2015-11-17 Nr. AB-22106-3-61-3-00667-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1538-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00667-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 26–33), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (10.1)3-139241 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos negautos dalies išmokėjimo D. G.“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV, apeliantas) 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (6.5) I-167 „Dėl neišmokėtos pensijos dalies“; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti jai 10 340,01 Lt dydžio nepagrįstai sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija); 4) priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu ir atstovavimu teisme, pagal teismui pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėja nurodė, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį dydį, todėl senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kadangi laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į turėtą praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 m. susidarė senatvės pensijos nepriemoka, kurią VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV atsisako išmokėti. Teigė, kad jai, kaip dirbančiai pensininkei, senatvės pensijos dalis 2010–2011 m. neišmokėta nepagrįstai, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, kurio pagrindu buvo jai sumažinta senatvės pensija, pripažino antikonstituciniu.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 51–54) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugsėjo mėn., į VSDFV dėl 2010–2011 m. neišmokėtos pensijos dalies pareiškėja kreipėsi 2013 m. gruodžio 16 d., t. y. praleidusi 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą. Taip pat nurodė, kad teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas šio įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Įvertinant tai, kad sprendimo priėmimo metu nebuvo įsigaliojusio teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nebuvo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010–2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 93–96) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ginčijamas VSDFV sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 16 d. skundą, nes praleistas 3 metų kreipimosi į VSDFV terminas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Kadangi VSDFV neišnagrinėjo iš esmės ginčo dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo ir pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjos skundo reikalavimas dėl senatvės pensijos dalies priteisimo negali būti nagrinėjamas teisme, nes jis neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 151–159) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (10.1)3-139241; panaikino VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. (6.5) I-167; priteisė pareiškėjos naudai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 10 340,01 Lt (2 994,67 Eur) neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos; priteisė pareiškėjos naudai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 800 Lt (231,70 Eur) bylinėjimosi išlaidų; VSDFV Vilniaus skyriui nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėja kelia ginčą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išaiškinimus, nustatė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugsėjo mėn. Taigi apie galimą teisės gauti paskirtą senatvės pensiją pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 m. rugsėjo mėn. Pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių su prašymu išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį kreipėsi 2013 m. spalio 28 d. Jau šiuo prašymu pareiškėja išreiškė nesutikimą su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais ir siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų).

Teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsniu, pripažino, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotai tokio pobūdžio ginčą nagrinėti VSDFV, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutiko. Tačiau, esant tokiai situacijai, VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas inter alia gero administravimo principo, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, skundą turėjo perduoti viešojo administravimo subjektui – VSDFV, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai pranešti pareiškėjai. Tai reglamentuota ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte. Tačiau aptariamu atveju atsakovas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl savo paties veiksmų, t. y. veikė ultra vires. VSDFV argumentą, kad šis teritorinio skyriaus sprendimas yra informacinio pobūdžio, teismas vertino kaip nepagrįstą. Remdamasis ginčijamo VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimo turiniu, nustatė, kad jame ne tik pateikta informacija apie pensijų mažinimą tam tikru laikotarpiu reglamentuojančius teisės aktus, bet ir išreikšta valia dėl pareiškėjos prašymo esmės, t. y. pagrindo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. Visa tai patvirtino, kad dėl pareiškėjos prašymo buvo priimtas individualus teisės aktas, sukeliantis jai teisines pasekmes. Kadangi ginčo klausimu VSDFV teritorinis skyrius įgaliojimų priimti sprendimą neturėjo, todėl teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (10.1)3-139241.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja 2013 m. spalio 28 d. prašymu iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo datą laikė pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Pažymėjo, jog tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendime Nr. (6.5) I-167 konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, ir pažymėjusi, kad jai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. nesilaikydama savo norminiu teisės aktu nustatytų taisyklių, kad pensijos gavėjui praleidus terminą kreiptis dėl teritorinio skyriaus sprendimo skundas iš esmės gali būti nagrinėjamas atnaujinus skundo padavimo terminą, faktiškai priėmė pareiškėjos skundą ir jį išnagrinėjusi išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios ji negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio normą, nėra pagrindo. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. (6.5) I-167 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, teismo nuomone, yra pagrindas šį sprendimą panaikinti. Be to, kadangi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, teismas padarė išvadą, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra. Skundą teismui dėl VSDFV sprendimo, kurį 2014 m. sausio 8 d. gavo, pareiškėja padavė 2014 m. sausio 28 d., t. y. nepraleidusi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą senatvės pensiją.

Teismas nurodė, kad atsakovas savo poziciją grindė ir argumentu, jog Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia yra nukreipiama tik į ateitį. Vertindamas šiuos argumentus, teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Pažymėjo, jog pareiškėja nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos nepriemokos nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgęs į aptartas Konstitucijos nuostatas ir teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas, remdamasis VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. spalio 11 d. raštu Nr. (10.1) 3-123727, nustatė, kad pareiškėja 2010–2011 m. laikotarpiu Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu turėjo gauti sumažintą 22 723,90 Lt dydžio pensiją, tačiau, pritaikius antikonstituciniu pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, per nurodytą laikotarpį jai buvo išmokėta dar kartą sumažinta 12 383,89 Lt dydžio senatvės pensija, t. y. šiuo pagrindu pareiškėjos apribotos pensijos dydis už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė 10 340,01 Lt. Prieštaravimų dėl nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo dydžio administracinės bylos proceso šalys teismui nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis neišmokėtos pensijos dalis (10 340,01 Lt) iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina pareiškėjai.

Teismo vertinimu, atsakovo argumentai dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atsižvelgęs į Konstitucijos 6 straipsnį, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 2, 6 dalimis, 45 straipsnio 1 dalimi, Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“. Nustatė, kad administracinėje byloje pareiškėjai atstovavo advokatė Sandra Nargėlaitė. Pareiškėjos atstovė dalyvavo 2014 m. rugsėjo 16 d. ir 2014 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė – 21 min. (4 min. + 17 min.). Už teisines paslaugas (teisines konsultacijas žodžiu, skundo dėl VSDFV sprendimo projekto parengimą ir atstovavimą teisme) pareiškėja sumokėjo 800 Lt. Remiantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimali galima priteisti suma už skundo parengimą sudaro 3 000 Lt (3 x 1 000 Lt). Konsultavimas traktuojamas kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamasis elementas ir gali būti atlyginamas pagal Rekomendacijų 8.18 punktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS556-613/2008, Nr. A858-1245/2012). Pagal Rekomendacijų 8.18 punktą, nurodomas rekomenduojamas maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už atstovavimą teisme – 0,15 minimaliosios mėnesinės algos (iki 2014 m. spalio 1 d. – 150 Lt, po 2014 m. spalio 1 d. – 155,25 Lt) už 1 atstovavimo valandą. Teismo vertinimu, pareiškėjos prašoma bylinėjimosi suma neviršija Rekomendacijų 8.2 ir 8.18 punktuose nustatytų maksimalių užmokesčio už teisines paslaugas dydžių, todėl atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai, jai priteisė 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, vadovaudamasis ABTĮ 851 straipsniu (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija), CPK 284 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija), atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, padarė išvadą, kad yra pagrindas atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 162–165) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjos reikalavimai dėl 800 Lt atstovavimo išlaidų priteisimo, ir šią pareiškėjos skundo dalį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, 2010–2011 m. mokėdamas pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją, teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimas (kaip valinis aktas, veiksmas) – pradėti mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotą senatvės pensiją – jo priėmimo ir vykdymo metu (pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuota senatvės pensija buvo mokama iki 2011 m. gruodžio 31 d.) buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV neteisėtų veiksmų nėra. Kadangi pareiškėjos skundo reikalavimų patenkinimą teisme iš esmės nulėmė ne VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai ir Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytas draudimas teismui taikyti teisės aktą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, nei VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDFV negali būti laikomi atsakingais dėl pareiškėjos teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atsiradimo ir šios išlaidos iš VSDFV Vilniaus skyriaus, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimo 54 p.), negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjai prašomas bylinėjimosi išlaidas, kuris priimtas neatsižvelgiant į tai, kad atsakovo veiksmai 2010–2011 m. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas buvo teisėti, ir pagrįstas tik ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu „pralaimėjęs moka“, yra neteisėtas.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 172–175) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, pagal teismui pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėja nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog jai administracinėje byloje atstovavo advokatė S. Nargėlaitė, skundas teismo sprendimu buvo patenkintas visiškai, prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidų suma (800 Lt (231,70 Eur)) neviršija Rekomendacijų nustatytų maksimalių užmokesčio už teisines paslaugas dydžių, byloje yra jos prašymas raštu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (priteisimo), taip pat yra rašytiniai dokumentai / įrodymai, patvirtinantys patirtas bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra teisėta ir pagrįsta. Pažymi, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV nepagrįstas ir neteisėtas veiksmas – neišmokėti (atsisakyti mokėti) priklausančią senatvės pensijos nepriemoką, nulėmė jos kreipimąsi į teismą ir dėl to atsirado, t. y. ji patyrė, bylinėjimosi išlaidas. VSDFV apeliaciniu skundu siekia nepagrįstai išvengti pareigos atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes šios atsirado dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV nepagrįstų ir neteisėtų veiksmų, t. y. priimtų sprendimų neišmokėti / atsisakyti išmokėti jai priklausančią senatvės pensijos nepriemoką.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 170–171) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjos reikalavimai dėl 800 Lt atstovavimo išlaidų priteisimo, ir šią pareiškėjos skundo dalį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas ir todėl yra naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nėra keliamas materialusis šio administracinio ginčo išsprendimo iš esmės aspektas. Apeliantas, nekvestionuodamas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisingumo ir pagrįstumo dėl nagrinėjamo administracinio ginčo esmės, nesutinka tik su sprendimo dalimi, kuria išspręstas pareiškėjos patirtų teismo išlaidų priteisimo klausimas. Pažymėtina, kad apeliantas taip pat nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo priteistų išlaidų dydžio pagrįstumo. Jo pozicija yra grindžiama tik tuo, kad, byloje nagrinėjamoje situacijoje elgiantis taip, kaip to reikalavo VSDFV ir VSDFV teritorinio skyriaus veiklą reglamentuojantys teisės aktai, t. y. teisėtai, neturėjo atsirasti ABTĮ 44 straipsnyje nustatyta (bylą laimėjusios) pareiškėjos turėtų teismo išlaidų atlyginimo našta. Taigi konstatuotina, kad apelianto keliamas klausimas yra ABTĮ 44 straipsnio aiškinimo ir taikymo šioje administracinėje byloje klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“. Šį principą išreiškia ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio nuostatomis, šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, todėl ji ne tik neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet ir įgyja pareigą atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šiuo konkrečiu atveju galutinis rezultatas pareiškėjos ir VSDFV administravimo įstaigų teisiniame ginče yra palankus pareiškėjai, nesvarbu, kokie yra pareiškėjos skundo patenkinimo motyvai, atsakovui kyla pareiga atlyginti jos patirtas kreipimosi į teismą išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-119-502/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-169-143/2015).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalį dėl teismo išlaidų priteisimo pagrįsta ir teisinga.

Taigi tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Teisėjų kolegija, be to, nustatė, kad pareiškėja prašo priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėja siekia, jog jai būtų atlyginta 230 Eur advokatės Sandros Nargėlaitės atstovavimo išlaidų; šią sumą sumokėjo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (byloje yra pareiškėjos 2015 m. sausio 14 d. atsiliepimas į apeliacinį skundą (b. l. 172–175)). Šias išlaidas pagrindžia 2015 m. sausio 14 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 15/01-14-DG2, 2015 m. sausio 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. 2013-35. Advokatės teisę atstovauti pareiškėjai patvirtina 2014 m. sausio 27 d. atstovavimo sutartis Nr. 14/01-27 (b. l. 21). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 450 Eur (1,5 x 300 Eur MMA (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ 3, 5.2 p.)). Prašomas priteisti atlyginimas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 230 Eur – neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio. Tačiau, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkto nuostatas (apeliacine tvarka ginčytasi tik dėl teismo išlaidų priteisimo), vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atlygintina suma yra 150 Eur. Ši suma priteistina iš trečiojo suinteresuoto asmens, kuris inicijavo apeliacinį procesą ir į kurio apeliacinį skundą, atmestą kaip nepagrįstą, pateikdama atsiliepimą pareiškėja patyrė išlaidas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjai D. G. iš trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė