2022-04-13 Nr. AB-8817-3-61-3-00044-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1959-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00044-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. V. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 21S44322 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 6K-2548 (toliau – Komisijos Sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra homoseksualus (duomenys neskelbtini) pilietis. Jo teigimu, kilmės valstybėje į jį rodydavo pirštais, nepriimdavo į darbą, sakė, kad jį reikia uždaryti į kalėjimą. Siekdamas išvengti pavojaus kilmės valstybėje, pareiškėjas iš jos išvyko.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Europos prieglobsčio paramos biuras (toliau – ir EPPB) išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, vieni iš jų yra LGBT priklausantys asmenys. Toks priklausymas neretai lemia persekiojimą iš valstybės institucijų ir nevalstybinių subjektų, todėl turi būti įvertinta individo patirtis, kylančios grėsmės, galimybė gauti valstybės apsaugą. Jis teigė, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą ir manė, jog nebuvo pagrindo netikėti jo paaiškinimais.

4. Skunde buvo teigiama, kad dėl pareiškėjo seksualinės orientacijos jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kilmės šalyje gresia pavojus, todėl jis buvo įsitikinęs, kad atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies bei 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus, o sieną kirto siekdamas pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

5. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjant jo skundą Komisijoje, nebuvo užtikrinta jo teisė būti išklausytam. Taip pat nesutiko su Komisijos argumentais, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Nors (duomenys neskelbtini) įstatymas nedraudžia tos pačios lyties asmenų savanoriško seksualinio elgesio tarp suaugusiųjų, tačiau asmenys, viešai demonstruojantys tos pačios lyties asmenų seksualinį elgesį, pavyzdžiui, bučiavimąsi, kartais buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal viešo nepadorumo nuostatas, kurias visuomenė retai taikydavo priešingos lyties poroms. Vietinė nevyriausybinė organizacija pranešė, kad valdžios institucijos dažnai nesiėmė jokių veiksmų, kad ištirtų, patrauktų baudžiamojon atsakomybėn ar nubaustų pareigūnus, pažeidusius LGBT asmenų teises, o nebaudžiamumas už žmogaus teisių pažeidimus buvo problema.

6. Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti jį.

7. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informaciją nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

8. Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, nes pasakojimas dėl jam kilmės valstybėje kylančios grėsmės nebuvo patvirtintas objektyviais įrodymais ir pasižymėjo esminiais trūkumais. Taip pat nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

9. Atsakovas pažymėjo, jog jam nebuvo privalomas pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pareiškėjas skunde nenurodė, o atsakovas nenustatė, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas.

10. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjo pasakojimo apie priklausymą LGBT bendruomenei patikimumas buvo vertinamas remiantis Skirtumų, stigmų, gėdos ir žalos (angl. Difference, Stigma, Shame and Harm, toliau – ir DSSH) modeliu, kuriuo siekiama įvertinti paties prieglobsčio prašytojo savęs suvokimą, jausmus ir patirtį, nesikoncentruojant į seksualinę praktiką. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą pagal DSSH modelį, buvo nustatyta patikimumo trūkumų, todėl jo pasakojimas apie tariamą priklausymą LGBT bendruomenei pagrįstai buvo įvertintas kritiškai ir nelaikomas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį.

11. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą terminą. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Pareiškėjo veiksmai neapibūdino jo elgesio kaip sąžiningo, nerodė, kad būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Tokios aplinkybės patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo K. V. M. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“ Atitinkamai teismas pakeitė Komisijos sprendimą.

13. Vertindamas pareiškėjo pasakojimą 2021 m. lapkričio 11 d. apklausoje, teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio informaciją, susijusią su jo seksualine orientaciją, nepateikė jokių detalių, į klausimus atsakinėjo trumpai, o aplinkybes patvirtindavo tokias, koks klausimas buvo jam pateikiamas. Paprašytas pateikti konkretų grasinimo pavyzdį, pareiškėjas nurodė, kad einant gatve gali kažkas pastumti, duoti antausį, pargriauti, įžeidinėti, tačiau jokio konkretaus grasinimo atvejo nenurodė. Teismo vertinimu, iš pasakojimo iš viso nėra galimybės susidaryti vaizdo tiek apie jo orientaciją, tiek apie deklaruojamas grėsmes. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo pasakojimą laikė nenuosekliu ir nepatikimu, todėl pagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo ir nelaikė pareiškėjo deklaruojamų duomenų apie jo orientaciją ir su tuo susijusias grėsmes nustatytais faktais. Todėl laikė pagrįsta atsakovo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Taip pat teismas sutiko su atsakovo išvada, kad neegzistuoja pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjui kilmės šalyje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, taigi jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) – šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, nėra beatodairiško smurto, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

15. Teismo vertinimu, atsakovas atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė jam sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinamus klausimus. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo galimybės būti išklausytas nagrinėjant skundą Komisijoje, nebuvo svarbi nagrinėjamu atveju, nes ši teisė buvo sudaryta nagrinėjant šią administracinę bylą teismo posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėjo atstovas ir vertėjas.

16. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta jokių duomenų, jog būtų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų Kriterijų (toliau – ir Kriterijai) 5 punktas, todėl sprendė, jog šiuo atveju adekvačiu taikytinas Kriterijų tvarkos 44.3.1 papunktyje nustatytas 2 metų draudimo laikotarpis. Atsižvelgęs į tai, pakeitė Sprendimo dalį ir uždraudė pareiškėjui 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką. Atitinkamai teismas pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė 2 metų terminą įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 17. Pareiškėjas K. V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą visa apimtimi. Taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pageidauja būti išklausytas tiesiogiai.

18. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) joks įstatymas konkrečiai nedraudžia tos pačios lyties asmenų savanoriško seksualinio elgesio tarp suaugusiųjų, tačiau asmenys, viešai demonstruojantys tos pačios lyties asmenų seksualinį elgesį, pavyzdžiui, bučiavimąsi, kartais buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal viešo nepadorumo nuostatas, kurias visuomenė retai taikydavo priešingos lyties poroms. Priklausymas LGBT bendruomenei dažnai lemia persekiojimą tiek iš valstybės institucijų, tiek iš nevalstybinių subjektų pusės. Todėl turi būti vertinama individuali patirtis, kylančios grėsmės bei galimybė gauti valstybės apsaugą. Jungtinės Karalystės 2020 m. ataskaitoje nurodoma, jog yra pranešimų, kad LGBT asmenų atžvilgiu nesilaikoma teisminio nagrinėjimo standartų ir kad baudžiamasis persekiojimas grindžiamas nepažįstamų asmenų įtarimais arba kaltinimais. Visuomenės požiūris į homoseksualius asmenis yra negatyvus.

19. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jo kilmės šalyje gresia pavojus dėl jo seksualinės orientacijos. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo pasakojimu, nenustatė jokių prieštaravimų, priešingai – pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti. Manytina, jog šiuo atveju būtent atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, todėl nepagrįstai jo prašymą atmetė, nors visos aplinkybės dar net nėra ištirtos.

20. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija. Jo teigimu, pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad, įvertinus pareiškėjo pasakojimą, buvo nustatyti patikimumo trūkumai, todėl jo pasakojimas apie tariamą priklausymą LGBT bendruomenei pagrįstai buvo įvertintas kritiškai bei nelaikomas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėjo teiginiai dėl priklausymo LGBT bendruomenei buvo bendro pobūdžio bei nenuoseklūs, o paaiškinimai yra nepakankami. Jo pasakojimas apie savo, kaip LGBT bendruomenės nario, patirtis buvo prieštaringas ir paviršutiniškas, o pareiškėjo pasakojimas apie su „kitoniškumu“ bei „stigma“ susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti asmeniui atskleisti savo vidines patirtis. Vertinant pareiškėjo pasakojimą 2021 m. lapkričio 11 d. apklausoje, matyti, kad pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio informaciją, susijusią su jo seksualine orientaciją, nepateikė jokių detalių, į klausimus atsakinėjo trumpai, o aplinkybes patvirtindavo tokias, koks klausimas buvo jam pateikiamas.

23. Priešingai, negu teigiama pareiškėjo apeliaciniame skunde, teisės aktai nenumato pareigos Migracijos departamentui nagrinėjant prieglobsčio prašymus atlikti psichologinę prieglobsčio prašytojų ekspertizę, todėl vien tai, kad tokia ekspertizė šiuo atveju nebuvo atliekama, nesudaro pagrindo vertinti, kad prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai.

24. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Migracijos departamentas tyrimo metu įvertino saugumo padėtį (duomenys neskelbtini)ir nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) ginkluoti konfliktai nevyksta. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas.

25. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo nemotyvavo bloga savo ekonomine būkle ar negalėjimu gauti darbo kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra susijusios su individualia pareiškėjo situacija ir tyrimo metu neprivalėjo būti vertinamos.

26. Pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad jis yra homoseksualus asmuo, nebuvo pripažintas patikimu įrodymu, o Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra neišskiria padidintos rizikos asmenų grupių (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 21S44322 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 6K-2548 pagrįstumo ir teisėtumo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“ Atitinkamai teismas pakeitė Komisijos sprendimą; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

32. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) joks įstatymas konkrečiai nedraudžia tos pačios lyties asmenų savanoriško seksualinio elgesio tarp suaugusiųjų, tačiau asmenys, viešai demonstruojantys tos pačios lyties asmenų seksualinį elgesį, pavyzdžiui, bučiavimąsi, kartais buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal viešo nepadorumo nuostatas, kurias visuomenė retai taikydavo priešingos lyties poroms.

Priklausymas LGBT bendruomenei dažnai lemia persekiojimą tiek iš valstybės institucijų, tiek iš nevalstybinių subjektų pusės. Todėl turi būti vertinama individuali patirtis, kylančios grėsmės bei galimybė gauti valstybės apsaugą. Jungtinės Karalystės 2020 m. ataskaitoje nurodoma, jog yra pranešimų, kad LGBT asmenų atžvilgiu nesilaikoma teisminio nagrinėjimo standartų ir kad baudžiamasis persekiojimas grindžiamas nepažįstamų asmenų įtarimais arba kaltinimais. Visuomenės požiūris į homoseksualius asmenis yra negatyvus.

Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jo kilmės šalyje gresia pavojus dėl jo seksualinės orientacijos. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo pasakojimu, nenustatė jokių prieštaravimų, priešingai – pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti. Manytina, jog šiuo atveju būtent atsakovas nesurinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės šalį, todėl nepagrįstai jo prašymą atmetė, nors visos aplinkybės dar net nėra ištirtos.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija. Jo teigimu, pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

33. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

35. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

36. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

37. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

38. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

39. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

40. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

41. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

42. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jo kilmės šalyje gresia pavojus dėl jo seksualinės orientacijos. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti pareiškėjo pasakojimu, nenustatė jokių prieštaravimų, priešingai – pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, pagrįstai leidžiantis juo tikėti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jam kylančią grėsmę.

43. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Tai, kad bendriausia prasme seksualinės mažumos gali būti persekiojamos pareiškėjo kilmės valstybėje, neįrodo, kad pats pareiškėjas priklauso seksualinėms mažumoms, o duomenų, jog jis buvo persekiojamas dėl seksualinės orientacijos, byloje nėra. Atsakovas vertino, kad, esą, persekiojimas, kuris, esą nukreiptas į pareiškėją, papasakotas nenuosekliai; atitinkamai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

44. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nurodomas persekiojimas, kuris, esą nukreiptas į pareiškėją, papasakotas nenuosekliai. Taigi, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

45. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

46. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

47. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

48. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis