2021-02-24 Nr. AB-3981-3-61-3-03331-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-673-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03331-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 17-IL-10-03369-e atsisakyti išduoti A. M. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau – ir Vilniaus AVPK 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus AVPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nešiotis (laikyti) ginklus išdavimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Sprendimas priimtas formaliai neįvertinus sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių, t. y. pareiškėjas turi galiojantį medžioklės bilietą (išduotas 1995 m. rugpjūčio 9 d.). Pareiškėjas 2005 m. balandžio 28 d. gavo leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (galiojimas iki 2010 m. balandžio 28 d.) bei įsigijo nuosavybėn medžioklei skirtus ginklus; pareiškėjo prašymas netenkintas remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nors aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, atsirado iki 2010 metų galiojusios Įstatymo redakcijos, kurioje numatyti švelnesni reikalavimai dėl asmens nepriekaištingos reputacijos vertinimo, nei nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcijoje.

2.2. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo keliamo nepriekaištingos reputacijos reikalavimo dėl to, jog Kauno apygardos teismas 2008 m. lapkričio 10 d. pripažino pareiškėją kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį ir jam skyrė 90 parų areštą. Tačiau Sprendimu liko nepasisakyta ir nevertinta, kad aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas pagal Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakciją nelaikomas nepriekaištingos reputacijos atsirado iki 2010 m. lapkričio 18 d. Įstatymo redakcijos, kuri įsigaliojo 2011 m. kovo 1 d. Šiuo atveju iki tol galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje buvo numatyti švelnesni reikalavimai dėl nepriekaištingos reputacijos vertinimo, kurių prasme pareiškėjas laikomas nepriekaištingos reputacijos. Taigi atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo įvertinti, jog aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, atsirado iki šiuo metu galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcijos, dėl ko turėjo būti vertinama, ar neturi būti taikomi ankščiau galiojusio Įstatymo redakcijos reikalavimai dėl nepriekaištingos reputacijos vertinimo. Sprendimas yra nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje keliamų reikalavimų.

2.3. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nurodoma, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pakeitimo įstatymo 2012 m. birželio 29 d. redakcija buvo pakeistas 2 straipsnio 4 punktas, kuriame nurodyta, jog šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimu (toliau – Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimas) pripažinta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. sausio 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nuo Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo dienos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija, įsigaliojusi 2012 m. liepos 12 d., yra negaliojanti ir negali būti taikoma. Todėl yra taikoma ankstesnė Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija (įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.).

2.4. Pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) buvo įsigijęs ginklus ir turėjo juos nuosavybės teise (tai įrodo pridedamas pareiškėjui ankščiau išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus); aplinkybės, dėl kurių nagrinėjamu atveju tariamai galėtų būti taikomi apribojimai, t. y. Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu pareiškėjo pripažinimas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį taip pat atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas atitinka Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijoje, įsigaliojusioje 2011 m. kovo 1 d., nustatytų sąlygų visumą, kuriai esant pareiškėjui negali būti taikomi griežtesni Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyti apribojimai ir turi būti taikomos iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusios Įstatymo 18 straipsnio nuostatos (2010 m. liepos 1 d. redakcija).

2.5. Pareiškėjas netenkina nei vienos sąlygos pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), dėl ko šio Įstatymo prasme pareiškėjas būtų laikomas nepriekaištingos reputacijos. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Informatikos ir ryšių departamentas) 2017 m. rugsėjo 22 d. pažyma dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį Nr. 14R-34792 (toliau –2017 m. rugsėjo 22 d. pažyma) patvirtina, kad pareiškėjas neteistas. Kauno apygardos teismui 2008 m. lapkričio 10 d. priėmus nuosprendį, pareiškėjui atlikus jam paskirtą bausmę (90 parų areštą) ir išnykus teistumui, pagal Įstatymo (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies nuostatas jis laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pareiškėjo skundo padavimo dieną taip pat yra išnykusios aplinkybės pagal Įstatymo 12 straipsnio 12 punktą, t. y. nėra vykdomi jokie išieškojimai dėl mokestinių nepriemokų.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui 2005 m. liepos 26 d. Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Kauno AVPK) pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00708-05 pagal požymius veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje (turto prievartavimas). Kauno apygardos teismas 2008 m. lapkričio 10 d. pripažino pareiškėją kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir jam skyrė bausmę – 90 parų areštą. Taip pat atliekant prašymo nagrinėjimo procedūrą, iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) buvo gauta informacija, kad 2017 m. rugpjūčio 22 d. duomenimis iš pareiškėjo vykdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas pagal Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-346-841/2013. Priimant sprendimą, vadovautasi gauta informacija iš VMI ir Įstatymo 12 straipsnio 12 dalimi.

3.2. Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarime pasisakė apie tai, kad tai yra norma, turinti terminuotą poveikį, ir šiuo metu jau yra praėjęs terminas (iki 2014 m. liepos 1 d.), kai asmenys turėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijai nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti tam tikrų kategorijų ginklus arba leidimą nešiotis ginklus (Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų). Pareiškėjas pateikė prašymą (2017 m. liepos 31 d.) išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, t. y. dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjas turi teisę įsigyti, laikyti ir nešiotis prašyme nurodomus ir planuojamus įsigyti ginklus, o būtent: lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus medžioklei (leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo panaikintas 2009 m. kovo 23 d.), leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus 2011 m. vasario 28 d. turėjęs nebuvo, todėl pareiškėjas nepatenka į asmenų, kuriems taikytinas Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimas, ratą ir jam taikytina Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 12 d. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai įvertino Įstatymo 12 straipsnio 12 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 31 d. pateikė Vilniaus AVPK prašymą, kuriuo prašė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus: medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) (toliau – ir Prašymas). Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo Prašymą, 2017 m. rugpjūčio 25 d. priėmė Sprendimą, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei 12 straipsnio 12 dalimi (aktuali redakcija), pareiškėjui neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

6. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, šalys nesutaria dėl Įstatymo, Pakeitimo įstatymo taikymo, t. y., pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju, turėtų būti vadovaujamasi Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimu ir taikoma ankstesnė 2010 metų Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcija (įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.), numatanti, jog šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 27 d. atsiskaitė su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad Prašymo pateikimo dieną ar atsakovui priimant Sprendimą jo atžvilgiu nebuvo vykdomas priverstinis išieškojimas. Priešingai, rašytinė bylos medžiaga – VMI pateikta informacija patvirtina, kad atsakovui priimant Sprendimą iš pareiškėjo buvo vykdomas priverstinis išieškojimas pagal Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-346-841/2013. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai, priimdamas Sprendimą, kaip vieną iš leidimo neišdavimo pagrindų nurodė būtent šias faktines aplinkybes. Tai, kad pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 27 d. atsiskaitė su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais, nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, minėta Įstatymo nuostata rėmėsi nepagrįstai.

8. Teismas vadovavosi Įstatymo 17 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.) 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir nustatęs, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas patenka į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto reguliavimo sritį, todėl neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens statuso Įstatymo taikymo prasme.

9. Teismas nurodė, kad Pakeitimo įstatymu (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) pakeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Dėl to nagrinėjamu atveju yra aktualios Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies, nustatančios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytų griežtesnių apribojimų nei anksčiau galioję, taikymo išimtys. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, svarstydamas dėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, 2016 m. vasario 2 d. nutarime konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, kuomet asmenys, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, t. y. kuomet asmenims, nustatytąja tvarka pateikusiems prašymą iki 2012 m. liepos 11 d., galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) nurodytus šaunamuosius ginklus, o prašymą pateikusiems nuo 2012 m. liepos 12 d., toks leidimas nebegalėjo būti išduotas, toks nevienodas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. lapkričio 18 d. priimtu Pakeitimo įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kad jiems nustatytąja tvarka pateikus prašymą ir įgaliotajai institucijai sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus, kuriuos jie įsigijo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai bus netaikomi iki 2014 m. sausio 1 d.

Todėl Seimo 2012 m. birželio 29 d. priimtu įstatymu nustačius teisinį reguliavimą, kad griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai taikytini ne nuo 2014 m. sausio 1 d., bet nuo 2012 m. liepos 12 d., buvo nesilaikyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, inter alia (be kita ko) reikalavimo nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta. Teismas akcentavo, jog Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimu Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija;

Žin., 2012, Nr. 81-4222) pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ne visa apimtimi, o tiek kiek minėta norma buvo taikoma Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus įsigijusiems asmenims ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus. Be to, iš Konstitucinio Teismo nutarimo motyvų matyti, jog Pakeitimo įstatymo neteisėtumas siejamas ne su sugriežtintu teisiniu reglamentavimu iš esmės, bet su teisinių santykių stabilumu pereinamuoju laikotarpiu iki 2014 m. sausio 1 d.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotuosius šaunamuosius ginklus), o pats prašymas paduotas 2017 m. liepos 31 d., t. y. po 2014 m. sausio 1 d., iki kada, Konstitucinio Teismo vertinimu, galėjo būti netaikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai asmenims, norintiems gauti leidimą laikyti (nešioti) dujinius pistoletus (revolverius), senovinius ar nedidelės nukaunamosios galios ginklus.

Taigi šioje byloje taikytina Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija), įtvirtinanti, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjui 2005 m. balandžio 28 d. buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, galiojęs iki 2010 m. balandžio 28 d., nėra reikšminga nagrinėjamu atveju, nes 2005 m. pareiškėjui leidimas išduotas galiojant kitokiam teisiniam reglamentavimui, kuris, kaip minėta, netaikytinas šioje byloje.

Nustačius, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus, pripažintina, jog pareiškėjas šios Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies keliamos sąlygos neatitinka. Taigi nagrinėjamu atveju, vertinant, ar pareiškėjas yra nepriekaištingos reputacijos, taikytina ne nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi Įstatymo redakcija, o Prašymo nagrinėjimo metu galiojusi Įstatymo redakcija ir tai nepažeidžia lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) principo.

10. Teismas pažymėjo, jog nepriekaištingą reputaciją paneigiančių įstatyme įtvirtintų pagrindų pripažinimas šios bylos kontekste sietinas su nuteisimo kaip egzistuojančio fakto buvimu, tačiau negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal BK nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo Įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; todėl pareiškėjo teistumai už atitinkamas BK numatytas veikas, nors jie ir yra išnykę baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktai, kurie Įstatymo prasme yra reikšmingi vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Todėl nagrinėjamu atveju, esant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytoms sąlygoms, leidžiančioms pareiškėją laikyti neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmens sąvokos, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti Sprendimą. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Vilniaus AVPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą. Kitus pareiškėjo skundo ir paaiškinimuose išdėstytus argumentus teismas laikė teisiškai nereikšmingais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, teigdamas, jog pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad Prašymo pateikimo dieną ar atsakovui priimant Sprendimą jo atžvilgiu nebuvo vykdomas priverstinis išieškojimas. Pareiškėjas teikia VMI 2018 m. kovo 13 d. pažymą (prideda), įrodančią, kad Sprendime nurodoma aplinkybė dėl vykdomo priverstinio išieškojimo pagal Šiaulių apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-346-841/2013 yra nepagrįsta. Pagal vykdomąjį dokumentą prievolė buvo įvykdyta dar 2014 m. sausio 7 d., todėl Prašymo pateikimo dieną ar atsakovui priimant Sprendimą pareiškėjo atžvilgiu nebuvo vykdomi jokie priverstiniai išieškojimai. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo atitikimo pagal Įstatymo 12 straipsnio 12 punktą.

11.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarime pateikti išaiškinimai nėra taikomi šioje byloje, nes byloje susiklostė iš esmės tapati situacija, kai pareiškėjas esant skirtingam kreipimosi dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo laiko yra traktuojamas skirtingai nuo asmenų, kurie būdami tokioje pačioje padėtyje, tik skirtingu laiku kreipėsi dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo (t. y. iki 2011 m. kovo 1 d.). Pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2011 m. kovo 1 d. atitiko švelnesnius Įstatymo keliamus reikalavimus dėl nepriekaištingos reputacijos vertinimo, todėl jam prašant išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei tokiu atveju jo prašymas būtų patenkintas ir jam leidimas būtų suteiktas. Šiuo atveju pareiškėjas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklui išdavimo kreipėsi po Pakeitimo įstatymo priėmimo. Asmens subjektinės teisės turėjimas ar neturėjimas (šiuo atveju teisės turėti šaunamąjį ginklą) pareiškėjui turėjo būti vertinamas vadovaujantis Pakeitimo įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos 2 straipsnio 4 dalies norma. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje pateiktų įrodymų, tinkamai ir išsamiai neišnagrinėjo sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių.

12. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Vilniaus AVPK, priimdamas Sprendimą, tinkamai įvertino Įstatymo 12 straipsnio 12 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) nuostatas. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai padarė išvadą, kad Vilniaus AVPK tinkamai įvertino ginčo aplinkybes, pagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo sąlygas bei tvarką, ir priėmė pagrįstą Sprendimą dėl leidimo neišdavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Vilniaus AVPK Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus: medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai), vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir atsižvelgdamas į tai, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, taip pat vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 12 dalimi ir remdamasis VMI pateikta informacija, kad iš pareiškėjo vykdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas.

15. Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. priėmė nutarimą Nr. KT103-N7/2020 „Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo nutarta: 1) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 142-7261) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija; TAR, 2019 m. birželio 28 d., Nr. 10570) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves ir teisiniu reguliavimu nustatydamas neterminuotą draudimą Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose nurodytus nusikaltimus padariusiems fiziniams asmenims įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis, paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio proporcingumo principo, pažymėjo, jog Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu reikalavimu, kad įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, siekiama konstituciškai pagrįsto tikslo, jog leidimai įsigyti ginklus ir šaudmenis nebūtų išduodami asmenims, kurie kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Tačiau Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose, nesudaroma galimybių, praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo, įvertinti, ar, atsižvelgiant į individualią kiekvieno asmens situaciją, šiuose punktuose nurodytus nusikaltimus padarę asmenys ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.

17. Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtinus neterminuotą draudimą įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nesudarant galimybės praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją (t. y., atsižvelgiant į nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, įvertinti jo keliamą pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai ir priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo)) ir taip visam laikui atimant iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams, nepaisyta iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį pagal įstatymą įgytos teisės įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pakankamai individualizuoti šios teisės apribojimus, taigi nepaisyta ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas priėjo prie išvados, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

18. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas iki tol, kol įsigalios šis Konstitucinio Teismo nutarimas, nenustatys kitokio, Konstituciją atitinkančio, teisinio reguliavimo, susijusio su leidimų įsigyti, laikyti ar nešiotis Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimu asmenims, teistiems už šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus nusikaltimus, spręsdamos dėl tokių leidimų išdavimo šiems asmenims policijos įstaigos turės vadovautis, be kita ko, Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį tokie leidimai neišduodami turintiems teistumą asmenims, 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis minėtus ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo), atsižvelgdamos į, be kita ko, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, turės įvertinti jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, žmogaus teisėms ir laisvėms. Pažymėtina, kad iki 2020 m. gruodžio 31 d. įstatymų leidėjas nepriėmė ir nepakeitė teisinio reguliavimo, įtvirtinto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose.

19. Kaip minėta, atsakovas Vilniaus AVPK Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Įstatymo 12 straipsnio 12 dalimi. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

20. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taip pat pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

21. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad atsakovo sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu (ABTĮ 88 str. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, tenkinant pareiškėjo skundą – Vilniaus AVPK 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą panaikinant ir įpareigojant Vilniaus AVPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarime Nr. KT103-N7/2020 pateiktus išaiškinimus ir galbūt pasikeitusias faktines aplinkybes. Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. M. skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 17-IL-10-03369-e atsisakyti išduoti A. M. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškėjo A. M. 2017 m. liepos 31 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė