2021-10-13 Nr. AB-21261-3-61-3-01154-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3829-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01154-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. kovo 12 d. įsakymą Nr. TE-7-130 (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2021 m. kovo 12 d. iki teismo sprendimo šioje byloje visiško įvykdymo ir grąžinti pareiškėją į iki neteisėto atleidimo eitas pareigas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo – pareigūno vardo pažeminimo – faktas grindžiamas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ikiteisminis tyrimas) priimtu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus 2021 m. sausio 5 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį (toliau – ir Nutarimas). Šiame Nutarime konstatuota, jog prieš nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini) pilietį O. E. O. buvo panaudotas smurtas ir yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo (nežymaus sveikatos sutrikdymo) požymių, tačiau nesant nukentėjusiojo pareiškimo dėl šios veikos ir jam nenorint jo pateikti, ikiteisminis tyrimas dėl šio nusikaltimo padarymo neatliekamas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad, kadangi Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, jam nebuvo pagrindo skųsti Nutarimą, nepaisant to, kad Nutarime buvo pateikta išvada, jog pareiškėjas prieš (duomenys neskelbtini) pilietį O. E. O. buvo pavartojęs smurtą. Pareiškėjas pažymėjo, kad prokuroro teiginys, jog buvo panaudotas smurtas ir tai būtų pagrindas atlikti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau jis nepradėtas, nes nėra O. E. O. pareiškimo ir jis jo nepageidauja pateikti, nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjas būtų pažeminęs pareigūno vardą. Nutarime nurodyta informacija, pateikta dėl netirto nusikaltimo ir neparemta jokiais baudžiamojo proceso tvarka surinktais įrodymais, pareiškėjo manymu, negali būti pagrindas sprendžiant dėl pareigūno vardo pažeminimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Ikiteisminio tyrimo medžiagoje, Nutarime, kuriame aprašyti visi įrodymai, nėra nurodyta pareiškėjo apklausos, kur būtų užfiksuotas prisipažinimas dėl tyčinio smurto veiksmo prieš nukentėjusįjį atlikimo. Nei viename garso ir vaizdo įrašų nėra užfiksuotas joks pareiškėjo smurto veiksmas ar pokalbis su policijos pareigūnais, kuriame pareiškėjas būtų nurodęs, kad trenkė nukentėjusiajam.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. rugpjūčio 9 d. incidentas (duomenys neskelbtini) bare tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) piliečio O. E. O. iš tikrųjų buvo, tačiau jo metu pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų ar pareigūno vardą žeminančių veiksmų. Pareiškėjo teigimu, su žmona V. S. ir draugu bendradarbiu J. K. (J. K.) bare užsisakė staliuką, už kurį sumokėjo 100 Eur, ir maloniai leido laiką. (duomenys neskelbtini) pilietis O. E. O. su dar vienu (duomenys neskelbtini) išvaizdos asmeniu, atėję į barą ir nusipirkę gėrimų, matyt, nenorėdami mokėti 100 Eur už staliuką, nuėjo ne prie laisvo staliuko, o prie pareiškėjo su žmona (draugas tuo metu buvo nuėjęs pašokti) ir garsiai kalbėdami bei mosuodami rankomis ėmė trukdyti pareiškėjui ir jo žmonai. (duomenys neskelbtini) pilietis O. E. O. su dar vienu (duomenys neskelbtini) išvaizdos asmeniu pasidėjo ant pareiškėjo ir jo žmonos staliuko savo gėrimus. Staliukas buvo labai mažas ir ant jo vos tilpo pareiškėjo ir jo žmonos maistas bei gėrimai. (duomenys neskelbtini) piliečiai savo buvimu arti, garsiu kalbėjimu ir mosavimu rankomis esmingai apribojo pareiškėjo ir žmonos laisvę bei ėmė trukdyti ilsėtis ir sukėlė realų pavojų jaustis nesaugiai dėl galimo Covid-19 infekcijos plitimo, todėl pareiškėjas su žmona pagrįstai pareikalavo (duomenys neskelbtini) piliečių atsitraukti per saugų Covid-19 prevencijos tikslais atstumą, ne mažesnį nei metras, bei pasiimti nuo jų staliuko savo gėrimus. Tačiau minėti (duomenys neskelbtini) piliečiai vietoj to, kad pasiimtų savo gėrimus ir atsitrauktų, ėmė kalbėti dar garsiau, spjaudytis ir rodydami agresiją ėmė slinktis dar arčiau. Tada pareiškėjas, norėdamas apsaugoti savo žmoną, atsistojo ir, siekdamas atstumti per arti priėjusį nukentėjusįjį, pakėlė rankas pažastų aukštyje, tačiau artyn einančio (duomenys neskelbtini) piliečio buvo nutvertas už rankų ir pastarojo pargriautas ant žemės. Griuvimo metu nukentėjusiajam, atsitrenkus į pareiškėjo ranką ar kokią kitą kūno vietą, galbūt smakrą, buvo nežymiai praskelta lūpa, o pareiškėjui buvo suplėšyti marškiniai ir padarytos mėlynės abiejų žastų srityje bei nubrozdinimas dešinio žasto srityje, tai patvirtina surinkti medicininiai duomenys.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad nurodyto įvykio metu buvo atostogose, kurias jis pasiėmė tam, kad užbaigtų gydytis dar 2020 m. vasario mėnesį patirtą traumą. Pareiškėjui buvo nutraukti rankos peties sąnario raiščiai, dėl ko jis objektyviai net nebūtų galėjęs trenkti nukentėjusiajam į veidą. Pareiškėjas akcentavo, kad jo veiksmuose nėra jokio tyčinio smurto veiksmo prieš (duomenys neskelbtini) pilietį O. E. O. ar kokį kitą asmenį, kas paneigia, jog jis būtų pažeminęs statutinio pareigūno vardą.

6. Pareiškėjo teigimu, spręsti, kad asmuo padarė nusikaltimą, galima tik remiantis apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Tačiau, kai priimamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, apie asmens kaltumą ar nekaltumą pažeminus pareigūno vardą galima spręsti tik remiantis surinktais įrodymais, o ne prokuroro išvada. Patrulės S. S. tarnybiniame pranešime pateikta nuoroda į tai, kad pareiškėjas jai žodžiu nurodė, jog gindamas žmoną trenkė į veidą jį ir jo žmoną užpuolusiam asmeniui, yra netiksli, nes pareiškėjas taip nesakė ir to nėra užfiksuota nei jo parodymuose, nei vaizdo ar garso įrašuose.

7. Pareiškėjas nurodė, kad jam jo žmonos ir Departamento garbė yra svarbi, todėl, siekdamas kaip įmanoma užglaistyti konfliktą ir padengti O. E. O. žalą, nors ir nebuvo kaltas, savanoriškai atlygino žalą. Pareiškėjo nuomone, savanoriškas žalos atlyginimas, nesant tyčinių neteisėtų veiksmų, negali būti vertinamas kaip kaltės pripažinimas. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas ne dėl susitaikymo, o dėl to, jog nepadarytas nusikaltimas ir pareigūno vardą žeminantys veiksmai. Sankcija atleidimas iš pareigų yra neproporcinga, Departamentas galėjo taikyti švelnesnę tarnybinę nuobaudą. Skiriant nuobaudą nebuvo įvertinta pareiškėjo asmenybė, tai, kad pareiškėjas tarnyboje buvo tik skatinamas, yra gerbiamas ir laukiamas savo kolegų. Pareiškėjo manymu, tikėtina, kad šiuo įvykiu buvo pasinaudota siekiant atleisti traumuotą ir ilgai negalėjusį dirbti darbuotoją, nepaisant visų jo nuopelnų darbdaviui.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

9. Departamentas nurodė, kad nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai apie tai, jog Nutarime nutraukti Ikiteisminį tyrimą nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo fizinio smurto panaudojimu prieš O. E. O., nesudarė pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Ikiteisminis tyrimas pareiškėjui dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo nepradėtas ne dėl pareiškėją išteisinančių pagrindų buvimo, o nebuvus nukentėjusio asmens ar jo teisėto atstovo pareiškimo. O. E. O. pareiškimo neteikė, kadangi pareiškėjas atlygino žalą dėl sugadintų daiktų. Departamento vertinimu, pareiškėjas savo veiksmais (suduodamas O. E. O. smūgį į veidą) sukėlė grėsmę žmogaus sveikatai, pademonstravo nepagarbą žmogui, įstatymams, dorovės normoms, o šiuos veiksmus visuomenė, pagal statutiniams pareigūnams keliamus elgesio standartus, vertintų vienareikšmiai neigiamai. Įsiteisėjusiu Nutarimu nustatyti faktai tarnybinio patikrinimo metu turi prejudicinę reikšmę, todėl nėra pagrindo abejoti Nutarime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas dėl fizinio smurto panaudojimo prieš O. E. O. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (O. E. O. nepateikus skundo), nereiškia, jog pareiškėjo veiksmai negali sudaryti pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą.

10. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas savo parodymus, jog stumdamas asmenis sudavė vienam ranka į veido sritį, pakeitė iš esmės, teigdamas, kad asmenys pirmi pradėjo konfliktuoti. Toks pareiškėjo pozicijos nenuoseklumas verčia abejoti duodamų parodymų objektyvumu. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo veiksmai buvo vertinami ne baudžiamosios, o tarnybinės atsakomybės aspektu. Departamento 2021 m. kovo 9 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje TPI-19 (toliau – ir Išvada) nebuvo konstatuota, kad pareiškėjas įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju tarnybinės atsakomybės pareiškėjui faktas siejamas su tarnybinės etikos nuostatomis nesuderinamais pareiškėjo veiksmais (fizinio smurto panaudojimu prieš O. E. O.), kuriais jis pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjas savo veiksmais suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai ne tarnybos metu gali elgtis lengvabūdiškai, nevykdyti nustatytų pareigų, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą. Pareiškėjo, kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūno, elgesys (fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį) akivaizdžiai pažemino visos tarnybos, turinčios tiesioginę pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi visuomeninių teisinių santykių srityje, autoritetą, ne tik prieštaravo įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisino teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš pareigūnų.

11. Departamentas nurodė, kad pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda. Nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jo elgesys ar kaltės pripažinimas neturi teisinės reikšmės šios sankcijos taikymui. Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 1 d.) (toliau – ir Statutas), nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra imperatyvi teisinė pasekmė, ji negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

13. Teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog 2020 m. rugpjūčio 9 d. apie 04.00 val. klube (duomenys neskelbtini) įvyko konfliktas tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) piliečio O. E. O. Pareiškėjo teigimu, fizinį smurtą inicijavo ne jis, o O. E. O., be to, Nutarime minimi policijos pareigūnai E. P. ir S. S. negalėjo nurodyti, jog pareiškėjas trenkė kumščiu į veidą O. E. O., kadangi pareiškėjas jiems to niekada nesakė, nes to ir nebuvo.

14. Teismas nurodė, jog teismo posėdyje įvykio liudytoja pareiškėjo sutuoktinė paaiškino, jog du (duomenys neskelbtini) išvaizdos asmenys prie jų rezervuoto staliuko pasistatė gėrimų taures ir pradėjo gestikuliuoti, o atsistojus pareiškėjui – vienas iš minėtų asmenų pastūmė jos vyrą, pabiro stiklinės ir vyras netyčia griuvo ant O. E. O. Pareigūnų pokalbio liudytoja negirdėjo, nes išvažiavo namo. Teismas pažymėjo, kad analogiškus parodymus apie konflikto pradžią davė ir pareiškėjo draugas J. K.. Teismas nusprendė nesivadovauti šių liudytojų parodymais, kadangi, teismo vertinimu, šie liudytojai – pareiškėjo sutuoktinė, ir J. K. – bendradarbis (dirba vienoje pamainoje), su kuriuo pareiškėjas palaiko draugiškus santykius – yra šališki ir suinteresuoti palankia pareiškėjui bylos baigtimi. Teismas nurodė, kad jis neturi pagrindo netikėti policijos pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuomet pirminių paaiškinimų policijos pareigūnams metu pareiškėjas neneigė smurtavęs (trenkė į veidą) prieš O. E. O., kadangi pareigūnų parodymai yra nuoseklūs ir jie neturi jokio suinteresuotumo bei šališkumo. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiu Nutarimu.

15. Teismas sutiko su atsakovu, jog ikiteisminis tyrimas pareiškėjui dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo nepradėtas ne dėl pareiškėją išteisinančių pagrindų buvimo, o nebuvus nukentėjusio asmens ar jo teisėto atstovo pareiškimo. Nutarime akcentuota, jog O. E. O. pareiškimo neteikė, kadangi pareiškėjas atlygino žalą dėl sugadintų daiktų, todėl jis jam pretenzijų neturi. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas, įvykio metu pristatytas į policijos komisariatą, nenurodė, jog jis gali būti nukentėjęs, ir neprašė žalos atlyginimo iš O. E. O., nors, priešingai nei užsienietis, būdamas pareigūnu, žino savo teises.

16. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad tarnybinis patikrinimas, kurio Išvada remiantis priimtas Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus. Išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą ir tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai.

17. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo veiksmai nesukėlė atsakovui jokių pasekmių ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kas, pareiškėjo teigimu, taip pat nesudarė pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis.

18. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atliktų neteisėtų veiksmų pobūdis (Nutarime konstatuota, jog tiriamu atveju surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius) sukelia pasekmes – akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pažeidimo faktas buvo padarytas viešai, t. y. matant visuomenės atstovams.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėją charakterizuojanti medžiaga (neturėjimas galiojančių nuobaudų, teigiama charakteristika) šiam ginčui neturi teisinės reikšmės. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, todėl jo atleidimas iš tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu yra imperatyvi teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys neturi reikšmės.

20. Įvertinęs pareiškėjo atliktus veiksmus, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai šiuos pareiškėjo veiksmus vertino kaip žeminančius pareigūno vardą. Pareiškėjo padaryti sąmoningi veiksmai akivaizdžiai nesiderina su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš pareigūnų, kuriems keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai, kurių jie turi laikytis, o ne juos pažeidinėti. Teismas pripažino, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

21. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinius pareiškėjo skundo reikalavimus dėl grąžinimo į tarnybą ir darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

III. 22. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime iš esmės teisingai įvertino pareiškėjo poziciją dėl atsakovo sprendimo atleisti jį iš pareigų, tačiau spręsdamas dėl pareiškėjo padaryto pareigūno vardo pažeminimo teismas pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) principą. In dubio pro reo principas šioje byloje pažeistas dėl to, jog dėl pareiškėjo kaltės – tyčinio smūgio sudavimo ir skausmo sukėlimo asmeniui – buvo nuspręsta esant prieštaringiems įrodymams (nukentėjusio asmens parodymams, patrulių tarnybiniams pranešimams). Pareiškėjas pažymi, kad dėl jo smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį buvo sprendžiama remiantis nukentėjusiojo pareiškimu ir policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, parodymais, kurie, anot pareiškėjo, remiasi jo paties žodžiais, kad pareiškėjas trenkė nukentėjusiajam. Pareiškėjas nurodo, kad jis niekam nesakė, jog trenkė į veidą nukentėjusiajam, ir tokie pareiškėjo parodymai nėra užfiksuoti nei protokole, nei vaizdo ir garso įrašuose. Pareiškėjo teigimu, aplinkybę, kad jis nurodytų žodžių, pripažindamas savo kaltę, nesakė, patvirtina liudytojo J. K. (J. K.) parodymai, kuriais teismas nesivadovavo. Pareiškėjas mano, kad policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose supainiojo liudytojų parodymus (pareigūnas E. P. supainiojo pareiškėjo žmoną su kita liudytoja, kuri ikiteisminiame tyrime taip ir nebuvo apklausta; pareigūnas E. P. neteisingai nurodė, kad jis surado ir išvedė pareiškėją iš baro, nors tai padarė apsaugos darbuotojas), taip pat yra esminių neatitikimų tarp patrulių parodymų dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės, jam teiktos medicininės pagalbos ir užrašytų pareiškėjo sutuoktinės parodymų. Policijos patrulių tarnybiniuose pranešimuose yra pakankamai neatitikimų ir netikslumų, dėl ko vien tik jais, nederinant jų su kitais ikiteisminio tyrimo metu ištirtais įrodymais, negalima vadovautis.

24. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų V. S. ir J. K. (J. K.) parodymais, nes nėra įrodymų, galinčių juos paneigti. Vien artimi giminystės ar draugystės ryšiai negali būti pakankamu pagrindu atmesti parodymus, jų nevertinant kartu su kitais įrodymais. Be to, liudytojos V. S. parodymus teismas netinkamai interpretavo, t. y. teismo sprendime nurodoma, kad liudytoja sakė, jog jos vyras netyčia užgriuvo ant nukentėjusiojo, nors ji aiškiai tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nurodė, kad nukentėjusysis O. E. O. užgriuvo ant jos vyro.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai Nutarimu rėmėsi kaip prejudiciniu sprendimu. Pareiškėjo teigimu, prejudicija taikytina tik remiantis įsiteisėjusiais teismų sprendimais, bet ne prokuroro nutarimais. Tokia įstatymo leidėjo pozicija įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje. Prokuroro nutarimas nėra toks teisės aktas, kuriame nustatytos aplinkybės gali būti neįrodinėjamos administraciniame procese. Prejudicinio požymio suteikimas tokiam nutarimui prieštarauja nekaltumo prezumpcijai, įtvirtintai Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo nuomone, tiek institucija, parengusi Išvadą, kurioje rėmėsi ne įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o Nutarimu, tiek teismas, patvirtindamas tokią Išvadą, padarė esminį administracinės teisenos pažeidimą.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovo teigimu, apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o jame nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Teismas nuosekliai ir išsamiai išanalizavo ginčo aplinkybes, įvertino šalių pateiktus įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie teismo buvo atmesti ir paneigti tarnybinio patikrinimo metu, todėl nekartoja atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų ir motyvų.

28. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, grįsdamas skundo teiginius, jog policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose yra neatitikimų ir netikslumų, nurodo, kad policijos pareigūnai skirtingai parodė apie pirmosios pagalbos suteikimą O. E . O., apie smurto žymių buvimą ant nukentėjusiojo kūno, kad policijos pareigūnai supainiojo pareiškėjo sutuoktinę su moterimi, neva įvykio metu buvusia prie gretimo staliuko, t. y. nurodo aplinkybes, kurios nepaneigia fakto, kad pareiškėjas policijos pareigūnams pasakė, jog trenkė O. E. O. į veidą. Nėra pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais, priešingai, nei J. K. (J. K.) ir pareiškėjo sutuoktinės parodymais.

29. Atsakovo teigimu, nepagrįsti skundo teiginiai, jog teismas pažeidė in dubio pro reo principą. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo teismui taikyti dubio pro reo principą, kadangi nebuvo abejonių dėl pareiškėjo kaltės, buvo surinkti neginčijami įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas panaudojo fizinį smurtą prieš O. E. O. ir tokiais savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Atsakovas taip pat pažymi, kad įsiteisėjusiu Nutarimu nustatyti faktai tarnybinio patikrinimo metu turi prejudicinę reikšmę, todėl nėra pagrindo abejoti Nutarime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

30. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo veiksmais (suduodamas O. E. O. smūgį į veidą) sukėlė grėsmę žmogaus sveikatai, pademonstravo nepagarbą žmogui, įstatymams, dorovės normoms, o šiuos veiksmus visuomenė, pagal statutiniams pareigūnams keliamus elgesio standartus, vertintų vienareikšmiai neigiamai. Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra imperatyvi teisinė pasekmė, ji negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo A. S. skundas dėl atsakovo Departamento 2021 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. TE-7-130, kuriuo pareiškėjas (statutinis valstybės tarnautojas) atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, panaikinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

32. Pirmosios instancijos teismas Įsakymą pripažino teisėtu, nes nustatė, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas savo veiksmais, 2020 m. rugpjūčio 9 d. apie 04.00 val. klube (duomenys neskelbtini) viešoje vietoje būdamas neblaivus (nustatytas 1,32 promilių girtumas) ir suduodamas ne mažiau kaip vieną smūgį O. E. O., dėl ko O. E. O. buvo praskelta lūpa, sulaužyti akiniai, sukeltas fizinis skausmas, nutrauktos trys geltonos spalvos apyrankės ir sugadinta laikrodžio apyrankė (O. E. O. buvo padarytas nežymų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantis sužalojimas), pažeidė Statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos etikos kodekso, patvirtinto Departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1-319, 8.1, 8.4, 8.6 ir 8.7 punktų reikalavimus ir pažemino vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Statuto 2 straipsnio 4 dalis nustato, jog pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti.

34. Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, t. y. pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005; kt.).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą (Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas), yra konstatuota, jog pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pareigūno atsakomybė pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tokiu būdu ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl, šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016; kt.).

36. Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-941/2014; kt.). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad pareigūno atleidimas iš tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas.

37. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo paaiškinimus, duotus atliekant tarnybinį patikrinimą, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovo surinktus įrodymus, pripažįsta pagrįsta ir teisėta tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas, atlikdamas veiksmus, nurodytus šios nutarties 32 punkte, pažemino pareigūno vardą, nes jo atlikti veiksmai (pasirinktas konflikto sprendimo būdas) nėra suderinami su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacinių standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams.

38. Nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorės 2021 m. sausio 5 d. nutarimu, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), nes šis nutarimas yra priimtas išsiaiškinus ir ištyrus surinktus įrodymus, susijusius su 2020 m. rugpjūčio 9 d. įvykusiu naktiniame klube (duomenys neskelbtini) konfliktu tarp pareiškėjo ir O. E. O. Šiame nutarime būtent ir nustatyta, kad įvykusio konflikto metu prieš O. E. O. panaudotas fizinis smurtas. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl to, kad už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, o O. E. O. nurodė, kad pareiškėjas jam atlygino žalą dėl sugadintų daiktų, todėl jis jam pretenzijų neturi, taip pat neturės jam pretenzijų dėl šio įvykio ir ateityje.

39. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo nurodomomis aplinkybėmis, dėl kurių kilo konfliktas su O. E. O., taip pat aplinkybes, kad O. E. O. kėlė grėsmę jam ir jo žmonai, būtent O. E. O. ėmėsi smurto veiksmų prieš pareiškėją ir jis buvo sužalotas, pažymėtina, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorės 2020 m. gruodžio 21 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtas įtariant O. E. O. smurtavus ir sukėlus fizinį skausmą pareiškėjui, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Šio ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad O. E. O. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad šiame nutarime nurodyta, jog policijos pareigūnus dėl įvykio iškvietė O. E. O., pareiškėjas po konflikto praėjus dviem dienoms kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nurodydamas, kad pats nukentėjo, nors įvykio dieną kartu su O. E. O. buvo pristatytas į policijos komisariatą, tačiau nereiškė, kad jis nukentėjo. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjas pareiškime nurodė, jog stumdamas asmenis viena ranka sudavė į veido sritį, nors vėliau savo parodymus pakeitė iš esmės. Be to, įvertinus pareiškėjo nurodomą konflikto priežastį – gėrimų padėjimą ant staliuko, kas labai nepatiko pareiškėjui ir dėl to jis pradėjo reikšti pretenzijas, padaryta išvada, jog pareiškėjas buvo konflikto iniciatorius. Akcentuotina, jog priimant minėtą nutarimą ir vertinant surinktus įrodymus taip pat pasisakyta ir dėl pareiškėjo žmonos ir jo draugo J. K. (J. K.) parodymų.

40. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 13 d. tarnybiniame pranešime dėl įvykio atsakovui nurodė, kad prie jo ir jo žmonos rezervuoto staliuko atėję nepažįstami (duomenys neskelbtini) išvaizdos asmenys, kurie nedėvėjo kaukių, ant jų staliuko pasistatė savo stiklinę su gėrimu, pareiškėjas pasijuto nesaugus dėl Covid-19 virusio ir paprašė asmenis, kad jie pasiimtų savo stiklinę, tie asmenys pradėjo keiktis, įžeidinėti jį ir jo žmoną, nesilaikydami atstumo pradėjo artintis prie jų, pradėjo stumdytis, visiškai nesilaikė distancijos, kalbėdami spjaudėsi, dėl ko pareiškėjas pasijautė pažeidžiamas, kilo realus pavojus jo sveikatai. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to norėdamas atstumti asmenis, stumdamas pataikė ranka į veidą ir dėl to prasidėjo grumtynės.

41. Įvertinus teismo posėdyje apklaustų liudytojų V. S. (pareiškėjo žmona) ir J. K. (J. K.) (pareiškėjo bendradarbis, draugas) parodymus, kurie neatitinka paties pareiškėjo atsakovui nurodytų įvykio aplinkybių, taip pat minėtuose ikiteisminiuose tyrimuose nustatytų konflikto ir smurto panaudojimo prieš O. E. O. aplinkybių, darytina išvada, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesirėmė minėtų liudytojų parodymais ir nenustatė, kad pareiškėjas nepažemino pareigūno vardo.

42. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog nėra pagrindo netikėti policijos pareigūnų E. P. ir S. S. Ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kai pirminių paaiškinimų policijos pareigūnams metu pareiškėjas neneigė smurtavęs (trenkė į veidą) prieš O. E. O.

43. Įvertinus minėtuose ikiteisminiuose tyrimuose nustatytas aplinkybes, susijusias su konflikto kilimu, pareiškėjo veiksmais dalyvaujant konflikte, t. y. nesiimant teisinių priemonių spręsti konfliktą, o panaudojant smurtą prieš kitą asmenį, kai pats pareiškėjas ir ne tarnybos metu privalėjo savo elgesiu, drausme ir kultūra būti pavyzdžiu kitiems asmenims, privatų gyvenimą tvarkyti taip nenukentėtų atsakovo (institucijos) interesai ir jo, kaip vidaus tarnybos pareigūno, reputacija, pripažintina pagrįsta tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirmiau aptartas pareiškėjo (statutinio pareigūno) elgesys akivaizdžiai žemina pareigūno vardą.

44. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, t. y. šis pagrindas nėra susietas su tuo, ar pareigūnui taikoma baudžiamoji atsakomybė, ar netaikoma.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad vidaus tarnybos pareigūno veiksmų įvertinimas pareigūno vardo pažeminimu nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, o sprendžiant dėl pareigūno atleidimo pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, turi būti tik įvertinama, ar pakanka faktinių duomenų atleisti pareigūną už pareigūno vardo pažeminimą (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2746/2012; kt.). Vidaus tarnybos pareigūno veiksmų pasekmės, kurios svarbios baudžiamosios ir tarnybinės atsakomybės taikymui, yra skirtingos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013; kt.).

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neturėjo teisės vertinti pareiškėjo veiksmų minėto konflikto metu ir nustatyti, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą.

47. Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatant, kad pareiškėjas pažeidė pareigūno vardą, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).

48. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju teismo nuosprendis nebuvo priimtas, tačiau pagal ABTĮ 56 straipsnio 2 dalį Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorės 2021 m. sausio 5 d. nutarimas yra įrodymas, kuriuo pagrįstai buvo nustatomi šiai bylai išspręsti teisiškai reikšmingi faktiniai duomenys.

49. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad atsakovo Įsakymas yra pagrįstas.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų visų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

51. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė