2021-09-29 Nr. AB-20733-3-61-3-02740-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2392-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-002740-2020/0

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2020 m. liepos 9 d. raštą Nr. 1SS-1273-(5.59E.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas) bei NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. gegužės 11 d. savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymo aktą (toliau – ir Aktas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. sausio 7 d. jo atstovas kreipėsi į NŽT su prašymu atlikti pareiškėjo prosenelio G. K. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribų nustatymą. NŽT Vilniaus miesto skyrius per Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatytą terminą pareiškėjui ar jo atstovui jokio atsakymo dėl prašymo nepateikė. 2020 m. balandžio 23 d. pareiškėjas į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu kreipėsi pakartotinai, o 2020 m. gegužės 12 d. pareiškėjas gavo NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausiosios specialistės atsakymą su Aktu. Pareiškėjas, nesutikdamas su Aktu, 2020 m. birželio 8 d. NŽT direktoriui pateikė skundą. Į pareiškėjo skundą buvo atsakyta 2020 m. liepos 9 d. raštu, kuriuo atsisakyta panaikinti Aktą.

3. Pareiškėjas nurodė, jog Aktas yra sudarytas dviejų specialisčių, tačiau pasirašytas tik vienos iš jų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad iš faktinių aplinkybių ir Akto turinio matyti, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausiosios specialistės atsainiai vykdė savo, kaip viešojo administravimo subjekto įgalioto asmens, pareigas – buvo pažeistas 20 dienų terminas, skirtas administracinei procedūrai užbaigti, o vėliau, kuo greičiau surašė Aktą, kurį pasirašė tik viena iš specialisčių. Specialistės objektyviai netyrė svarbių faktinių aplinkybių, o Aktą surašė itin formaliai, vadovaudamosi tik 1930–1938 m. ginčo žemės sklypo planais, kurie nebuvo susipažinimui pateikti pareiškėjui.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad, surašant Aktą, nebuvo nagrinėjami kiti archyvuose esantys ginčo žemės sklypo planai, kuriuos pareiškėjas pats gavo, t. y. 1958 m. ginčo žemės sklypo planas, pagal kurį pareiškėjui buvo atkurta nuosavybė į žemės sklypą; planas su 1976 m. žyma „Savavališkos statybos registr.“; 1979 m. Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros valdybos gamybinės grupės ginčo žemės sklypo planas; 1993 m. spalio 15 d. ginčo žemės sklypo topografinis planas; 1990 m. kovo 21 d. ištrauka iš Vilniaus miesto plano; 1990 m. birželio 27 d. aktas su ginčo žemės sklype esančių pastatų schema bei žemės ginčo ir gretimų žemės sklypų planas, kuris 1999 m. buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos.

5. Pareiškėjas teigė, jog apie 2020 m. gegužės 11 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus atliekamą administracinę procedūrą, kurios metu buvo surašytas Aktas, nebuvo informuotas. Dėl šios priežasties jam buvo atimta galimybė duoti paaiškinimus ir nurodyti svarbias faktines aplinkybes, kurios galbūt būtų turėjusios esminės reikšmės Akto turiniui. Pareiškėjui 2020 m. gegužės 20 d. elektroniniu laišku paprašius atsiųsti archyvinius planus, kuriais remiantis buvo surašytas Aktas, 2020 m. gegužės 21 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistė atsiuntė planų ištraukas, pagal kurias buvo atlikta kartografija, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, iš atsiųstų kompiuterio ekrano nuotraukų nėra aišku, kokiais planais NŽT Vilniaus miesto skyrius rėmėsi atlikdamas žemės sklypo kartografiją Akto surašymo metu, iš pateiktų nuotraukų nebuvo aišku, kokie ir kelintų metų dokumentai yra vaizduojami, nesimatė, jog planai būtų tinkamai patvirtinti, taip pat, planai skyrėsi.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl buvo saistomas gero administravimo principo imperatyvo, jog valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. NŽT Vilniaus miesto skyrius Aktą priėmė ne tik objektyviai neišanalizavęs archyvinių dokumentų, tačiau taip pat nesuteikė pareiškėjui teisės duoti paaiškinimus ir nurodyti svarbias faktines aplinkybes, kurios galbūt būtų turėjusios esminės reikšmės Akto turiniui. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad tokiais veiksmais NŽT pažeidė ne tik Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31d. įsakymu Nr. 634 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos“ (toliau – ir Metodiniai nurodymai) nuostatas, bet ir gero administravimo principą.

7. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo motyvai ir argumentai, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius netinkamai atliko buvusio savininko G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribų kartografavimą yra atmestini, kadangi NŽT Vilniaus miesto skyrius atliko visus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 106 punkte jo kompetencijai priskirtus veiksmus bei naudojosi Metodinių nurodymų nuostatomis, tam, kad G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo ribos būtų nustatytos ir pažymėtos tinkamai.

9. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai dėl kartografavimo atlikimo jam nedalyvaujant yra abejotini. Valstybės institucijos kartografuodamos siekė nustatyti buvusio savininko G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribas, t. y. iš esmės nustatyti ribas apie 1940 m. Iš pareiškėjo skunde nurodytų duomenų matyti, kad jis yra gimęs (duomenys neskelbtini). Taigi, 1940 m. pareiškėjas dar nebuvo gimęs, todėl negalėjo žinoti, kokios buvo tuo laikotarpiu buvusio savininko G. K. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribos. Pareiškėjo paaiškinimai apie buvusio savininko iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribas negalėjo būti vertinami ir laikomi įrodymu, kurių pagrindu būtų galima nustatyti žemės sklypo ribas, todėl laikytina, jog pareiškėjo paaiškinimai neturėjo įtakos ir kartografavimo proceso atlikime. Atsakovas pažymėjo, kad Įgyvendinimo tvarka ir Metodiniai nurodymai neįpareigoja NŽT teritorinio skyriaus, atliekant buvusio savininko valdytos žemės ribų kartografavimo darbus pagal planus, kviesti suinteresuotus asmenis.

10. Atsakovas paaiškino, kad Metodinių nurodymų 5 punktas reglamentuoja, jog teritorinis žemėtvarkos skyrius, atlikęs iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų kartografavimą, surašo šio žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Kilus ginčams dėl kartografuoto turėto žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų, ploto ir (ar) vietos, surašytas aktas gali būti skundžiamas NŽT vadovui, o NŽT vadovo sprendimas skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Taigi, Metodinių nurodymų 3.2 punktas nebuvo taikomas, kadangi jis taikomas rėžiniams kaimams.

11. Atsakovas teigė, kad NŽT, priimdama administracinį sprendimą, veikė rūpestingai ir būtent taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. NŽT Vilniaus miesto skyriaus suvestiniai skaitmeniniai grafiniai duomenys vertinami kaip geografinių informacinių duomenų bazė, kuri naudojama kaip informacinė sistema. Naudojant „ArcView“ programinę įrangą, kurios pagrindinė savybė yra sąveika su žemėlapiu, NŽT Vilniaus miesto teritorijos suvestiniuose skaitmeniniuose grafiniuose duomenyse yra importuojama buvusių savininkų kartografinė medžiaga, kas nagrinėjamu atveju ir buvo atlikta. Šį procesą yra būtina atlikti siekiant įvertinti ir palyginti iki 1940 m. nacionalizacijos valdytų žemės sklypų ribas ir susidariusią situaciją.

12. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrindžiančių faktų ir dokumentų, kurių pagrindu turėtų būti panaikintas Raštas ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus priimtas Aktas. Tiek Raštas, tiek Aktas buvo priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų ir tinkamai įvertinus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei buvo priimti kompetentingos institucijos, todėl nebuvo pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo N. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Akto ir Rašto pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

15.1. 1992 m. vasario 24 d. M. K., Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilnius. Prašyme taip pat buvo nurodyti G. K. ir R. K..

15.2. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 9 d. priėmė G. K. palikimą. 2019 m. gruodžio 5 d. NŽT Vilniaus miesto skyriuje pareiškėjui buvo paaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemę natūra, turi būti atlikta buvusio savininko G. K. turėtos žemės valdos kartografija.

15.3. 2020 m. sausio 7 d. pareiškėjo atstovas kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu „Dėl žemės sklypo ribų nustatymo“, kuriuo prašė atlikti pareiškėjo prosenelio G. K. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribų nustatymą (kartografiją). Šį prašymą NŽT Vilniaus miesto skyrius gavo 2020 m. sausio 8 d. 2020 m. balandžio 23 d. pareiškėjo atstovas pakartotinai kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių su prašymu „Dėl žemės sklypo ribų nustatymo“, kuriuo prašė pateikti atsakymą į 2020 m. sausio 7 d. prašymą. Pakartotinį prašymą NŽT Vilniaus miesto skyrius gavo 2020 m. balandžio 27 d. 2020 m. gegužės 11 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius kartografavo buvusio savininko žemės ribas ir surašė savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymo aktą Nr. 49KAR-4. 2020 m. birželio 8 d. pareiškėjo atstovas pateikė skundą „Dėl 2020 m. gegužės 11 d. savininko turėtos valdomos žemės ribų nustatymo akto“.

15.4. NŽT direktorius Raštu išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir nurodė, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Aktą.

16. Teismas pažymėjo, kad iš Akto turinio matyti, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius, nustatydamas savininko turėtos žemės valdos ribas, rėmėsi ne tik 1930–1938 m. archyviniais planais, bet ir pareiškėjo NŽT Vilniaus miesto skyriui kartu su 2020 m. sausio 7 d. prašymu pateiktu 1914 m. planu. Nurodė, jog kartografija buvo atlikta remiantis arčiausiai iki 1940 m. nacionalizacijos išlikusia planine medžiaga. Taigi, Akte buvo nurodytos buvusio savininko G. K. iki nacionalizacijos valdos ribos, taip pat buvo nurodyta, kokiais dokumentais buvo remtasi atliekant minėtą procedūrą. Šiuo atveju buvo prašoma atlikti sklypo, nesančio rėžiniame kaime, kartografavimą, todėl atsakovas, atlikdamas kartografavimą, pagrįstai vadovavosi Metodinių nurodymų 3.3 punkte nurodyta tvarka – žemės sklypų ribos nustatomos pagal turimus planus. Pareiškėjų prašymu buvo nustatinėjamos būtent iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo (buvusio ne rėžiniame kaime) ribos, todėl šiuo atveju buvo taikytina Metodinių nurodymų 5 punkte reglamentuota tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuoti asmenys į kartografavimo procesą įtrauktini kai kartografija atliekama dėl rėžiniame kaime esančio sklypo, o nagrinėjamu atveju ginčo sklypas nebuvo rėžiniame kaime, todėl, kaip pagrįstai nurodė atsakovas, tokiu atveju teisės aktai neįpareigoja į kartografijos procesą įtraukti suinteresuotus asmenis, kaip nustatyta Metodinių nurodymų 3.2 punkte. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo išdėstytus argumentus (dėl Metodinių nurodymų 3.2 punkto pažeidimo) vertino kaip nepagrįstus.

17. Teismas pažymėjo, kad svarbiu informacijos šaltiniu, atliekant sklypo kartografavimą, gali būti ir kitų asmenų (pvz. liudytojų) paaiškinimai, tačiau, nagrinėjamu atveju, sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo dalyvavimas kartografijos procese būtų perteklinis, nes pareiškėjas gimęs (duomenys neskelbtini) m., o pagal Metodinius nurodymus suinteresuoti pretendentai kviečiami išsiaiškinti iki 1940 m. turėtos žemės valdų vietą ir ribas, taigi, pareiškėjo paaiškinimai negalėtų būti vertintini kaip objektyvūs ir pakankami, kad jų pagrindu būtų galima nustatyti tikslią ginčo žemės sklypo buvimo vietą ir tai turėtų reikšmės buvusio savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymui. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog nei skunde, nei posėdžio metu nebuvo nurodyta, kokius konkrečiai svarius paaiškinimus pareiškėjas būtų galėjęs pateikti, jei jis būtų informuotas apie kartografijos eigą nuo jos pradžios.

18. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad jam nėra aišku, kokiais planais NŽT vadovavosi surašydama Aktą, tačiau iš Akto matyti, kurių metų planais NŽT vadovavosi (naudojant specialią programinę įrangą į geografinių informacinių duomenų bazę buvo importuojama buvusių savininkų kartografinė medžiaga).

19. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam nebuvo pateikti planai su konkrečiomis ginčo sklypo koordinatėmis. Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 15 punktu, nurodė, kad žemės ribų nustatymas (kartografavimas) nepatenka į šiame punkte nurodytų veiksmų, kuriuos atliekant atliekami kadastriniai matavimai, sąrašą, todėl atsakovas pareiškėjui pagrįstai nurodė, kad žemės kadastrinių matavimų bei žemės sklypo ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinačių valstybinėje koordinačių sistemoje planų neteiks, nes kartografavimo metu plane pavaizduotos tik apytikslės buvusio savininko sklypo ribos, nurodomi apytiksliai linijų ilgiai, plotas. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad, atliekant iki 1940 m. buvusių savininkų valdytos žemės ribų nustatymą (kartografavimą), kadastriniai matavimai, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, nėra atliekami.

20. Pareiškėjui abejonę kėlė Akto teisėtumas, kadangi Aktas gavimo momentu patvirtintas tik vienos iš jį priėmusios valstybės tarnautojos parašu. Atsakovas į bylą pateikė Aktą, patvirtintą dviejų valstybės tarnautojų parašais, teismo posėdžio metu atstovė patvirtino, kad Aktas iš tiesų yra patvirtintas abiejų valstybės tarnautojų parašais, tik pareiškėjui elektroniniu paštu buvo pateiktas Aktas su vienu iš Aktą parengusio asmens parašu. Teismas vertino, kad vien ši aplinkybė nedarė Akto negaliojančiu, tuo labiau, kad į bylą pateiktas Aktas buvo tinkamai pasirašytas.

21. Atsakydamas į pareiškėjo teiginį, kad Aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, teismas pabrėžė, kad aiškinant VAĮ nuostatas kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį. Aktas buvo priimtas laikantis Metodiniuose nurodymuose nustatytos procedūros. Iš Akto turinio buvo matyti, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius, nustatydamas savininko turėtos žemės valdos ribas, rėmėsi ne tik 1930–1938 m. archyviniais planais, bet ir pareiškėjo NŽT Vilniaus miesto skyriui kartu su 2020 m. sausio 7 d. prašymu pateiktu 1914 m. planu. Buvo nustatyta, jog kartografija atlikta remiantis arčiausiai iki 1940 m. nacionalizacijos išlikusia planine medžiaga. Taigi, Akte nurodytos buvusio savininko G. K. iki nacionalizacijos valdos ribos, taip pat kokiais dokumentais buvo remtasi atliekant minėtą procedūrą, paaiškinta Akto apskundimo tvarka. Teismas padarė išvadą, kad tiek Aktas, tiek Raštas buvo teisėti bei pagrįsti, atitiko tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, atitiko jų priėmimo metu galiojusioje ir taikytoje VAĮ 8 straipsnio redakcijoje individualiam administraciniam aktui keltus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus.

III. 22. Pareiškėjas N. M. apeliaciniame skunde, kurį patikslino, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės.

23. Pareiškėjas teigia, kad 1930–1938 m. archyviniai planai, kuriais atsakovas vadovavosi atlikdamas ginčo žemės sklypo kartografiją, į bylą nebuvo pateikti. Pareiškėjas kelia klausimą, kaip pirmosios instancijos teismas galėjo nustatyti, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi 1930–1938 m. archyviniais planais, kai šie planai iš atsakovo nebuvo išreikalauti ir teismo posėdžio metu nebuvo objektyviai ištirti.

24. Pareiškėjas pažymi, kad iš atsakovo pateiktų ištraukų nėra aišku, kokie ir kelintų metų dokumentai yra vaizduojami nuotraukose, kuriuo iš planų buvo remtasi, kaip „pagrindiniu“, nes planuose ginčo sklypo dydis ir konfigūracija skiriasi, taip pat, nėra matyti, kad planai būtų tinkamai patvirtinti. Pareiškėjas nurodo, kad nėra aišku, kaip teismas įsitikino, jog atsakovas į geografinių informacinių duomenų bazę importavo būtent 1930–1938 m. archyvinius planus. Prie ištraukų nėra nurodytos nei koordinatės, nei jokie kiti matmenys, iš kurių būtų galima tiksliai planus importuoti į geografinių informacinių duomenų bazę. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 10 straipsnio 3 dalyje ir 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų įrodymų, kurie paneigia atsakovo poziciją, tačiau rėmėsi planais, kurie NŽT į bylą net nebuvo pateikti. Teismas nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, atsakančių į klausimą, kodėl atsakovo pateiktos planų nuotraukos skiriasi nuo į bylą pateiktų kitų įrodymų. Todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė ir ABTĮ 56 straipsnį, t. y. vertino įrodymus klaidingai bei itin selektyviai.

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo nurodytų objektyvių priežasčių, dėl kurių NŽT specialistai galėjo padaryti lemiamą klaidą, kartografuojant ginčo žemės sklypą. Pareiškėjas dar 2020 m. sausio 7 d. kreipėsi į atsakovą dėl ginčo žemės sklypo kartografijos. Tačiau per VAĮ 31 straipsnyje nurodytą 20 darbo dienų terminą atsakovas administracinės procedūros neužbaigė. Dėl šios priežasties pareiškėjas ne kartą kreipėsi į atsakovą reikalaudamas, kad kartografija būtų atlikta per įstatyme nurodytą terminą. Atsakovas, raginamas pareiškėjo, kartografiją siekė atlikti kuo greičiau ir net neapklausė liudytojų, kurie galėjo paliudyti tikslias žemės sklypo ribas.

27. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas Įgyvendinimo tvarkos 106 punkte ir Metodiniuose nurodymuose atsakovui pavestą funkciją dėl iki 1940 metų nacionalizacijos turėtų žemės sklypų, buvusių ne rėžiniame kaime, ribų nustatymo, aiškino itin formaliai.

28. Pareiškėjas nurodo, kad apie 2020 m. gegužės 11 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus atliekamą administracinę procedūrą, kurios metu buvo surašytas Aktas, pareiškėjas nebuvo informuotas, todėl iš pareiškėjo nepagrįstai buvo atimta galimybė, surašant Aktą, pateikti paaiškinimus ir nurodyti svarbias faktines aplinkybes, kurios galbūt būtų turėjusios esminės reikšmės Akto turiniui, pavyzdžiui nurodyti liudytoją kaimynę V. B. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuri buvo pasirengusi paliudyti tikslias ginčo žemės sklypo ribas. Teisė būti išklausytam turi būti aiškinama ne formaliai, t. y. vien tai, kad pareiškėjas yra gimęs (duomenys neskelbtini), nereiškia, kad jis negalėjo duoti paaiškinimų ar nurodyti kitų asmenų, kurie būtų paliudiję tikslias ginčo žemės sklypo ribas.

29. Remdamasis VAĮ ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, pareiškėjas nurodo, kad vien teisės būti išklausytu pažeidimo konstatavimas yra pakankamas, kad pripažinti skundžiamą aktą kaip neteisėtą.

30. Pareiškėjas, vertindamas pirmosios instancijos teismo teiginį, kad aplinkybė, jog pareiškėjui elektroniniu paštu buvo pateiktas Aktas su vienu iš Aktą parengusio asmens parašu, teismo vertinimu, nedaro Akto negaliojančiu, nurodo, kad viena vertus, teismas teisės normas pareiškėjui taiko itin formaliai, kita vertus, į administracinio teisės akto surašymo pažeidimus yra nekreipiama dėmesio, o tai įrodo, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausiosios specialistės itin atsainiai vykdė savo, kaip viešojo administravimo subjekto įgalioto asmens pareigas. Specialistės pažeidė VAĮ 31 straipsnį, kuriame numatytas 20 dienų terminas, skirtas administracinei procedūrai užbaigti, o vėliau, raginamos pareiškėjo, kuo greičiau surašė Aktą, kurį, be kita ko, pažeisdama VAĮ 8 straipsnio 3 dalį, pasirašė tik viena iš specialisčių. Pareiškėjo teigimu, NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausiosios specialistės skubėdamos, o galbūt ir pykdamos ant pareiškėjo dėl pakartotinio raginimo atlikti ginčo žemės sklypo kartografiją, į geografinių informacinių duomenų bazę galėjo netiksliai importuoti buvusių savininkų kartografinę medžiagą. Su ištraukomis nėra nurodytos nei koordinatės, nei jokie kiti matmenys, iš kurių būtų galima tiksliai planus importuoti į geografinių informacinių duomenų bazę. Teismas neišreikalavo 1930–1938 m. archyvinių planų ir jų teismo posėdžio metu netyrė, kaip tą numato ABTĮ, o tik patikėjo jau kartą suklydusių NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistų kompetencija.

31. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovas pakartotinai dėsto faktines aplinkybes, nurodytas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą, papildydamas, kad nesutinka, jog Vilniaus miesto skyrius netinkamai atliko buvusio savininko G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribų kartografavimą, nes NŽT Vilniaus miesto skyrius atliko visus minėtos Įgyvendinimo tvarkos 106 punkte jo kompetencijai priskirtus veiksmus bei naudojosi Metodinių nurodymų nuostatomis, tam, kad G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo ribos būtų nustatytos ir pažymėtos tinkamai. Taip pat, NŽT Vilniaus miesto skyrius, naudodamas specialią programinę įrangą, į geografinių informacinių duomenų bazę importavo buvusių savininkų kartografinę medžiagą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta pagrįsta išvada, kad Aktas yra teisėtas bei pagrįstas, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus.

33. Atsakovas pažymi, kad nei Įgyvendinimo tvarka, nei Metodiniai nurodymai neįpareigoja NŽT teritorinio skyriaus atliekant buvusio savininko valdytos žemės ribų kartografavimo darbus pagal planus kviesti suinteresuotus asmenis. Akcentuoja ir tai, kad valstybės institucijos kartografuodamos siekė nustatyti buvusio savininko G. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribas, t. y. iš esmės nustatyti, kokios ribos buvo apie 1940 metus. Iš pareiškėjo nurodytų asmens duomenų matyti, kad jis yra gimęs (duomenys neskelbtini). Jis 1940 m. dar nebuvo gimęs, todėl objektyviai žiūrint negalėjo žinoti, kokios buvo tuo laikotarpiu buvusio savininko G. K. žemės sklypo ribos, todėl jo paaiškinimai apie buvusio savininko G. K. iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribas negalėjo būti vertinami ir laikomi įrodymu, kurio pagrindu būtų galima nustatyti žemės sklypo ribas, todėl laikytina, jog neturėjo įtakos ir kartografavimo proceso atlikime. Asmenys pagal tvarką gali skųsti Aktą NŽT direktoriui.

34. Atsakovas akcentuoja, kad, atliekant iki 1940 m. buvusių savininkų valdytos žemės ribų nustatymą (kartografavimą), kadastriniai matavimai, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, nėra atliekami.

35. Atsakovas nurodo, kad Raštas ir Aktas yra priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų ir tinkamai įvertinus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei priimti kompetentingos institucijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Akto ir Rašto pagrįstumo ir teisėtumo.

37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliacinio skundo argumentus dėl neišsamaus įrodymų tyrimo atlikimo pirmosios instancijos teisme ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš skundžiamo Akto turinio matyti, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius, nustatydamas savininko turėtos žemės valdos ribas, rėmėsi 1930–1938 m. archyviniais planais. Jokių kitų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad kartografija atlikta remiantis arčiausiai iki 1940 m. nacionalizacijos išlikusia planine medžiaga, pareiškėjas nepateikė. Be kita ko, pastebėtina, kad paaiškinimuose pareiškėjas nenurodė ir savo vertinimo dėl, pareiškėjo teigimu, faktiškai klaidingai atlikto savininko turėtos žemės valdos ribų nustatymo, detalizuojant kur ir kokios klaidos buvo padarytos.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad po 1940 m., ypač sovietų Rusijos okupacijos laikotarpiu, okupacinės valdžios institucijų parengti planai, pareiškėjo NŽT pateiktų prašymų atlikti G. K. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės ribų nustatymą (kartografiją) kontekste, nėra aktualūs, todėl atsakovas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktais dokumentais, parengtais jau po 1940 m. – pareiškėjo pateikti archyviniai ginčo žemės sklypo planai, parengti 1958 m., 1976 m., 1979 m., 1993 m., 1990 m.

41. Savininko turėtų žemės sklypo ribų nustatymą (kartografavimą) reglamentuoja Įgyvendinimo tvarkos 1061 punkto nuostatos, kuriose nurodyta, jog žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius.

42. Metodinių nurodymų 3.3 punkte nustatyta, kad, kai žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis asmuo ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymą pagal planus.

43. Metodinių nurodymų 5 punkte nustatyta, kad teritorinis žemėtvarkos skyrius, atlikęs iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų kartografavimą, surašo šio žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą.

44. Nagrinėjamu atveju buvo prašoma atlikti sklypo, nesančio rėžiniame kaime, kartografavimą, todėl atsakovas atlikdamas kartografavimą pagrįstai vadovavosi Metodinių nurodymų 3.3 punkte nurodyta tvarka – žemės sklypų ribos nustatomos pagal turimus planus. Pareiškėjo prašymu buvo nustatinėjamos būtent iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo (buvusio ne rėžiniame kaime) ribos, todėl šiuo atveju pagrįstai pritaikyta Metodinių nurodymų 5 punkte reglamentuota tvarka, o pareiškėjo argumentai dėl Metodinių nurodymų 3.2 punkto pažeidimo vertintini kaip nepagrįsti bei atmestini.

45. Pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydamas jas formaliomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, bei padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo skundžiami Raštas ir Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

48. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinius skundus iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.).

49. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Todėl teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė