2016-04-19 Nr. AB-8901-2-69-3-07910-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1208-502/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07910-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno miesto savivaldybė).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. R15-272 „Dėl J. V. M. prašymo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija, atsakovas) vykdyti prievolę taikyti jam Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliai – ir TSR) Ministrų Tarybos 1972 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 158 (toliau – ir Nutarimas Nr. 158) užtarnautas lengvatas būti nemokamai iki gyvos galvos aprūpintam kuru ir šviesa.

Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarime Nr. 158 buvo nustatyta, jog pedagogai, atitinkamą metų skaičių išdirbę kaimo mokyklose ir išėję į pensiją turi teisę į lengvatą būti nemokamai aprūpintais butu, kuru ir elektra. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokytoju kaimo mokyklose išdirbo 26 metus ir Jurbarko rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjo 1974 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 12 nuo 1974 m. balandžio 1 d. buvo atleistas iš pareigų kaip išeinantis į pensiją su teise į lengvatą gauti nemokamą butą, kurą ir šviesą iki gyvenimo galo. Pareiškėjas nurodė, kad butą, kurį buvo gavęs, privatizavo, tačiau atsakovas turi prievolę nemokamai aprūpinti jį kuru ir elektra, t. y. taikyti lengvatą, kurią jis yra užsitarnavęs. Pažymėjo, kad apie lengvatų panaikinimą nebuvo informuotas. Pareiškėjas teigė, kad nei už šildymą, nei už elektros energiją niekada nemokėjo ir tik nuo 2010 metų AB „Kauno Energija“ pradėjo teikti sąskaitas už šildymą. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu priteisė iš jo AB „Kauno Energija“ naudai 5 991,58 Lt. Pareiškėjas teigė, kad reikalavimus apmokėti už elektros energiją pradėjo gauti tik nuo 2013 metų ir nors turėjo teisę į lengvatą už elektros energiją, tačiau sąskaitas vis tik apmokėjo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 487 „Dėl lengvatų tam tikroms socialinių kultūrinių, žemės ūkio įstaigų, farmacijos ir kai kurių kitų darbuotojų kategorijoms“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 487), lengvatos buvo panaikintos dėl padidėjusiu įstaigų darbuotojų darbo užmokesčiu, tačiau pareiškėjo darbo užmokestis nedidėjo ir jo pensija buvo apskaičiuota pagal mažesnį darbo užmokestį, teigė, kad teisės aktas neturėtų būti taikomas atgal.

Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimą gavo 2015 m. vasario 17 d., kai nuvyko į Kauno miesto savivaldybę, todėl mano, kad termino paduoti teismui skundą nepraleido, tačiau jei teismas laikytų, kad terminas yra praleistas, prašė jį atnaujinti.

Atsakovas Administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad lengvatas kaimo mokytojams nustatę teisės aktai yra panaikinti: Nutarimas Nr. 158 panaikintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 487, kuriuo buvo nustatyta nauja lengvatų ir kompensacijų skirstymo tvarka. Atsakovas pažymėjo, kad savivaldybėms yra suteikta kompetencija tik dėl lengvatų skyrimo Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) nustatyta tvarka ir atvejais, tačiau pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl lengvatų taikymo. Atsakovas akcentavo, kad butas, esantis Baltų pr. 41-33, Kaune, nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, o pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjas privalo mokėti komunalines paslaugas. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog iš jo būtų reikalaujama sumokėti už suteiktas komunalines paslaugas, gautas iki 1992 m. birželio 24 d., kai buvo pripažintas netekusiu galios Nutarimas Nr. 158 arba nuo 1992 m. birelio 24 d. iki 2000 m. gegužės 1 d., kai nustojo galioti Vyriausybės nutarimas Nr. 487, kuriuo buvo išdėstyta nauja lengvatų ir kompensacijų skirstymo tvarka.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas praleido terminą skundo reikalavimui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti, nes ginčijamą aktą turėjo gauti, kai jį gavo antrasis adresatas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Atsakovas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad atsakovas rašto nebūtų išsiuntęs pareiškėjui, todėl pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo ginčijamo akto išsiuntimo pareiškėjui dienos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo J. V. M. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių Sprendimo įteikimą pareiškėjui atsakovo nurodytu laiku, todėl pareiškėjas nepraleido termino paduoti teismui skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1948 m. rugsėjo 1 d. iki 1974 m. kovo 31 d. dirbo įvairiose kaimo mokyklose (Žuklijų pradinė, Seredžiaus vidurinė, Kriūkų vidurinė) mokytoju, 1974 m. balandžio 1 d. išėjo į pensiją. Teismas pažymėjo, kad Jurbarko rajono Liaudies švietimo skyriaus 1974 m. kovo 26 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjas 1974 m. kovo 1 d. turėjo 25 metus ir 4 mėnesius pedagoginio nepertraukiamo darbo stažo, o pagal Lietuvos TSR ministrų tarybos 1971 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 256 „Dėl kai kurių kaimo bendrojo lavinimo mokyklų mokomajai materialinei bazei sustiprinti“ 7 punktą, kaimo mokyklų mokytojai iš biudžetinių asignavimų buvo aprūpinami gyvenamuoju būstu, šio nutarimo 9 punktas nustatė, kad bendrojo lavinimo mokyklų mokytojams išėjus į pensiją, paliekama teisė naudotis nemokamai butu su šildymu ir apšvietimu, jeigu bendras kiekvieno iš nurodytų darbuotojų darbo kaimo mokyklose stažas ne mažesnis kaip 10 metų. Lietuvos TSR ministrų tarybos 1971 m. birželio 21 d. nutarimą pakeitusiu Nutarimu Nr. 158, minėtos lengvatos kaimo mokytojams buvo paliktos galioti. Atskiriems socialinių – kultūrinių bei žemės ūkio įstaigų ir farmacijos darbuotojams, taip pat ir mokytojams suteiktos lengvatos, aprūpinant juos nemokamais butais su apšildymu ir apšvietimu. Nutarimo Nr. 158 5 punktu nustatyta, kad išėjusiems į pensiją nurodytų sričių darbuotojams, taip pat ir mokytojams, ir kartu su jais gyvenantiems šeimos nariams, paliekama teisė naudotis nemokamu butu su apšildymu ir apšvietimu, jeigu bendras švietimo darbuotojų darbo stažas kaimo mokyklose ne mažesnis kaip 10 metų.

Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 487 5 punktu Nutarimas Nr. 158 su vėlesniais jo pakeitimais buvo panaikintas numatant, kad iki 1992 m. liepos 1 d. išėjusiems į pensiją nurodytų sričių darbuotojams, taip pat visų tipų bendrojo lavinimo mokyklų ir ikimokyklinių įstaigų mokytojams, bei kartu su jais gyvenantiems šeimos nariams paliekama teisė naudotis nemokamai butu ir 50 procentų kompensuojamos buto apšildymo ir apšvietimo išlaidos, jeigu jų bendras darbo stažas kaime arba miesto tipo gyvenvietėje ne mažesnis kaip 10 metų (3 p.). Teismas nustatė, kad nuo 1999 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos buto (individualaus namo) šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensavimo gyventojams, turintiems mažas pajamas, įstatymas todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1390 nuo 2000 m. gegužės 1 d. pripažino netekusiu galios Vyriausybės nutarimą Nr. 487. Teismas pažymėjo, kad nurodytame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nė vienos rūšies specialistams nepaliktos išimtys ar lengvatos, susijusios su atleidimu nuo komunalinių mokesčių mokėjimo.

Teismas nurodė, kad nuo 1999 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos buto (individualaus namo) šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensavimo gyventojams, turintiems mažas pajamas, įstatymas nustatė aiškų kompensavimo mechanizmą už šildymą, karštą ir šaltą vandenį mažas pajamas turinčioms šeimos ar vienam gyvenančiam asmeniui. Teismas pabrėžė, kad pagal šio įstatymo nuostatas minėtų kompensacijų skyrimas buvo siejamas su šeimos (vieno gyvenančio asmens) pajamomis, ir su sąlyga, kad šeimos nariai yra, pvz., pensininkai, asmenys negaunantys pensijos, bedarbiai ir pan. (6 str.). Teismas nurodė, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. minėtą įstatymą pakeitė iki šiol galiojantis Paramos įstatymas, kuris nustatė socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms dydį, teikimo sąlygas, gavėjų teises ir pareigas, finansavimo šaltinius, šiuo įstatymu nustatyta, kad piniginė socialinė parama tai – arba socialinė pašalpa, arba būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui bei nuotėkoms ir išlaidų karštam vandeniui kompensacija (redakcija galiojusi nuo 2004 m. balandžio 1 d.).

Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas nurodė, kad jam nekyla abejonių, jog dirbant mokytoju ir išėjus į pensiją, pareiškėjui priklausė lengvata į nemokamą būstą, apšildymą ir apšvietimą. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos TSR prokuratūros 1988 m. vasario 10 d. pranešimas pareiškėjui. Tačiau teismas pažymėjo, kad minėtos lengvatos buvo panaikintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1390, o vėliau įsigalioję teisės aktai nustatė visiškai naują kompensavimo mechanizmą, susijusį su vidutinių mėnesinių šeimos pajamų dydžiu. Teismas konstatavo, kad po 1999 m. liepos 1 d. įsigalioję teisės aktai nenumatė galimybės tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl lengvatos nemokamai gauti elektrą ir apšildymą skyrimo.

Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nuosavybės teise valdo butą, esantį Baltų pr. 41-33, Kaune, kurį privatizavo 1992 m. birželio 4 d. Teismas akcentavo, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjas, būdamas gyvenamųjų patalpų savininkų ir komunalinių paslaugų šioms gyvenamosioms patalpoms vartotoju, privalo už jas atlyginti, nes tai yra kiekvieno savininko asmeninė prievolė, atsirandanti iš prievolinių santykių tarp paslaugų tiekėjų ir savininkų, o lengvatos gali būti suteikiamos tik Paramos įstatymo pagrindu ir tvarka.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Administracija Sprendimu pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjui lengvatą dėl nemokamos elektros ir šildymo ir nėra teisinio pagrindo atsakovą įpareigoti taikyti pareiškėjo nurodytas lengvatas.

III. Pareiškėjas J. V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 1390 taikomas tik tiems asmenims, kurie į pensiją išėjo po to, kai šis nutarimas įsigaliojo, t. y. po 2000 m. gegužės 1 d., tačiau netaikomas tiems asmenis, kurie teisėtai (tai nustatė ir pirmosios instancijos teismas) įgijo lengvatas, vadovaujantis ankščiau galiojusiu teisės aktu, todėl šių lengvatų negali neteikti pasikeitus teisiniam reglamentavimui.

Pareiškėjas tvirtina, jog teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.7 straipsnio 2 dalį, nustatančią įstatymo bei kito teisės akto negaliojimo atgal taisyklę.

Pareiškėjas akcentuoja, jog kaime dirbančio mokytojo darbo užmokestis buvo mažesnis nei mieste dirbančio mokytojo, todėl kaime dirbantiems mokytojams buvo nustatytos aprūpinimo butu, kuru ir šviesa lengvatos. Pareiškėjas pažymi, kad gauna pensiją, kuri apskaičiuota atsižvelgus į jo mažesnį darbo užmokestį, nes jam buvo nustatytos nurodytos lengvatos. Pareiškėjas teigia, kad iš jo atėmus lengvatas ir mokant pagal mažesnį nei miesto mokytojo darbo užmokestį apskaičiuotą pensiją, pažeidžiamos jo teisės.

Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos medžiagą, išklausė šalių paaiškinimu ir priėmė objektyvų, teisingą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas akcentuoja, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas žinojo apie ginčui aktualių teisės aktų pakeitimus, tačiau į teismą nesikreipė.

Atsakovas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjo reikalavimas turėtų būti reiškiamas valstybės institucijai, nes Nutarimas, nustatantis lengvatas kaimo mokytojams buvo priimtas valstybės institucijos. Atsakovas pažymi, kad teismas patvirtino, jog savivaldybės institucijoms yra suteikta kompetencija tik dėl lengvatų suteikimo pagal Paramos įstatymą ir iki jo priėmimo galiojusių teisės aktų, kurie reglamentavo lengvatų už komunalinius mokesčius skyrimo mechanizmą, nustatyta tvarka ir atvejais, tačiau pareiškėjas dėl tokių lengvatų taikymo į atsakovą nesikreipė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. V. M. teisės į Nutarimu Nr. 158 nustatytas lengvatas – nemokamą būsto šildymą ir elektrą.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad administracinės bylos ribas apibrėžia pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas, jame nurodytas dalykas, pagrindas. Pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu (patikslintas skundas, b. l. 55–57) pareiškėjas teismo prašė panaikinti Sprendimą (b. l. 58–59), kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas sumokėti jo buto šildymo ir elektros įsiskolinimą ir apmokėti šias išlaidas iki pareiškėjo mirties, bei atsakovą įpareigoti vykdyti Nutarimą Nr. 158 ir iki gyvos galvos aprūpinti pareiškėją nemokamu kuru ir šviesa.

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas jį atmetė konstatavęs, kad po 1999 m. liepos 1 d. įsigalioję teisės aktai nenumatė galimybės tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl lengvatos nemokamai gauti elektrą ir apšildymą skyrimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjas, būdamas gyvenamųjų patalpų savininkų ir komunalinių paslaugų šioms gyvenamosioms patalpoms vartotoju, privalo už jas atlyginti, o lengvatos gali būti suteikiamos tik Paramos įstatymo pagrindu ir tvarka.

Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad ir panaikinus Nutarimą Nr. 158, jam išliko teisė į juo nustatytas kompensacijas (už šildymą bei elektrą).

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir nurodo, kad savivaldybės institucijoms yra suteikta kompetencija tik dėl lengvatų suteikimo pagal Paramos įstatymą ir iki jo priėmimo galiojusių teisės aktų, kurie reglamentavo lengvatų už komunalinius mokesčius skyrimo mechanizmą, nustatyta tvarka ir atvejais, tačiau pareiškėjas dėl tokių lengvatų taikymo į atsakovą nesikreipė.

Įvertinusi bylos aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Pareiškėjas savo skundo reikalavimus kildina iš Nutarimo Nr. 158, kuriuo jam, kaip buvusiam mokytojui, dirbusiam kaime, priklauso teisė naudotis butu su „apšildymu ir apšvietimu (Nutarimo Nr. 158 5 d., b. l. 60–62). Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo sudaryta galimybė privatizuoti butą, tačiau neužtikrinama Nutarimu Nr. 158 jam garantuota teisė į buto šildymo bei elektros išlaidų kompensavimą.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Nutarimas Nr. 158 buvo panaikintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 487, kuris nustatė tik 50 proc. būsto šildymo ir elektros išlaidų kompensavimą šiame nutarime nurodytiems subjektams. Nutarimas Nr. 487 neteko galios nuo 2000 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos buto (individualaus namo) šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensavimo gyventojams, turintiems mažas pajamas, įstatymui. Pastarasis teisės aktas neteko galios 2004 m. balandžio 1 d., kai įsigaliojo šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą bei teisės aktų nuostatas, pažymėjo, kad jam nekyla abejonių, jog dirbant mokytoju ir išėjus į pensiją, pareiškėjui priklausė lengvata į nemokamą būstą, apšildymą ir apšvietimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Nutarimu Nr. 158 nustatytos lengvatos jam buvo suteiktos ir buvo teikiamos iki 1992 m. birželio 24 d., kai Nutarimas Nr. 158 neteko galios, ar iki 2000 m. gegužės 1 d., kai nustojo galioti Nutarimas Nr. 487, kuriuo buvo nustatytos mažesnės nei Nutarimu Nr. 158 garantijos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta Nutarimu Nr. 158 nustatyta teisė į nemokamą aprūpinimą butu, nes jis butą Baltų per. 41-33, Kaune, nusipirko 1992 m. birželio mėnesio sutartimi (diena neįskaitoma), už jį sumokėjęs 17 663 rub. (b. l. 67–68). Šios aplinkybės neneigia ir pareiškėjas 2013 m. kovo 5 d. prašyme (b. l. 81–84), dėl kurio buvo priimtas šioje administracinėje byloje skundžiamas Sprendimas.

Kaip buvo pažymėta, administracinės bylos ribas apibrėžia pats pareiškėjas, paduotame skunde suformuluodamas reikalavimą ir taip nurodydamas, kokiu būdu jis prašo teismo apginti galbūt pažeistą savo teisę. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą panaikinti Sprendimą, kuriuo buvo netenkintas jo 2013 m. kovo 5 d. prašymas iki pareiškėjo mirties mokėti įsiskolinimą bei įpareigoti atsakovą vykdyti Nutarimą Nr. 158 ir iki gyvos galvos aprūpinti pareiškėją nemokamu kuru ir šviesa. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjas nei prašymu atsakovui, nei skundu teismui nesiekia, kad būtų tęsiamas Nutarimu Nr. 158 jam nustatytų lengvatų taikymas, tačiau iš esmės siekia, jog atsakovas priimtų sprendimą, kuriuo pareiškėjui, vadovaujantis negaliojančiu teisės aktu – Nutarimu Nr. 158, būtų skirtas visiškas jam priklausančio būto šildymo bei elektros išlaidų kompensavimas.

Įvertinusi pareiškėjo skundo pagrindą bei dalyką, susiklosčiusią faktinę situaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundas pagrįstai bei teisėtai pirmosios instancijos teismo buvo atmestas, nes negalimas galbūt pažeistų pareiškėjo teisių į nemokamą šildymą bei elektrą gynimas jo pasirinktu teisių gynimo būdu, nes net ir nustačius pareiškėjo teisę į Nutarime Nr. 158 nustatytas lengvatas, atsakovas negalėtų priimti sprendimo dėl nurodytų lengvatų taikymo pareiškėjui, nes jas nustatantis teisės aktas negalioja.

Pažymėtina, jog viešojoje teisėje galioja reikalavimas administracines procedūras atlikti vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, išskyrus specialiai aptartus atvejus (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1680/2013). Todėl teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentui, kad savivaldybės institucijoms yra suteikta kompetencija tik dėl lengvatų suteikimo pagal Paramos įstatymą, tačiau atsakovas neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl lengvatų pareiškėjui skyrimo vadovaujantis negaliojančiu teisės aktu – Nutarimu Nr. 158. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog priimdamas Sprendimą atsakovas veikė teisėtai, todėl naikinti šį administracinį teisės aktą bei atsakovą įpareigoti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl jo pageidaujamos kompensacijos skyrimo nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, jog civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, nes šioje byloje buvo sprendžiamas administracinių, o ne civilinių, teisės aktų galiojimo laike klausimas.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir atmesdamas pareiškėjo skundą priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė