2019-02-06 Nr. AB-3397-3-61-3-01186-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-397-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01186-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2017 m. kovo 8 d. pranešime Nr. 16426 nurodytą 2017 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 20808 neskirti socialinės pašalpos nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. ir 2017 m. kovo 8 d. pranešime Nr. 16433 nurodytą 2017 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 7457 neskirti būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens kompensacijų nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. bei priteisti 172 131,13 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 6 dalis, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 punktui, 52 straipsniui ir 53 straipsnio 1 punktui.

3. Pareiškėjas teigė, kad skundžiami sprendimai – tai ilgalaikis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) nusikalstamos veikos tęstinumas. Sprendimai priimti po to, kai ankstesniais sprendimais pareiškėjui buvo atsisakyta skirti socialinę pašalpą už ankstesnį laikotarpį. Nors Savivaldybės administracija pateisina sprendimų priėmimą Įstatymo nuostatomis, tačiau jie prieštarauja protingumui. Visuomenei naudingoje veikloje privalo dalyvauti tik tie, kurių prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai nenusavinami. Pareiškėjas teigė, kad Įstatymo 22 straipsnio nuostata, kurioje numatyta, kad pašalpa išmokama už kiekvieną praėjusį mėnesį, galbūt prieštarauja Konstitucijai, nes socialiai pažeidžiamam asmeniui yra sunku išgyventi einamąjį mėnesį. Pareiškėjas pažymėjo, kad Savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, jog dėl Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų pareiškėjui periodiškai teko teikti skundus teismui. Kai kurie teismo sprendimai dar nėra įsiteisėję, dėl to pareiškėjui laiku neišmokėta įsiskolinta suma. Pareiškėjas patyrė ilgalaikius, tęstinius išgyvenimus, didelį stresą, nemigą, galvos svaigimą, dvasinius nepatogumus, stresą, buvo pažeisti jo garbė ir orumas.

4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaujanti ir atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Savivaldybės administracija nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 7 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, kuriuo prašė nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. (3 mėnesiams) skirti socialinę pašalpą bei būsto šildymo išlaidų tikslinę, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijas. Socialinių išmokų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, priėmė pareiškėjo prašymą ir tą pačią dieną pareiškėjui išdavė siuntimą Nr. 12394 (toliau – ir Siuntimas), atlikti visuomenei naudingą veiklą. Pareiškėjui neatvykus pasirašyti visuomenei naudingos veiklos sutarties ir visuomenei naudingos veiklos neatlikus, pareiškėjas Nr. A736-140/17(2.11.4.1-SR7) raštu buvo informuotas apie neatvykimo atlikti visuomenei naudingą veiklą pasekmes. Pareiškėjui nenuvykus atlikti visuomenei naudingos veiklos, Socialinių išmokų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 2017 m. kovo 8 d. sprendimais Nr. 20808 ir 7547 atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą bei kompensacijas. Apie jo atžvilgiu priimtus sprendimus pareiškėjas buvo informuotas pranešimais Nr. 16426 ir 16433. Įstatymo 25 straipsnio 6 punktas nustato piniginę socialinę paramą gaunantiems asmenims pareigą dalyvauti Savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Šios teisės normos įsakmiai įpareigoja asmenį, gaunantį socialinę paramą, dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje. Pareiškėjas šios pareigos neįvykdė, todėl prarado teisę gauti socialinę paramą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo S. F. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2017 m. vasario 7 d. prašymu kreipėsi į Socialinių išmokų skyriaus Pilaitės poskyrį dėl piniginės socialinės paramos teikimo pratęsimo. Tą pačią dieną pareiškėjui buvo išduotas Siuntimas Nr. 12394 atlikti visuomenei naudingą veiklą. Siuntimu pareiškėjui buvo nustatyta 40 val. trukmė visuomenei naudingai veiklai atlikti. Pareiškėjas į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą turėjo atvykti iki 2017 m. vasario 9 d. Pareiškėjui šio įpareigojimo neįvykdžius, Savivaldybės administracija 2017 m. vasario 14 d. Pranešimu „Dėl atvykimo į socialinių išmokų skyrių“ pareiškėją papildomai paragino atvykti atlikti visuomenei naudingos veiklos iki 2017 m. kovo 7 d., kartu išaiškino neatvykimo atlikti visuomenei naudingos veiklos pasekmes. Pareiškėjui iki nustatyto termino neatvykus atlikti visuomenei naudingos veiklos, Administracijos Socialinių išmokų skyrius 2017 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 20808 nusprendė pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos už jo prašomą laikotarpį ir 2017 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 7457 nusprendė neskirti būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensacijas už jo prašomą laikotarpį. Sprendimų priėmimo teisinis pagrindas – Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje). Apie priimtus sprendimus pareiškėjas buvo informuotas 2017 m. kovo 8 d. pranešimais Nr. 16433 ir Nr. 16426. Pareiškėjas, nesutikdamas su Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. kovo 8 d. sprendimais Nr. 20808 ir Nr. 7457, ir prašydamas priteisti patirtą žalą, su skundu kreipėsi į teismą.

8. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nėra atlikęs visuomenei naudingos veiklos, taip pat, kad pareiškėjui buvo žinomos tokios veiklos neatlikimo pasekmės. Pareiškėjas skunde teismui iš esmės prieštarauja jo pareigai atlikti visuomenei naudingą veiklą.

9. Teismas aptarė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (2016 m. birželio 29 d. redakcija), Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprašas), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. gegužės 12 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatas.

10. Teismas sprendė, kad Savivaldybės administracijos priimtas Sprendimas Nr. 20808, kuriuo nuspręsta pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. ir Sprendimas Nr. 7457, kuriuo nustatyta, jog pareiškėjas neturi teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensacijas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d. yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos panaikinti nėra teisinio pagrindo. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nėra atlikęs Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintos pareigos – dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje (Įstatymo 25 str. 6 p.).

Pareiškėjas, nei teikdamas prašymą Savivaldybės administracijai, nei teismui nepateikė duomenų, kad jis neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Tvarkos aprašo 11 ir 19 punktuose nurodytos asmenų grupės, kuriuos (asmenis) Savivaldybės administracija turi teisę pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Pareiškėjas taip pat nebuvo ir nėra pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis yra priskirtinas asmenims, kurie pagal Tvarkos aprašo 20 punktą negali būti pasitelkiami atlikti visuomenei naudingą veiklą.

Darbo ieškančio asmens S. F. atmintinė patvirtina, kad pareiškėjas reguliariai registruojasi darbo biržoje kaip asmuo, ieškantis darbo. Teismas sprendė, kad nenustačiusi aplinkybių, jog pareiškėjas negali būti pasitelktas atlikti visuomenei naudingą veiklą, Savivaldybės administracija, Įstatymo 25 straipsnio 6 punkto pagrindu, turėjo teisę reikalauti, jog pareiškėjas vykdytų įstatymu jam įtvirtintą pareigą – atlikti visuomenei naudingą veiklą. Pareiškėjui šios įstatyminės pareigos neįvykdžius, atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti skundžiamus sprendimus.

Pareiškėjas šiuo atveju pats savo veiksmais sau sukėlė neigiamas pasekmes. Siuntime, kurį pareiškėjas patvirtino parašu, buvo nurodyta, jog neįvykdžius pareigos atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą, socialinė pašalpa yra neskiriama, o būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos neteikiamos ar jų teikimas nutraukiamas, iki pareigos bus įvykdytos. Pareiškėjas skundą grindė tik deklaratyviais teiginiais, iš esmės įrodinėdamas jo pasitelkimo atlikti visuomenei naudingą veiklą neteisėtumą.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas skundžiamų sprendimų neteisėtumo neįrodė.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat tik deklaratyviai nurodė jam kilusios žalos pagrindus ir pasekmes. Pareiškėjas Savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumą sieja su konkrečiai neapibrėžtu laikotarpiu dar iki skundžiamų sprendimų priėmimo ir su laikotarpiu į ateitį, tik bendrai deklaruodamas jam padarytą žalą, konkrečių argumentų nepateikė. Vien bendras ir subjektyviais argumentais pagrįstas prieštaravimas pareigai atlikti visuomenei naudingą veiklą (ginčo laikotarpio neapibrėžiant konkrečiu terminu, kai dėl dalies skunde minimo termino Savivaldybės administracijos veiksmų teisėtumas jau buvo patikrintas teismų) atsakovo veiksmų neteisėtumo neįrodo. Pareiškėjas patirtą žalą patvirtinančių įrodymų (medicininių dokumentų ar kt.) į bylą nėra pateikęs. Prievolės atlyginti patirtą žalą kilimui būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Nenustačius bent vienos iš sąlygų (šiuo atveju – Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų), Savivaldybės administracijai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Todėl šios skundo dalies teismas netenkino.

12. Teismui, įvertinusiam ginčo faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, nekilo abejonė dėl Įstatymo 22 straipsnio 6 dalies, 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto prieštaravimo Konstitucijos 48 straipsnio 1 punktui, 52 straipsniui ir 53 straipsnio 1 punktui.

III. 13. Pareiškėjas S. F. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; pranešti prokurorui pagal ABTĮ 111 straipsnį dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos narių, nagrinėjusių bylą neteisėtų veiksmų; Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teisme teisėjų kolegijos nariams.

14. Pareiškėjas nurodo, kad byla išspręsta neteisingai, nesujungus ir neišnagrinėjus kitų pareiškėjo iškeltų reikalavimų, įskaitant ir klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kitose, anksčiau nagrinėtose bylose, kurios yra neatsiejamai susiję. Teismo procesas neteisėtas, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nepaisant reikšmingų skundui faktinių aplinkybių ir materialinės teisės normų pažeidimų. Byla išnagrinėta neobjektyviai ir nevisapusiškai, formaliai, neatsakyta į visus pareiškėjo iškeltus reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės šios bylos nagrinėti, bet išnagrinėjo neteisėtai sudaryto teismo ir neteisėtu teismo procesu.

15. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą pagal jo pateiktą prašymą, o pareiškėjo nurodyti Įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimai Konstituciniame Teisme dar nenagrinėti. Pirmosios instancijos teismas taikė akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus tiek šioje byloje, tiek kitose bylose, todėl teisėjams kyla baudžiamosios pasekmės. Pareiškėjo nuomone, teisėjų kolegija pažeidė įstatymus, sulaužė priesaiką, todėl būtina ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka informuoti prokurorą.

16. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų ir reikšmingų bylai motyvų, kurie paneigtų skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus sprendimų: 2017 m. kovo 8 d. pranešimo Nr. 16426 bei 2017 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 20808 neskirti pareiškėjui S. F. socialinės pašalpos nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. ir 2017 m. kovo 8 d. pranešimo Nr. 16433 bei 2017 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 7457 neskirti pareiškėjui būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens kompensacijų nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., kadangi pareiškėjas nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje (Įstatymo 23 str. 2 d. 5 p.). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 172 131,13 Eur žalos atlyginimą.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad skundžiami atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nes pareiškėjas nėra atlikęs Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintos pareigos – dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje; Savivaldybės administracija Įstatymo 25 straipsnio 6 punkto pagrindu turėjo teisę reikalauti, jog pareiškėjas vykdytų įstatymu jam įtvirtintą pareigą – atlikti visuomenei naudingą veiklą, o pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad negali būti pasitelkiamas atlikti visuomenei naudingą veiklą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog byla išnagrinėta neteisingai, neobjektyviai, neatsakyta į visus jo reikalavimus, netesėtai sudaryto teismo. Be to, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jo nurodytų teisės aktų atitikimą Konstitucijai, taikė prieštaraujančius Konstitucijai įstatymus, dėl teisėjų kolegijos neteisėtų veiksmų yra pagrindas pranešti prokurorui ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka, o Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkei ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui – kreiptis dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjų kolegijos nariams.

21. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jas pagrindžiančiais argumentais, todėl, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), jų iš naujo nekartoja, tik papildo.

22. Pareiškėjas jam galbūt padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš skundžiamų Socialinių išmokų skyriaus sprendimų, kuriais nebuvo tenkinti jo prašymai ir neskirta socialinė pašalpa ir būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., nes pareiškėjas nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Pagal Įstatymo 25 straipsnio 6 punktą, piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo Vyriausybės ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę, esant atvejui, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki šios pareigos bus įvykdytos. Pagal Tvarkos aprašo 27 punktą, jeigu asmuo, susipažinęs su veiklos pobūdžiu, negali jos atlikti dėl sveikatos būklės, Socialinių išmokų skyriui ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti pateikimo dienos, pateikia šio Aprašo 20.8 punkte nurodytą pažymą. Tvarkos aprašo 20 punktas numato, kokie asmenys nepasitelkiami visuomenei naudingai veiklai, vienas tokių atvejų, tai asmenys, pateikę medicinos dokumentų išrašą (forma Nr. 027/a) ar gydytojų konsultacinės komisijos išvadą, kurioje nurodoma, kad asmuo nurodytą laikotarpį dėl sveikatos būklės negali atlikti šio aprašo 5 punkte nurodytos veiklos, kuriai jis pasitelkiamas (20.8 p.). Pareiškėjas jokių duomenų ir dokumentų dėl to, kad negalėtų būti pasitelkiamas visuomenei naudingai veiklai atlikti nei atsakovui, nei teismui nepateikė, 2017 m. vasario 7 d. Siuntime atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr. 12394, su kuriuo susipažino 2017 m. vasario 7 d., nurodė: „kategoriškai atmetu <...>“. Pareiškėjas nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde jokių pagrįstų ir įtikinamų argumentų, kodėl atsakovas neturėjo jam taikyti galiojančių teisės aktų, nepateikė.

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad skundžiami atsakovai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 6.271 straipsnyje tvirtintą teisinį reglamentavimą reikalavimas dėl žalos – tiek turtinės, tiek ir neturtinės – atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius visetą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nagrinėjamu atveju nenustačius vienos iš įvardintų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą.

24. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo neteisėtos sudėties, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sprendimą priėmusios teisėjų kolegijos nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo pasisakyta dėl priimtų nagrinėti pareiškėjo reikalavimų, t. y. atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo konstitucingumo. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atitinkamai atmestini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pranešti prokurorui pagal ABTĮ 111 straipsnį ir kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos veiksmų teismo proceso metu. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, todėl pagrindo kreiptis į prokurorą nėra. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, nenurodo.

28. Teisėjų drausminės atsakomybės klausimai taip pat nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesiniai klausimai, jie nėra susiję su pareiškėjo reikalavimais ir nėra reglamentuoti administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (šiuo atveju – ABTĮ). Šie klausimai reglamentuoti specialiame įstatyme – Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra kompetentingas spręsti drausmės bylos teisėjui iškėlimo klausimą. Tai nepaneigia pareiškėjo teisės pačiam teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti drausmės bylos iškėlimą teisėjams.

29. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas taikė tinkamai, proceso teisės pažeidimų nepadarė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė