naudojamų daiktų elektros energijos sąnaudų apskaičiavimo ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apmokėjimo taisyklėmis (toliau – ir Apmokėjimo taisyklės) nustatytas teisinis reguliavimas yra aiškus, paskelbtas, todėl pareiškėjas gali planuoti savo mėnesio išlaidas už suvartotą elektros energiją naudojantis asmeniniais elektros prietaisais, taip pat gali nutraukti naudojimąsi elektros prietaisu, tokiu atveju išlaidos nebūtų skaičiuojamos. Kalėjimų departamentas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. skundą išnagrinėjo tinkamai, savo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 2S-5156 pagrindė galiojančiais teisės aktais, nurodė jo apskundimo tvarką, todėl šis sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Papildomai pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti jam neturtinės žalos, Kalėjimų departamentas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios patvirtintų jam padarytą tariamą turtinę ir neturtinę žalą. Atsižvelgęs į tai, manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai tik siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 77–80) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalis nustato, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje, o pareigos – BVK 12 straipsnyje. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja atitinkami BVK skyriai. BVK 96 straipsnyje yra įtvirtinta specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė naudotis televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais, kuriuos laikyti pataisos įstaigose nedraudžiama.

BVK 96 straipsnio 3 dalyje (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų, t. y. už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytų ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotų televizorių, kompiuterių, vaizdo leistuvų ir garso grotuvų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų, elektros energijos sąnaudos apskaičiuojamos ir išlaidos už sunaudotą elektros energiją apmokamos pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintas taisykles.

Taigi, nuostata, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji už elektros energiją, suvartotą naudojantis asmeniniais elektros prietaisais, moka patys, įtvirtinta įstatymu. Apmokėjimo taisyklės (patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. V-46, iš dalies pakeistos 2010 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-123, 2012 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-11 ir 2012 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. V-200) nustato šios įstatymo normos įgyvendinimo tvarką ir yra priimtos Kalėjimų departamento direktoriui vykdant įstatymų leidėjo pavedimą, nurodytą BVK 96 straipsnio 3 dalyje.

Apmokėjimo taisyklės detaliai reglamentuoja elektros energijos sąnaudų apskaičiavimo tvarką, atsižvelgiant į aiškiai apibrėžtus kriterijus: konkretaus elektros prietaiso galią, realią naudojimosi trukmę per parą, atsižvelgiant į nuteistųjų dienotvarkę ir vadovaujantis protingumo principu (Apmokėjimo taisyklių 2, 3 p.). Taip pat nustatyti atvejai (Apmokėjimo taisyklių 8 p.), kuriais lėšos už sunaudotą elektros energiją iš nuteistųjų neišskaičiuojamos (išlaidos už barzdaskučių ir radijo imtuvų, kurių galia iki 10 W, sunaudotą elektros energiją); nustatyta nuteistųjų naudojamų asmeninių elektros prietaisų apskaitos tvarka (Apmokėjimo taisyklių 8, 9, 11 p.);

šių prietaisų sunaudotos elektros energijos apskaičiavimo taisyklės, taikant pataisos įstaigai tiekiančio elektros energiją tiekėjo nustatyto pirmos grupės buitiniams (privatiems) vartotojams vienos laiko zonos elektros energijos tarifą, bei apskaičiuotos sumos nurašymo iš nuteistojo sąskaitos tvarka (Apmokėjimo taisyklių 4, 5, 6, 10, 11 p.); taip pat nuteistųjų supažindinimo su apskaičiuotomis apskaitos periodo (vieno mėnesio) išlaidomis už sunaudotą elektros energiją tvarka (Apmokėjimo taisyklių 7 p.).

Šiame kontekste teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas yra gavęs elektros prietaisus, tarp jų – nuo 2011 m. gruodžio 21 d. yra gavęs 350 W galingumo kompiuterį, kurį 2012 m. rugsėjo 11 d. padėjo į sandėlį, o nuo 2012 m. gruodžio 18 d. yra gavęs kitą kompiuterį. Atsižvelgęs į tai, pabrėžė, kad nors aptarti lėšų už elektros energiją apskaičiavimo principai iš esmės sieja išskaičiuotinas lėšas su realiai sunaudotu elektros energijos kiekiu, pagal nustatytą tvarką apskaičiuojant išskaičiuotinas lėšas yra galimi neesmingi faktinių sąnaudų ir išskaičiuotų išlaidų santykio pokyčiai, tačiau, įvertinus šių išlaidų dydį, būtų neproporcinga įpareigoti atsakovą užtikrinti, kad šių pokyčių būtų besąlygiškai išvengta. Teismas atkreipė dėmesį, jog siekdamas išvengti šių išlaidų pareiškėjas turėjo galimybę pareikšti apie atsisakymą naudotis elektros prietaisais. Juolab kad išlaidų apskaičiavimo tvarka buvo patvirtinta ir paskelbta iki ginčijamų atsakovo Lukiškių TI-K veiksmų, todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo žinoti, kaip gali įgyvendinti savo teises. Be to, pareiškėjui pateikus skundą, Kalėjimų departamentas 2014 m. spalio 3 d. raštu Nr. 2S-5156 papildomai išaiškino pareiškėjui ginčijamų išskaičiuotinų lėšų apskaičiavimo tvarką bei nurodė, kokių veiksmų jis turi imtis, kad papildomas mokestis už elektros prietaisų sunaudotą elektros energijos kiekį nebūtų imamas. Taigi, teismas sprendė, jog pagal aptartą teisinį reguliavimą, pareiškėjas gali planuoti savo mėnesio išlaidas už suvartotą elektros energiją naudojantis asmeniniais elektros prietaisais. Teismas kartu akcentavo, kad teismų praktikoje iš esmės analogiškose bylose nebuvo nustatyta, jog pareiškėjo ginčijama lėšų už nuteistųjų suvartotą elektros energiją apskaičiavimo ir išskaičiavimo iš nuteistųjų asmeninių sąskaitų tvarka būtų neteisėta (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-98/2014).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, jog atsakovas vykdė teisės aktais jam suteiktas pareigas, ginčo santykių teisinio reguliavimo nepažeidė, be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, todėl konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas V. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88–89), prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad, jo manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo bei protingumo principus ir neišsprendė pareiškėjo problemos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nuo 2011 m. gruodžio 21 d. jis yra gavęs 350 W galingumo kompiuterį, kurį 2012 m. rugsėjo 11 d. padėjo į sandėlį, tačiau nuo 2012 m. gruodžio 18 d. vėl jį paėmė iš sandėlio, o ne gavo kitą kompiuterį, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Taip pat akcentuoja, kad visiems įstaigoje laikomiems asmenims turi būti taikomos vienodos sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos išskaičiuotų išlaidų už elektros energiją už naudojimąsi kompiuteriu teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad minėtos išlaidos iš jo asmeninės sąskaitos buvo neteisingai ir neteisėtai išskaičiuotos už laiką, kai jis realiai nesinaudojo kompiuteriu, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir iš esmės padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

Juolab kad juos patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 5–7, 10, 31–35, 42–64), o pareiškėjas nepateikė juos paneigiančių duomenų. Naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, apeliantas taip pat nenurodė. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas, be kita ko, priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su, jo manymu, neteisingu ir neteisėtu išlaidų už elektros energiją už naudojimąsi kompiuteriu išskaičiavimu iš jo asmeninės sąskaitos, atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) išlaidų už elektros energiją už naudojimąsi kompiuteriu išskaičiavimo iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos aspektu byloje nenustatyti, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, taigi nėra ir pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gavęs 350 W galingumo kompiuterį, tai patvirtina byloje esantis pareiškėjo naudojamų elektros prietaisų sąrašas, su kuriuo jis buvo supažindintas pasirašytinai (b. l. 35). Atitinkamai aplinkybė, ar nuo 2012 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas gavo kitą kompiuterį, ar iš sandėlio paėmė anksčiau gautą kompiuterį, nagrinėjamu atveju esminės teisinės reikšmės ginčo išsprendimui neturi, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jis nuo 2012 m. gruodžio 18 d. gavo kitą kompiuterį, atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas.

Tuo tarpu Apmokėjimo taisyklių 5 punkte inter alia įtvirtinta, kad tuo atveju, kai nuteistasis pataisos įstaigoje buvo ne visą mėnesį, išlaidos už sunaudotą elektros energiją apskaičiuojamos paros išlaidas dauginant iš pataisos įstaigoje nuteistojo realiai būtų dienų skaičiaus. Be to, remiantis Apmokėjimo taisyklių 8 punktu, jei elektros prietaisas yra iš nuteistojo paimtas BVK 96 straipsnio 4 dalyje nustatytais pagrindais ar nuteistasis atsisakė naudotis elektros prietaisu, tai pažymima sąraše, nurodant nutraukimo naudojimusi elektros prietaisu datą.

Tačiau minėtame pareiškėjo naudojamų elektros prietaisų sąraše tokios aplinkybės nenurodytos, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu iš Lukiškių TI-K išvykęs nebuvo (b. l. 5, 34, 50). Byloje taip pat nenustatytos kitos aplinkybės, kai lėšos už sunaudotą elektros energiją iš nuteistųjų neišskaičiuojamos, o teisės aktai nenustato pareigos pataisos įstaigos administracijai kiekvienu konkrečiu atveju tiksliai apskaičiuoti įstaigoje laikomų asmenų naudojamų elektros prietaisų suvartotą elektros energijos kiekį pagal faktinį jų naudojimo laiką.

Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad nors pagal BVK ir Apmokėjimo taisyklių nuostatas nuteistiesiems leidžiama naudotis įvairiais elektros prietaisais, už suvartotą elektros energiją jie turi atsiskaityti Apmokėjimo taisyklių nustatyta tvarka. Tačiau nuteistieji gali ir neįgyvendinti teisės naudotis elektros prietaisais arba nutraukti naudojimąsi (turi teisę nesinaudoti tam tikru elektros prietaisu ir atiduoti jį į sandėlį). Atitinkamai priėmus Apmokėjimo taisykles ir sureguliavus nuteistųjų naudojamų daiktų elektros energijos sąnaudų apskaičiavimo ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apmokėjimo klausimą visų nuteistųjų atžvilgiu, pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti kokių nors išimčių.

Taigi pareiškėjui yra taikomos visiems nuteistiesiems galiojančios taisyklės, todėl negalima konstatuoti, kad jis yra ar gali būti kaip nors diskriminuojamas, kadangi visiems nuteistiesiems mokestis už naudojamą elektros energiją yra skaičiuojamas vienodai. Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kaip minėta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos.

Atsižvelgiant į tai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Atitinkamai šiuo atveju taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Lukiškių TI-K grąžinti jam į asmeninę sąskaitą išskaičiuotus pinigus už elektros energiją už naudojimąsi kompiuteriu bei išvestinį reikalavimą užtikrinti, kad ateityje iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos būtų išskaičiuotos tik išlaidos už sunaudotą elektros energiją proporcingai naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laikui.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius