2021-09-08 Nr. AB-18220-3-61-3-00840-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-688-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00840-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. (R. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. (R. Š.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Š. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 20 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidžiančiomis sąlygomis. Baldai ir sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, kad kameroje buvo apgyvendinti 2 nuteistieji, pareiškėjas neturėjo pakankamai vietos judėti. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, teisė į kultūros, sporto, kūrybos saviraiškos, mokslo ir kitus renginius. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu – sanitarinis mazgas buvo atskirtas sienele, ant kurios užkabinta užuolaida. Paaiškino, kad kameroje sklido nemalonūs kvapai, Lukiškių TI-K ventiliacijos nebuvo, vėdinimas tik per langą, todėl kameroje buvo drėgna, o žiemos metu šalta. Tokios pareiškėjo laikymo sąlygos sukėlė jam psichologinius išgyvenimus, kurie pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, emociniais sukrėtimais, nepatogumais ir depresija.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teigė, kad pareiškėjas buvo kalinimas kamerose, kuriose jam tenkantis gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo skundo argumentai yra laikytini nepagrįstais ir nesuteikiančiais pagrindo Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros gyvenamosios patalpos yra atskirtas sienele su užuolaida – toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu. Nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau praleisti laiko už kameros ribų. Pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus ir vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K eilės tvarka galėjo lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti televiziją, gauti grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti vykstančiuose renginiuose. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio ir nėra konkretūs. Pareiškėjas neįrodė, jog tam tikri jo skunde minimi įstaigos trūkumai padarė tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė neigiamų padarinių, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas įvertino kaip nesąžiningą pareiškėjo siekį pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui R. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Iš į bylą pateiktų duomenų teismas nustatė, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose daugiausiai su kitu asmeniu, o vienas buvo laikomas 12 dienų (2017 m. gruodžio 22-26 d., 2018 m. vasario 8-9 d., 2018 m. vasario 14 d., 2018 m. kovo 2 d., 2018 m. balandžio 23-24 d., 2018 m. gegužės 11 d.). Dviem asmenims tenkantis kameros plotas – 7,94 kv. m, todėl kameroje vienam kalinčiam asmeniui teko 3,97 kv. m. bendro kameros ploto. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2169-525/2019). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitikties teisės aktų reikalavimams yra nepagrįsti. Teismas taip pat įvertino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

10. Teismas, iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu 134 paras Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su kitu asmeniu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose 134 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas sutiko su pareiškėju, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neužtikrinant privatumo naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų. Nurodytas pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.

11. Teismas nurodė, kad sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), kurios 17 punkte nurodyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 p.). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neneigė, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma. Atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas šiuo pagrindu teismo atmestas kaip nepagrįstas. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą, kuris atlieka valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Be to, teismas pastebėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl bendros kamerų būklės yra itin abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų numerių, kuriose pasireiškė minėti pažeidimai, nei laikotarpių, kada buvo laikomas netinkamose kamerose, nei kitų aplinkybių, kurios leistų identifikuoti ir nustatyti galimus pažeidimus.

12. Teismas, iš atsakovo atstovo byloje pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktų pažeidimų nenustatė. Teismas pažymėjo, kad pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais. Teismas įvertino, kad skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimus dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų teismas atmetė kaip nepagrįstus.

13. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta jo galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, nebuvo patenkinti socialiniai poreikiai, nepakankamai sudarytos sąlygos dalyvauti sporto ir kultūros renginiuose, tačiau teismas šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Atsakovo atstovas patvirtino, kad kalinimo įstaigoje suimtieji (nuteistieji) turi galimybę bendrauti su dvasininkais, nuolat organizuojami konkursai, varžybos, įvairaus pobūdžio užsiėmimai. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, paminėtais aspektais nenustatė jokių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, todėl pareiškėjo argumentus dėl sąlygų dalyvauti socialinės reabilitacijos programose nesudarymo atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Teismas byloje taip pat nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

15. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, vadovaujantis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) 134 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 200 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį, įvertino tai, kad kitų pažeidimų byloje nenustatyta, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimų. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) būtų sąmoningai siekęs pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018).

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašoma priteisti 30 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 200 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

III. 17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neapdairiai išnagrinėjo skundą, neatkreipė dėmesio į skunde išdėstytas aplinkybes. Nurodo, kad iš bendro kameros ploto turėjo būti išskaičiuotas tiek užimamas sanitarinio mazgo su sienele plotas, tiek įrengtos praustuvės užimamas plotas. Pareiškėjas apskaičiavo, kad iš bendro kameros ploto (7, 94 kv. m) reikėjo išskaičiuoti 1,50 kv. m plotą. EŽTT byloje Canali prieš Prancūziją įvertino, kad pareiškėjui 6 mėnesius teko mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl teismas priteisė 10034 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat remiasi LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015.

19. Pareiškėjas nurodo, kad įkalinimo įstaiga, neužtikrinanti vienam asmeniui turinčio tekti 4 kv. m gyvenamojo ploto (be baldų), neįgyvendina Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose siūlomų reikalavimų.

20. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo vertinimu, neįsigilino į pateikto skundo esmę dėl gyvenamojo ploto ir sanitarinio mazgo įrenginių (privatumo neužtikrinimo).

21. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėją laikant Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 20 d., atlyginimo.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto, remiamasi EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 40828/12, 29292/12, 69598/12, 40163/13, 6628/13, 70048/13 ir 70065/13); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017 ir kt.).

26. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

27. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/14)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Sprendžiant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017 ir kt.).

28. Vertinant pareiškėjui tekusią ploto normą Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų kontekste, visų pirma, nustatytina, ar, iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m, o vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatytina, ar pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3,6 kv. m, iš bendro kameros ploto neatėmus kameros įrenginių užimamo ploto.

29. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas, pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu, taip pat byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į EŽTT, LVAT praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tačiau teismas neteisingai nustatė pažeidimo trukmę, nes neteisingai įvertino, jog privatumas nebuvo pažeistas, kuomet pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas.

31. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nustatęs, jog nei vienoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atskirų sanitarinio mazgo kabinų įrengta nebuvo, vertino, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele bei užuolaidomis neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal LVAT praktiką. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta tik tuomet, kai jis kameroje buvo laikomas su kitais asmenimis.

32. EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020).

33. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 20 d. Jis per nurodytą laikotarpį kamerose buvo laikomas tiek vienas, tiek ir su kitais asmenimis. Atsižvelgiant į šiuos bylos duomenis ir į paminėtą EŽTT praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (t. y. nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 20 d., iš viso 151 dieną), nes pareiškėjas, naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose byloje aktualiu laikotarpiu, galėjo būti matomas ne tik kitų kameroje buvusių asmenų, bet ir pareigūnų.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors pirmosios instancijos teismas ir neteisingai įvertino pažeidimo trukmę, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą bei trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, ginamos vertybės pobūdį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, priteisė adekvačią 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, kuri yra pakankama ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl priteisti pareiškėjo prašomą 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą nėra jokio teisinio pagrindo.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nors ir neteisingai įvertino pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu trukmę, tačiau pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą, kuri yra adekvati padarytam pažeidimui, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Š. (R. Š.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė