2017-02-27 Nr. AB-4559-3-61-3-05596-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-54-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05596-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo B. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9842 ir 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-251 „Dėl atsisakymo nagrinėti 2013-10-01 prašymo ir 2013-11-07 skundo reikalavimus kompensuoti senatvės pensijos dalį“; įpareigoti Valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį 27 028,71 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. spalio 1 d. kreipėsi į Valdybos Kauno skyrių su prašymu kompensuoti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą senatvės pensijos dalį. Valdyba atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, kaip pateiktą praleidus terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 28 d. sprendimu ir 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7640-484/2014 buvo įpareigojęs Valdybą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 1 d. prašymo ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundo reikalavimus išmokėti (kompensuoti) senatvės pensijos dalį.

Valdyba pagal pareiškėjo reikalavimus priėmė 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9842, kuriame nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. spalio 1 d. prašymo ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundo dalis dėl senatvės pensijos kompensavimo, tačiau iš pareiškėjo paprašė papildomų įrodymų dėl praleisto termino skundui išnagrinėti. 2015 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-251 Valdyba pareiškėjo reikalavimus atsisakė nagrinėti. Pareiškėjo nuomone, 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2015 m. sausio 14 d. Valdybos sprendimai yra prieštaringi.

Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendime nurodoma, kad prašymas išnagrinėtas, tačiau papildomai reikalaujama įrodymų praleistam prašymo pateikimo terminui įvertinti, ir 2015 m. sausio 14 d. sprendimu nepagrįstai atsisakoma nagrinėti pareiškėjo reikalavimus. Remdamasis Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo prieštaringumu, pareiškėjas prašė pripažinti, kad šiuo sprendimu jo 2013 m. spalio 1 d. prašymas ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundas buvo išnagrinėti iš esmės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir darė išvadą, kad Valdyba, atsisakydama išnagrinėti pareiškėjo prašymus iš esmės, ignoruoja teismo sprendimus, konstitucinę doktriną ir teismų praktiką.

Pareiškėjo nuomone, pensijos kompensavimui terminas nėra pasibaigęs, todėl nėra suėjęs terminas ir atitinkamiems prašymams dėl jos išmokėjimo pateikti. Valdyba vilkina pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies kompensavimą ir tuo pažeidžia Konstitucijos nuostatas, teismų praktiką teisingumo, sąžiningumo, teisinės valstybės principus, teisę į nuosavybę, pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Pareiškėjas pažymėjo, kad savo pažeistas teises siekia apginti teisminiu būdu, nelaukdamas, kol bus patvirtintas neišmokėtų pensijos dalių kompensavimo mechanizmas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į skundą prašė administracinės bylos dalį dėl įpareigojimo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką nutraukti, likusią skundo dalį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Vadyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies pagrindu pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, į Valdybos Kauno skyrių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gruodžio 1 d., o į Valdybą – 2013 m. lapkričio 7 d., todėl, atsakovo nuomone, Valdyba padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas yra praleidęs Valdybos Kauno skyriaus 2010 m. sausio 1 d. sprendimo (valinio akto) apskundimo terminą ir šis sprendimas jau yra įvykdytas. 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Valdyba pasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti, nurodė, kad pateikus minėtus įrodymus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė ir kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka iš esmės nebuvo išnagrinėtas, todėl jo skundas dėl senatvės pensijos priteisimo negali būti nagrinėjamas teisme ir byla dėl šio reikalavimo turi būti nutraukta.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į skundą prašė bylą dalyje dėl Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-9842 nutraukti, likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas išmokėti jam 2010-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, 2013 m. spalio 1 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Kauno skyrių, kuris 2013 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (10.1) S-64858 jo prašymą atmetė. Valdyba, nustačiusi, kad teritorinio skyriaus sprendimas buvo priimtas viršijant jo kompetenciją, 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2912 jį panaikino, tačiau konstatavusi, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą apskųsti Valdybai jos teritorinio skyriaus sprendimą, atsisakė nagrinėti pareiškėjo reikalavimų dalį dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendime konstatavęs, kad Valdyba pažeidė išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, panaikino Valdybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą bei įpareigojo Valdybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. sausio 1 d. prašymo ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundo reikalavimus. Valdyba 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (6.5) I-9842 pasiūlė pareiškėjui pateikti termino praleidimą pateisinančius įrodymus. Pareiškėjas Valdybai įrodymų dėl praleisto termino neteikė ir šį Valdybos sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Valdyba 2015 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-251 pareiškėjo reikalavimus atsisakė nagrinėti iš esmės. Atsakovas laikėsi nuomonės, kad būtent pastarasis sprendimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes ir gali būti ginčijamas teismo tvarka. Pareiškėjo argumentą, kad Valdyba 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu išnagrinėjo jo prašymą ir skundo reikalavimą iš esmės, atsakovas laikė nepagrįstu. Atsakovas pažymėjo, kad Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu nebuvo pasisakyta dėl ginčo esmės, neišreikšta teisinė pozicija dėl reikalavimo kompensuoti senatvės pensijos dalį ir sprendimas nebuvo priimtas.

Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimas yra tarpinis sprendimas, nesukėlęs pareiškėjui teisinių pasekmių. Pareiškėjo reikalavimus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo Valdyba atsisakė nagrinėti 2015 m. sausio 14 d. sprendimu. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu patvirtino, jog pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti. Pareiškėjas įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, nepateikė, todėl atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo išnagrinėtas iš esmės, negali būti nagrinėjamas teisme ir turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9842 ir įpareigoti Valdybos Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį 27 028,71 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nutraukė. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ( toliau – ir Pensijų įstatymo) 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, nustatė, kad iš Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo matyti, jog pirmoji Laikinojo įstatymo pagrindu sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas, 2013 m. spalio 1 d. kreipdamasis į Valdybos Kauno skyrių dėl 2010-2011 m. laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, praleido 3 metų kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją terminą.

Teismas nurodė, kad Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9842 pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją terminą, tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog nesikreipė į Valdybą su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą, teigė, kad Valdyba 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9842 jo reikalavimus išnagrinėjo iš esmės. Teismas nesutiko su tokiu pareiškėjo argumentu.

Iš Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo turinio teismas nustatė, kad juo pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus, susijusius su termino skundui paduoti praleidimu, tačiau joks procesinis sprendimas, atitinkantis VSD įstatymo 37 straipsnio 4 dalies nuostatas, nebuvo priimtas. Priešingai, skundžiamame sprendime nustatyta, kad galutinis sprendimas dėl 2013 m. spalio 1 d. prašymo ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundo reikalavimų bus priimtas pareiškėjui iki 2015 m. sausio 9 d. pateikus su termino skundui paduoti atnaujinimu susijusius įrodymus arba jų iki nurodyto termino nepateikus. Teismas darė išvadą, kad Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimas nėra galutinis sprendimas, kuriuo išnagrinėti pareiškėjo reikalavimai dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Tai yra tarpinis, procedūrinis dokumentas, priimtas administracinės procedūros eigoje. Atitinkamai, toks sprendimas jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai nedaro, t. y., sprendimas nepažeidžia ir negali pažeisti tų pareiškėjo teisių ar įstatymų saugumų interesų, kurių teisminę gynybą garantuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis, todėl negali būti skundo administraciniam teismui dalyku.

Teismo vertinimu, skundžiamo Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo įžanginėje dalyje esantis nurodymas, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. spalio 1 d. prašymo ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundo dalis dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, nepaneigia skundžiamo sprendimo paskirties ir tikslo – suteikti galimybę pareiškėjui pateikti įrodymus dėl praleisto termino atnaujinimo bei pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, todėl tokio sprendimo nelaikė pareiškėjo reikalavimų išnagrinėjimu iš esmės. Teismas darė išvadą, kad Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. (6.5)I-9842 nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl negali būti nagrinėjamas administracinių teismų. Teismas šioje dalyje bylą nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas per Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-9842 nustatytą terminą Valdybai nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą apskųsti Valdybos skyriaus sprendimą mokėti pareiškėjui sumažinto dydžio senatvės pensiją, todėl Valdyba 2015 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-251 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 1 d. prašymo ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundo dalis dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo. Teismas darė išvadą, kad Valdybos 2015 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. (6.5) I-251 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo jį panaikinti nėra. Teismas šį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 22 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi, VSD įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Valdybos 2015 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-251 buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 1 d. prašymo ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundo dalis dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, todėl teisėjų kolegija negali pripažinti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo yra paduotas nesilaikant nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir jau nebegalima šia tvarka pasinaudoti, todėl tai yra pagrindas šią bylos dalį nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas B. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, panaikinti Valdybos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9842, panaikinti Valdybos 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-251, įpareigoti Valdybos Kauno skyrių nedelsiant kompensuoti (išmokėti) pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą (dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo) valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį 7 828,06 Eur (27 028,71 Lt), kadangi kita pensijos nepriemoka (susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo) jau yra pradėta kompensuoti dalimis.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A822-1393/2014 ir daro išvadą, kad teismas neteisingai įvertino jo skundžiamų Valdybos sprendimų reikšmę nagrinėjamai bylai, tokiu būdu pažeistos jo teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Pareiškėjo teigimu, Valdyba jo 2013 m. spalio 1 d. prašymą ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundą išnagrinėjo išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią nekompensuoti nesijos nepriemokos. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismo sprendimu neteisėtai palikti galioti Valdybos sprendimai, kuriais buvo pateisintas senatvės pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nors, remiantis Konstitucinio Teismo nutarimais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais, toks sumažinimas nebegali būti pateisintas naujai priimamais individualiais teisės aktais.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundas iš esmės nebuvo išnagrinėtas, nėra Valdybos išreikštos pozicijos dėl reikalavimo kompensuoti senatvės pensijos dalį, todėl ikiteisminė nagrinėjimo procedūra nebuvo baigta. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Atsakovas pažymi, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kuris nustatė valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje inicijuotu administraciniu ginču iš esmės siekia jam 2009 metais paskirtos senatvės pensijos, kurią Valdybos Kauno skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., mokėjo sumažintą, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, neišmokėtos dalies priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas dėl dalies reikalavimų bylą nutraukė, o kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus, pripažinęs, kad jis netinkamai naudojosi privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir nepateikė atsakovo prašytų įrodymų.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas dviem pagrindiniais argumentais: teismas netinkamai vertino skundžiamų Valdybos sprendimų esmę bei neteisėtai pateisino senatvės pensijos sumažinimą.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su administracinės bylos nutraukimo teisėtumu ir skundžiamų Valdybos sprendimų esme, pabrėžia, kad teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas (Konstitucijos 30 straipsnis, ABTĮ 5 straipsnis) reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytų procesinių taisyklių. Viena iš tokių taisyklių – įstatymų nustatytais atvejais prieš kreipiantis į administracinį teismą turi būti pasinaudota privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (ABTĮ 25 straipsnis, 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 101 straipsnio 8 punktas, 103 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Valdybai. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija draudėjų, apdraustųjų asmenų ir kitų suinteresuotų asmenų skundams dėl Valdybos teritorinių skyrių sprendimų.

Pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatė, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal VSD įstatymo 37 straipsnio 1 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai; Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas, taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas nurodytas Pensijų įstatymo ir VSD įstatymo nuostatas, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis (aiškiai) nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-789/2013 ir joje nurodytą teismų praktiką šiuo klausimu, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014 ir kt.). Tiek minėtas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, termino kreiptis su skundu į Valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A -143-816/2014, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus, skundžiamame sprendime teisingai nustatė, kad pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą dėl neišmokėtos už 2010 m. sausio - 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį senatvės pensijos dalies inicijavo 2013 m. spalio 1 d. prašymu Valdybos Kauno skyriui. t.y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pirmoji sumažinta pagal Laikinąjį įstatymą pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Taigi 2010 m. sausio mėnuo laikytinas momentu, kuriuo pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie galimą savo teisės į paskirtą senatvės pensiją pažeidimą, o 2013 m. sausio mėnesio pabaiga laikytina vėliausia data, kai pareiškėjas galėjo paduoti skundą Valdybai nepraleisdamas įstatymu nustatyto 3 metų termino. Net ir turint omenyje tai, kad 2013 m. spalio 10 d. Valdybos Kauno skyriaus sprendimas, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo pretenzijas vėliau buvo panaikintas, tai neduoda pagrindo kitaip skaičiuoti skundo pateikimo termino.

VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Šio klausimo sprendimą detalizuoja Valdybos direktoriaus 2001 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės, kurių 20 ir 31 punktai įgalioja Valdybą be kita ko, pasiūlyti pareiškėjui pateikti prašymą atnaujinti terminą ir pridėti įrodymus, sudarančius pagrindą terminui atnaujinti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Valdyboje sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo 2013 m. spalio 01 d. prašymo ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundo priimtinumo nagrinėti, pareiškėjui buvo išsiųstas atsakovo 2014 m. gruodžio 11 d. raštas Nr. (6.5)I-9842, kuriuo tik konstatuotas faktas, jog pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą ir pasiūlyta pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminas paduoti skundą praleistas dėl svarbių priežasčių, tačiau pareiškėjo prašymai nebuvo nagrinėti iš esmės. Šis Valdybos raštas pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip tarpinis skundo nagrinėjimo procedūros dokumentas, savaime nesukūręs materialinių teisinių pasekmių pareiškėjui, todėl negalintis būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi ir tai, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A-822-1393-2014, nes iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės, susijusios su pasinaudojimu išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir Valdybos atsakymų turiniu.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą dėl šio pareiškėjo reikalavimo ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pats apeliantas neginčija, kad prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti bei šio termino praleidimą pateisinančių įrodymų jis Valdybai po 2014 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. (6.5)I-9842 gavimo neteikė. Esant tokioms aplinkybėms, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (Valdyba) teisėtai priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą - 2015 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-251 atsisakė nagrinėti jo 2013 m. spalio 01 d. prašymą ir 2013 m. lapkričio 7 d. skundą, kaip paduotus praleidus terminą.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Pasinaudojimas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka šio įstatymo prasme reiškia, kad Valdyba priėmė vieną iš VSD įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų. Nagrinėjamu atveju Valdybos 2015 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. (6.5)I-251 privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros prasme reiškia, kad pareiškėjas inicijavo šią procedūrą, tačiau ji nėra atlikta, nes Valdyba nepriėmė nė vieno iš VSD įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų, nenagrinėjo skundo iš esmės, o iš viso atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad minėto turinio Valdybos 2015 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. (6.5)I-251 privalomosios išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos pasinaudojimo prasme (ABTĮ 25 str. 1 d.) vertintinas kaip procesinė kliūtis nagrinėti iš esmės pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo, nes pareiškėjas nėra pasinaudojęs įstatymo nustatyta šiai bylų kategorijai privalomąja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Pensijų įstatymo 45 str., VSD įstatymo 37 straipsnis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 8 punktas nustato, kad teismui priėmus skundą ir vėliau paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir šia tvarka nebegalima pasinaudoti, teismas nutraukia bylą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylos dalį dėl VSDFV įpareigojimo išmokėti neišmokėtą 2010-2011 m. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo senatvės pensijos dalį, ABTĮ 101 straipsnio 8 punktą taikė teisingai. Pagrindą tokioms išvadoms suteikia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir įvertinus įrodymų visumą prieitos motyvuotos išvados, kad Valdybos 2015 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. (6.5)I-251, kuriuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, yra pagrįstas ir teisingas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuose pareiškėjas išdėstė savo poziciją dėl senatvės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažinimo neteisėtumo, teisėjų kolegija nepasisako, nes šie argumentai yra susiję su ginčo dėl neišmokėtos senatvės pensijos nagrinėjimu iš esmės, o pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neišmokėtos 2010-2011 m. senatvės pensijos dalies negali būti nagrinėjamas teisme, nes nepasinaudota įstatymu nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nutraukė šią bylos dalį ir šio klausimo nenagrinėjo iš esmės.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, t.y. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886 ir 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr.XII-1923. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, neriboja pareiškėjo teisių į šių įstatymų taikymą šiuose įstatymuose nustatytais terminais ir tvarka.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-201-822/2016;2016 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-218-602/2016; 2016 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-625-143/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė