2019-05-22 Nr. AB-11647-3-62-3-00014-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-536-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00014-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. A. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Z. A. B. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. sausio 3 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau patikslino, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 8S-694-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. A. B.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) paskirti nepriklausomą ekspertą pareiškėjos žemės vidutinei rinkos kainai nustatyti; 3) įpareigoti atsakovą pateikti laisvos neužstatytos pareiškėjai grąžintinos žemės planus, teritorijos detaliuosius, specialiuosius planus, taip pat nurodyti, kada ir kokiems visuomenės poreikiams buvo išperkama ir panaudota J. T. žemė, pateikiant žemės išpirkimą bei paėmimą visuomenės poreikiams patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėja nesutiko su Sprendimu jai nuosavybės teises į likusią negrąžintą buvusio savininko J. T. žemės dalį (2,5469 ha) atkurti išmokant piniginę kompensaciją – 9 359 Eur, kadangi, jos teigimu, atsakovas neįrodė, jog 1991 metais (prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu) jai nebuvo galima grąžinti visą žemę natūra. Pareiškėjos nuomone, J. T. nuosavybės teise valdyta žemė buvo nusavinta nesilaikant įstatymų ir atsakovas negali įrodyti, kad žemė, kurią jis privalėjo grąžinti pareiškėjai, buvo panaudota visuomenės poreikiams (iš tiesų ši žemė buvo pardavinėjama privatiems asmenims kaip namų valdos). Be to, jos vertinimu, skirtos piniginės kompensacijos dydis nėra adekvatus turtui, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, – 2,5469 ha žemės Kauno mieste, o atsakovas melagingai teigia, jog nebuvo prašyta atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį (2010 m. spalio 13 d. prašymas Nr. 1-793).

3. Pareiškėja 2017 m. kovo 21 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose („Parodymų teikimas raštu“) iš esmės pakartojo savo poziciją, jog atsakovas neįrodė, kad jai grąžintina žemė 1991 metais nebuvo laisva, buvo paimta visuomenės poreikiams, todėl turi būti išreikalauti atitinkami dokumentai, ir tvirtino, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Hentrich prieš Prancūziją, už likusią išparduotą privatiems asmenims žemę jai turėtų būti kompensuojama rinkos kainomis.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas apžvelgė ginčo aplinkybes ir atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo natūra galimybės, paėmimo visuomenės poreikiams būtinumas, institucijų veiksmai nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo procese yra įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2015, o ginčijamas Sprendimas, atsakovo nuomone, neprieštarauja jokiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams, Sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, turintis teisę priimti sprendimus, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjos Z. A. B. skundą.

7. Teismas nustatė, kad 1991 m. spalio 9 d. pareiškėja pateikė prašymą Kauno rajono Alšėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į tėvo J. T., J., nuosavybės teise turėtą 7,06 ha žemės sklypą. 1992 m. kovo 30 d. notariškai patvirtintu susitarimu pretendentės, siekiančios atkurti nuosavybės teises į J. T. žemę, susitarė, kad pareiškėjai tenka atkurti nuosavybės teises į 3,40 ha žemės dalį.

8. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 11-473-15460 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,66 ha žemės plotą, o Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 02-01-10218 ir sprendimu Nr. 19/9946 jai suteikti du laisvi valstybinės žemės sklypai Kaune, (duomenys neskelbtini) (iš viso – 0,1931 ha), nurodant, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią žemės valdos dalį – 2,5469 ha – bus atkurtos rengiant žemės reformos projektą kitame etape. Teismas pastebėjo, kad Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.9)-9010 patvirtina, jog nei 2009 m. spalio 21 d., nei anksčiau žemės reformos žemėtvarkos projektas nebuvo rengiamas, nes buvusio savininko J. T. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribos patenka į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose iki 1995 m. birželio 1 d., todėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 19/9946 4 punkte yra padaryta rašymo apsirikimo klaida ir klaidingai nurodyta, kad nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, t. y. „Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą kitame etape“.

9. Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1559-505/2015 pagal pareiškėjos Z. A. B. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, dėl turtinės ir neturtinė žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, 2015 m. vasario 24 d. teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2015) nustatė, kad šiuo metu buvusio savininko J. T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pareiškėjai natūra grąžintinus žemės sklypus. Ši žemė patenka į (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritoriją, yra užimta: esamais kadastriniais sklypais su ir be pastatų; infrastruktūros teritorijomis, skirtomis gatvėms, pravažiavimams ir inžineriniams tinklams bei jų apsaugos zonoms; teritorijos, kuri pagal (duomenys neskelbtini) individualių namų gyvenamojo rajono detalaus išplanavimo projektą (patvirtintą 1991 m. rugpjūčio 20 d.) yra rekreacinė teritorija; Kauno miesto savivaldybės bendrajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 (kartu su Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T-535, 2006 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T-312 ir 2010 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. T-462) numatyta infrastruktūros teritorija perspektyvinei C1 kategorijos gatvei; Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane 2013–2023 m., patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, ši teritorija yra intensyviai lankymui naudojamų želdinių ir miestų aikščių funkcinėje zonoje (rekreaciniai želdynai, miesto parkai, skverai ir kitos aktyviai rekreacijai skirtos teritorijos). Taip numatyta (duomenys neskelbtini) individualių namų gyvenamojo rajono detaliajame plane. Taigi, ši žemė nėra laisva (neužstatyta), šiai žemei yra visuomenės poreikis, todėl ji yra valstybės išperkama, negali būti grąžinama natūra, už ją atlyginama pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnį.

10. Teismas apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai byloje esančius dokumentus, aktualų teisinį reglamentavimą ir atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja 1991 m. spalio 9 d. prašyme atkurti nuosavybės teises išreiškė valią, kad žemė jai būtų grąžinta natūra. 2003 m. kovo 27 d. prašyme pareiškėja nurodė, kad už likusius 2,74 ha prašo „išpirkti išmokant kompensaciją. Kompensaciją prašau išmokėti konvertuojama valiuta pasaulinėm kainom“. 2009 m. rugpjūčio 24 d. prašyme pareiškėja vėlgi nurodė, kad prašo už žemę išmokėti piniginę kompensaciją rinkos kainomis, remiantis 2009 m. žemės verčių žemėlapiu. 2010 m. birželio 9 d. prašymu (pavadintu „Sprendimas“) pareiškėja prašė išmokėti piniginę kompensaciją (litais) už valstybės išperkamą 2,5469 ha žemės sklypą, padidinant 15 procentų, nes ji yra savanorio duktė; nurodė „Kompensaciją prašau išmokėti remiantis 2009.02.01 valstybės įmonės Registrų centras gyvenamųjų teritorijų žemės verčių žemės verčių žemėlapiu – vidutinėmis rinkos kainomis“. 2010 m. spalio 13 d. prašyme pareiškėja taip pat prašė išmokėti piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę, padidinant ją 15 procentų, kadangi ji yra savanorio duktė; nurodė „Kompensaciją prašau išmokėti remiantis 2010 metų Valstybinės įmonės Registrų centras gyvenamųjų teritorijų žemės verčių žemėlapiu – vidutinėmis rinkos kainomis“. Taigi pareiškėja, nors pirminiu prašymu išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, vėlesniais prašymais iš esmės pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, sutikdama gauti kompensaciją „rinkos“, „pasaulinėmis“ kainomis.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos raštus, jai ne kartą paaiškino, jog jos nurodytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas negali būti taikomas, nes teisės aktai nenumato tokios nuosavybės teisių atkūrimo, kompensavimo galimybės. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 25 d. raštu, reg. Nr. 185, pareiškėja buvo informuota, kad pagal Atkūrimo įstatymą piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą; iki šios datos nepateikus valios dėl atlyginimo būdo, sprendimai priimamai pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisų atkūrimo būdą.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. S1-1338 (1.11) nurodė, jog kompensacija už valstybės išperkamą žemę skaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika, skaičiuoti kompensaciją rinkos kainomis teisės aktai nenumato; valstybės išperkamai žemei priskirta 2,5469 ha žemės, kurie įvertinti – 20 167 Lt, jei pageidausite įsigyti žemės kituose Lietuvos rajonuose, ir 32 267 Lt, jei pageidausite, kad būtų atlyginta valstybei priklausančiais vertybiniais popieriais (akcijomis).

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. birželio 3 d. raštu Nr. S1-918(1.10) pareiškėjos prašė iki š. m. birželio 15 d. apsispręsti dėl būdo, atkuriant nuosavybės teises (pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, už valstybė išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais:

1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą;

2) vertybiniais popieriais). Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. spalio 4 d. raštu Nr. 8-SD-617(1.10) pareiškėjai dar kartą paaiškino, kad už likusią 2,5469 ha J. T. turėtos žemės dalį, kuri pagal Atkūrimo įstatymą priskirta valstybės išperkamai žemei, jai gali būti atlyginta vertybiniais popieriais (akcijomis) ar perduodant lygiavertį žemės plotą kaimo vietovėje; pareiškėjai neapsisprendus dėl nuosavybės atkūrimo būdo, bus kompensuojama vertybiniais popieriais. Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 8-SD-l106(1.10) informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisės atkuriamos pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, bei nurodė, kad pareiškėja yra kviečiama 2010 m. gruodžio 6 d. atvykti į skyrių spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią J.

T. žemės dalį. Tarnybos 2011 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. SS-(7.5)-2334 nurodyta, jog atvejai, kada už valstybės išperkamą žemę galima atlyginti pinigais, numatyti Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5–8 punktuose, tačiau pareiškėja nepatenka į nė vieną šių atvejų, todėl tenkinti jos prašymus kompensuoti pinigais už negrąžintą prašymuose nurodytą 0,0130 ha žemę nėra teisinio pagrindo. Tarnyba 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-7304 informavo pareiškėją, kad, pasikeitus Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsniams, įstatyme įtvirtintas naujas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, būdas – atlyginant lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

Šiame rašte nurodyta, kad pareiškėja turi teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

12. Teismo vertinimu, atsakovo veiksmai, atsižvelgiant į tai, jog, kaip konstatuota anksčiau, buvusio savininko J. T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pareiškėjai natūra grąžintinus žemės sklypus, pareiškėjai su tuo nesutinkant ir, viena vertus, reikalaujant atkurti nuosavybės teises natūra, kita vertus, išreiškus valią, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos kompensuojant „rinkos“, „pasaulinėmis“ kainomis, nors teisės aktai tokios galimybės nenumato, nepriėmus galutinio sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginti Atkūrimo įstatyme numatytais būdais, yra iš esmės teisėti. Tai, kad tais atvejais, kai negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija ir tai neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą, pažymėta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarime.

13. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo apskaičiuotos valstybės išperkamos žemės vertės teisingumo, akcentavo, jog iš 2016 m. gruodžio 2 d. valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto Nr. 8PAŽ1-153, liudytojos Tarnybos Kauno miesto skyriaus vyriausios specialistės A. L. parodymų, 1993 m. rugpjūčio 30 d. pažymos apie privatinėje nuosavybėje turėto žemės sklypo vertę, (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo matyti, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas taikė Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodikos (toliau – ir Metodika), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205, nuostatas pažymos bei sąrašo duomenims vertinti (žemės ūkio paskirties žemės plotai pagal rūšis akte ir pažymoje, sąraše sutinka). Visais atvejais buvo pritaikytas 6.1.1. papunktyje numatytas koeficientas – 8, padauginus iš 0,8 (6.2 p.). Gautos vertės buvo indeksuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 6 punkte numatytu indeksu – 1,6. Teismas nenustatė pažeidimų, kurie būtų padaryti Tarnybai taikant Metodiką, ir, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, pripažino, jog atlyginimas pareiškėjai pinigais – 9 359 Eur už 2,5469 ha žemės – yra teisingas.

14. Teismas konstatavo, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, veikė tinkamai, savo kompetencijos ribose, Sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir yra suderinamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

III. 15. Pareiškėja Z. A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jos skundą.

16. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog J. T. nuosavybės teise valdyta žemė buvo pasisavinta nepažeidžiant įstatymų, o žemės, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises natūra, daugiau nėra, nes ji buvo panaudota visuomenės poreikiams tenkinti, ir pažymi, kad teismas netenkino jos prašymų tokius duomenis išreikalauti iš atsakovo. Pareiškėja tvirtina, jog atsakovas jai daugiau nei 26 metus teikė tikrovės neatitinkančią, melagingą informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimo natūra galimybes, todėl ji buvo priversta rinktis kitą atlyginimo būdą – prašyti išmokėti piniginę kompensaciją.

Pareiškėjos teigimu, Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-390-920/2013, spręsdamas dėl J. T. nuosavybės teise valdytos žemės pardavimo R. N. teisėtumo, ieškinio senaties terminą pritaikė neturėdamas kitų argumentų, pateisinančių šį neteisėtą pardavimą, vadovaudamasis 1964 m. Lietuvos tarybų socialistinės respublikos civiliniu kodeksu, kuris galiojo tik iki 1989 m., ir remdamasis neteisingais Tarnybos parodymais. 2013 m. liepos 8 d. sprendimu minėtoje byloje rėmėsi Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-2145-259/2013 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2015.

Pareiškėjos nuomone, teismas nepaneigė nė vieno jos 2017 m. kovo 21 d. papildomuose paaiškinimuose išdėstyto argumento. Pareiškėja paaiškina, kad galimybės naudotis žemės sklypais, į kuriuos jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, esančiais (duomenys neskelbtini), yra ribotos, kadangi sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), neatlygintinai naudojasi įmonė, jame įvedusi komunikacijos tinklus, o sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengtas dujotiekis. Pareiškėjos vertinimu, teismas tyčia nukrypo nuo bylos esmės (šioje byloje ji siekė išsiaiškinti atsakovo veiksmų teisėtumą, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į J.

T. nuosavybės teise valdytą žemę), skundžiamame teismo sprendime pateikė tikrovės neatitinkančius ir nepagrįstus teiginius, nenurodė, kokiu teisėtu pagrindu išlikusi J. T. nuosavybė tapo valstybės nuosavybe, kodėl nuosavybės teisės pareiškėjai nebuvo atkurtos dar 1993 metais. Pareiškėjai taip pat kyla abejonių dėl teismo nešališkumo, kadangi teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, be to, jis viršijo savo įgaliojimus, nurodydamas, jog 2009 m. spalio 21 d. sprendime Nr. 19/9946 yra padaryta rašymo klaida.

Pareiškėjos nuomone, nė vienoje dėl kilusio ginčo nagrinėtoje byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog išlikusi J. T. žemė buvo nusavinta teisėtai, teismai bylose tyčia nukrypo nuo bylos esmės, visi teismų sprendimai prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinio Teismo išaiškinimams, yra niekiniai ir negaliojantys. Pareiškėja mano, kad atsakovas privalo pateikti žemės, kurioje buvo J. T. nuosavybės teise priklausiusi žemė, žemėlapius, esančią laisvą žemę grąžinti jai natūra, o už likusią privatiems asmenims išparduotą žemę sumokėti skaičiuojant rinkos kainomis, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime byloje Hentrich prieš Prancūziją pateiktais išaiškinimais.

Pareiškėja akcentuoja, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnis garantuoja Lietuvos žemės savininkų nuosavybę, kadangi nuosavybės teisės niekada nebuvo nutrauktos ir tebeegzistuoja.

17. Pareiškėja 2019 m. sausio 3 d. teismui pateikė (išsiuntė) papildomus dokumentus, susijusius su jos kreipimusi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

18. Pareiškėja 2019 m. balandžio 24 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus („Parodymų teikimas raštu“), kuriuose atkreipia dėmesį į tai, jog daugeliui (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų esant tokioms pačioms sąlygoms nuosavybė buvo grąžinta visa arba beveik visa. Pareiškėjai grąžintiname žemės plote suformuoti žemės sklypai atsakovo privatiems asmenims parduoti neteisėtai. Pareiškėja tvirtina, jog nuosavybės teisės jai turėjo būti atkurtos natūra dar 1993 m. kovo 16 d. sprendimu, tačiau tai nebuvo padaryta, pažeidžiant teisėtumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių ir kitus principus. Pareiškėjai nuo pat pradžių buvo meluojama, visi dokumentai, susiję su nuosavybės teisių jai atkūrimu, dingo, šios aplinkybės patvirtina, jog buvo siekiama neteisėtai, apgaulės būdu pasisavinti J. T. nuosavybės teise valdytą žemė. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 871 ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. kovo 16 d. sprendimu, teigia, jog J. T. priklausiusi žemė buvo ne Kauno mieste. Pareiškėja papildomuose paaiškinimuose suformuluoja reikalavimus, iš esmės analogiškus nurodytiesiems patikslintame skunde, bei papildomai prašo pripažinti atsakovą neteisėtai pasisavinus J. T. nuosavybės teise valdytą žemę.

19. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas apžvelgia nuosavybės teisių atkūrimo procesui aktualų teisinį reglamentavimą ir nurodo, kad teismas byloje nustatė visas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, nenukrypo nuo vyraujančios teismų praktikos, aiškindamas ir taikydamas teisę atsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja ginčijo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 8S-694-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieto gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. A. B.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią 2,5469 ha buvusio savininko J. T. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais – 9 359 Eur.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad aplinkybė, jog šiuo metu buvusio savininko J. T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pareiškėjai natūra grąžintinus žemės sklypus, buvo nustatyta Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1559-505/2015 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2015); pareiškėja nėra pareiškusi valios atkurti nuosavybės teises kitu būdu nei natūra; kompensuoti prašė teisės aktuose nenumatytais būdais – „rinkos“ ar „pasaulinėmis“ kainomis, todėl atsakovo Sprendimas atlyginti pinigais apskaičiuojant kompensaciją vadovaujantis Metodikos nuostatomis yra teisėtas ir pagrįstas.

23. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašė jį panaikinti ir jos skundą tenkinti, argumentuodama tuo, kad teismas nevertino J. T. nuosavybės teise valdytos žemės panaudojimo visuomenės poreikiams teisėtumo, tokių įrodymų nėra, todėl teismas nukrypo nuo bylos esmės, buvo šališkas; teigė, kad nuosavybės teisės jai turėjo būti atkurtos dar 1993 m. kovo 16 d. sprendimu.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (140 str. 2 d.).

25. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1559-505/2015 pagal pareiškėjos Z. A. B. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinė žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, 2015 m. vasario 24 d. teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2015) nustatytomis aplinkybėmis, kad šiuo metu buvusio savininko J.

T. buvusios žemėvaldos teritorijoje nebėra laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, kurioje būtų galima suformuoti pareiškėjai natūra grąžintinus žemės sklypus. Ši žemė patenka į (duomenys neskelbtini) mikrorajono teritoriją, yra užimta: esamais kadastriniais sklypais su ir be pastatų; infrastruktūros teritorijomis, skirtomis gatvėms, pravažiavimams ir inžineriniams tinklams bei jų apsaugos zonoms; teritorijos, kuri pagal (duomenys neskelbtini) individualių namų gyvenamojo rajono detalaus išplanavimo projektą (patvirtintą 1991 m. rugpjūčio 20 d.) yra rekreacinė teritorija;

Kauno miesto savivaldybės bendrajame, plane patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 (kartu su Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T-535, 2006 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. T-312 ir 2010 m. liepos 23 d. sprendimu T-462), buvo numatyta infrastruktūros teritorija perspektyvinei C1 kategorijos gatvei; Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane 2013–2023 m., patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209, ši teritorija yra intensyviai lankymui naudojamų želdinių ir miestų aikščių funkcinėje zonoje (rekreaciniai želdynai, miesto parkai, skverai ir kitos aktyviai rekreacijai skirtos teritorijos).

Ji taip pat buvo numatyta (duomenys neskelbtini) individualių namų gyvenamojo rajono detaliajame plane (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ši žemė nėra laisva (neužstatyta), šiai žemei yra visuomenės poreikis, todėl ji yra valstybės išperkama, negali būti grąžinama natūra, pagrįstai sprendė, kad už ją turi būti atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.). Dėl šios priežasties atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo iš naujo rinkti įrodymus, tirti ir vertinti pareiškėjos kvestionuojamas ginčo žemės sklypo perdavimo visuomenės poreikiams tenkinti aplinkybes.

28. Kitas nagrinėjamame ginče reikšmingas aspektas – tai pareiškėjos valios pareiškimas dėl atlyginimo būdo už visuomenės poreikiams paimamą žemę. Nėra ginčo byloje dėl to, kad pareiškėja nesutiko su jokiais atsakovo siūlomais alternatyviais nuosavybės teisių atkūrimo būdais, prašė atlyginti „rinkos“ ar „pasaulinėmis“ kainomis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai nesutinkant su jokiais kitais atsakovo siūlomais atlyginimo būdais (lygiaverčiu žemės ar miško plotu kaimo vietovėje), pagrįstai buvo priimtas Sprendimas atlyginti pinigais, kas neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą).

29. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamas nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Apskaičiuojant žemės, priskirtos pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą valstybės išperkamiems žemei, miškui, vandens telkiniams, vertę, taikoma Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205. Pareiškėja ne teigia, kad apskaičiuojant Sprendimu atlygintiną sumą buvo netinkamai pritaikyta Metodika, o išvis nesutinka su šios Metodikos taikymu, tačiau argumentai, kad jai turi būti atlyginama „rinkos“, „pasaulinėmis“ kainomis, yra atmestini, nes jie teisiškai nepagrįsti.

30. Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl jos galimybių naudotis žemės sklypais, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, kad teismų sprendimai niekiniai, kad nuosavybės teisės neteisėtai nebuvo atkurtos 1993 m. kovo 16 d. sprendimu, ir kiti laikytini nesusijusiais su byloje nustatytinomis ginčui išspręsti teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, todėl atmestini, nėra pagrindo juos apskritai nagrinėti ir aptarinėti.

31. Teisėjų kolegija apeliantės argumentų dėl teismo šališkumo nepripažįsta pagrįstais, nes jie grindžiami išimtinai byloje teismo nustatytų aplinkybių vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, motyvuose pasisakydamas dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 19/9946 dalies, kurioje buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į pilietei tenkančią žemės valdos dalį – 2,5469 ha bus atkurtos vėliau, rengiant žemės reformos projektą kitame etape, akcentavo, kad nei 2009 m. spalio 21 d., nei anksčiau žemės reformos žemėtvarkos projektas nebuvo rengiamas, tai patvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.9)-9010, nurodą, kad nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau „Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą kitame etape“, vertino kaip rašymo apsirikimą. Šis vertinimas, net jei pareiškėja ir nesutinka su juo, savaime nereiškia teismo šališkumo, nes realios pasekmės – kad žemės reformos žemėtvarkos projektas nebuvo rengiamas, nes buvusio savininko J. T. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribos patenka į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose iki 1995 m. birželio 1 d., – buvo objektyviai nulemtos ir teismo vertinimai negali turėti joms poveikio.

32. Pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu bei su 2019 m. balandžio 25 d. gautais rašytiniais paaiškinimais pateikiami papildomi dokumentai (I t., b. l. 153–181) nepridedami prie nagrinėjamos bylos, nes dalis dokumentų jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kitų dokumentų būtinumo juos pateikti apeliacinės instancijos teismui pareiškėja nepagrindė (ABTĮ 142 str. 3 d.).

33. Teisėjų kolegija, atskirai aptardama pareiškėjos 2019 m. sausio 4 d. pateiktą papildomą informaciją, susijusią su jos skundo prieš Lietuvą (paraiškos Nr. 67544/13) nagrinėjimu Europos Žmogaus Teisių Teisme (II t., b. l. 12–42), pažymi, kad šie dokumentai negalėjo būti žinomi pirmosios instancijos teismui, bylos nagrinėjimo aspektai nustatant pažeidimą Europos Žmogaus Teisių Teisme buvo iš esmės kiti (nepagrįstai ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmė) negu nagrinėjamoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo atsižvelgti į pateikiamų dokumentų turinį, jie laikytini neturinčiais reikšmės byloje, todėl taip pat nepridėtini prie bylos (ABTĮ 142 str. 3 d., 56 str. 1 d.).

34. Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką, išsamiai ištyrė ir aptarė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė