2017-01-24 Nr. AB-1750-3-64-3-01734-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1-858/2017 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01734-2015-9 Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d. Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto

Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I.

Pareiškėjas M. K. (toliau

– ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Raseinių policijos komisariato areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. (datos apytikslės). Per šį laikotarpį areštinėje (laikino sulaikymo kameroje) jam nebuvo užtikrintos sąlygos, suteikiant mažesnį kameros plotą, nei numatyta reikalavimais.

Šis pažeidimas nebuvo šalinamas, ilginant pasivaikščiojimo laiką, užsiėmimus ne kameroje, sporto salės lankymą. Dėl šių sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, prašo priteisti jos atlyginimui 10 000 Eur. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d., iki 48 val. su tarpais buvo laikomas ne areštinėje, bet Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose.

Raseinių rajono PK ginčijamu laikotarpiu areštinė įrengta nebuvo. Atsakovas vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgus į ilgalaikio sulaikymo patalpų paskirtį, į tai, kad jose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 48 valandas, šioms patalpoms yra keliami kiti reikalavimai nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie numatyti pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d.

įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės), taip pat šioms patalpoms nėra numatytas dušas bei langai. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms taip pat nėra taikomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nuostatos, taip pat nėra taikomos nuostatos, įtvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors teisės aktų, reglamentuojančių asmens laikymo sąlygas areštinėse ir įkalinimo įstaigose, reikalavimai nėra taikomi ilgalaikio sulaikymo patalpoms, tačiau asmens, laikomo tokiose patalpose, laikymo sąlygos, atsižvelgiant į šiose patalpose asmenų laikymo trukmę, taip pat privalo atlikti bendruosius asmens sveikatos saugos bei kasdienio poreikio tenkinimo reikalavimus.

Atsakovas nurodė, kad ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, praustuvė su šaltu bei karštu vandeniu bei buvo lova su kitais baldais, reikalingais patogiai pavalgyti. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo teisės dėl tinkamų laikymo Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeistos nebuvo.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 (nauja redakcija 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263) patvirtinti „Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ (toliau – ir Reikalavimai) nustato reikalavimus ilgalaikio sulaikymo patalpoms.

Reikalavimų 32.1 punktas numato, jog ilgalaikio sulaikymo kameros bendras plotas turi būti ne mažesnis nei 5 kv. m, 33.6 punktas numato, jog joje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120–130 cm aukščio atskiriamąja pertvara, 33.7 punktas numato, kad patalpoje turi būti lova, taburetės, stalas, 17 punktas numato, jog šalia ilgalaikio sulaikymo kamerų įrengiama prausykla, 33.12 punktas numato, jog langų įrengimas yra neprivalomas. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, dušas. Reikalavimų 33.1 punktas numato, jog vienam laikomam asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis nei 5 kv. m, atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą.

Iš 2015 m. birželio 8 d. tarnybinio pranešimo Nr. 40-PR2-20340 „Dėl M. K. skundo“ teismas nustatė, jog asmenų, buvusių ilgalaikio sulaikymo patalpose tam tikru laiku apskaita Šiaulių AVPK Raseinių r. PK vedama nebuvo, tokio reikalavimo nebuvo. Jame taip pat nurodoma, jog ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikoma ne daugiau kaip po du asmenis, esant galimybei, laikoma buvo po vieną. Teismui pateikti įrodymai, jog Šiaulių AVPR Raseinių rajono PK yra įrengtos 3 ilgalaikio sulaikymo kameros, jų bendras plotas yra 8,0975 kv. m, sanitarinis mazgas jose užima 0,9 kv. m.

Šalia ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengta prausykla – dušas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių aps. VPR Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d., laikomas apie 48 val. kiekvieną kartą, tokiu būdu, ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo viso 6 paras. Duomenų, po kiek asmenų buvo laikoma ilgalaikio sulaikymo patalpose, nepateikta, nurodoma, jog buvo laikoma 1–2 asmenys, tad pareiškėjui teko nuo 4,05 kv. m iki 8,09 kv. m ilgalaikio sulaikymo patalpos ploto.

Išskaičiavus iš ilgalaikio sulaikymo patalpos sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko nuo 3,6 iki 7,2 kv. m kameros ploto. Teismas pažymėjo, kad įrodymų, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas kameroje būtų laikomas vienas, nėra, atsakovas nurodo, jog esant galimybei, asmenys laikomi po vieną, tačiau, pristačius į Raseinių PK ilgalaikio sulaikymo kameras daugiau žmonių, jie gali būti laikomi ir po du. Nuo 2013 m. rugsėjo

10 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d. buvo pristatyti 7 asmenys, nuo 2013 m. rugpjūčio

27 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pristatyti 3 asmenys, nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. pristatyti 4 asmenys, viso kamerų yra keturios. Kiek ir kada į kamerą buvo patalpinta asmenų, apskaita nevedama. Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga nepaneigta galimybė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų jam tenkantį kameros plotą. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 6 dienas, galbūt buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą ilgalaikio sulaikymo patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, teko mažiau kaip 5,0 kv. m ploto.

Teismas konstatavo, kad Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK pareigūnai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5,0 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpoje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Teismas taip pat sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi pareiškimu į teismą, nurodydamas, jog buvo pažeista jo subjektinė teisė būti laikomam areštinėje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, tokiu būdu, nurodė, kad būtent dėl tokio jo subjektinės teisės pažeidimo atsirado neigiami padariniai dėl kurių jis prašo priteisti neturtinę žalą, tačiau byloje yra nustatyta, jog pareiškėjui bet kokiu atveju teko ne mažiau nei 3,6 kv. m ilgalaikio sulaikymo patalpos plotas, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas nurodė, jog jam turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, ir dėl to padaryta žala, nors pagal teisės aktus ir nurodoma, jog turėjo tekti ne mažiau 5,0 kv. m ploto, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Taip pat teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip 20 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK. Teismas pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Teismas nurodė, kad laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 20 mėnesius, taip pat leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime. Teismas, atsižvelgęs administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (tris kartus po dvi dienas, viso 6 dienas su 11–12 dienų pertraukomis tarp buvimų Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, neužtikrinant minimalaus kameros ploto asmeniui kameroje, bei esant pareiškėjo subjektiniai nuomonei, jog plotas turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m), į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 20 mėnesiams nuo jo išvykimo iš Šiaulių AVPR Raseinių rajono PK, vertino, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą ir priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo padaryti dvasiniai sukrėtimai bei sukelti fiziniai nepatogumai, kurie turėjo įtakos jo elgesiui, mastymui, palaužė dvasiškai ir sugniuždė kaip asmenybę. Pareiškėjas tvirtina, kad jo patirtą žalą teismas turėjo įvertinti pinigais. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsakovas nurodo, kad teismas nustatė visas esmines bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė visus byloje esančius duomenis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau

– ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo

7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui M. K. už laikymą Raseinių rajono PK areštinėje atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio

2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos.

Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.

Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis atskirais periodais nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. Raseinių rajono PK buvo tyčia laikomas pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti ploto normą – 3,6 kv. m. ir dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino

10 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos medžiaga nepaneigta galimybė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų jam tenkantį kameros plotą, todėl sprendė, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 6 dienas galbūt buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą ilgalaikio sulaikymo patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, teko mažiau kaip 5,0 kv. m ploto, kaip nustato Reikalavimų 32.1 punktas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pažeidimo konstatavimas yra pakankama satisfakcija ir atmetė skundo reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais.

Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad jo patirtą žalą pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti pinigais. Pareiškėjas tvirtina, kad jam buvo padaryti dvasiniai sukrėtimai bei sukelti fiziniai nepatogumai, kurie turėjo įtakos jo elgesiui, mastymui, palaužė dvasiškai ir sugniuždė kaip asmenybę. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo atlikto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos vertinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą.

ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir apeliacinio teismo iš esmės prašo patikrinti tik teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas jo reikalavimas neturtinę žalą atlyginti pinigais, teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pažeidimo konstatavimo. Vertindama pareiškėjo argumentą dėl piniginės kompensacijos priteisimo teisėjų kolegija pažymi, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

Europos Žmogaus Teisių teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 2017 m. sausio 17 d. sprendimas Jankovskis prieš Lietuvą). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2511-662/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas jam pritaikė satisfakciją, tačiau tai, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus pirmosios instancijos teismas vertino skirtingai nei pats pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d. – t. y. 2 paras, nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. – t. y. 2 paras, nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. – t. y. 2 paras, iš viso – 6 paras. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje surinkti įrodymai (b. l. 12). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui turinčią tekti sulaikymo patalpos normą dėl to, jog atsakovas nurodė, kad nebuvo vedama apskaita, kurioje patalpoje buvo laikomas pareiškėjas (ar jis buvo laikomas vienas ar dar su kitu asmeniu), t. y. nors pažeidimas nebuvo objektyviai nustatytas, abejonės buvo vertintos pareiškėjo naudai.

Ši aplinkybė taip pat paneigia pareiškėjo argumentą, kad jis buvo sąmoningai laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pagal atsakovo pateiktą informaciją – ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikoma 1–2 asmenys, tad pareiškėjui teko nuo 4,05 kv. m iki 8,09 kv. m ilgalaikio sulaikymo patalpos ploto, t. y. pareiškėjui galėjo. Išskaičiavus iš ilgalaikio sulaikymo patalpos sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko nuo 3,6 iki 7,2 kv. m kameros ploto. Kaip teisingai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą, nurodydamas, jog buvo pažeista jo subjektinė teisė būti laikomam areštinėje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, tokiu būdu, nurodė, kad būtent dėl tokio jo subjektinės teisės pažeidimo atsirado neigiami padariniai dėl kurių jis prašo priteisti neturtinę žalą.

Tačiau byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjui būtų tekę mažiau nei 3,6 kv. m ilgalaikio sulaikymo patalpos ploto, nors pagal teisės aktus ir nurodoma, jog turėjo tekti ne mažiau 5 kv. m ploto, ir tai leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad 6 paras jį laikant Raseinių rajono PK jam buvo padaryti dvasiniai sukrėtimai bei sukelti fiziniai nepatogumai, kurie turėjo įtakos jo elgesiui, mastymui, palaužė dvasiškai ir sugniuždė kaip asmenybę, tačiau nepateikia įrodymų, kad dėl galbūt atsiradusių sveikatos sutrikimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitą specialistą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, įvertinusi tai, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą minimalią vienam asmeniui turinčio tekti ilgalaikio sulaikymo patalpos ploto normą galėjo būti pažeista palyginus trumpą laikotarpį

– tik 6 paras, be to, tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas ne visas 6 paras nuolat, bet periodiškai tris kartus po dvi paras, taip pat tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų Raseinių rajono PK ginčo laikotarpiu būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad atsakovas tyčia būtų siekęs sudaryti netinkamas laikymo sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pažeidimo konstatavimas laikytina teisinga ir prakankama satisfakcija dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015). Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija n u t a r i a :

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė