2013-08-22 Nr. ATPB-108 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-80/2013

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. S.,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus atstovei Jurgai Barbaravičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarties R. S. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2013 m. gegužės 14 d. (duomenys neskelbtini) pilietis R. S. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis), pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus, neturėdamas asmens dokumento, suteikiančio teisę teisėtai pereiti valstybės sieną, bei išvengdamas patikrinimo pasienio kontrolės punkte, pasislėpęs krovininio automobilio priekaboje, kirto Lietuvos Respublikos sieną iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 16 d. buvo sulaikytas. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. baudžiamuoju įsakymu R. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 45 parų areštu. Pareiškėjo paleidimo data – 2013 m. birželio 28 d. (b. l. 1, asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 2-3, 7-8, 9-10, 13).

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. gegužės 10 d. išvyko iš (duomenys neskelbtini), kadangi turėjo problemų, atvyko į Lietuvą turėdamas tikslą prašyti prieglobsčio, sugrįžti nepageidauja dėl politinio persekiojimo (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 12).

2013 m. birželio 25 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-15)15PR-124 dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 14-16).

Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) Užsieniečių reikalų skyriaus 2013 m. birželio 27 d. teikimą (b. l. 1, asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 20), kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 116 straipsnio 1 dalimi bei faktinėmis bylos aplinkybėmis, buvo prašoma sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį R. S. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) šešiems mėnesiams, iki jis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 6, 7 punktais, 113 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 2 dalies, 114 straipsnio 2 dalies, 116, 117 straipsnių nuostatomis, 2013 m. birželio 28 d. nutartimi (b. l. 7-8) Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė teikimą tenkinti ir sulaikė (duomenys neskelbtini) pilietį R. S. Užsieniečių registracijos centre, iki kol bus išspręstas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau neilgiau nei šešiems mėnesiams, skaičiuojamiems nuo 2013 m. birželio 28 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismas vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi. Nustatė, kad R. S. neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvos Respubliką, kad sulaikytojo tikslas buvo per Lietuvą išvykti į (duomenys neskelbtini), sulaikytasis neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų bei kad užsienietis prieglobsčio įvairiose valstybėse prašė nuo 2004 metų 12 kartų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad sulaikytasis prieglobsčio prašo nebe pirmą kartą, kas leidžia teigti, jog yra piktnaudžiavimo prieglobsčio teise požymių, kad buvo sulaikytas važiuojantis kartu su kitais užsieniečiais pakeliui į (duomenys neskelbtini), kas rodo, kad atvykimo į Lietuvą tikslas buvo per Lietuvos Respubliką išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes, kad neturi asmens dokumentų, sprendė, kad sulaikytajam taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę nėra Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų.

II. Pareiškėjas R. S. apeliaciniu skundu (b. l. 11-15) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį.

Nurodo, jog sprendžiant pareiškėjo sulaikymo klausimą nei vienas iš teismo nutartyje nurodytų sulaikymo pagrindų (Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punktas bei 2 dalis) negalėjo būti taikomas. Teigia, jog Migracijos departamento 2013 m. birželio 27 d. sprendimas nei pareiškėjo sulaikymo klausimo nagrinėjimo teisme metu, nei šio skundo pateikimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui metu nebuvo ir dar nėra įsiteisėjęs, todėl negali būti ir vykdomas. Pažymi, jog teismo nutartyje nėra konstatuota, kad pareiškėjas keltų grėsmę viešajai tvarkai ar nacionaliniam saugumui, būtų padaręs sunkių baudžiamųjų nusikaltimų, taip pat byloje nebuvo duomenų, jog jis ketina tokius nusikaltimus daryti. Daro išvadą, kad pareiškėjo sulaikymas dėl jo išsiuntimo iš šalies yra nepagrįstas ir nepateisinamas, ir vertinant faktines bylos aplinkybes, toks sulaikymas gali būti pripažintas proporcinga priemone tik kai asmens išsiuntimas iš šalies yra vykdomas per protingus terminus, o pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos data iki šiol nėra apibrėžta.

Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus, ir nurodo, kad ji buvo priimta perkeliant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę. Atsižvelgdamas į tai, teigia, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą.

Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae. Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais 2005 m. gruodžio 1 d.

Tarybos direktyvos 2005/85/EB (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, lemianti tai, kad prieglobsčio prašytojas turi teisę likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiantis asmuo tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas. Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos.

Remiantis tuo, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Pažymi, kad remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Tesimo praktika, prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi, tačiau jų sulaikymas turi būti vykdomas pagal 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas bei atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir, priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, t. y. išsiuntimo tikslu.

Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi. Nurodo, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis rėžimas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teigia, kad asmens, pateikusio prieglobsčio prašymą, taip pat prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai.

Pabrėžia, jog nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras šiuo metu negali atlikti jokių veiksmų, susijusių su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, be to, visą šį laikotarpį pareiškėjas nepraranda ir turi prieglobsčio prašytojo statusą, kaip jis yra apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 20 punkte.

Migracijos valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį.

Remiasi pirmosios instancijos teismo nurodytais sprendimo priėmimo motyvais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N575-1342/2013. Daro išvadą, kad nedraudžiama sulaikyti prieglobsčio paprašiusį asmenį, jei yra priimtas sprendimas išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos su sąlygomis, nustatytomis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje – užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jei sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui vykdyti (jei užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.). Mano, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas Migracijos valdybos teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio R. S. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre, atsižvelgė į visas faktines aplinkybes, kurias įvertinus, yra rimtas pagrindas manyti, kad R. S. gali pasislėpti ir kitaip trukdyti vykdyti priimtą sprendimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad, panaikinus skundžiamą nutartį, minėto užsieniečio teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje taptų neapibrėžta – R. S. neturi dokumentų, patvirtinančių jo asmens tapatybę, neturi gyvenamosios vietos ir teisėto pragyvenimo šaltinio Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis R. S. gali būti sulaikytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 1 dalies 5 punkto, numatančio, kad užsienietis gali būti sulaikytas kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo, ir 2 dalies, numatančios, kad kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.), pagrindu.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Migracijos departamentas 2013 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-15)15PR-124 dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 14-16). Minėtu aktu nuspręsta įsigaliojus šiam sprendimui ir pareiškėjui atlikus bausmę (pareiškėjo paleidimo data – 2013 m. birželio 28 d. (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 13)) bei nesant priežasčių, dėl kurių Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies pagrindu sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 14-16). Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas Migracijos departamento 2013 m. birželio 27 d. sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 25). Nėra duomenų, kad byla yra išnagrinėta.

ESTT 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 M. A. prieš Policie ČR nurodė, jog „<...> būtent valstybės narės, tinkamai laikydamosi įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę ir Sąjungos teisę, turi nustatyti priežastis, dėl kurių prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas ar jo sulaikymas pratęstas“. Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 32 dalies ir 113 straipsnio sisteminis aiškinimas leidžia teigti, jog Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą sulaikymo pagrindą, gali būti taikomi visiems užsieniečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra padavę prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašymą, ar ne.

Pažymėtina, jog 2013 m. gegužės 30 d. sprendime ESTT taip pat nurodė, kad asmens sulaikymas dėl aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo asmeniniu elgesiu prieš pateikiant ir pateikus prieglobsčio prašymą, o ne dėl to, kad jis pateikė prieglobsčio prašymą, yra suderinamas su Direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnio 1 dalimi (58 punktas); jei toks asmens sulaikymas yra objektyviai būtinas siekiant neleisti, kad jis visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo, toks tolesnis jo sulaikymas taip pat yra leistinas pagal Direktyvos 2003/9/EB 7 straipsnio 3 dalį (59 punktas); nors Direktyva 2008/115/EB netaikytina vykstant prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrai, tai nereiškia, jog dėl šios aplinkybės grąžinimo procedūra yra galutinai nutraukiama – ji gali būti tęsiama, jei prieglobsčio prašymas bus atmestas, todėl jei valstybės narės, laikydamosi numatytų sąlygų, negalėtų išvengti, kad suinteresuotas asmuo, pateikęs prieglobsčio prašymą, automatiškai būtų paleistas, būtų pažeistas Direktyvos 2008/115/EB tikslas veiksmingai grąžinti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius (60 punktas). ESTT padarė išvadą, jog Direktyva 2003/9/EB ir Direktyva 2005/85/EB nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, jog atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes – tai, kad pareiškėjas padavė prieglobsčio prašymą (2013 m. birželio 25 d.) tik po to, kai buvo sulaikytas (2013 m. gegužės 16 d.), tai kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 14-16), tai, kad pareiškėjas buvo sulaikytas vykstantis tranzitu per Lietuvos Respubliką į (duomenys neskelbtini), kas rodo, jog pareiškėjas nesiekė patekti būtent į Lietuvos Respubliką ir gauti prieglobstį būtent Lietuvos Respublikoje (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 7-8, 9-10), kad užsienietis nuo 2004 metų prieglobsčio įvairiose Europos Sąjungos valstybėse prašė 12 kartų, (duomenys neskelbtini) kreipdamasis dėl prieglobsčio suteikimo prisistatė kitu vardu ir pavarde (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 14-16), yra akivaizdu, jog pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra didelė tikimybė, jog nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, R. S. gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo arba bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos, tokiu būdu trukdydamas vykdyti sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos įstatymus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre yra pagrįstas ir objektyviai būtinas, o pagrindo taikyti pareiškėjui alternatyvią sulaikymui priemonę nėra. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos data iki šiol nėra apibrėžta, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo sulaikymas yra neproporcinga jam pritaikyta priemonė.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius