A-261-2487-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-2487/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02453-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vildai Vaičiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Statybų fabrikas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių (toliau – ir Savivaldybės administracijos direktorius) nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakyme Nr. 30-1929 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Prašyme (b. l. 1-4) nurodė ir teismo posėdyje jo atstovė paaiškino, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“, 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Todėl pareiškėjas 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, siūlydamas svarstyti šio teikimo priede nurodytų įsakymų pakeitimo klausimus, nustatant juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Per įstatyme nustatytą terminą atsakovui nepranešus apie reikalavimo įvykdymą, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tokio administravimo subjekto neveikimo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (b. l. 22-28) nurodė, kad skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, bei įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškoms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“.

Kadangi savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Įsakymu paskirtas administratorius, vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą.

Todėl administratorius negali nusistatyti mokesčio už administravimo paslaugų teikimą, nes jis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Administratorius atlieka tik techninį darbą. Todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį, nėra jokio pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas, jei jis nenuginčys 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo, negali būti tenkinamas, nes jį patenkinus nebūtų įmanomas šio įsakymo vykdymas.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas.

Atsakovas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu patenkino Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą. Įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus, ir nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakyme Nr. 30-1929 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 30-1929 papildė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą UAB „Asvis“ (buvusi UAB „Statybų fabrikas“) administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą 12 eilute pagal priedą ir įpareigojo UAB „Statybų fabrikas“, pasirašius priėmimo-perdavimo aktą, valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre įregistruoti namo Žirmūnų g. 121 bendrojo naudojimo objektų valdymo juridinį faktą. Šio įsakymo 2.2.2 punkte UAB „Asvis“ įpareigota neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio (b. l. 29). Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, siūlydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti teikimų prieduose nurodytų įsakymų pakeitimo klausimus ir nustatyti juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius (b. l. 5-6, 7-9). Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau apie teikimų įvykdymą pranešta nebuvo.

Teismas, išanalizavęs teisės aktų reikalavimus, padarė išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas (redakcija nuo 2010 m. kovo 19 d.) numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui įsakymu skiriant daugiabučio namo administratorių, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šis Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) priimti vykdant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus, o Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau jis neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Pavyzdinių nuostatų 1 punktas nustato, kad šie nuostatai taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei administruoti, kai šią funkciją atlieka pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-916/2007).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir formuojamą administracinių teismų praktiką, teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai, jog Vyriausybės nutarimu patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą, nepagrįsti. Taip pat nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, ginčo įsakyme ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, kad administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Taigi, administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių (Pavyzdinių nuostatų 8.1 p.).

Civilinio kodekso 4 knygos V skyriaus IV skirsnio ir XIV skyriaus nuostatos reglamentuoja su bendrojo naudojimo objektų administravimu susijusius teisinius santykius. Vyriausybės nutarimas detalizuoja su tokio turto administravimo vykdymu susijusias nuostatas. Atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 1 ir 2 dalis, 4.240 straipsnį, 4.237 straipsnio 1 dalį, 4.238 straipsnio 1 dalį, teismas padarė išvadą, kad Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostata, numatanti administracijos direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus skyrimo turinį negali būti laikoma prieštaraujančia Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Įstatymo leidėjas nustatė pakankamai detalų teisinį reguliavimą, susijusį su turto administravimu, todėl, sistemiškai aiškinant nurodytas teisės aktų nuostatas, matyti, kad įstatymo leidėjas Civilinio kodekso atitinkamose nuostatose nustatė ir administracinio akto turinį. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas matyti, kad Civilinis kodeksas, kai kuriais atvejais tiesiogiai, nustato administravimo akto turinį, turint omenyje šiuos duomenis: asmuo, kuris yra skiriamas turto administratoriumi, administruotinas turtas, atlyginimas (mokestis) už turto administravimą. Visi minimi duomenys atsispindi ir Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostatoje, numatančioje, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už administravimą. Iš nurodytų nuostatų padarė išvadą, kad Vyriausybė ginčijamo nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo Civiliniame kodekse įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas ir konkretizavo administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo konstitucingumo, todėl nematė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 2 d.).

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 ir nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Apeliaciniame skunde (b. l. 58-67) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas Sprendimu nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, todėl priėmė iš esmės neteisingą sprendimą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012, I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto bei tuo pačiu nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikimą Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje byloje nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo patenkinti analogišką atsakovo prašymą ir šioje administracinėje byloje. Kadangi nagrinėjant šią administracinę bylą kilo abejonės dėl taikytinų teisės aktų konstitucingumo ir kitoje analogiškoje byloje esant kreipimuisi į Konstitucinį Teismą, dėl nuostatų, taikytinų šioje nagrinėjamoje byloje, konstitucingumo, buvo būtina šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl reikalingumo pradėti norminio akto tyrimą ar nutarimas konstitucinės justicijos byloje (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.).

2. Kadangi Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8.1 punkto teisėtumo klausimo byloje nekėlė ir Nuostatų 8.1 punktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui, todėl Administracijos direktorius, veikdamas pagal Nuostatus, veikė teisėtai, t. y. pagal galiojančių įstatymų ir juos lydinčių norminių administracinių aktų nuostatas. Administracijos direktoriaus neveikimas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, gali būti tiriamas teisme, tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas. Taigi Administracijos direktoriaus veiksmai, skiriant administratorius, buvo teisėti, kylantys iš galiojusių norminių administracinių aktų nuostatų.

3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio bylų nagrinėjimo procesą ir, nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų administracinėse bylose Nr. 1-2029/2012, Nr. 1-2361/2012, kuriose pareiškėjas prašo ištirti Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, bei Nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, byloje priėmė Sprendimą. Tik Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. I-2029/2012, I-2361/2012 nustatys, ar norminis administracinis aktas (Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas, Nuostatų 8.1 punktas), kuriuo vadovaujantis buvo priimtas šioje administracinėje byloje ginčijamas Įsakymas, yra teisėtas ir neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui. Tik įsiteisėjus teismo sprendimui nurodytoje byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, bus galima spręsti, ar Administracijos direktorius veikė pagal tuo metu galiojusių norminių administracinių aktų nuostatas.

4. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Statybų fabrikas“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo Įsakymo priede bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius. Taigi, pagal ABTĮ 48 straipsnį bendrųjų patalpų savininkai yra tretysis suinteresuotas asmuo byloje, todėl privalėjo būti įtraukti į bylą. Tačiau daugiabučio namo bendrųjų patalpų savininkai į bylą trečiaisiais asmenimis nebuvo įtraukti. Pažymėtina, jog konkretaus mokesčio už bendrųjų patalpų administravimą nustatymas tiesiogiai įtakoja bendrųjų patalpų savininkų teises. Ginčijamame akte nustačius konkretų mokestį už bendrųjų patalpų administravimą, savininkai bus priversti mokėti nustatytąjį mokestį administratoriui, taip pat neturės galimybės derėtis dėl administracinio mokesčio su administratoriumi.

5. Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti Įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Prašyme pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, teisėtumo klausimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų 1T-36, 1T-39, kadangi jie prieštaravo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui, t. y. prieštaravo norminiu administraciniu aktu nustatytai administravimo mokesčio nustatymo tvarkai. Taigi Vyriausybės atstovo reikalavimai, kuriais prašoma pakeisti individualius teisės aktus, prieš tai nepakeitus norminių administracinių aktų, kuriais vadovaujantis priimti individualūs aktai, yra neteisėti ir prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai, numatytai Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje, įstatymo viršenybės, protingumo principams.

Taigi, Vyriausybės atstovas (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) turi teisę kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą dėl to, ar savivaldybės administravimo subjekto (nagrinėjamu atveju – Administracijos) priimtas norminis administracinis aktas (nagrinėjamu atveju – Nuostatai) atitinka Vyriausybės normini aktą (nagrinėjamu atveju – Nutarimą). Vadovaujantis administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011), darytina išvada, kad Vyriausybės atstovas prašymą įpareigoti atsakovą pakeisti įsakymą gali reikšti tik po to kai:

1) Vyriausybės atstovas pateikia teismui prašymą ištirti ginčijamo įsakymo teisėtumą – atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui;

2) Teismas patenkino tokį Vyriausybės atstovo prašymą ir nustatė, kad atitinkama ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui; 3) Įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui, Vyriausybės atstovas su reikalavimu įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ginčijamame Įsakyme, kurio atitinkamas punktas neteko galios teismui pripažinus jo prieštaravimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, nustatyti konkretų administravimo mokesčio dydį kreipiasi į Savivaldybės administracijos direktorių, kuris tokio reikalavimo per Vyriausybės atstovo nustatytą terminą neįgyvendina arba atsisako jį įgyvendinti.

Tokiu būdu, vertinant pareiškėjo reikalavimą įpareigoti administracijos direktorių pakeisti Įsakymo nuostatas, teismas privalėtų ištirti prašyme nurodyto Įsakymo atitiktį Vyriausybės Nutarimo 2.2 punkte įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, t. y. iš esmės ištirti norminio akto teisėtumą.

6. Pirmosios instancijos teismas Sprendimu įpareigojo Administracijos direktorių atlikti veiksmus, kurių pareiškėjas neprašė. Vyriausybės atstovas prašymu Nr. 3-422 prašė teismo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą [...] įsakymuose. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas Sprendimu įpareigojo Administracijos direktorių ne tik nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą, bet ir įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus. Tačiau šioje administracinėje byloje nenagrinėtas proceso šalies prašymas įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus. Tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku. Pirmosios instancijos teismas išėjo už prašymo nagrinėjimo ribų ir nusprendė atsakovą įpareigoti atlikti veiksmus, kurių pareiškėjas neprašė.

7. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame Sprendime neatsakė į visus atsakovo prašymus (ABTĮ 86 str. 3 d.), tuo pažeisdamas proceso šalių teisinės lygybės principą ir sudarydamas sąlygas Sprendimo priėmimui, neatlikus bylos nagrinėjimo „ikiteisminės“ procedūros. Atsižvelgdamas į Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, atsakovas atsiliepime į prašymą reikalavo, kad Vyriausybės atstovas į bylą pateiktų įrodymus, kad apie šį klausimą informavo ne tik savivaldybės administracijos direktorių, bet ir merą. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš Vyriausybės atstovo nurodytos informacijos, teismas Sprendime nenagrinėjo ir neanalizavo atsakovo prašymo, todėl buvo iš esmės pažeista teismo pareiga atsakyti į visus proceso šalies pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti ar pareiškėjas laikėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (ABTĮ 25 str. 1 d., 101 str. 1 d. 7 p.), o nustatęs, jog buvo pažeistas ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procesas (procedūra), privalėjo bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 d. 7 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje į bylą nepateikė duomenų apie tai, kad apie savivaldybės administravimo subjektui (Administracijos direktoriui) pateiktą teikimą pranešė merui, laikytina, jog Vyriausybės atstovas nesilaikė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme numatytos tvarkos ir ją pažeidė.

8. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai. Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl šio ypatingą reikšmę bylos baigčiai turinčio atsakovo prašymo nepasisakė, jo neanalizavo, taip pat nepateikė jokių kitų argumentų, dėl kurių atsakovo prašymas galėjo būti atmestas. Sprendimu, kuriame teismas visiškai nepasisako dėl esminių skundo argumentų, yra pažeidžiama teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-333-08).

9. Pirmosios instancijos teismas Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas, netaikė ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą, kad žemesnės galios teisės aktas yra priimamas remiantis įstatymais, turi jiems neprieštarauti ir užtikrinti jų vykdymą. Priimtas toks teisės aktas negali pakeisti aukštesnės galios teisės akto ar sukurti naujų bendro pobūdžio normų, kurios savo galia konkuruotų su aukštesnės galios teisės aktų (šiuo atveju su Administracijos direktoriaus patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais) nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I4-19/2001). Teismas nenustatė ir nenurodė jokių ginčijamo Įsakymo prieštaravimų Administracijos direktoriaus patvirtintiems Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatams. Pirmos instancijos teismas taip pat netyrė ir nenustatė Administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų prieštaravimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar minėtu nutarimu patvirtintiems Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniams nuostatams. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad Administracijos direktorius privalėjo nustatyti mokestį už administravimą Įsakyme prieštarauja įstatymo viršenybės principui yra nepagrįsta ir neteisėta.

10. Vyriausybės Nutarimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams (CK 4.84 str. 2 ir 3 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str. 2 d.) atskleidžia šių teisės aktų ir Vyriausybės Nutarimo nuostatų sisteminė analizė. Sistemiškai aiškinant CK 4.84 straipsnį matyti, jog išimtinai savivaldybės (mero, valdybos) kompetencijai numatyta ne tik pareiga skirti bendrojo naudojimo objektų administratorių (CK 4.84 str. 2 d.), bet ir patvirtinti imperatyvius nuostatus, kuriais privalomai vadovaujasi visi bendrojo naudojimo objektų administratoriai.

Taigi įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Šiuo atžvilgiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ bei ginčijamo Įsakymo nuostatos atitinka Civiliniame kodekse savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises.

Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Viešojo administravimo įstatymo, CK nuostatų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo priimdama Nutarimą, kurio 1 punktu patvirtino Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus. Tačiau Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatos nėra tapačios.

Sistemiškai aiškinant komentuojamas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą, nustatydama administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį. Todėl Vyriausybės nutarimo 2.2 punktas yra priimtas neturint tam įgaliojimų. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo buvo nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendrojo naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinys, prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

11. Vyriausybės Nutarimo 2.2 p. galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Konstitucijos 120 str. 2 d. nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Taigi vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84 str.) veikia laisvai ir savarankiškai. Todėl savivaldybės administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Todėl Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo nustatomas privalomas ginčijamo Įsakymo turinys, tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškąsias savivaldybės funkcijas.

12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-916/2007, ir šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais. Nagrinėjamai bylai ši teismo nutartis netaikytina, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje nebuvo nagrinėjamas Nuostatų 8.1, Pavyzdinių nuostatų 8.1 p. bei Nutarimo 2.2 punktų nuostatos. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nustatytas Vyriausybės Nutarimo privalomumas savivaldybėms tvirtinant tarifus/mokesčio apskaičiavimo metodikas už atliekų tvarkymą, o ne dėl Administracijos direktoriaus sprendimo skirti bendrosios nuosavybės administratorių turinio.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 92-102) nurodo, kad:

1. Šioje administracinėje byloje nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei pareiškėjui nekilo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo konstitucingumo. Tai, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui analogiškose bylose kilo abejonė dėl Vyriausybės nutarimo konstitucingumo, dar neįrodo, kad iš tiesų taip turi pasielgti ir kitą panašaus pobūdžio bylą nagrinėjantis teismas. Tik tada, kai Konstitucinis Teismas priima tokį teismo kreipimąsi nagrinėti bylą, yra realus pagrindas sustabdyti nagrinėjamą bylą, kurioje yra taikomas teisės aktas, kurio nuostatų konstitucingumą tirs Konstitucinis Teismas, pagal kitoje byloje teiktą teismo prašymą. Pažymėtina, kad Konstituciniame Teisme nebuvo priimtas prašymas tirti minėtų Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties aukščiau nurodytoms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms.

2. Atsakovo teiginys, kad buvo būtina taikyti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą, yra visiškai nepagrįstas, nes nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kai toks įpareigojimas tiesiogiai kyla tiek iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies, tiek ir Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostatų. Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Savivaldybės administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 „Dėl administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30- 2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitus ginčijamas nuostatas (tame tarpe ir 8.1 punktą) suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintais pavyzdiniais nuostatais, atsakovo nurodyta priežastis, dėl kurios jis „negali“ vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą, yra išnykusi.

3. Ginčijamas įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Pastariesiems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo įsakymo, bet iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą, paskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio turto plotą. Kadangi į šią bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkus tokio turto administravimo santykiuose, todėl negalima sutikti su atsakovo išreikšta pozicija, kad neįtraukus daugiabučių namų butų savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės, ir, kad teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.

4. Jei atsakovas mato, kad jo priimtas norminio pobūdžio teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (konkrečiu atveju – Vyriausybės nutarimui), tokiu atveju atsakovui kyla pareiga pakeisti savo priimtus teisės aktus taip, kad jie būtų suderinti su aukštesnės galios teisės aktais. Todėl negali būti laikomas tinkamu toks atsakovo argumentas, nuo kurio nepavyzdingo ir neatsakingo elgesio – neveikimo, susidaro tokia situacija, kuri kelia jam pačiam ar kitiems asmenims (savivaldybės paskirtiems administratoriams) abejonių. Atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektu, turi atsakingai ir pavyzdingai vykdyti savo pareigas, o ne remtis vienu ar kitu savo priimtu aktu, naudodamas jį kaip svarų argumentą pateisinti savo neveikimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovo nurodyti Nuostatai yra nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Byloje nėra keliami reikalavimai, susiję su administratoriui taikomais savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais Nuostatais. Bylos ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas, kylantis tiek iš Civilinio kodekso, tiek ir iš Vyriausybės nutarimo reikalavimų, t. y. savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti administravimo mokestį vadovaujantis Vyriausybės nutarimo 2.2 punktu.

5. Be to, pažymėtina, kad tiek nustatytas pagal Vyriausybės nutarimo 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės) turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, laikytina, kad buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Atsižvelgiant į tai, jokių nurodytų nuostatų konkuravimo nebuvo ir nėra.

6. Atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchijos esmę, to paties administravimo subjekto priimtą vieną – norminio pobūdžio teisės aktą, laiko viršesniu kito – individualaus teisės akto, atžvilgiu. Šiuo atveju to paties subjekto priimti teisės aktai - įsakymai - nėra skirstomi pagal hierarchiją, todėl to paties subjekto priimtas vienas teisės aktas nėra aukštesnės galios nei kitas. Tokie aktai skirstomi tik pagal taikymo sritį, pavyzdžiui taikomi visiems teisinių santykių dalyviams (neapibrėžtam subjektų ratui) arba konkrečiam asmeniui (ar apibrėžtam subjektų ratui).

7. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi ir neįsigaliojusiomis Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1352-624/2012; I-1322-95/2012; I-1321-95/2012; I-1351-624/2012), kuriose teismui kilo dvejonių dėl ginčijamo įsakymo preambulėje nurodyto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų. Tačiau pastebėtina, kad daugumoje kitų bylų, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nekilo abejonių dėl norminio teisės akto ryšio su nagrinėjama byla. Teismas pagrįstai netaikė savivaldybės administracijos direktoriaus Nuostatų to paties pobūdžio bylose, kadangi išnagrinėjus norminio akto bylą, kurioje buvo ginčijami Nuostatai, šios bylos baigties rezultatas, būtų neturėjęs įtakos nagrinėjamos bylos ginčo dalykui. Taip pat pažymėtina, kad vien savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų įvardinimas ginčijamo akto preambulėje, neįrodo, kad savivaldybės administracijos direktorius negalėjo nustatyti mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nenuginčijus Nuostatų 8.1 punkto nuostatų. Iš preambulėje nurodytų Nuostatų nėra aiškus jų nurodymo būtent šio teisės akto preambulėje tikslas, nėra nuorodos į kokią nors konkrečią Nuostatų normą, todėl negalima preziumuoti, kad, nurodydamas šį aktą, atsakovas buvo priverstas vadovautis būtent konkrečiu Nuostatų 8.1 punktu, kuris net nebuvo susijęs savivaldybės administracijos direktoriui nustatytomis pareigomis.

8. Nagrinėjamu atveju pastebime, kad jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas (t. y. konkrečiu atveju – savivaldybės administracijos direktorius), vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, privalo vykdyti paskirto administratoriaus priežiūrą ir kontrolę, tikrinant ar administratorius teisingai nustato ir taiko gyventojams mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą.

9. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai atsakė į Vyriausybės atstovo pareiškime išdėstytus pagrindinius reikalavimus, todėl atsakovo teiginys, kad teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatą yra visiškai nepagrįstas. Be to, atsakovas be jokios pateisinamos priežasties nedalyvavo ne tik šios bylos nagrinėjime, bet ir visose kitose to paties pobūdžio 68 bylose, todėl teigti, kad teismas pažeidė proceso šalių teisinės lygybės principą yra pernelyg nekorektiška teismo atžvilgiu, nes pats atsakovas nepasinaudojo įstatymo numatyta teise/pareiga dalyvauti posėdyje ir operatyviau padėti teismui išspręsti nagrinėjamą bylą. Priešingai, nei teigia atsakovas, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas atsakovo reikalavimą, kad Vyriausybės atstovas pateiktų informaciją, nagrinėjo, tačiau šis reikalavimas, kaip neturintis tiesioginio ryšio su nagrinėjimo dalyku, neturėjo esminės reikšmės priimtam sprendimui.

10. Atsakovo minima Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostata (ypač kai Vyriausybės atstovo teikimas/reikalavimas yra adresuojamas savivaldybės administracijos direktoriui) neturi jokios tiesioginės įtakos Vyriausybės atstovo teikimo/reikalavimo įvykdymui, nes minima nuostata yra skirta tik savivaldybės tarybos narių informavimo procedūrai bei sietina su savivaldybės administracijos direktoriaus vidaus kontrole (savivaldybės tarybai prižiūrint jos paskirtą ir jai atskaitingą asmenį – savivaldybės administracijos direktorių). Atsakovo prašomos informacijos pateikimas nagrinėjamai bylai net nebuvo aktualus, o pareiga įrodyti, kad kopijos negavo, tenka pačiam atsakovui, kadangi teikimą, kuriame nurodoma ir kopija savivaldybės merui, atsakovas gavo. Visais atvejais Vyriausybės atstovas savivaldybei pateikia tiek kopijų, kiek nurodyta teikime. Tačiau šioje byloje nėra keliamas klausimas dėl savivaldybės tarybos narių nesupažindinimo su Vyriausybės atstovo teikimu ir tuo labiau tai nėra ir ikiteisminė procedūra, dėl kurios gali būti stabdomi įstatyme nustatyti terminai dėl kreipimosi į teismą ar nutraukiama nagrinėjama byla.

11. Vyriausybė ginčijamo nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo Civilinio kodekso įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Todėl Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostata nėra prieštaraujanti ir konkuruojanti su Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis, dėl to ši nuostata negali būti pripažinta prieštaraujančia ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Taip pat, priešingai nei teigia atsakovas, butų ir kitų patalpų, kurių savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, administravimo nustatymas yra ne savarankiškoji, o valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija. Kadangi atsakovas neteisingai taiko teisės normą byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, todėl Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostata, numatanti administracijos direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus skyrimo turinį, negali būti laikoma prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai, o kartu ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, įtvirtinančiai, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė paaiškino nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus ir prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Bylos ginčas kilęs dėl Vyriausybės atstovo apskrityje siūlymo pakeisti teisės aktą nevykdymo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 m spalio 20 d. teikimas Nr. 1T-36 Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriui dėl įsakymų panaikinimo yra pagrįstas.

Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą iš esmės grindžia teisės taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, taikydamas bei aiškindamas teisę, taikytiną ginčo santykiams, privalo vadovautis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kuria nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Nagrinėjamas ginčas pagal faktines aplinkybes yra analogiškas ginčams, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nagrinėjo ir baigė priimdamas baigiamuosius teismo aktus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2450/2012; 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2621/2012; 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012; 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2841/2012) ir nustatė, jog atsakovui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, priėmus įsakymus dėl Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo ir juose nenustačius mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo pažeistas Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimas. Todėl, nagrinėjant šį ginčą, teismas privalo vadovautis jau suformuota teismų praktika analogiškose bylose, kadangi keisti šios praktikos nėra pagrindo (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 30-1929 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.

Nagrinėjam ginčui taip pat yra reikšminga CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostata, kad turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Tokiu būdu Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata, kad sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, negali būti vertinama kaip neatitinkanti aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Todėl atsakovas, Įsakyme nenurodęs mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nevykdė šių nuostatų, dėl ko teisėtumo prasme Įsakymas yra defektyvus ir turi būti keičiamas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą Nr. 30-1929, vadovavosi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą – vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, teisėjų kolegija remiasi bendruoju teisėtumo principu bei teismų praktika, kad pagal teisės aktų hierarchiją žemesnės teisinės galios norminis aktas negali paneigti tų pareigų, kurios kyla iš aukštesnės teisinės galios aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d nutartis administracinėje byloje. Nr. A520-2841/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje taip pat pažymėjo, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.) yra nepagrįstas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu tiems asmenims nustatė, pripažino, pakeitė, panaikino teises ir pareigas ar priėmė kitokį sprendimą, kuris turi įtakos neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisinei padėčiai. Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis ir darydamas faktines išvadas, nesprendė dėl daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų teisių ir pareigų nustatymo, pasikeitimo ar panaikinimo, t. y. nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl apelianto nurodytų asmenų teisių, pareigų ar teisinio statuso. Todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.), atmeta kaip nepagrįstus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d nutartis administracinėje byloje. Nr. A520-2841/2012).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland ).

Vadovaudamasis šia nuostata, apeliacinės instancijos teismas detaliai kitų apeliacinio skundo argumentų nevertina ir konstatuoja, kad nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl šios bylos sustabdymo. Apeliacinės instancijos tesimas, patikrinęs bylą, nenustatė ABTĮ 98 straipsnyje numatytų bylos sustabdymo pagrindų.

Taip pat teismas konstatuoja, kad šios bylos pareiškėjas yra tinkamas ir veikė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu suteiktos kompetencijos ribose. Atitinkamai administracinis teismas pateikto prašymo ribose vertino tik Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakyme Nr. 30-1929 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ teisėtumą ir neturėjo pagrindo ex officio peržengti prašymo reikalavimo ribų ir nagrinėti kitų atsakovo aktų įtakos ginčijamo Įsakymo priėmimui.

Prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas ir teismui nekyla abejonių dėl taikomų šiame ginče teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, kurių tyrimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

Šiam ginčui taip pat reikšminga tai, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojanti Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) 2.2 punkto redakcija yra iš dalies pakeista toje ginčui aktualioje apimtyje, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą – šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Remiantis minėtu pakeitimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti patikslinta, nustatant įpareigojimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. 30-1929 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, nurodant šiame įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. 30-1929 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas