A-492-2045-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2045/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01650-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriaus atstovei Živilei Tepliakovienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. K. prašymą dėl terminų prašymui bei dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimo (tretieji suinteresuotieji asmenys – O. C., J. K., Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyrius).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėja M. K. kreipėsi į teismą ir prašė atnaujinti praleistus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į K. B., Mykolo iki nacionalizacijos Ragaučinos kaime, Švenčionių rajone nuosavybės teise valdytą 4 ha miško bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Patikslintame prašyme (b. l. 26–27) paaiškino, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), 1991 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Švenčionių apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti K. B., Mykolo iki nacionalizacijos valdytą žemę Švenčionių rajone, Ragaučinos kaime. Pareiškėjai žinoma, kad K. B. Ragaučinos kaime iki nacionalizacijos valdė apie 8 ha žemės, iš jos 4 ha miško. Pagal Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos (inspektoriato) 1923 m. byloje rastus duomenis, pagrindas LVA F144 Ap3 B312L11, Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 2.9-86-8276 buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį – į 3,96 ha žemės, esančios Ragaučinos kaime, Švenčionių rajone, į likusią dalį – 4 ha K. B. valdytą mišką nuosavybės teisės neatkurtos, kadangi nebuvo rasti dokumentai, galintys patvirtinti nuosavybės valdymo faktą. Švenčionių rajono apylinkės teismas 1999 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-515-99 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B., miręs 1973 m. gegužės 31 d., iki 1940 m. liepos 22 d. asmeninės nuosavybės teise Ragaučinos kaime, Švenčionių rajone valdė 6 ha žemės ir 2 ha miško. Mano, kad šis teismo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas patvirtina, jog broliai Kazimieras ir A. B. iš tikrųjų Ragaučinos kaime nuosavybės teise valdė po 8 ha žemės. Pažymėjo, kad institucijos, sprendžiančios nuosavybės atkūrimo klausimą, išvada dėl dokumentų nepakankamumo buvo pateikta 1997 m. kovo 27 d. Švenčionių rajono Švenčionių apylinkės darbinei grupei ir rajono ekspertų komisijos nariams surašius pasiūlymą – išvadą, kurioje buvo pasiūlyta atkurti nuosavybės teises į 3,96 ha K. B., Mykolo nuosavybės teise valdytos žemės, tačiau šio pareiškimo padavimo momentu yra pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Švenčionių žemėtvarkos skyriui prašymas dėl pakartotinės išvados teismui pateikimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnybos Švenčionių žemėtvarkos skyrius su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 50–53) paaiškino, kad remiantis nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančiais dokumentais, pareiškėja, J. G., O. C. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises kiekvienas į 1,32 ha žemės dalį. 2000 m. gegužės 15 d. M. K. ir J. G. Švenčionių žemėtvarkos skyriui parašė atsisakymus dėl jiems priklausančių žemės dalių, paliekant jas O. C.. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 2.9-86-8276 O. C. buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. B. iki nacionalizacijos valdytą 3,96 ha žemę, esančią Ragaučinos kaime, Švenčionių rajone. Teigė, kad pagal žemėtvarkos skyriui pateiktus dokumentus, nuosavybės teisės į K. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę yra atkurtos. Pažymėjo, kad pareiškėjos paaiškinimas apie senelio valdytos žemės didesnį kiekį yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamas svarbia priežastimi sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Teigė, kad nežinojimas apie teisę pretenduoti į didesnę išlikusio nekilnojamojo turto dalį gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Atkreipė dėmesį, kad J. K. 1999 m. kreipėsi į teismą, taigi ir pareiškėja tai galėjo padaryti anksčiau.

Tretieji suinteresuoti asmenys – J. K. ir O. C. prašė pareiškėjos prašymą tenkinti ir bylą nagrinėti joms nedalyvaujant (b. l. 86–87).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą (tai patvirtina aplinkybė, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 21 d. su prašymu kreipėsi dėl nuosavybės teisių į K. B. išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę – atkūrimo) ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti buvusio savininko turėta nuosavybe. Pabrėžė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo aktyvi, elgėsi rūpestingai, apdairiai bei atliko kokius nors valinius veiksmus ir ėmėsi priemonių informacijai apie išlikusį K. B. nekilnojamąjį turtą gauti, tačiau negavo šios informacijos dėl nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių. Pažymėjo, kad jau 1997 m. pareiškėjai tapo žinoma, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik į 3,96 ha buvusio savininko žemės ploto dalį, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja būtų atlikusi kokius nors aktyvius veiksmus siekdama atkurti likusią žemės dalį bei įrodymų, galinčių patvirtinti, kad, jei būtų elgusis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių gauti informaciją apie išlikusį K. B. nekilnojamąjį turtą. Tik 2011 m. gegužės 31 d. pareiškėja Tarnybos Švenčionių žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl išvados pateikimo. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, jog pareiškėja buvo pakankamai apdairi, rūpestinga ir ėmėsi veiksmų, jog būtų atkurta ir likusi žemės dalis.

III. Pareiškėja M. K. padavė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 sprendimą bei priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde teigia, jog įgyvendindama jai garantuotą teisę atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą turtą elgėsi pakankamai aktyviai, rūpestingai ir apdairiai. Pažymi, kad pagal savo teisinės situacijos dėl nuosavybės atstatymo įgyvendinimo procedūrų suvokimą elgėsi atitinkamai pagal oficialios valstybinės institucijos – Tarnybos – formuojamą elgesio modelį bei šios tarnybos dirbtinai sudaromas kliūtis teisei įgyvendinti ir veiksmai, nors atlikti pavėluotai, negali būti traktuojami, kaip neapdairus ir sąmoningas neveikimas. Priešingai, kliūtys veiksmams siekiant surasti prarastus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti buvo ne subjektyvaus, o objektyvaus pobūdžio, sąlygotos oficialių valstybės institucijų veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnybos Švenčionių žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121–124) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus ir nustatė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo aktyvi, elgėsi rūpestingai, apdairiai bei atliko kokius nors valinius veiksmus ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį K. B. nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo šios informacijos dėl nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių. Teigia, kad vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Tretieji suinteresuoti asmenys J. K. ir O. C. atsiliepimais į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko apeliacinio skundo argumentus ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. pareiškėjos M. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

1991 m. gruodžio 21 d. M. K. Švenčionių rajono Švenčionių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. B., Mykolo apie 14 ha žemės, esančios Ragaučinos kaime, Švenčionių rajone. Prašyme pretendentais į šią žemę nurodyti J. G., M. K., O. C.

1997 m. kovo 27 d. Švenčionių rajono Švenčionių apylinkės darbinė grupė ir rajono ekspertų komisijos nariai, išnagrinėję pateiktus dokumentus, įrodančius K. B. žemės nuosavybės teisę ir vadovaudamiesi Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byla, asmenų gyvenančių ir turinčių nuosavybę pagal 1923 m. duomenis, pagrindas LVA F144 Ap 3 B312 L11, surašė pasiūlymą-išvadą, kad M. K. siūloma atkurti nuosavybės teises į 3,96 ha K. B. valdytos žemės. 2000 m. gegužės 15 d. M. K. ir J. G. Švenčionių žemėtvarkos skyriui parašė atsisakymus dėl jiems priklausančių žemės dalių, paliekant jas O. C..

Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 2.9-86-8276 O. C. buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. B. iki nacionalizacijos valdytą 3,96 ha žemę, esančią Ragaučinos kaime, Švenčionių rajone.

Duomenų, kad būtų priimtas koks nors dar sprendimas dėl 1991 m. gruodžio 21 d. prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytos išlikusio nekilnojamojo turto dalies – pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus, atsisakyta priimti sprendimą – byloje nėra. Pareiškėja 2011 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyrių su prašymu dėl išvados pateikimo apie dokumentų pakankamumą nuosavybės teisėms atkurti į K. B. žemę, į kurį atsakydamas 2001 m. liepos 14 d. raštu Nr. 45SS-(14.45.45)-471 suinteresuotasis asmuo nurodė, kad nesant išlikusių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pareiškėja turi kreiptis į apskrities valstybės archyvus, Lietuvos centrinį valstybės archyvą; nesant šiose įstaigose dokumentų, nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos valdytą žemę faktą gali nustatyti apylinkės teismas (b. l. 41).

Pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes, pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Pagal šio straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojo nuo 2004 m. spalio 26 d.), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais. Tai rodo straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nėra praleidusi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti. Byloje esantys duomenys patvirtina (b. l. 60), kad toks prašymas buvo pateiktas 1991 m. gruodžio 21 d. Pareiškėja siekia toliau tęsti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį toje pačioje vietovėje to paties savininko K. B. turtą, nes sprendimas buvo priimtas tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į dalį pareiškime nurodyto turto. Šiam tikslui realizuoti nėra jokio pagrindo teikti naują prašymą, tuo pačiu nėra reikalingas ir termino atnaujinimas tokio prašymo pateikimui. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja siekia įgyvendinti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal 1991 m. gruodžio 21 d. pateiktą pareiškimą, todėl administracinę bylą dalyje dėl termino atnaujinimo prašymui pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.) apskritai ėmėsi nagrinėti nesant tam faktinio nei teisinio pagrindo. Remiantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir administracinė byla šioje dalyje nutrauktina, nes toks pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo neturi būti nagrinėjamas teisme.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos kitos prašymo dalies – atnaujinti terminą įrodymams, patvirtinantiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti, iš esmės akcentavo, kad pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo pasyvi, nesiėmė priemonių informacijai apie savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą gauti. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, jog institucija, kuriai teisės aktais iš esmės pavesta įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytus tikslus, būtų pareiškėją informavusi apie tai, jog ji privalo pateikti nuosavybės teises į žemę patvirtinančius dokumentus iš archyvų, ar ten jų neradusi, turi kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos valdytą žemę juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais, ir neinformavo pareiškėjos apie būtinus pateikti dokumentus, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjos elgesys buvo objektyviai nulemtas kompetentingos institucijos veiksmų, laikytinas pagrįstu. Tokios aplinkybės pripažintinos svarbiomis termino atnaujinimo priežastimis.

Prie administracinės bylos nėra pridėtas 1997 m. kovo 27 d. Švenčionių rajono Švenčionių apylinkės darbinės grupės ir rajono ekspertų komisijos pasiūlymas – išvada, kad M. K. siūloma atkurti nuosavybės teises į 3,96 ha K. B. valdytos žemės. Teisėjų kolegija apie dokumento turinį sprendžia remdamasi trečiojo suinteresuoto asmens Tarnybos Švenčionių žemėtvarkos skyriaus atsiliepime į pareiškimą nurodytomis aplinkybėmis ir daro išvadą, kad pretendentams pasiūlius atkurti nuosavybės teises į 3,96 ha žemės, nebuvo siūloma pateikti dokumentus ar teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į likusią pareiškime nurodytą atkuriamos nuosavybės dalį. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad jau nuo 1997 m. pareiškėjai turėjo būti žinoma apie trūkstamus dokumentus.

Argumentas, kad pareiškėja apie savo teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo žinoti nuo Švenčionių rajono apylinkės teismo 1999 m. birželio 28 d. sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-515-99 pagal M. K. pusseserės J. K. pareiškimą, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. (K. B. brolis), miręs 1973 m. gegužės 31 d., iki 1940 m. liepos 22 d. asmeninės nuosavybės teise Ragaučinos kaime, Švenčionių r. valdė 6 ha žemės ir 2 ha miško, atmestinas. Net ir vertinant pareiškėjos prielaidas, kad broliai A. B. ir K. B., tikėtina, valdė nuosavybės teise žemės po lygiai, ši aplinkybė nesietina su pareiškėjos žinojimu apie būtinumą pateikti papildomus dokumentus, nes 1999 m. birželio 28 d. teismo sprendimas buvo priimtas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito pretendento žemę, jis pareiškėjai negalėjo sukelti jokių pasekmių, o institucija, sprendžianti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjai nebuvo nurodžiusi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat atkreipiamas dėmesys, kad Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje, apibrėžiančiame įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ir administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą;

įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012).

Atsižvelgdama į suinteresuotojo asmens Tarnybos Švenčionių žemėtvarkos skyriaus teisės aktuose apibrėžtą paskirtį ne tik kaip institucijos, įgyvendinančios Atkūrimo įstatyme numatytus valstybė politikos atkurti Lietuvos Respublikos piliečiams teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, bet ir į jos, kaip viešojo administravimo subjekto statusą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad suinteresuotasis asmuo nėra atlikęs visų veiksmų, reikalingų išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį pilna apimtimi, nėra pasiūlęs jai pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises, ar kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, iki ji pati kreipėsi su prašymu 2011 m. gegužės 31 d.

Tokios aplinkybės negali būti vertinamos kaip kliūtis pareiškėjai atnaujinti terminą, o jo praleidimo priežastys sietinos ne su asmens pasyviu, subjektyvaus pobūdžio elgesiu, bet su institucijos netinkamu veikimu, pasireiškiančiu objektyviai.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime atliktu termino praleidimo priežasčių vertinimu, naikina ir likusią jo dalį, bei tenkindama apeliacinį skundą iš dalies, atnaujina pareiškėjai terminą įrodymams, patvirtinantiems nuosavybės teises, pateikti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2–5 punktais,

nusprendžia:

pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos M. K. prašymą patenkinti iš dalies.

Nutraukti administracinės bylos dalį dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti atnaujinimo.

Atnaujinti pareiškėjai M. K. terminą pateikti nuosavybės teises į žemę patvirtinančius dokumentus iš archyvų, ten jų neradus, kreiptis į teismą dėl K. B., m. 1969 m. gruodžio 17 d., nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos valdytą žemę juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nustatyti trijų mėnesių terminą šiems veiksmams atlikti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė