2021-09-01 Nr. AB-17504-3-61-3-03830-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3621-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03830-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-05570(15/4-27)7U-00030 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei N. M., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo N. M.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti N. M. prašymą Nr. 2007-LNG-0037 išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėja nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietė, Lietuvos Respublikoje leidimo laikinai gyventi pagrindu gyvena nuo 2015 m. sausio 27 d., Lietuvoje išduoti leidimai laikinai gyventi pareiškėjos šeimai – dukteriai ir jos sutuoktiniui, vaikaičiams. Pareiškėjai ir jos šeimai nuosavybės teise priklauso uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) akcijos, veiklos sritis – nekilnojamojo turto operacijos už atlygį arba pagal sutartį. Pareiškėja ilgą laiką jokių sąsajų su (duomenys neskelbtini) nebeturi, ryšių su asmenimis (duomenys neskelbtini) nebepalaiko, visi artimi asmenys gyvena Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno ilgiau nei penkerius metus, turėjo visus reikalingus leidimus, kreipėsi į Migracijos departamentą su Prašymu, tačiau Migracijos departamentas Prašymo netenkino ir nusprendė: panaikinti (duomenys neskelbtini) pilietei N. M. išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 19 d.; neišduoti (duomenys neskelbtini) pilietei N. M. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje.

3. Pareiškėja paaiškino, kad Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi jai buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, tačiau leidimą laikinai gyventi gali gauti ir kitu pagrindu – leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai jis yra užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis (Įstatymo 43 str. 1 d. 6 p.). Pareiškėja manė, kad turėjo ne vieną pagrindą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl vien dėl to, jog Bendrovės veikla galbūt neatitiko tam tikrų formalumų, negali būti užkertama galimybė teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, pareiškėjos teigimu, nevertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas.

4. Pareiškėja paaiškino, kad Sprendimas prieštarauja Įstatymo 53 straipsniui. Pareiškėja atitinka visus Įstatyme įtvirtintus kriterijus, reikalingus gauti leidimą nuolat gyventi. Nurodė, kad Sprendime nurodyti pažeidimai nėra reikšmingi, darbo užmokesčio mokėjimo galimos spragos, darbo sutarčių sudarymas ir darbo sąlygų darbuotojams sudarymas yra išimtinė Bendrovės vadovo atsakomybė. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad jai priklauso 17 984, 16 Eur Bendrovės nominaliosios vertės akcijos. Pareiškėja apibendrino, kad Sprendimas neatitinka proporcingumo principo reikalavimo, todėl yra savarankiškas pagrindas Sprendimą panaikinti.

5. Pareiškėja skunde taip pat išdėstė argumentus dėl viešojo administravimo subjekto pareigos tinkamai motyvuoti individualų administracinį aktą ir viešojo administravimo subjektų įgaliojimų. Pareiškėja akcentavo, kad Sprendimas gali būti panaikintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, be to, Migracijos departamentas negalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes šiam viešojo administravimo subjektui tokia atsisakymo teisė Įstatymo ar kitame įstatyme tokiu atveju nėra numatyta. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendime nurodyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymo 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nuostata yra tik procedūrinio pobūdžio ir nenumato jokios papildomos Migracijos departamento kompetencijos.

6. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėja bei jos valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes darbuotojams bendrai mokamas 1081,36 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių (Lietuvos statistikos departamento duomenimis, už 2019 m. II ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudaro 1278,00 Eur, taigi du tokius dydžius sudaro 2556,00 Eur).

8. Atsakovas pažymėjo, kad patikrintus duomenis apie Bendrovės dalyvius valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centro“ duomenų bazėje, nustatyta, jog Sprendimo priėmimo metu Bendrovės įstatinį kapitalą sudarė 199824 Eur, įstatinis kapitalas yra padalintas į 6900 vienetų akcijų, o akcijos nominali vertė sudaro 28,96 Eur. Nustatyta ir tai, kad nuo 2020 m. liepos 29 d. pareiškėja valdo nebe 2300 vnt. akcijų, o tik 621 vienetus vardinių paprastųjų akcijų. Sprendimo priėmimo metu pareiškėjos į Bendrovę investuotos akcijos nesudarė ne mažiau kaip 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo.

9. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų, todėl buvo nustatyta, kad yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

10. Atsakovas akcentavo, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018).

11. Atsakovas nurodė, kad vien faktas, jog pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, turėdama galiojantį leidimą laikinai gyventi, nereiškia, jog leidimas nuolat gyventi pareiškėjai bus išduotas. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, Migracijos departamentas atliko išsamų vertinimą, ar pareiškėja atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir nustatė, kad pareiškėja formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdama leidimą laikinai gyventi, tačiau kreipdamasi dėl leidimo nuolat gyventi, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kurių pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

12. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014), taip pat, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017 ir kt.).

13. Atsakydamas į pareiškėjos skundo argumentus dėl proporcingumo principo pažeidimo, atsakovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1810/2017 ir padarė išvadą, jog vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiams gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant kitus dokumentus (pavyzdžiui, leidimą laikinai gyventi, vizą), t. y. gali būti griežtai reikalaujama atitikti Įstatymo reikalavimus.

14. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas pagrįstas Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, Sodros informacinės sistemos duomenimis dėl Bendrovės (išrašai pateikiami su visa ginču susijusia medžiaga) ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas įvertino Įstatymo 40 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, jog būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės.

17. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, būtina, kad pareiškėja (jos įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Analogiško pobūdžio situacijos buvo vertinamos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. eA-4565-858/2017, Nr. eA-4901-822/2017, Nr. eA-5201-261/2017, kuriose teismas konstatavo, jog neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyti argumentai, jog ji ketina ir toliau gyventi Lietuvoje, tai, kad čia gyvena jos dukra su šeima, nors ir rodo siekį sukurti glaudesnį ryšį su Lietuva, tačiau neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui – šiuo atveju svarbu tai, jog Bendrovė, kurioje dirbo pareiškėja (kuriai buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ji ketina užsiimti teisėta veikla būtent Bendrovėje) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Teismas konstatavo, kad teisės normos Sprendime pritaikytos tinkamai. Teismas įvertino bylos aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, ir padarė išvadą, kad pareiškėja formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdama leidimą laikinai gyventi, tačiau įvertinus minėtos užsienietės atitiktį jos turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, pareiškėjos valdoma bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu (darbuotojams bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių), todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

19. Teismas akcentavo, kad Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti Bendrovėje atliekamų funkcijų (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu ar per atstovus), taip pat neatima galimybės pareiškėjai teikti naują prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai reikalauja pareiškėjos nuolatinio buvimo joje, todėl teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjos nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

20. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimo, kuris yra teisėtas ir pagrįstas bei atsitinkantis įstatymo nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų nesilaikymo. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjos Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto įtvirtintų reikalavimų, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas. Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė neatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi teisinės reikšmės, nes vien neatitikimas Įstatymo nuostatoms yra pakankamas pagrindas išduotam leidimui laikinai gyventi panaikinti.

21. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, pagrindų jo naikinimui nenustatė.

III. 22. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

23. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, kad pareiškėja leidimą laikinai gyventi galėjo (gali) gauti ir kitu savarankišku pagrindu, nes jos duktė turi leidimą nuolat gyventi. Vien todėl, kad Bendrovės veikla galbūt neatitiko tam tikrų formalumų, pareiškėjai neturėjo būti užkertama galimybė teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Pareiškėja, įvertinusi faktines aplinkybes, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Sprendimas jai yra sukeliantis neigiamas teisines pasekmes, neatitinka proporcingumo reikalavimo, todėl yra savarankiškas pagrindas Sprendimą panaikinti.

25. Trečia pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų grupė susijusi su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino skundo argumentų dėl viešojo administravimo subjekto įgaliojimų. Pareiškėja teigia, kad atitinka Įstatymo numatytas sąlygas, todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, negalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi – Migracijos departamentui, pasak pareiškėjos, tokia atsisakymo teisė Įstatyme ar kitame įstatyme tokiu atveju nenumatyta. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Aprašo nuostatomis, kurios yra tik procedūrinio pobūdžio ir nenumato (negali numatyti) jokios papildomos Migracijos departamento kompetencijos ir / ar atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindų. Pareiškėja pabrėžia, kad atitinka visus Įstatymo kriterijus, reikalingus gauti leidimą nuolat gyventi.

26. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad turėjo būti įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėja, t. y. kad pareiškėja leidimą laikinai gyventi galėjo gauti kitu pagrindu. Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

28. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl buvo nustatyta, jog yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Įstatymas nenumato jokių išimčių dėl reikalavimų nesilaikymo. Atsakovas pažymi, kad vien faktas, jog pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, turėdama galiojantį leidimą laikinai gyventi, nereiškia, jog leidimas nuolat gyventi pareiškėjai bus išduotas. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, Migracijos departamentas atliko išsamų vertinimą, ar pareiškėja atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir nustatė, kad pareiškėja formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdama leidimą laikinai gyventi, tačiau, kreipdamasi dėl leidimo nuolat gyventi, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kurių pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

29. Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

32. Remiantis bylos duomenimis, 2019 m. rugsėjo 30 d. pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą ir kitus dokumentus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2019 m. lapkričio 19 d. išdavė pareiškėjai leidimai laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 19 d. Pareiškėja 2020 m. lapkričio 9 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nustatytu leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindu.

33. 2020 m. lapkričio 9 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjos valdomą Bendrovę, šios įmonės darbuotojus ir nustatyta, jog darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. sudaro 1081,36 Eur. Darbuotojams bendrai mokamas darbo užmokestis (1081,36 Eur) nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio (Lietuvos statistikos departamento duomenimis, už 2019 m. II ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudarė 1278 Eur, du tokius dydžius sudarė 2556 Eur). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja Sprendimo priėmimo metu į Bendrovę buvo investavusi 17964,16 Eur, – tai nesudaro ne mažiau kaip 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo, kuris sudaro 66608 Eur.

34. Įvertinęs tyrimo metu surinktą medžiagą, Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėja formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos 5 metus, turėdama leidimą laikinai gyventi, tačiau įvertinus pareiškėjos atitiktį jos turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, įtvirtintoms Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatyta, jog pareiškėja bei jos valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Migracijos departamentas Sprendimu nutarė: vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 19 d.; vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nusprendė neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje.

35. Nagrinėjamo ginčo kontekste visų pirma pažymėtina, kad Aprašo, reglamentuojančio užsieniečio prašymų išduoti ar pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, t. y. leidimą nuolat gyventi, 47 punktas nustato, kad jeigu leidimą nuolat gyventi siekia gauti užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. sprendime, priimtame norminėje administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020, išaiškino, kad Aprašo 47 punkte nustatyta tvarka, pagal kurią sprendžiant dėl užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, ne tik formaliai atsižvelgiama į užsieniečio turimą leidimą laikinai gyventi, tačiau kruopščiai patikrinama, ar nėra tokio turimo leidimo panaikinimo pagrindų.

37. Aprašo 48 punktas nustato, kad apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Aprašo 47 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi (Aprašo 48.10 p.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 32-33 p.) daro išvadą, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. darbuotojams bendrai mokamas darbo užmokestis 1081,36 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių ir pareiškėjos nuosavybės teise priklausančių Bendrovės akcijų nominalioji vertė sudaro mažiau nei 1/3 šios Bendrovės įstatinio kapitalo. Atsakovas, nustatęs šias aplinkybes ir vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

39. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Sprendime nurodyti pažeidimai nėra reikšmingi, pareiškėja nėra ir nebuvo Bendrovės vadove, o darbo sutarčių sudarymas ir darbo sąlygų darbuotojams nustatymas yra išimtinė Bendrovės vadovo kompetencija. Pareiškėja taip pat nurodo, kad jai priklauso 17 984,16 Eur Bendrovės nominalios vertės akcijos, o jos ankstesnes turėtas akcijas įsigijo duktė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja mano, kad Sprendimas neatitinka proporcingumo reikalavimo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjos argumentais ir akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018).

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėja leidimą galėjo (gali) gauti ir kitu savarankišku pagrindu, nes jos duktė turi leidimą nuolat gyventi. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas vykdomos veiklos pagrindu, o ne šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos valdoma bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, todėl leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 19 d., panaikino.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. sprendime, priimtame norminėje administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020, nurodė, jog skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 43 p.); išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų situacijų atvejais atitinkamo laikotarpio, pragyvento užsieniečiui realiai neatitinkant Įstatyme nustatytų teisėto gyvenimo sąlygų, įskaičiavimas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą penkerių metų laiką, akivaizdžiai pažeistų Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga Teisingumo Teismo yra įvardinta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 45 p.).

42. Sprendimu nustatyta, kad pareiškėja ir jos valdoma įmonė nuo 2019 m. gruodžio mėn. iki Sprendimo priėmimo dienos neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, Sprendimu pareiškėjos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, pareiškėja neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, neišduoti pareiškėjai ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas