2025-03-19 Nr. AB-4758-3-62-3-01640-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-68-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01640-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas, Tarnyba), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2023 m. birželio 7 d. Pravieniškių 1-ajame kalėjime (toliau – ir Kalėjimas) atliko laisvės atėmimo bausmę. Minėtu laikotarpiu jis būdavo perkeliamas į laikino sulaikymo patalpas, kuriose nebuvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos.

2.2. Laikino sulaikymo patalpos buvo kritinės būklės – dėmėtos bei trupančios sienos, netvarkinga elektros instaliacija, nuolat juntamas nemalonus kvapas, neužtikrintas tinkamas apšvietimas tiek dienos, tiek nakties metu, neįrengta pakankama oro ventiliacija, todėl patalpose tvyro drėgmė, pūva inventorius.

2.3. Patalpose įrengtos lovos buvo netinkamos naudoti, praradusios stabilumą, sulūžusios ir paveiktos korozijos.

2.4. Nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis dušu, kadangi tarp dušo patalpose esančių dušo galvučių neįrengtos pertvaros, todėl prausdamasis jautė diskomfortą. Persirengimo patalpose esančios rūbų kabyklos sulaužytos, todėl nebuvo galimybės pasikabinti drabužius. Dušo patalpos nuo išorės atskirtos senomis skardomis, kuriose yra tarpai, todėl prausiantis jis galėjo peršalti.

2.5. Dėl neteisėtų Kalėjimo veiksmų pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, psichologinį diskomfortą, buvo pažemintas jo orumas. Tokios kalinimo sąlygos prilygintinos kankinimui, todėl yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Kalėjimo veiksmus ir priteisti patirtą neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Tarnyba rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjas nuo 2021 m. kovo 19 d. iki 2021 m. kovo 21 d. bei nuo 2023 m. balandžio 24 d. iki 2023 m. balandžio 25 d. buvo laikinai izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Laikino sulaikymo patalpos atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reglamentuotus sveikatos saugos reikalavimus. Laikino sulaikymo patalpose yra galimybė jas vėdinti per langus, įrengtas bendras dirbtinis dieninis / naktinis apšvietimas, langų grotos netrukdo natūraliam šviesos patekimui į patalpas, švarai ir tvarkai palaikyti nuteistiesiems išduodamos valymo priemonės, elektros instaliacija tvarkinga. Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis švara ir tvarka gyvenamosiose patalpose. Nesuinteresuoti palaikyti švarą bei tvarką nuteistieji patys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę.

4.2. Laikino sulaikymo patalpų sienos yra tvarkingos, grindys išklotos plytelėmis, tvarkingos, nedeformuotos, tačiau patys nuteistieji jas piktybiškai niokoja. Patalpos periodiškai dažomos, atnaujinamos, remontuojamos pagal poreikį. Laikino sulaikymo patalpose esančios lovos yra tvarkingos, nudažytos, pritvirtintos prie grindų, gavus informaciją apie trūkumus, jie nedelsiant šalinami.

4.3. Laikino sulaikymo patalpoms priklausančioje dušo patalpoje tarp maudymosi vietų matomumą ribojančios pertvaros neįrengtos, nes teisės aktai tokios prievolės laisvės atėmimo įstaigoms nenustato. Dušo kabinų įrengimas privalomas tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Atliekant bausmę laikino sulaikymo patalpose nuteistiesiems buvo galimybė eiti į dušą po vieną. Taip pat pareiškėjas minėtose patalpose praleisdavo tik po kelias dienas. Dušo patalpose įrengta mechaninė ventiliacija, persirengimo kambaryje yra sieninė pakaba drabužiams pasikabinti bei suoliukas.

4.4. Pareiškėjas nesikreipė į Kalėjimo administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Skunde pareiškėjas tik abstrakčiai išvardino galimus pažeidimus, tačiau jų nedetalizavo, nepateikė objektyvių duomenų, kad dėl to jam kilo neigiamų pasekmių. Taip pat ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Kalėjimo psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ir t. t. Argumentai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini pareiškėjo subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinės žalos atsiradimui.

5. Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) Klaipėdos rūmai 2023 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti 50 Eur dydžio neturtinę žalą nuo 2023 m. liepos 18 d. iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 17 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. spalio 23 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesurinko visų įrodymų, būtinų nustatyti, kada pareiškėjas buvo patalpintas į laikino sulaikymo patalpas ginčo laikotarpiu, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti 200 Eur dydžio neturtinę žalą nuo 2023 m. liepos 18 d. iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo. Kitą pareiškėjo skundą dalį teismas atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:

8.1. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 6 d. nutartimi įpareigojo Tarnybos Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą pateikti informaciją apie visus laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2023 m. birželio 7 d. pareiškėjo izoliacijos laikotarpius.

8.2. Tarnyba 2024 m. vasario 22 d. raštu pateikė informaciją, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu laikinai izoliuojant į kamerų tipo patalpas buvo patalpintas: 1) nuo 2021 m. kovo 19 d. iki 2021 m. kovo 21 d., izoliuotas kameroje Nr. 3); 2) nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 3 d., izoliuotas kameroje Nr. 6; 3) nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. balandžio 20 d., izoliuotas kameroje Nr. 6; 4) nuo 2023 m. balandžio 20 d. iki 2023 m. balandžio 22 d., izoliuotas kameroje Nr. 6; 5) nuo 2023 m. balandžio 22 d. iki 2023 m. balandžio 24 d., izoliuotas kameroje Nr. 6; 6) nuo 2023 m. balandžio 24 d. iki 2023 m. balandžio 25 d., izoliuotas kameroje Nr. 6.

8.3. Pareiškėjas 2024 m. kovo 4 d. raštu nurodė, kad iš atsakovo teismui pateikto žurnalo išrašo bei pareiškėjo teismui pateikiamo administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad teismui buvo pateikti ne visi duomenys.

8.4. Tarnyba, vykdydama 2024 m. balandžio 2 d. Regionų administracinio teismo nutartį, 2024 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 1S-2243 nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų buvęs laikinai izoliuotas 2021 m. rugpjūčio 24 d. ir 2021 m. spalio 3 d. Pareiškėjo asmens byloje nėra nutarimų dėl jo laikino izoliavimo nurodytomis datomis, taip pat nėra įrašų apie tokį izoliavimą specialiame žurnale.

9. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino tik iš laikotarpių, kai jis buvo laikomas laikino sulaikymo patalpose.

10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietų patalpoms, pažymėjo, kad Kalėjimo Turto valdymo skyriaus 2023 m. rugpjūčio 3 d. pažymoje Nr. LV-35485 (toliau – ir Pažyma) nurodyta, jog laikino sulaikymo patalpose sienos yra tvarkingos, išdažytos pastelinėmis spalvomis, grindys išklotos plytelėmis, tvarkingos bei nedeformuotos. Patalpose yra galimybė jas vėdinti per langus. Ant langų įrengtos grotos, kurios netrukdo į patalpas patekti natūraliam apšvietimui bei orui. Įrengtas bendras dirbtinis dieninis / naktinis apšvietimas, kurio apšvieta atitinka Higienos normos 14 punkto reikalavimus. Laikino sulaikymo patalpose esančios lovos tinkamos naudoti, nudažytos, pritvirtintos prie grindų, o elektros instaliacija tvarkinga. Teismas akcentavo, kad Tarnyba į bylą nepateikė laikino sulaikymo patalpų fotonuotraukų ar kitų įrodymų, leidžiančių įvertinti laikino sulaikymo patalpų būklės. Tačiau pareiškėjas dėl laikino sulaikymo patalpose esančios drėgmės, tvyrančio nemalonaus kvapo, netinkamo natūralaus bei dirbtinio apšvietimo, netvarkingos lovos bei elektros instaliacijos, prastos sienų ir grindų būklės skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, bet jų nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada konkrečiai bei į kokį Kalėjimo pareigūną kreipėsi dėl minėtų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Kalėjimo administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms reiškė pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų, o šie, žinodami apie vykdomus pažeidimus, nesiėmė jokių veiksmų. Nesant tokių duomenų, abstraktaus, bendro pobūdžio, deklaratyvių pareiškėjo teiginių pagrindu atsakovo atstovo atsakomybė šiame kontekste negalima. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti.

11. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems valyti savo gyvenamąsias patalpas. Teismo teigimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės, nemalonaus kvapo ar dėmėtų sienų. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Kalėjimas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Kalėjimas veikė netinkamai, o argumentai dėl laikino izoliavimo patalpų kritinės būklės – netvarkingo inventoriaus, dėmėtų sienų, nepakankamos oro ventiliacijos, netinkamo dirbtinio bei natūralaus apšvietimo iš esmės grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl buvo atmesti kaip nepagrįsti.

12. Vertindamas argumentus dėl neužtikrinto privatumo dušo patalpose, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato pataisos įstaigų administracijos pareigos dušinėse įrengti pertvaras ar dušo kabinas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo atleisti laisvės atėmimo įstaigų nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymoje nurodyta, kad laikino sulaikymo patalpų dušinėse tarp maudymosi vietų matomumą ribojančios pertvaros nėra įrengtos, tačiau yra mechaninė ventiliacija, o dušinės persirengimo kambaryje įrengta sieninė pakaba drabužiams pasikabinti bei suoliukas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas laikotarpiais, kai būdavo kalinamas laikino sulaikymo patalpose, neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti dušu, todėl Kalėjimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

13. Pareiškėjo teiginiai, kad neturtinę žalą sukėlė persirengimo patalpos netinkamas įrengimas, buvo atmesti kaip nepagrįsti, kadangi, nors Kalėjimas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tačiau pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė nepakankamas pakabų skaičius ar nekokybiškas inventorius, be to, šį pažeidimą apibūdino apibendrintai ir deklaratyviai. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl inventoriaus trūkumo persirengimo patalpoje atmesti kaip nepagrįsti.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kai jis būdavo kalinamas laikino sulaikymo patalpose, buvo pažeidžiamas, toks pažeidimas nebuvo momentinis ar vienkartinis, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas patyrė perteklinius neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą. Tačiau atsakovo į bylą pateikta Kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. liepos 24 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl dvasinių išgyvenimų, orumo pažeminimo, nepilnavertiškumo jausmo, kuriuos galėjo sukelti privatumo duše neužtikrinimas į psichologus nesikreipė. Todėl teismas sprendė, kad, Kalėjimui neužtikrinus tinkamo privatumo duše, pareiškėjo neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs.

15. Teismas, vadovaudamasis patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo pažeidimas pareiškėjui naudojantis dušu), mastą ir trukmę (per ginčo laikotarpį, t. y. dvejus su puse metų, pareiškėjas laikinai izoliuotas buvo 6 kartus), į tai, kad į pareiškėjas laikino sulaikymo patalpas būdavo izoliuojamas dėl savo neteisėto ir (ar) netinkamo elgesio bei taisyklių nepaisymo, atsižvelgus į pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ir privatumą, byloje nepateikta ir nustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendė, jog pareiškėjui priteistina 200 Eur dydžio neturinės žalos atlyginimo suma, taip pat 5 procentų dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti 200 Eur dydžio neturtinę žalą nuo 2023 m. liepos 18 d. iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo bylą išnagrinėti iš naujo ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei apeliaciniame skunde pažymi, kad:

17.1. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,6 kv. m).

17.2. Patalpose nebuvo įrengta ar neveikė ventiliacija, dėl nesandarių langų žemos metu buvo šalta, sienų danga buvo nelygi, ant sienų buvo pelėsio, kurių nepavykdo išnaikinti. Vasarą kamerose buvo karšta, trūko oro.

17.3. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui kilo neturtinė žala. Pareiškėjas nurodo, kad reiškė pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl jam privalo būti atlyginta patirta žala.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą bei pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

19. Tarnyba pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pertvarų duše nebuvimas pareiškėjui sudarė kalinimo sąlygas, dėl kurių buvo viršytas neišvengiamai kalinimui būdingas kentėjimo laipsnis. Neužtikrintas privatumas naudojantis dušu, įvertinus padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl dušuose neužtikrinamo privatumo raštu nesikreipė ir nesiskundė. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas tik abstrakčiai išvardino galimus pažeidimus, tačiau jų nedetalizavo, nepateikė objektyvių duomenų, kad jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės.

19.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas į laikino sulaikymo patalpas buvo patalpinamas tik 1–2 paroms, todėl išleistas iš šių patalpų turėjo galimybę pasinaudoti dušu. Taip pat neatsižvelgta į aplinkybę, jog pirmasis pareiškėjo patalpinimas į laikino sulaikymo patalpas buvo 2021 m. kovo 19 d. (2 paroms), antrasis – tik 2023 m. vasario 1 d. (2 paroms), t. y. po beveik dviejų metų. Pirmosios instancijos teismas tokį galimą pažeidimą turėtų vertinti kaip mažareikšmį.

19.3. Pareiškėjo teisės į nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos medikus dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių, taip pat nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, todėl nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais. Be to, pareiškėjas neįvardijo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė objektyviais duomenimis ar įrodymais. Argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

21. Atsakovas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Apeliaciniame skunde nepateikta pagrįstų argumentų, nenurodoma, kuo vadovaujantis pareiškėjas apskaičiavo neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas nepagrindė, kad teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, ar nepasisakęs dėl keliamų klausimų ar argumentų, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialinės teisės normas.

21.2. Atsakovas yra pateikęs apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimo ir prašo vadovautis jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių 1-ojo kalėjimo laikino sulaikymo patalpose nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2023 m. birželio 7 d., atlyginimo priteisimo.

23. Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktus duomenis, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiais, kurių metu buvo kalinamas laikino sulaikymo patalpose, neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti dušu, t. y. Kalėjimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

24. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas ir atsakovo atstovas Tarnyba. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo išnagrinėti jo skundą iš naujo ir priteisti prašomą neturtinę žalą (3 000 Eur). Atsakovo atstovas nurodo, kad neužtikrintas privatumas naudojantis dušu nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, atlyginimo.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su minimalaus ploto trūkumų pataisos įstaigoje (be kita ko, ir kitus jo nurodytus kalinimo sąlygų pažeidimus kitose, ne laikino sulaikymo, patalpose), tačiau šių aplinkybių jis nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių nevertins ir dėl jų detaliau nepasisakys.

28. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

29. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Kalėjimo – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo kalinimo sąlygų įvertinti iš naujo.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime.

32. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-119-552/2021; kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo atstovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisiniu įvertinimu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus išnagrinėjo tinkamai.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos nepagrįstomis. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų teisinio reguliavimo ir byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde dėstomi tik bendro pobūdžio argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytus kalinimo sąlygų pažeidimus, tačiau nedetalizuojama, dėl kokių teiginių / motyvų teismas padarė nepagrįstas išvadas (nepasisakė ar netinkamai įvertino galimus konkrečius pažeidimus). Pareiškėjo apeliaciniame skunde apsiribojama tik hipotetinio, subjektyvaus pobūdžio teiginiais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde prašymo iš naujo įvertinti visas aplinkybes pareiškėjas nepagrindė – jis nedetalizavo ir nenurodė, kodėl konkrečios, jo nuomone, netinkamos kalinimo sąlygos buvo išanalizuotos netinkamai. Kartu paminėtina, kad, nors pareiškėjas teigia, kad reiškė pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šių teiginių nepagrindžia – nepaaiškino nei kam reiškė pretenzijas (nei įstaigų, nei pareigūnų), nei kada (nenurodo jokio laikotarpio), nei dėl ko (nepaaiškino, dėl kokių konkrečiai pažeidimų kreipėsi), taip pat nepateikia konkrečių įrodymų. Todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos argumentais. Išdėstytų aplinkybių ir išvadų pagrindų teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nepaneigė pirmosios instancijos teismo atlikto aplinkybių ir argumentų teisingo įvertinimo.

35. Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais pripažįsta atsakovo atstovo argumentus dėl konstatuoto pažeidimo mažareikšmiškumo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti laisvės atėmimo įstaigų nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Analogiško išaiškinimo ginčo aspektu laikomasi ir aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-492/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-21-520/2024). Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas, ar kad šis pažeidimas gali būti laikomas mažareikšmiu.

36. Vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl kompensacijos už byloje konstatuotą pažeidimą (privatumo neužtikrinimas dušo patalpose), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardytus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų konkretaus asmens patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-351-575/2023; kt.). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, nesutinka su atsakovo atstovo argumentu, kad byloje nustatytas pareiškėjo privatumo naudojantis dušo patalpomis pažeidimas nesukėlė pareiškėjui tokio masto neigiamų pasekmių (žalos), kurie turėtų būti atlyginti pinigine išraiška.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju byloje nustatytas pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu, šis pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu yra nepagrįsti. Kita vertus, nors pareiškėjas teismo prašė priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertino pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo pažeidimas naudojantis dušu), mastą ir trukmę, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kuris vertinamas kaip proporcingas ir teisingas (200 Eur), o apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo aspektu.

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, todėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė