2015-11-10 Nr. AB-21680-3-64-3-02525-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1878-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02525-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2014 m. kovo 25 d. buvo etapuojamas iš Alytaus pataisos namų per Šiaulių TI, kuriame būdavo laikomas po keletą dienų teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad apie 18 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 5 iki 9 asmenų, be to, dalį kamerų ploto užėmė spintelė, stalas, sanitarinis mazgas, kiti buitiniai reikmenys. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jis 24 val. per parą buvo laikomas perpildytose kamerose, kur nebuvo galimybės pasivaikščioti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose ant sienų nuo drėgmės buvo pelėsis, trūko oro, dėl to jam svaigdavo galva, krito svoris, buvo neįmanoma miegoti, jis tapo irzlus, nervingas, t. y. dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas papildomai akcentavo, jog jam yra nustatytas 80 proc. netektas darbingumas, o nurodytos sąlygos yra netinkamos neįgaliajam atlikti bausmę.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–28) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. 69/06-5270 matyti, kad pareiškėjas į įstaigą pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. birželio 1 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. kovo 18 d. (iš viso 57 dienas), jam periodiškai teko nuo 1,67 kv. m iki 16,6 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau Šiaulių TI pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakinga už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.

Kartu akcentavo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu jo laikymo kameroje Nr. 102 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams buvo atliktas 2014 m. vasario 26 d. (patikrinimo išvados surašytos 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-58). Patikrinimo metu nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė drėgmė atitiko reikalavimus, nebuvo veidrodžių, tualetai atskirti pertvaromis arba užuolaidomis. Be to, akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte.

Šiame kontekste pabrėžė, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamos ventiliacijos ar drėgmės. Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Papildomai paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas teisės aktų numatytas inventorius, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam, jų prašymu, yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, o pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, jog jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje. Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Šiaulių TI kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, o tai atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Nurodė, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pagrįstumo, Šiaulių TI teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais.

Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, o Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių, o pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau turtinės naudos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 72–80) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad Įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Šiame kontekste, remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas periodiškai skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 57 dienas ir jam periodiškai teko nuo 1,67 kv. m iki 16,63 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas nurodė, kad 6 dienas iš minėto laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 57 pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,67 kv. m iki 3,33 kv. m.

Taigi, teismas konstatavo, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas taip pat akcentavo, kad iš byloje esančių duomenų nėra galimybės tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko iš 36 dienų atskirais periodais kamerose Nr. 26, 46, 57 ir 102, kai vienam kameroje laikomam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 2,77 kv. m iki 8,32 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų, teismas pabrėžė, kad iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akto Nr. EP-58 matyti, jog 2014 m. vasario 27 d. Šiaulių TI buvo atliktas patikrinimas kameroje Nr. 102, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 102 temperatūra – 18,3 °C, matavimų neapibrėžtis – 0,18 °C, reglamentuojama oro temperatūra šaltuoju metų laikotarpiu –18–22 °C; santykinė oro drėgmė nustatyta 53,6 proc., neapibrėžtis 1,01 proc., reglamentuojama santykinė drėgmė šaltuoju metų laikotarpiu 35–60 proc.; dirbtinė apšvieta nustatyta 199 lx, matavimų neapibrėžtis 32,4 lx, naktinė apšvieta 11 lx, matavimų neapibrėžtis 6,3 lx, reglamentuojama dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Kontrolės metu taip pat nustatyta, kad kameroje Nr. 102 nėra veidrodžių (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 21 p. pažeidimas), visose tikrintose kamerose tualetai atskirti pertvaromis ir (arba) užuolaidomis. Šiame kontekste teismas nurodė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 102 buvo laikomas laikotarpiais nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2014 m. kovo 3 d. ir nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. kovo 18 d. Taigi teismas konstatavo, kad Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, įvertinęs pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Kita vertus, teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, tik nurodė, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Atitinkamai įvertinęs turimus rašytinius duomenis apie ginčui aktualų laikotarpį, pareiškėjo gydymo stacionare istorijos įrašus bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu jo sveikatos sužalojimu, teismas sprendė, jog šiuo atveju negalima konstatuoti, kad būtent dėl nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Tačiau teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kamerose bei dėl Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjui yra nustatytas sveikatos neįgalumo lygis – jis nedarbingas, asmens darbingumas 20 proc., o tokio pobūdžio sveikatos negalia, esant konkrečioms byloje nustatytoms aplinkybėms, galėjo sukelti pareiškėjui papildomų neigiamų dvasinių ir fizinių išgyvenimų.

Taigi, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas, be kita ko, atsižvelgė į pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais ir sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose priteistina 150 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas E. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 82–83), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą ir laikotarpį, kuriuo jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, taip pat netinkamai nustatė jam priteistinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Be to, teigia, jog šiuo atveju turėjo būti taikoma 4 kv. m, o ne 3,6 kv. m kameros ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui, ir į šią normą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų bei kito inventoriaus užimamas plotas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88–90) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant tik pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2014 m. kovo 25 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l.

12) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. birželio 1 d. ir įstaigoje periodiškai iki 2014 m. kovo 18 d. buvo laikomas iš viso 57 dienas, iš kurių 6 dienas jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 36 dienas jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,67 kv. m iki 3,33 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 2,77 kv. m iki 8,32 kv. m, tačiau 21 dieną iš šio laikotarpio jis buvo 3,06–5,65 kv. m (8 dienas – 3,06–3,67 kv. m, 5 dienas – 3,33–5 kv. m, o 8 dienas – 3,39–5,65 kv. m), t. y. gana nežymiai mažesnis (iki 0,54 kv.

m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (36 dienų), pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant minėtus reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi nagrinėjamu atveju visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai ir neskaitant laikotarpio, kai pareiškėjas neabejotinai buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (6 dienos), spręstina, jog ir visą nurodytą laikotarpį, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (36 dienas), buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. iš viso 42 dienas valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Tuo tarpu į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu atsižvelgtina vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje turėtų būti 4 kv. m, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab kad tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas. Be to, EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir pusę pažeidimo laikotarpio buvo tik gana nežymiai mažesnė nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali, be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Juolab kad byloje, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašą (b. l. 30–62), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Tuo tarpu apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.).

Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo teiginius, jis visiškai nekonkretizavo ir nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei pritardama skundžiamo sprendimo motyvams dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, kuriuos patvirtina byloje esantys duomenys (b. l. 12–22), jų nebekartoja ir dėl jų papildomai plačiau nebepasisako.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas. Tačiau šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė jam priteistinos neturtinės žalos dydį, remiantis nurodytais motyvais, atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius