2021-01-13 Nr. AB-1137-3-64-3-00863-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-169-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00863-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė:

1.1. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64)DV_S-3056 ir Valdybos 2019 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2128.

1.2. Įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą, priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos pagal Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį skyrimo pareiškėjai.

1.3. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo ir teisingumo principams.

2. Pareiškėja nurodė, kad Valdybos Alytaus skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.64)DV-S-3056 atsisakė jai skirti ilgalaikio darbo išmoką, motyvuodamas tuo, jog pareiškėja iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, todėl nepatenka į Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Pareiškėjos teigimu, ji atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, nes iki momento, kai teismo nutartimi buvo nuspręsta likviduoti įmonę, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia. Dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi darbdavys, kuris ir nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją. Iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Įstatymo 14 str. 1 d. 1 p., 3 d.). Be to, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėja išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjos konstitucines teises. DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Priešingas įstatymo aiškinimas reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą. Atsakovo Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies interpretacija prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 23 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 2 daliai, kur numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 52 straipsniui, kur numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teises gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

3. Atsakovas Valdybos Alytaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Valdybos Alytaus skyrius nurodė, kad pareiškėjos darbo santykiai su darbdaviu buvo nutraukti pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, t. y. ne tuo pagrindu, kurį imperatyviai numato Įstatymas, reglamentuojantis sąlygas, būtinas ilgalaikio darbo išmokai gauti, todėl nebuvo teisinio pagrindo skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. Pasikeitus Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenims apie pareiškėjos atleidimo iš UAB „Banga Elektronics“ pagrindą taip, kad būtų įgyvendintos visos Įstatyme numatytos sąlygos teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, atsakovas galėtų peržiūrėti pareiškėjos prašymą ilgalaikio darbo išmokai skirti. Įstatymas reglamentuoja skirtingas garantijas darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su darbdaviu dėl skirtingų pagrindų, negalima tapatinti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės su darbo sutarties nutraukimu dėl darbdavio bankroto. Pareiškėjos darbo santykiai nutrūko dėl darbdavio nemokumo, pareiškėja įgijo teisę į išmoką iš Garantinio fondo lėšų, tokia išmoka pareiškėjai skirta Valdybos Alytaus skyriaus 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą, remdamasi iš esmės analogiškais argumentais, kuriuos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė Valdybos Alytaus skyrius, skundą prašė atmesti.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. spalio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjos D. K. skundą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja 2019 m. vasario 7 d. kreipėsi į Valdybos Alytaus skyrių su prašymu skirti ilgalaikio darbo išmoką; Valdybos Alytaus skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.64)DV_S-3056 nurodė, kad pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 10 d. atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, todėl neįgijo teisės į ilgalaikio darbo išmoką pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį; Valdyba 2019 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2128 pritarė Alytaus skyriaus sprendimui.

8. Vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad darbo funkcija gali tapti pertekline dėl organizacinių darbdavio pertvarkymų (pvz., keičiama organizacinė struktūra, panaikinama atitinkama pareigybė) ar kitų ekonominių, technologinių priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Todėl pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos teiginį, kad iki įmonės likvidavimo, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, t. y. kad darbuotojo atliekama funkcija darbdaviui tapo pertekline. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas, pagal kurį darbuotojas atleidžiamas, kai teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys, yra susijęs ne su bankroto bylos iškėlimu darbdaviui (DK 57 straipsnyje numatyti atleidimo pagrindai nėra sietini su darbdavio nemokumu), o su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.107 straipsnyje arba 2.131 straipsnyje nustatytais pagrindais. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė pareiškėjos teiginius, kad DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojams.

9. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pareiškėja atleista pagal DK 62 straipsnį. Darbuotojas, atleistas pagal DK 62 straipsnį, neįgyja teisės į ilgalaikio darbo išmoką, numatytą DK 57 straipsnio 9 dalyje. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Valdybos Alytaus skyrius pagrįstai vadovavosi Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl naikinti 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64)DV_S-3056 bei įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą iš naujo nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Valdyba išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos skundą, todėl naikinti jos 2019 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2128 taip pat nėra pagrindo.

10. Įvertinęs pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, o abejonių dėl Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai teismui nekilo.

III. 11. Pareiškėja D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai, turintys įmonėje ilgalaikio darbo stažą, be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami nemokant ilgalaikio darbo išmokos iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kuriems mokama ilgalaikio darbo išmoka, kai įmonė nėra bankrutavusi, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

12. Pareiškėja palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kituose DK straipsniuose (pvz., 59 ar 62 str.) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais, todėl komentuojamas straipsnis yra bendroji norma, lyginant su DK 57 straipsniu, reglamentuojančiu darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo darbo santykių teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principais. Apeliaciniame skunde pažymima, jog vienas iš bankroto procedūros tikslų yra įmonės likvidavimas, kai nėra galimybės atkurti įmonės mokumo, todėl pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir jos pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai (DK 57 str. 1 d. 5 p.). Priešingas Įstatymo aiškinimas reikštų pareiškėjos diskriminavimą. Pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl laikė nepagrįstais pareiškėjos argumentus dėl Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai. Įstatymo 1 straipsnyje ir 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas minimalus darbuotojo apsaugos lygis darbdaviui tapus nemokiam ir papildoma (išskirtinė) finansinė garantija atleistam darbuotojui ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju, t. y. diskriminuojami darbuotojai, atleisti darbdaviui tapus nemokiam. Būtent darbdavys daugeliu atveju sprendžia, kuriuo momentu atleisti darbuotojus, kai dėl blogėjančios finansinės būklės mažėja darbuotojų poreikis, todėl vienodais požymiais apibūdinamų darbuotojų darbo teisių apimtis priklauso nuo vienasmenio darbdavio sprendimo, o tai yra nesuderinama su teisinės valstybės principu.

13. Atsakovas Valdybos Alytaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus, apeliacinį skundą prašo atmesti.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ginčas byloje kilo dėl Valdybos Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (9.64)DV_S-3056, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas skirti jai ilgalaikio darbo išmoką, taip pat Valdybos 2019 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2128, kuriuo minėtas Alytaus skyriaus sprendimas palinktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad darbuotojas, atleistas pagal DK 62 straipsnį, neįgyja teisės į Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą ilgalaikio darbo išmoką.

17. Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad iki UAB „Banga Electronics“ likvidavimo ji atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto, vėliau – DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, todėl jai turėjo būti skirta ilgalaikio darbo išmoka. Pareiškėja taip pat mano, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo bei teisingumo principams.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas, kurio 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši Įstatymo viešosios teisės norma yra aiški ir imperatyvi. Asmeniui, kuris nėra atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, negali būti skiriama ilgalaikio darbo išmoka pagal Įstatymą.

21. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėja iš darbo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, ir nėra duomenų, kad ji buvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį. DK (pareiškėjos atleidimo metu galiojusi 2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1430 redakcija) 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalis nustato, kad per tris darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos darbuotojai raštu įspėjami apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir ne anksčiau kaip po penkiolikos darbo dienų nuo tokio įspėjimo su jais nutraukiamos darbo sutartys. Jeigu tenkinamos šio kodekso 63 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, turi būti taikomos šio kodekso 63 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal DK 62 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje numatytu atveju atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Taigi DK yra numatytas atskiras kompensacijos mechanizmas, skirtas tiems atvejams, kai įmonė bankrutuoja.

22. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pagal UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraišką Nr. GF_PR1E-4711, Valdybos Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 „Dėl garantinio fondo lėšų skyrimo“ pareiškėjai paskyrė ir išmokėjo 2 006,97 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 8 straipsnio 4 dalį (garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam) (b. l. 31).

23. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir su jomis susijusį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek Valdybos Alytaus skyrius, priimdamas 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64)DV_S-3056, tiek Valdyba, priimdama 2019 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2128, pagrįstai nustatė, kad pareiškėja nepateko į Įstatymo 9 straipsnio taikymo sritį, ir neskyrė jai ilgalaikio darbo išmokos. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose bylose, kuriose buvo sprendžiamas ilgalaikio darbo išmokos skyrimo dėl UAB „Banga Electronics“ bankroto atleistiems šios įmonės darbuotojams klausimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2873-1062/2020 ir A-2967-756/2020).

24. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimus, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimus).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.).

26. Vertinant pareiškėjos prašymą spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams, pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną prašant tirti teisės normos prieštaravimą konkrečiam Konstitucijos straipsniui būtina pagrįsti savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėja jokių teisinių argumentų, kodėl jos prašoma tirti Įstatymo nuostata prieštarauja jos nurodytiems Konstitucijos straipsniams ir principams nepateikė, nurodė tik tai, kad, jos nuomone, iš esmės vienodais požymiais apibūdinamų darbuotojų darbo teisių apimtis tampa priklausoma nuo vienasmenio darbdavio sprendimo, o tai, pasak jos, nesuderinama su teisinės valstybės ir lygybės principais.

27. Kaip minėta, byloje nustatyta (žr. šios nutarties 22 pastraipą), kad pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka buvo išmokėta kompensacija. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą), taip pat Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, yra akcentavęs, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, dėl Įstatymo, kuris turi būti taikomas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė