2017-06-13 Nr. AB-11848-3-61-3-05955-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-783-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05955-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir D. M.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 20 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), atlyginimą.

Skunde nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2011 m. kovo 16 d. buvo kalinamas žiauriomis, orumą žeminančiomis sąlygomis ir dėl to patyrė didžiulę neturtinę žalą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių ir kalėjimą.

Lukiškių TI-K laikomi suimtieji, nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, atvykstančių nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant suimtuosius ir bausmę atliekančius asmenis, Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Pagal šio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 nuostatas, didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti suimtųjų, areštuotų ir nuteistųjų skaičius yra 954. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti.

Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Atsakovas manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Prašė taikyti ieškinio senatį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2011 m. kovo 16 d.

Nustatęs, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į pareiškėjo skundą yra išreiškę prašymus pareiškėjo reikalavimams taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas pirmiausia atsižvelgė į ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias CK nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą, taikant minėtas nuostatas.

Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei laikotarpį (2010 m. birželio 14 d. iki 2011 m. kovo 16 d.), už kurį pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, ir iš bylos medžiagos nustatęs, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. gruodžio 19 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams, o pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas D. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Nurodo, kad teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių, susijusių su senaties termino praleidimo priežastimis. Pažymi, kad jis iki šiol yra kalinamas Lukiškių TI-K. Per visus jo kalinimo metus, jis neturėjo galimybės anksčiau kreiptis į teismą, nes pasak pareiškėjo, jis, kaip ir kiti kaliniai, buvo įbauginti ir persekiojami, leidžiant suprasti, jog ieškant teisybės teismuose, jiems galimai bus skiriamos drausminės nuobaudos, tokiu būdu jie praras teisę būti paleisti anksčiau laiko, arba jie bus perkeliami į kitą kalinimo įstaigą ir pan. Teigia, jog tik paskutiniu metu, kaliniams pradėjus kreiptis į teismus, minėti persekiojimai baigėsi, todėl ir pareiškėjui atsirado galimybė kreiptis su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikia tokius pat argumentus kaip ir išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad D. M. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, laikytinas nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių jis praleido senaties terminą, ir kurios, pareiškėjo teigimu, yra svarbios.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Tikrinamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 19 d. (b. l. 5), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už ginčo laikotarpį nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2011 m. kovo 16 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo persekiojamas, todėl bijodamas pabloginti savo padėtį, t. y. gauti drausminių nuobaudų, prarasti lygtinio paleidimo galimybę ar būti perkeltas į kitą kalinimo įstaigą, jis negalėjo kreiptis į teismą ankščiau, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino ar dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, priešingai, jis teigia žinojęs, tik buvęs įbaugintas. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, iki sueinant senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu (CK 1.131 str. 1, 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius