2017-11-21 Nr. BB-6924-1-01-1-39708-2015-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-309-895/2017 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39708-2015-8 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.5.2.1; 2.8.9.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rimos Ažubalytės (pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Eugenijaus Šulioko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu (ištaisyti rašymo apsirikimai 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi) M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. liepos 16 iki 17 d. (dvi paros).

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 7, 8 ir 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams bei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendis:

M. M. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 259 straipsnio 1 dalies į BK 260 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. M. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo, gabeno ir laikė didelį kiekį (26,319 g) narkotinės medžiagos – kokaino.

2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. M. veika buvo perkvalifikuota ir jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, gabeno ir laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, t. y. 2015 m. liepos 16 d. polietileninį maišelį su 94,310 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 26,319 g – narkotinės medžiagos kokaino, kurią 2015 m. liepos 16 d. automobiliu „Mercedes-Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Anglija)) atgabeno iki kavinės „Kilena“, esančios Klaipėdos r., Dauparų-Kvietinių sen., Saulažolių k., ir laikė jame, kol tą pačią dieną jis prie šios kavinės buvo sulaikytas ir pristatytas į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kur apie 2.00 val. automobilio apžiūros metu polietileninį maišelį su baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis, t. y. 26,319 g, narkotinės medžiagos kokaino, rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenų visuma įrodo, jog M. M. dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kokaino – disponavo, turėdamas tikslą platinti, o ne priešingai, kaip konstatavo apylinkės teismas, – sau vartoti.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. ir jo gynėjas advokatas Eugenijus Šuliokas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendį, jį iš dalies pakeičiant, atsižvelgiant į nuteistojo šiuo metu realiai atliekamą laisvės atėmimo bausmę.

3.1. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes šis teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų pažeidimų: netyrė faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, M. M. padarytą veiką preziumavo, įrodinėjo ne savarankiškai, bet išvedė iš kitų BK 260 straipsnio 2 dalyje, kaip alternatyvos, nurodytų ir byloje įrodytų veikų ir tuo pagrindu nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 259 straipsnio 1 dalies į BK 260 straipsnio 2 dalį, nesant pakankamų įrodymų dėl nusikaltimo subjektyviųjų požymių. Teismas, nustatęs didelį kiekį narkotinės medžiagos, preziumavo, kad šio 260 straipsnio 2 dalyje numatyto dalyko pakanka nusikaltimo objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams įrodyti – nuteistojo tikslui narkotines medžiagas parduoti ar kitaip platinti, ir todėl konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių, BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio nuostatų pažeidimų ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-294/2008, 2K-36/2009, 2K-268/2009, 2K-426/2009, 2K-488/2009, 2K-493/2009, 2K-671/2010, 2K-425/2011, 2K-482/2011, 2K-516/2011, 2K-629/2011, 2K-P-95/2012, 2K-473/2012, 2K-7-201/2013, 2K-574/2013, 2K-117/2014 ir kt.), tai lėmė netinkamą BK bendrosios dalies normų taikymą bei nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimą, netiriant įrodymų, nenustačius ir nevertinus aplinkybių, remiantis tik prielaidomis, kurios nepatvirtintos kitais byloje esančiais įrodymais.

3.2. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas M. M. veiksmus netinkamai perkvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nes jo veikoje nėra šio nusikaltimo subjektyviojo požymio – nusikalstamos veikos padarymo tikslo. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės, nėra neabejotinų duomenų, kad M. M. sau skirtą narkotinę medžiagą kam nors kitam perdavė ar ketino tai padaryti. Byloje nenustatyta ir neatskleista konkrečių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie 260 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą. Kasatoriai teigia, kad M. M. inkriminuota veika nuosprendyje pagrįsta tik liudytojų – policijos pareigūnų parodymais, apeliacinės instancijos teismo prielaidomis ir nusikaltimo dalyku (rastu narkotinės medžiagos kiekiu), tačiau nemotyvuota, kuo pasireiškė tikslo parduoti ar kitaip platinti buvimas jo veikoje ir kokie byloje esantys įrodymai tai patvirtina. M. M. veikoje BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties nėra, dėl to apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šio straipsnio nuostatas, o byloje esantys įrodymai patvirtina tik tai, kad M. M. narkotines medžiagas gabeno, laikė, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, t. y. veika atitinka BK 259 straipsnio 1 dalį.

3.3. Anot kasatorių, bylos duomenys rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių M. M. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymo, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka objektyvios tiesos. Skunde pažymima, jog M. M. narkotines medžiagas turėjo tik savo vartojimui ir tikrai neturėjo tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, todėl jis gali būti kaltinamas tik dėl narkotinės medžiagos laikymo ir gabenimo. Kasatorių manymu, valstybės kaltintojas pažeidė BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, įpareigojančias valstybės kaltintoją įrodyti atsakomybėn traukiamo asmens kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino visų bylos faktinių aplinkybių (pvz.: kad M. M. pats vartojo pas jį rastą narkotinę medžiagą, kad ši aplinkybė patvirtinta specialisto išvada, kad pas M. M. nebuvo rasta jokių kitų daiktų, galinčių patvirtinti narkotinių medžiagų platinimo faktą, liudytojo V. S. parodymų ir kt.), nekvestionavo ir netyrė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, tik nemotyvuotai nesutiko su jų teisiniu vertinimu, neaiškiai ir nepakankamai motyvavo nuosprendį. Tai lėmė, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nustatęs M.

M. veikoje tikslą narkotines medžiagas parduoti ar kitaip platinti, padarė įstatymo taikymo klaidą. Apeliacinės instancijos teismas padarė nemotyvuotas bei nepagrįstas išvadas dėl įrodymų – nuteistojo ir liudytojo V. S. parodymų patikimumo, šališkai nevertino byloje esančių kitų įrodymų, paneigiančių M. M. inkriminuotą tikslą perduoti ar kaip nors kitaip realizuoti pas jį rastą narkotinę medžiagą, ir atsižvelgė tik išimtinai į kaltintojo ir policijos pareigūnų prielaidas. Byloje esantys įrodymai ir bylos duomenys neįvertinti atskirai ir kaip visuma, ne visų liudytojų parodymai išanalizuoti taip pat ir liečiamumo aspektu, nepalyginti su kita bylos medžiaga.

Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė išimtinai prokuroro apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, visiškai ignoruodamas ir niekaip nevertindamas nuteistojo gynėjo pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių ir argumentų. Taigi įrodymai buvo vertinami selektyviai ir atsietai vienas nuo kito, pasisakant ir pirmenybę teikiant tik kaltinimui palankiems įrodymams bei nemotyvuotai atmetant kitus M. M. palankius įrodymus. Byloje esantys įrodymai netirti, neišanalizuoti, jiems skirta nepakankamai dėmesio, M.

M. parodymai vertinti ypač skeptiškai, vertinant tik detales, o ne aplinkybes apie esminius bylos faktinius duomenis. M. M. pirmosios instancijos teisme davė išsamius ir nuoseklius parodymus, kurių apeliacinės instancijos teismas ne tik nevertino ir atmetė, bet, jais suabejojęs, net neapklausė nuteistojo ir nesiėmė jokių priemonių, kad būtų apklaustas pats nuteistasis, siekiant objektyviai nustatyti visas aplinkybes, pašalinti prieštaravimus. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 241 straipsnio 2 dalyje nustatytos prievolės objektyviai ir išsamiai atskleisti, ištirti bylos aplinkybes, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nekiltų prielaidų manyti, jog teismas, vengdamas tinkamai atlikti savo pareigas, buvo objektyviai šališkas, t. y. tokiais savo veiksmais apeliacinės instancijos teismas neužtikrino, kad su proceso šalimis būtų elgiamasi lygiai ir sąžiningai, nė vienai iš jų nesuteikiant papildomų garantijų ar privilegijų.

Pirmiau minėtos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis šališkas, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas naujai netyrė ir nevertino byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių, vykusių tarp M. M. ir V. S., nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad šių pokalbių turinys nėra visiškai informatyvus, kad būtų galima padaryti neginčijamą išvadą, jog tarp kaltinamojo M.

M. ir V. S. vyko susitarimai dėl narkotinių medžiagų perdavimo ir kad M. M., būtent turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo, gabeno ir laikė didelį kiekį narkotinių medžiagų. Kitų faktinių duomenų, kurie pagrįstai leistų manyti, kad M. M. ir V. S. tuo metu kalbėjosi apie narkotinę medžiagą kokainą ir M. M. norą parduoti ar kitaip perduoti šią medžiagą V. S. ar kam nors kitam, byloje nėra. Teismas taip pat šališkai ignoravo, netyrė bei atmetė byloje svarbią pirmosios instancijos teisme vertintą ir konstatuotą aplinkybę, kad ikiteisminis tyrimas liudytojui V.

S. buvo nutrauktas, nes ši aplinkybė taip pat paneigė tikslo perduoti ar parduoti arba kitaip platinti narkotines medžiagas aplinkybes, kurios inkriminuotos M. M.. Tokia apeliacinės instancijos teismo šališka pozicija taip pat prieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nei M. M. automobilio apžiūros metu, nei jo gyvenamoje vietoje, nei kitur atliktų kratų metu narkotinių medžiagų platinimą liudijančių daiktų (pinigų) nerasta. Apeliacinės instancijos teismas pats konstatavo, jog M. M. neturėjo pajamų, kad galėtų įsigyti didelį kiekį brangiai kainuojančių narkotinių medžiagų, bet darė priešingą išvadą, kad jis pragyvenimui užsidirbdavo iš narkotinių medžiagų platinimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino kitų byloje esančių pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų: telefoninių pokalbių, specialisto išvados Nr. 140-(4640)-IS 1-7789, kuri patvirtino, kad M.

M. pas jį rastą narkotinę medžiagą vartojo pats, kratų, kurių metu nebuvo rasta jokių papildomų įrodymų, protokolų bei kitų rašytinių įrodymų. Taip pat šis teismas nenagrinėjo pirmosios instancijos teismo išvadų, jų motyvuotai nepaneigė bei nuosprendyje dėl jų nepasisakė, nesiejo su kitais bylos įrodymais, ištirtais pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti byloje nurodytas aplinkybes ir nustatyti, ar iš tikrųjų buvo padaryta nusikalstama veika, ar asmuo kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo, turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad byloje esantys prieštaravimai būtų ištirti, pašalinti ir nekiltų abejonių dėl asmens kaltės ar byloje surinktų įrodymų teisėtumo, tačiau to nepadarė, o tik formaliai nurodė, kad teisme duoti M.

M. parodymai yra jo gynybinė versija. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neatliko įstatymo nustatytos apeliacinės funkcijos, neištyrė ir neįvertino jų visumos, apsiribojo prokuroro apeliaciniame skunde išvardytu motyvų perrašymu, įrodymų iš naujo netyrė, nepatikrino bylos, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį ir buvo šališkas. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Tai lėmė, kad apeliacinės instancijos teismas jo aptartų duomenų pagrindu nustatė neteisingas faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu neteisingai M. M. inkriminavo nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir skyrė jam neteisingą bausmę. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka nustatytų bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nebuvo teisinių pagrindų, numatytų BPK 328 ir 329 straipsniuose.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas atsiliepimu į M. M. ir jo gynėjo advokato Eugenijaus Šulioko kasacinį skundą prašo jį atmesti.

4.1. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimą M. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, grindė ne prielaidomis, o surinktų įrodymų visumos vertinimu. Tam, kad būtų pašalinti netikslumai ir abejonės, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir nustatė, kad M. M. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, gabeno ir laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos kokaino. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl apkaltinamojo nuosprendžio grindė liudytojų parodymais, telefoninių pokalbių išklotinėmis, kitais rašytiniais įrodymais, dėl šių įrodymų gavimo teisėtumo abejonių nekyla. Teismas pagrįstai M. M. pateiktą versiją vertino kaip pasirinktą gynybos būdą siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

4.2. Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikalstamos veikos dėl disponavimo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos kokaino padarymo aplinkybes, kurių neneigia ir pats nuteistasis M. M., ginčo objektas yra būtent nusikalstamos veikos padarymo tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas ar minėto tikslo nebuvimas. Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik prielaidomis ir vertino tik kaltinančiam sprendimui palankius įrodymus. Narkotinės medžiagos kokaino, rasto pas M. M., turėjimas turint tikslą jį parduoti ar kitaip platinti teismo buvo įrodytas remiantis surinktų įrodymų visumos analize ir vertinimu, abejonių dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, teisėtumo nekyla, o jų pakankamumo klausimas yra apeliacinės instancijos teismo prerogatyva. Nėra pagrindo pripažinti, kad vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos, šis teismas visus bylos įrodymus išanalizavo išsamiai ir nešališkai juos įvertino.

4.3. Prokuroras pažymi, kad nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių. Byloje tokių duomenų nėra. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžiami tuo, jog teismas priėmė nuteistajam M. M. nepalankų sprendimą. Tačiau tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis ir jo gynėjas, nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

5. Nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Eugenijaus Šulioko kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinio teismo kompetencija. Todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasacinės instancijos teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, Nr. 2K-43/2006).

6.1. Kita vertus, siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos.

6.2. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė skirtingus sprendimus. Klaipėdos apygardos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikuodamas M. M. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 259 straipsnio 1 dalies į sunkesnę veiką – BK 260 straipsnio 2 dalį, iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, lėmusia nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimą, t. y. su išvada, kad byloje surinktais ir ištirtais duomenimis neįrodyta, jog M. M. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas.

Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip nepagrįstą ir nuosprendyje nurodė, kad M. M. kaltė neteisėtai disponavus dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kokaino, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, yra įrodyta. Pasak apeliacinės instancijos teismo, nustatant tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės ir kt. Šio teismo manymu, neįtikėtina, kad M.

M., kaip jis nurodė teisiamojo posėdžio metu, narkotikus rado 2015 m. kovo mėnesį uošvės sandėliuke, šios vyro D. M., kuris vartojo narkotikus ir nuo jų mirė, striukėje, ir juos paliko sau vartoti, striukę su narkotinėmis medžiagomis vežiojosi automobilyje, nes nuo artimųjų slėpė narkotikų vartojimo faktą, – tokią versiją nuteistasis iškėlė tik teisiamojo posėdžio metu, jos nepatvirtina kiti bylos duomenys. Be to, praėjus keturiems mėnesiams po to, kai, M. M. teigimu, jis rado apie 70 g kokaino ir jį vartojo, pas jį buvo rasta 94,310 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 26,319 g kokaino, t. y. daugiau, nei jis nurodė radęs sandėliuke, nors, kaip pats teigė, planavo rastą kokainą suvartoti per mėnesį.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neįtikėtina ir tai, kad asmuo, nuo visų slėpdamas faktą, kad vartoja narkotikus, nuolat su savimi vežiotųsi didelį jų kiekį, o ir minėta striukė su narkotikais, kurią jis tvirtino slėpęs, buvo rasta atviroje vietoje automobilio salone. Be to, pats M. M. nurodė, jog apie tai, kad vartoja narkotikus, jis pats pasakė uošvei praėjus mėnesiui po to, kai jis rado striukę sandėliuke. Apygardos teismo nuomone, kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai J. M. ir A. J. patvirtino, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai (M.

M. telefoninių pokalbių klausymasis ir kitokio susirašinėjimo kontrolė, sankcionuota Kauno apygardos teismo nutartimi) buvo taikomi gavus patikrintą žvalgybinę informaciją, jog M. M. disponuoja narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti; kad slapta kontroliuojant M. M. veiksmus buvo nustatyta, jog jo veiksmai ir elgesys su kitais asmenimis leido daryti išvadą, kad M. M. nėra narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartotojas, o įgyja jas būtent turėdamas tikslą platinti. Apeliacinės instancijos teismas kitaip nei apylinkės teismas įvertino ir byloje esančių telefoninių pokalbių, vykusių tarp M.

M. ir V. S., turinį, konstatuodamas, kad nors telefoninių pokalbių metu tiesiogiai nekalbama apie narkotines medžiagas, tačiau iš jų visumos, analizės ir gretinimo su kitais bylos duomenimis bei nustatytomis aplinkybėmis galima daryti išvadą, jog tardamiesi dėl susitikimų jie žinojo, kad susitinka dėl narkotinių medžiagų.

6.3. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad šis teismas įžvelgė tam tikrų prieštaravimų ir nelogiškumų M. M. duotuose parodymuose, tačiau, pats neatlikęs įrodymų tyrimo, padarė išvadas vadovaudamasis tik kai kuriais pasirinktais jo parodymų fragmentais. Liudytojų policijos pareigūnų J. M. ir A. J. parodymai įvertinti taip pat fragmentiškai. Be to, šis teismas vertino M. M. ir V. S. telefoninių pokalbių turinį, aiškindamas tuose pokalbiuose vartotų maskuojamąją reikšmę turinčių žodžių „šokliukas“, „paduoti“, „žaisti žaidimą“ tikrąją prasmę, visiškai ignoravo tame pokalbyje dalyvavusio liudytojo V. S. parodymus ir nemotyvavo, kodėl jų nevertina. Pažymėtina, kad tiek nuteistojo M. M., tiek liudytojo V. S. duoti parodymai, tiek tarp jų vykusių užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys yra duomenys, kurių vertinimas turi esminės reikšmės šioje byloje padarytos veikos kvalifikavimui, dėl to jie turi būti ištirti ne fragmentiškai, o visapusiškai, įvertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Remiantis įstatymu (BPK 324 straipsnis) ir pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-139/2016, 2K-203/2009, 2K-355/2008), apeliacinės instancijos teismas turi atlikti įrodymų tyrimą tada, kai jis nuosprendyje padaro kitokias išvadas nei pirmosios instancijos teismas ir įrodymai, kuriais yra grindžiamos šios išvados yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas posėdyje turi pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie, jo nuomone, yra prieštaringi, o pirmosios instancijos teismas tų prieštaravimų nepašalino ar tuos įrodymus kitaip įvertino. Tai šioje byloje privalėjo padaryti Klaipėdos apygardos teismas tiek iš naujo apklausdamas nuteistąjį, liudytojus, išsiaiškindamas, kurie jų parodymai teisingi, kurie ne, pašalindamas prieštaravimus, tiek išsiaiškindamas rasto didelio kiekio narkotikų atsiradimo pas M. M. aplinkybes, telefoninių pokalbių turinio tikrąją prasmę, kitas aplinkybes, ir ne prielaidomis ar interpretavimais, o konkrečiais įrodymais pagrįsti išvadą, turėjo ar neturėjo M. M. tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas. To apeliacinės instancijos teismas nepadarė.

6.4. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui neatlikus atitinkamų įrodymų papildomo tyrimo ir nepašalinus prieštaravimų bei abejonių, negalima traktuoti, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta išsamiai, įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 324 straipsnio 6 dalis). Tai esminiai baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimai (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Alvydas Pikelis Armanas Abramavičius