2013-06-06 Nr. AB-2277-3-61-3-03074-2010-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1259/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03074-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą bei Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. F. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas G. F. 2010 m. lapkričio 8 d. teismui padavė skundą (b. l. 1–27) ir prašė: 1) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. 11D(P)-3389 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 1D-8030-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimai); 2) priteisti iš Tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ir Tarnybą mokėti visą pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 4) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat prašė priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad nesutinka su jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio sumažinimu. Paaiškino, kad jam buvo mokama 2 571,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, papildomai mokamas 360 Lt priedas, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, sumažinta iki 2 112,24 Lt. Pareiškėjo nuomone, nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, konstitucinę teisę į nuosavybę. Teigė, kad dėl to galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 36–38) nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijai nesuteikta teisė vertinti įstatymo konstitucingumo, pensija buvo mokama vadovaujantis galiojančių įstatymų nuostatomis. Kompensuoti pensijų sumažinimą nenumatyta.

Atsakovas Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 41–43). Nurodė, kad pareiškėjo pensija perskaičiuota pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios galiojo sprendimo priėmimo metu ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 78–83) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė G. F. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. 5 012,82 Lt; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo šis teismas pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas pažymėjo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas ginčui aktualus Konstitucinio Teismo nutarimas, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas, atsižvelgęs į Tarnybos pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyto 1,3 dydžio ribojimo taikymo susidarė 5 012,82 Lt valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 5 012,82 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas atmetė skundo reikalavimą panaikinti Sprendimus. Teismas pažymėjo, jog ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl Vidaus reikalų ministerija ir Tarnyba, vadovaudamosi teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas taip pat atmetė reikalavimą priteisti neturtinę žalą, nes padarė išvadą, kad ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl turi būti taikomos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, padavė apeliacinį skundą (b. l. 110–111), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas ir šią pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Apeliaciniame skunde vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimais ir pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusiuose Laikinojo įstatymo pakeitimuose nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl atsakovai mano, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Atsakovas Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimu prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 121).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas bei pareiškimas dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui G. F. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo paskirta 2 571,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 28, 44–45). Tarnybos 2013 m. sausio 9 d. pažymos Nr. 11PP(P)-213 (b. l. 70) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo ribojama vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi bei Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Manydamas, kad tokiu mažinimu yra pažeidžiamos jo teisės, pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas jam mokėti nesumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią šios pensijos nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 1D-8030-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, išaiškino, kad jam paskirta valstybinė pensija yra sumažinta vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Nesutikdamas su tuo bei siekdamas apginti, jo manymu, pažeistas teises, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė G. F. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 5 012,82 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Tenkindamas pareiškėjo skundo dalį teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.) ir pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimą, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, kuri nurodytu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pripažino nepagrįstu.

Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu teismo sprendimu tuo aspektu, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisinis reguliavimas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios bei kad 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas atgal, nes pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, buvo perskaičiuota ir išmokėta iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, pripažįsta teisėta bei pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas konstatavo, jog pareiškėjui skirtos valstybinės pensijos mažinimas vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi buvo neteisėtas. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką analogiškose bylose (2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552 -740/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-625/2013 ir kt.).

Atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai yra išsamiai išanalizuoti bei pripažinti nepagrįstais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas – dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotos praktikos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalimi, turi pareigą patikrinti ir neapskųstosios teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė.

Nustatyta, kad pareiškėjas skundu taip pat prašė priteisti susidariusią pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, įpareigoti ateityje mokėti nustatyto dydžio pensiją, priteisti neturtinę žalą bei panaikinti Tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos sprendimus. Šie pareiškėjo skundo reikalavimai buvo atmesti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo, dėl įpareigojimo ateityje mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją bei neturtinės žalos priteisimo. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose (pvz. 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-625/2013 ir kt.).

Tačiau teisėjų kolegija nepritaria teismo sprendimo daliai, kuria atmesti skundo reikalavimai dėl Tarnybos ir Vidaus reikalų ministerijos Sprendimų panaikinimo.

Nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 6 d. prašymu (b. l. 46) pareiškėjas kreipėsi į Tarnybos vadovą, prašydamas paaiškinti, vadovaujantis kokiu teisės aktu buvo sumažinta jam skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensiją. Į šį prašymą Tarnyba atsakė 2010 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 11D(P)-3389 (b. l. 28), kuriame pareiškėjui paaiškino, kaip buvo perskaičiuojama jam paskirta valstybinė pensija. Įvertinusi pareiškėjo Tarnybai teikto prašymo bei Tarnybos rašto turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis raštas nesukėlė pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių ir juo nebuvo suformuluoti jokie valdingo pobūdžio patvarkymai. Šiame rašte buvo pateikta tik pareiškėjo prašyta informacija apie pensijos skaičiavimą ir mokėjimą. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, informacinio pobūdžio raštai negali būti administracinės bylos dalykas (pvz. 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skundo dalis dėl šio reikalavimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, turėjo būti nutraukta.

Taip pat nustatyta, kad į Vidaus reikalų ministrą pareiškėjas kreipėsi su 2010 m. rugsėjo 30 d. prašymu (b. l. 48) išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir ateityje užtikrinti visos pareiškėjui paskirtos pensijos mokėjimą. Šį prašymą Vidaus reikalų ministerija atmetė 2010 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 1D-8030-(2). Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad atsisakydama išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, valstybinę pensiją mokanti institucija, kaip teisingai nagrinėjamoje byloje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Todėl atsižvelgus į šį išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktą ginčui aktualų išaiškinimą bei įvertinus tai, kad teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo, darytina išvada, jog pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 1D-8030-(2) dalis, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, turėjo būti panaikinta.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais,

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą bei Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. F. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti G. F. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. 5 012,82 Lt (penkis tūkstančius dvylika litų aštuoniasdešimt du centus).

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 1D-8030-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kuria atsisakyta G. F. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Nutraukti administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo G. F. skundą dėl Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 11D(P)-3389 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ panaikinimo.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė