2013-05-29 Nr. AB-2183-3-62-3-00594-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1268/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00594-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 24.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Ž. skundą atsakovams Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. Ž. skundu (b. l. 7−8), kurį patikslino (b. l. 77; 86−87) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-N-1542-1947;

2) panaikinti Tarnybos 2012 m. liepos 9 d. raštą Nr. O-2-(1.5)-1803;

3) įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-3-807/2012 pagal teisinę situaciją šios bylos teisminiame procese;

4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 7 576,11 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, jog 2012 m. gegužės 8 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. 2-3-807/2012 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės į gyvenamąjį namą pripažinimo bei įpareigojimo sudaryti sutartį. Tarnyba 2012 m. gegužės 16 d. ginčijamu sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-12-N-1542-1947 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. 2012 m. birželio 7 d. pareiškėja Tarnybai pateikė pakartotinį prašymą bei papildomus dokumentus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtoje civilinėje byloje. 2012 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-1803 Tarnyba pakartotinį pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nagrinėjamojoje civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti sutartį nepagrįstai ir neteisėtai paliko nenagrinėtu, todėl jis naikintinas. Teigė, kad taip atsakovas viršijo savo kompetencijos ribas bei apribojo pareiškėjos konstitucines teises. Prašė priteisti iš atsakovo 7 576,11 Lt turtinės žalos, kuri, pareiškėjos nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu), atlyginimą. Reikalavimą priteisti iš atsakovo 7 576,11 Lt turtinės žalos atlyginimą pareiškėja grindė tuo, kad atsakovui laiku nesuteikus antrinės teisinės pagalbos, pareiškėja už advokatų teikiamas paslaugas sumokėjo 5 979,5 Lt, dar 368,73 Lt sudaro išlaidos už vertimo biuro paslaugas, 1 111,59 Lt – išlaidos žyminiam mokesčiui, 15 Lt – išlaidos už archyvines pažymas, 57 Lt – išlaidos už pažymas iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo, 23,94 Lt − kopijavimo išlaidos, 20,35 Lt pašto bei kelionės išlaidos.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime (b. l. 31−33) ir atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 110−112) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė Tarnyba 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 6 dalies 2 punkto pagrindu, nes atstovavimas byloje buvo neperspektyvus. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą bei su juo susijusius dokumentus, nustatė, kad 2007 m. kovo 27 d. pareiškėja su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 4 apylinkės teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 1992 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti abišalę restituciją; pripažinti pareiškėjai, kaip I.

M. turto paveldėtojai, teisę privatizuoti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje; įpareigoti atsakovą akcinę bendrovę „Lietuvos geležinkeliai“ per 3 mėnesius nuo galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su pareiškėja gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) (1964 m. redakcija) buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas asmenims apginti savo pažeistas teises pareiškiant ieškinį teisme. Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į pažeistos teisės gynybą (ieškinio senatis).

Iš to darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra išnykusi teisė į pažeistos teisės gynybą, nes ieškinio senaties terminas 1992 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarčiai nuginčyti ir restitucijai taikyti yra suėjęs dar iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), todėl atstovavimas byloje neperspektyvus. 2012 m. birželio 7 d. pareiškėja Tarnybai pateikė prašymą, kuriuo pakartotinai prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nagrinėjamoje minėtoje civilinėje byloje. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai.

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba 2012 m. gegužės 16 d. sprendimu yra atsisakiusi suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje, pareiškėjos 2012 m. birželio 7 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą tuo pačiu klausimu, Tarnyba 2012 m. liepos 9 d. sprendimu paliko nenagrinėtu. Taip pat nurodė, kad prašymas priteisti turtinę žalą yra nepagrįstas, nes pareiškėja turtinę žalą kildina iš laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d. jos tariamai turėtų išlaidų, nors su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą minėtoje byloje pareiškėja pirmą kartą į Tarnybą kreipėsi 2012 m. gegužės 8 d., pakartotinai – 2012 m. birželio 7 d., todėl aukščiau paminėtos pareiškėjos išlaidos, negali būti siejamos su ginčijamų sprendimų priėmimu bei jų teisėtumu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu (b. l. 134−138) skundą tenkino iš dalies. Panaikino Tarnybos 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-N-1542-1947, Tarnybos 2012 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. O-2-(1.5)-1803. Įpareigojo Tarnybą priimti sprendimą dėl pareiškėjos L. Ž. 2012 m. gegužės 8 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. 2-3-807/12. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nors valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiklą reglamentuoja įstatymas, kuriame nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai tokie, kaip antai, dėl reikalavimų neperspektyvumo (Įstatymo 11 str. 6 d. 2 p.), tačiau šioje teisinėje situacijoje L. Ž. siekė pasinaudoti konstitucine teise į teisminę gynybą, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu, pripažinti teisę bei įpareigoti sudaryti sutartį. Teismo nuomone, Tarnyba, vertindama antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo bei įpareigojimo sudaryti sutartį reikalavimų perspektyvumo aspektu, konkrečiu atveju peržengė kompetencijos ribas, spręsdama, kad pareiškėja praleido bendrą ieškinio senaties terminą minėtiems reikalavimams pareikšti, kadangi pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į pažeistos teisės gynybą, todėl atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

Tačiau teisės į pažeistos teisės gynybą buvimo (ar nebuvimo) nustatymas, ieškinio senaties taikymo, praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas yra teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, prerogatyva, minėtos aplinkybės nustatomos, nagrinėjant bylą teisme. Ieškinio senaties taikymo, praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas sudaro bylos nagrinėjimo dalyką, todėl Tarnyba be pagrindo atsisakė teikti teisinę pagalbą, vertindama aplinkybes, kurių vertinimas priklauso tik teismo kompetencijai.

Be to, CK 1.126 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Draudžiama iš anksto taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 3 d.). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme buvo priimtas pareiškėjos ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo bei įpareigojimo sudaryti sutartį. 2012 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinys atmestas, tačiau sprendimas šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas Tarnybos 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-12-N-1542-1947 bei 2012 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. O-2-(1.5)-1803 laikė nepagrįstais, neteisėtais ir naikintinais.

Panaikinus ginčijamus Tarnybos sprendimus, atsakovas įpareigotas priimti sprendimą dėl pareiškėjos L. Ž. 2012 m. gegužės 8 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. 2-3-807/12 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo bei įpareigojimo sudaryti sutartį. Dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą, teismas atkreipė dėmesį, kad ją pareiškėja kildina iš laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d. tariamai turėtų išlaidų.

Pažymėta, kad su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-3-807/2012 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti sutartį, pareiškėja pirmą kartą į Tarnybą kreipėsi 2012 m. gegužės 8 d., pakartotinai kreipėsi 2012 m. birželio 7 d., todėl pareiškėjos išlaidos, laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d., negali būti siejamos su skundžiamų Tarnybos sprendimų priėmimu. Pažymėta, jog valstybinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygomis, kurios yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu): neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir jos aprašytųjų išlaidų, todėl šioje dalyje skundas pripažintas nepagrįstas ir atmestas.

III. Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 142−145), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-336-423/2013 dėl Tarnybos 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-12-N-1542-1947 ir 2012 m. liepos 9 d. rašto Nr. O-2-(1.5)-1803 panaikinimo ir priimti naują sprendimą, Tarnybos skundžiamus aktus palikti galioti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1. teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, Įstatymas numato tam tikrus jos apribojimus, net ir esant formalioms sąlygoms, kai ji turėtų būti teikiama. Vienas tokių apribojimų − Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktai, tad vertinti, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatytų sąlygų ne tik Tarnybos teisė, bet ir pareiga. Tai vienas iš būdų, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į antrinę teisinę pagalbą. Tą patvirtinta ir teismų praktika. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad vertindama praleisto ieškinio senaties termino taikymo klausimą Tarnyba peržengė savo kompetencijos ribas, nepagrįsta. Pats Kauno apygardos administracinis teismas yra nurodęs, kad ieškininės senaties praleidimo klausimas yra akivaizdus pareikšto ar ketinamo pareikšti reikalavimo byloje atstovavimo neperspektyvumo požymis.

2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino ne tai, ar Tarnyba priimdama skundžiamus sprendimus tinkamai taikė Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktus, o tik preziumavo. kad teisės į pažeistos teisės gynybą buvimo (ar nebuvimo) klausimas yra išskirtinai teismo prerogatyva. Tarnybos nuomone, tokia išvada nepagrįsta, nes tokiu atveju esant bet kokiam nepagrįstam ar neteisėtam prašymui, kuriam taikytina ieškinio senatis, Tarnyba turėtų teikti antrinę teisinę pagalbą, už kurią turėtų mokėti valstybė.

3. Pareiškėjos ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti sutartį Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo buvo atmestas, nes pareiškėja senaties terminą praleido dėl nepateisinamų priežasčių, nerūpestingumo, aplaidaus, neapdairaus materialinių ir procesinių teisių įgyvendinimo. Tai patvirtina, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktuose numatytais pagrindais.

Pareiškėjas L. Ž. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 150−151), kuriuo prašo atmesti Tarnybos apeliacinį skundą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti visi pareiškėjos reikalavimai.

Taip pat pateiktas prašymas išreikalauti ir Tarnybos dokumentus, susijusius su advokatės R. M. teikiamų paslaugų Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu apmokėjimu.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1. 2010 metais Tarnybos sprendimu paskirta advokatė R. M. atstovavo pareiškėjos interesus Vilniaus miesto 4 apylinkės teise minėtoje civilinėje byloje parengiant pareiškimą dėl civilinės bylos sustabdymo, kol bus nustatyti pareiškėjos nukentėjimais Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1367-391/2010 t. y., 2010 metais Tarnyba atstovavimą minėtoje civilinėje byloje laikė perspektyviu. 2010 metais Tarnyba pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą suteikė ir minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1367-39/2010, skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taip, pareiškėjos nuomone, Tarnyba savo sprendimais patvirtino galimą perspektyvą abiejose bylose. Teigė, kad 2010 ir 2011 metais Tarnyba pareiškėją nepagrįstai priskirdavo prie asmenų, turinčių antrą turto ir pajamų lygį, priimdama sprendimus dėl pareiškėjos turto ir pajamų lygio Tarnyba nėra nuosekli.

2. Nenuosekliais sprendimais Tarnyba sužlugdė pareiškėjo gynybą civilinėje byloje Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme, kuri buvo pradėta Tarnybos paskirtos advokatės R. M., surašiusios pareiškimą dėl ieškinių atsakovams. Šio pareiškimo pagrindu teismas pareiškėjai suteikė galimybę pateikti byloje ieškinį nauju pagrindu. Tarnyba šią galimybę atėmė, vilkindama sprendimo surašyti kasacinį skundą byloje Nr. 2A-812-115/2011 priėmimą.

3. Teigia, kad senaties terminas ieškiniui nauju pagrindu skaičiuojamas nuo momento, kai pareiškėja gavo VĮ Registrų centras Vilniaus filialo duomenis apie tai, kad nuo 1947 iki 1957 metų namų valda (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo be šeimininkų. Bylos medžiagoje yra rašytiniai įrodymai, jog pareiškėja, jos brolis ir sesuo gimė šios namų valdos name (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metais.

4. Tarnyba nepateikė pareiškėjai sąskaitos dėl advokatės R. M. teisinių paslaugų išlaidų apmokėjimo (50 procentų), todėl tikrintina, ar Tarnyboje dėl teisinių paslaugų teikimo civilinėje byloje nėra priimti keli sprendimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl 2012 m. gegužės 16 d. Tarnybos sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-12-N-1542-1947 (b. l. 9), kuriuo Tarnyba atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti sutartį. O 2012 m. liepos 9 d. raštas Nr. O-2-(1.5)-1803 (b. l. 63) vertintinas kaip viešojo subjekto atsakymas į pakartotinį skundą (prašymą), dėl kurio jau yra priimtas administracinė procedūros sprendimas, kai nepateikiama naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, tokį prašymą paliekant nenagrinėtu. Todėl šio rašto teisėtumas yra tiesiogiai susijęs su pirminio sprendimo teisėtumu. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia vertintinas sprendimo nesuteikti antrinės teisinės pagalbos teisėtumas, nuo kurio priklausys ir sprendimas dėl minėto rašto teisėtumo.

Pagal Įstatymo 1 straipsnio, nustatančio šio įstatymo paskirtį, 1 dalį, valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims tam, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Pažymėtina, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Įstatymų leidėjas yra apibrėžęs atvejus, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama (Įstatymo 11 str. 5 ir 6 d.) arba kai nors ir buvo suteikta, turi būti nutraukta (Įstatymo 23 str. 1 d.), taip pat atvejus, kai Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 11 str. 7 d.). Įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog nustačiusi egzistuojant Įstatymo 11 straipsnio 5 ar 6 dalyse, Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytas aplinkybes, Tarnyba privalo priimti sprendimą atsisakyti teikti teisinę pagalbą arba ją nutraukti. Vienas tokių atvejų, kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus (Įstatymo 11 str. 6 d. 2 p.). Būtent juo Taryba ir motyvavo skundžiamą sprendimą nesuteikti pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 2 punkto pagrindu gali būti priimtas kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuri siekia, kad jai būtų teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Toks sprendimas turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad asmeniui, kuriam antrinė teisinė pagalba nebuvo suteikta būtų aiškios jos nesuteikimo priežastys teisinės, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nesuteikti teisinės pagalbos), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo pagrįstumą (žr. pagal analogiją pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146 – 1162/2010).

Nagrinėjamu atveju Tarnyba sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą motyvavo tuo, jog pareiškėja yra praleidusi ieškinio senaties terminą 1992 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarčiai ginčyti, bei išvestiniam reikalavimui sudaryti naują sutartį, ir reikalavimui taikyti restituciją, išnykusi pareiškėjos teisė į ieškininė pažeistos teisės gynybą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog tai, jog yra suėjęs ieškinio senaties terminas, neturėtų būti savaime laikoma kliūtimi teikti antrinę teisinę pagalbą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio mėn. 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1187/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio mėn. 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).

Taip pat vertintina ir tai, jog CK 1.126 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties taikymą, nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (1 d.). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (2 d.). Taigi, teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tuo atveju, kai ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Tokia nuostata įtvirtinta dėl to, jog dažnai nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik tiksliai žinant jo pradžią, išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas nutrauktas ir panašiai, o tam reikia ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu, ne savo iniciatyva (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Vilnius: Justitia, 2001, p. 257).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog pareiškėja Tarnybai pateikė pakankamai duomenų kurių, pakako pasirengti tinkamam atstovavimui civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti sutartį. Tarnyba, priimdama sprendimą dėl pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turėjo vertinti tai, ar pareiškėjos reikalavimai yra pagrįsti, t. y. ar ji turi teisę į jos galimai pažeistų teisių gynybą, ar jos pateiktų duomenų pakanka jos nurodyto turinio reikalavimams parengti, tačiau konstatuodama, jog dėl šių reikalavimų yra praleistas ieškinio senaties terminas ir dėl to atstovavimas teisme yra neperspektyvus, Tarnyba viršijo savo kompetencijos ribas, sprendė klausimą, kuris priklauso tik teismo, o ne Tarnybos kompetencijai. Nesant akivaizdžių pareiškėjos reikalavimų nepagrįstumo požymių, išankstinė nuomonė, kad atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus dėl praleisto ieškinio senaties termino negalima ir prieštarauja bendriesiems valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principams. Priimdama ginčijamą sprendimą, iš esmės vertindama, ar pareiškėjos reikalavimas teisme nebus atmestas dėl praleistos ieškinio senaties, Tarnyba peržengė jai teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribas, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą skundžiamą Tarnybos sprendimą panaikinti ir įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos L. Ž. 2012 m. gegužės 8 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. 2-3-807/2012.

Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, pagrįstais teisės aktų nuostatomis ir teismų praktika, teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog tai, kad ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisės pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti sutartį Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo buvo atmestas, konstatuojant, jog pareiškėja senaties terminą praleido dėl nepateisinamų priežasčių, nerūpestingumo, aplaidaus, neapdairaus materialinių ir procesinių teisių įgyvendinimo, patvirtina, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktuose numatytais pagrindais. Teisė spręsti dėl byloje taikytino senaties termino Tarnybai nėra suteikta.

Atsižvelgiant į tai, jog Tarnybos sprendimas, kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, pripažintas neteisėtu ir panaikintas, neteisėtu ir naikintinu laikytinas ir skundžiamas Tarnybos raštas, kuriuo pakartotinis pareiškėjos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo paliktas nenagrinėtu, remiantis Tarnybos sprendimu, kaip aktu, kuriuo analogiškas prašymas jau išspręstas.

Tačiau kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo 7 576,11 Lt turtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl valdžios institucijų padarytos žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011). Nagrinėjamu atveju, pareiškėja turtinę žalą kildina iš laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d. turėtų išlaidų (b. l. 89−109), tačiau su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-3-807/2012 pareiškėja į Tarnybą pirmą kartą kreipėsi tik 2012 m. gegužės 8 d. (b. l. 11−15). Tad kur kas anksčiau nei pateiktas prašymas suteiki antrinę teisinę pagalbą aptariamoje byloje galimai patirtos išlaidos negali būti siejamos su skundžiamų Tarnybos sprendimų priėmimu. Tai leidžia konstatuoti nesant priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų Tarnybos aktų priėmimo ir pareiškėjos nurodytų jos patirtų išlaidų (žalos). Kaip minėta, nesant nors vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybės turtinė prievolė atlyginti žalą nekyla, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat atmestinas pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas prašymas išreikalauti iš Tarnybos dokumentus, susijusius su advokatės R. M. teikiamų paslaugų Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu apmokėjimu. Šis prašymas nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjama administracine byla dėl konkrečių Tarnybos sprendimų teisėtumo, įpareigojimo priimti sprendimą dėl teisinės pagalbos teikimo ir turtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė