2016-10-11 Nr. AB-19457-3-61-3-06889-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3017-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06889-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P. ir H. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P. ir H. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. P. ir H. P. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. spalio 23 d. sprendimus Nr. 1D-9459(11) ir Nr. 1D-9456(11) „Dėl įsiskolinimo už paskirtą pensiją sumokėjimo“; 2) įpareigoti VRM išmokėti pareiškėjams neteisėtai nuo 2009 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį.

Pareiškėjai paaiškino, kad jiems buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kuri nuo 2009 m. vasario 26 d. bei nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažinta. Pareiškėjai nesutiko su jiems paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio sumažinimu taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies nuostatas (taip nurodyta skunde), kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjų įsitikinimu, toks teisinis reglamentavimas pažeidė konstitucinius nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus.

Pareiškėjai taip pat pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą atnaujinti praleistą trejų metų terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, o termino neatnaujinus, prašė sumažintą pensiją priteisti už trejus metus, t. y. nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjai prašyme nurodė, kad jie savo pažeistų teisių nurodytu terminu apginti negalėjo dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo sumažintų valstybinių pensijų perskaičiavimo ir grąžinimo klausimais.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su skundu.

Atsakovai, pažymėdami, kad Laikinasis įstatymas įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., nurodė, jog pareiškėjų pensija ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d.) buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o šiai teisės normai atitinkant Konstituciją, VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją yra teisėtas. Atsakovų teigimu, pareiškėjai praleido terminą kreiptis į teismą, todėl byla turėtų būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 13 d. sprendimu netenkino pareiškėjų A. P. ir H. P. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti ir šią bylos dalį nutraukė, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjams paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2013 metais taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį teisėtumo. Teismo vertinimu, pareiškėjai be pagrindo tvirtina, kad valstybinė pensija jiems buvo sumažinta nuo 2009 metų. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuota praktika, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas trejų metų procesinis terminas, o pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų teisės į valstybinę pensiją pažeidimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-66/2015). Teismas nustatė, kad pirma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta valstybinė pensija pareiškėjams turėjo būti išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, pareiškėjai skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui pateikė 2013 m. lapkričio 12 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjai praleido trejų metų senaties terminą pareikšti reikalavimams dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teismas, nustatęs, kad pareiškėjai skundą dėl reikalavimo priteisti susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau kaip metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, darė išvadą, jog pareiškėjų argumentai dėl praleisto termino atnaujinimo nėra objektyvūs ir nesudaro pagrindo atnaujinti terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, žinodami (turėdami žinoti) apie jiems taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2013 m. lapkričio 12 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teismo vertinimu, neatitinka šių reikalavimų. Dėl to teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 7 punktu, nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjams nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, atmetė pareiškėjų skundo reikalavimus dėl nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Teismo vertinimu, atmetus pareiškėjų skundo reikalavimus dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, atmestini ir pareiškėjų reikalavimai panaikinti VRM 2013 m. spalio 23 d. sprendimus Nr. 1D-9459(11) ir Nr. 1D-9456(11), kuriuose VRM nurodė, jog neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintą valstybinės pensijos dalį.

III. Pareiškėjai A. P. ir H. P. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti, bylą išnagrinėti iš esmės ir skundą tenkinti.

Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, Konstitucijai, teisingumo, protingumo principams ir užkerta kelią pareiškėjams atgauti savo pinigus. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą, žemina valstybės pažadus ir menkina pareiškėjų pasitikėjimą valstybe. Pareiškėjai paaiškina, kad jie tikėjo valstybės pažadais, jog pensijos bus grąžintos laiku.

Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad teismas privalėjo ir privalo ginti pažeistas pareiškėjų teises, nes kitaip asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Pareiškėjai pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis nurodyta, jog perskaičiavimas neprieštarauja Konstitucijai, t. y. nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai. Pareiškėjų teigimu, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo jie įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu patirti praradimai bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Pareiškėjai akcentuoja, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjams iki šiol nėra išmokėta, todėl būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjų teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti, nes kitaip bus pažeisti Konstitucijos 52 ir 23 straipsniai. Pareiškėjai, remdamiesi Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktais išaiškinimais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A575-1831/2011, A662-1735/2010 ir A552-432/2013 suformuota praktika, tvirtina, kad yra teisinis pagrindas išmokėti jiems negautą pensijos dalį, nes teismas turi pašalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo spragas, t. y. pareiškėjų teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu.

Atsakovai pažymi, kad susiklosčiusiems santykiams negali būti tiesiogiai taikoma Konstitucija. Įstatymų leidėjas yra nustatęs dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo sumažintų pensijų kompensavimą, o pareiškėjai reikalauja kompensuoti pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams A. P. ir H. P. nuo 2009 m. sausio mėnesio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad pareiškėjai yra praleidę trejų metų terminą paduoti skundą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Nenustatęs svarbių termino praleidimo priežasčių, pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje skundžiamo sprendimo dalyje nurodė, jog nutraukia bylos dalį dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjams valstybinės pensijos dalis nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Iš pareiškėjų apeliacinio skundo matyti, kad jie nesutinka tiek su ta pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalimi, kuria dalis bylos nutraukta, tiek su pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti kitą pareiškėjų skundo dalį.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjai A. P. nuo 1999 m. gruodžio 30 d. buvo paskirta 1 758,55 Lt valstybinė pensija (b. l. 13), o pareiškėjui H. P. nuo 1998 m. lapkričio 7 d. – 1 233,11 Lt valstybinė pensija (b. l. 19). Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde tvirtina, kad jiems turi būti priteista nuo 2009 m. sausio mėnesio susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi visą bylą vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjų pensija buvo mažinama nuo 2010 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Laikinasis įstatymas. Taigi pareiškėjai, prašydami priteisti jiems 2009 metais susidariusią pensijos nepriemoką, neįrodė, kad jų pensija 2009 metais buvo mažinama, todėl ši skundo dalis pagrįstai buvo atmesta.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Nors pareiškėjai tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde akcentuoja, jog jų teisės buvo pažeistos dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, todėl turi būti ginamos priteisiant pareiškėjams dėl to susidariusią pensijos nepriemoką, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai nurodė, pirmosios instancijos teismas konstatavo ir bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjų pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mažinama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Nėra suprantama, dėl kokių priežasčių pareiškėjai skundą grindė Laikinojo įstatymo 5 straipsniu.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjams buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjams mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Kaip jau minėta, valstybinės pensijos pagal Laikinąjį įstatymą nuo 2014 m. sausio 1 d. nebėra mažinamos.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų, kad pareiškėjai yra praleidę terminą kreiptis į teismą dėl dalies pensijos nepriemokos priteisimo ir kad nėra pagrindo šį terminą atnaujinti, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), o pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu 2010–2011, 2012 ir 2013 metų laikotarpiai turi būti analizuojami atskirai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015). Pareiškėjai apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytų faktų, kad pirma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta valstybinė pensija pareiškėjams turėjo būti išmokėta 2010 m. vasario mėnesį ir kad pareiškėjai skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pirmosios instancijos teismui pateikė 2013 m. lapkričio 12 d. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai apie jų teises galbūt pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavę pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį susidariusios nepriemokos pareiškėjai kreipėsi 2013 m. lapkričio 12 d., t. y. praleidę trejų metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

2013 m. gruodžio 9 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjų prašymas atnaujinti praleistą trejų metų terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, kuriame pareiškėjai nurodė, jog jie savo pažeistų teisių nurodytu terminu apginti negalėjo dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo sumažintų valstybinių pensijų perskaičiavimo ir grąžinimo klausimais (b. l. 29–29). Pareiškėjai apeliaciniame skunde paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Šiame kontekste akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 metais gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014; 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014; 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas 2010–2013 metais buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, į tai, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjams objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, į tai, kad pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą 2013 m. lapkričio 12 d., trejų metų procesinį terminą kreiptis į teismą nuo sužinojimo apie galbūt pažeistas savo teises (2010 m. vasario mėnesį) praleido nežymiai, bei į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą 2013 m. lapkričio 12 d., buvo nesąžiningi, neatidūs ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą dėl taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir bylos dalį nutraukė.

Pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas, neatnaujindamas nežymiai praleisto skundo padavimo termino dėl bendro pobūdžio priežasčių, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-1074/2014 atnaujino terminą skundui paduoti asmeniui, kuris prašė priteisti nuo 2010 m. sausio mėnesio neišmokėtą pensijos dalį ir į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 25 d. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje terminą skundui paduoti atnaujino dėl bendro pobūdžio priežasčių, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Šiuo atveju terminas yra praleistas netgi mažiau negu nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje.

Akcentuotina, kad nors pirmosios instancijos teismas prieštaringai (motyvuojamojoje ir rezoliucinėje sprendimo dalyse nurodytos datos skiriasi) ir neteisingai nustatė laikotarpio, už kurį pareiškėjai praleido terminą kreiptis į teismą, pabaigą, tačiau ši klaida neturi lemiamos reikšmės, nes praleistas terminas remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuota praktika atnaujintinas. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusias aplinkybes, konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjų prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl reikalavimo priteisti pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, ir šį terminą atnaujina. Pareiškėjai termino kreiptis į teismą dėl 2012–2013 metais neišmokėtos pensijos dalies priteisimo nėra praleidę. Atsižvelgus į tai, klausimas dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką pagrįstumo spręstinas iš esmės, o dėl 2012–2013 metais susidariusios pensijos nepriemokos – tikrintinos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados.

Nagrinėjant pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamiesi pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Kadangi pareiškėjai akcentuoja, kad teismas privalo deramai pašalinti dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos įstatymo nuostatos taikymo atsiradusį turtinį praradimą, nes kitaip bus pažeisti Konstitucijos 52 ir 23 straipsniai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, tačiau šios nuostatos pareiškėjams nebuvo taikytos, nes vienintelis pareiškėjų pensijų mažinimo pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnis.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjų valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjų teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjų pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjai, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjų, nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo diskriminuojami. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog valstybė nepagrįstai apribojo jų nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Kaip jau minėta, valstybinių pensijų mažinimas 2010–2013 metais buvo nustatytas įstatymais. Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, kiek įmanoma labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų Konstitucinis Teismas nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinio Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime išaiškino, kad laikinai mažinti asmenų pensijas galima tik esant tokiai itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, kai inter alia pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Tik ypatingu atveju, kai išnaudojus visas vidines ir išorines galimybes neįmanoma (nepavyksta) sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, pensijų teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas jas mažinant; net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mokamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą. Taigi matyti, kad Konstitucinis Teismas pensijų mažinimą esant tam tikroms sąlygoms iš esmės pripažino galimu. Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjams nepagrįstai ginčo laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo sumažinta valstybinė pensija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos nuostatas. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodomas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A575-1831/2011, A662-1735/2010 ir A552-432/2013 suformuota praktika nepatvirtina, kad yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams negautą pensijos dalį, nes šie procesiniai sprendimai buvo priimti nagrinėjant ne analogiškas bylas, t. y. bylas ne dėl valstybinių pensijų.

Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį, pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, nurodant, jog praleistas terminas skundui dėl 2010–2011 metais pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti atnaujinamas. Tačiau atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VRM pagrįstai ir teisėtai pareiškėjams nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, todėl pareiškėjų skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. P. ir H. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 13 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2010–2011 metais pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnį neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti.

Pareiškėjų A. P. ir H. P. skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė