2020-11-25 Nr. AB-22141-3-61-3-02392-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-734-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02392-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.4; 57.2.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ginčo šalis, padavusi prašymą teismui) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Enteco Baltic“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ginčo šalis, padavusi prašymą teismui) (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-117(7-93/2020) (toliau – ir Sprendimas).

Atsakovo manymu, Komisija Sprendimu nepagrįstai teigia, kad atliekant paskesnius veiksmus buvo teikiama patikslinta informacija, susijusi su prekių tiekimu Bendrijos viduje, o aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo nurodytų pažeidimų pripažinti pagrindžiančiais pareiškėjo nesąžiningumą. Šios išvados Komisija nepagrindė, nenurodė nei kokius paskesnius veiksmus atliko pareiškėjas, nei kokia yra patikslinta informacija, kurią pareiškėjas pateikė. Vilniaus teritorinė muitinė (toliau – ir Muitinė), atlikusi patikrinimą, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo nei muitinio įforminimo metu, nei vėliau pateikti dokumentai nepatvirtina, jog įvykdyti deklaruotos 4 200 procedūros reikalavimai ir jam importo metu buvo žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę bei kad šios prekės bus išgabentos per ne ilgesnį kaip 1 mėnuo laiką nuo apmokestinimo momento.

Atsakovo manymu, pareiškėjas importo įforminimo metu elgėsi nesąžiningai, siekė pasinaudoti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 35 straipsnyje nustatyta mokesčio lengvata ir išvengti importuotų prekių apmokestinimo importo PVM. Pareiškėjas, deklaracijoje nurodydamas neteisingą informaciją apie pirkėjus, klaidino Muitinę, žinodamas, kad nebus įvykdyti deklaruotos 4 200 procedūros ir PVM įstatymo 35 straipsnio reikalavimai. Tai patvirtina pareiškėjo teiginiai, kad įsigijęs ir importavęs iš trečiųjų šalių dyzelinį kurą, pats per tarpininkus ieškojo pirkėjų ir pasirašydavo sutartis su naujai surastu potencialiu prekių pirkėju (dažniausiai patys pirkėjai surasdavo pareiškėją kaip tiekėją iš viešųjų šaltinių).

Šiuo atveju importo metu sąžiningai deklaravus pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtoją, nelogiška ieškoti kitų pirkėjų. Nors neteisingo PVM mokėtojo kodo nurodymas deklaracijoje savaime nelemia atsisakymo suteikti mokestinę lengvatą, ypač, jeigu įvykdytos kitos materialinės sąlygos, tačiau atsakovas atkreipė dėmesį, kad Departamento generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7-1 punktas įpareigoja importuotoją nedelsiant informuoti, jeigu pasikeičia prekių pirkėjas, pateikti naujus duomenis, paaiškinant pasikeitimų priežastis ir pridedant tai patvirtinančių dokumentų kopijas.

Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir rūpestingas, privalėjo informuoti Muitinę apie pasikeitusius importuotų prekių galutinius gavėjus, kuriems perkeliama importo PVM mokestinė prievolė. Atsakovas pažymėjo, kad informavimo svarbą akcentavo ir generalinis advokatas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) byloje. Nors pareiškėjas visoms ginčą nagrinėjančioms institucijoms nurodė, kad tinkamai informavo apie deklaruotų importuotų prekių pasikeitimus, tačiau nepateikė tai patvirtinančių ir įrodančių dokumentų.

Komisija Sprendime nemini konkrečių įrodymų, kuriuos būtų pateikęs pareiškėjas, todėl atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė savo sąžiningumo ir rūpestingumo.

Atsakovo manymu, Komisija, neteisingai interpretuodama ESTT sprendimo nuostatas, padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas, kad pareiškėjas pateikė patikslintą informaciją. Nenurodant, kokie konkretūs pareiškėjo veiksmai vertinami kaip įrodantys jo sąžiningumą, neaišku kokiu pagrindu pasikeitė Komisijos išvados, kurios buvo išdėstytos Komisijos 2016 m. sprendime, kuriame Komisija aiškiai nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, jog teisė disponuoti ginčo prekėmis buvo perduota būtent Lenkijos įmonėms „Petro-Tank“, Investpol, WTMM, Poltrans PHU, Slovakijos įmonei Zervan ir Vengrijos įmonei Unipetrol. Atsakovas pabrėžė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime padaryta išvada, jog šie pateikti pareiškėjo dokumentai neįrodo, kad yra įvykęs realus ginčo prekių nuosavybės teisės perdavimas Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos bendrovėms, nenuginčyta ir galiojanti. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas negali būti pripažintas sąžiningu, nes nėra įgyvendinta antroji ESTT sprendime nurodyta sąlyga – nėra įrodymų, kad įvykdytos materialinės vėlesnio tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimo sąlygos.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo nerūpestingumą ir nesąžiningumą rodo ne tai, jog deklaracijoje jis nurodė neteisingus duomenis, tačiau tai, kad pasikeitus prekių gavėjui pareiškėjas Muitinei nepateikė informacijos apie naujojo gavėjo tapatybę, neinformavo Muitinės apie pasikeitusius galutinius prekių gavėjus ir nepaaiškino tokio pasikeitimo priežasčių. Atsakovo teigimu, pareiškėjas teiginiais, kad apie pasikeitusius gavėjus tinkamai informavo mokesčių administratorių, nenuslėpė nei vieno kitos valstybės narės mokesčių mokėtojo tapatybės, tik klaidino ikiteismines ginčą nagrinėjančias institucijas ir teismus.

Atsakovas pabrėžė, kad Komisijos sprendimo išvada, jog esminės tiekimo į kitą Bendrijos šalį sąlygos yra įgyvendintos, yra nepagrįsta. Tai, kad pareiškėjas iki mokestinio patikrinimo neinformavo Muitinės apie jo deklaruotos 4 200 procedūros gavėjų pasikeitimus, patvirtina, kad pareiškėjas neveikė sąžiningai, o jo pateiktieji ir netinkamai įforminti dokumentai deklaracijose nurodytų prekių tiekimui bei išgabenimui pasikeitusiems kitų valstybių narių PVM mokėtojams pagrįsti neduoda pagrindo įsitikinti, jog sandoris, kurį pareiškėjas sudarė, nelemia sukčiavimo mokesčių srityje ir kad materialiniai reikalavimai įvykdyti.

Šiuo atveju nei Komisija, nei pareiškėjas išvadų, kad jis nenuslėpė nei vieno savo pirkėjo tapatybės, visus tiekimus į kitą valstybę narę tinkamai įformino PVM sąskaitomis faktūromis, tiekimus deklaravo, nepagrindė konkrečiais įrodymais. Dėl to nepagrįsta Komisijos Sprendimo išvada, kad šiuo atveju formaliųjų reikalavimų nesilaikymas negali būti pripažintas sąmoningu mokesčių administratoriaus klaidinimu ar siekiu nuslėpti reikšmingą informaciją nuo mokesčių administratoriaus. Departamento įsitikinimu, pareiškėjas, importavęs dyzelinį kurą ir deklaravęs galutinius gavėjus, toliau ieškojęs kitų pirkėjų, tačiau naujai sudarytų sandorių nei viename Muitinei pateiktame dokumente nemini.

Sudarius su pirkėjais sutartis, pagal kurias pirkėjai patys organizavo prekių išgabenimą, pareiškėjui kyla pareiga pateikti objektyvius įrodymus, kad importuotos prekės buvo skirtos vėliau tiekti Bendrijos viduje, ne tik išgabenti. Nors pareiškėjas importuotų prekių tiekimą ir išgabenimą grindžia tarptautinio krovinių vežimo keliais (toliau – ir CMR) važtaraščiais, akcizais, apmokestinamų prekių gabenimo informacinės sistemos dokumentais, elektroninėmis ryšio priemonėmis gautais užsakymais, tačiau šie įrodymai neduoda pagrindo nustatyti ne tik gavėją, bet ir tiekėją.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodė, jog prekių nesiuntė, o prekių siuntėju buvo akcizais apmokestinamų prekių sandėlis. Šie dokumentai patvirtintų, kad prekės buvo skirtos išsiųsti ir išgabenti į kitą valstybę narę, tačiau tik tuomet, jeigu būtų pateikti laiku ir juose yra nurodyta visa būtina informacija pagal ESTT sprendimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateiktais įrodymais nepagrindė, kad sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai ir buvo tikrieji prekių, skirtų suvartoti kitose valstybėse narėse įgijėjai.

Tiekėjui tenkančios įrodinėjimo naštos aspektu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kur baigėsi ginčo prekių tiekimas, kas ir kam jas realiai tiekė, nes nėra įrodymų apie įgaliojimų suteikimą kam nors veikti tiekėjo ar gavėjo vardu. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas, tinkamai neinformavęs muitinės ir neatskleidęs naujų įgijėjų tapatybės, o tik vėlesnius sandorius bandydamas pagrįsti pateiktais dokumentais, nepagrindė jam tenkančios prievolės įrodyti deramą rūpestingumą ir importuotų prekių tiekimą kitų valstybių narių PVM mokėtojams, todėl Departamento sprendimas, kuriuo pareiškėjas nepripažintas sąžiningu, yra teisėtas ir pagrįstas, o Komisijos Sprendimas priimtas neteisingai interpretuojant ir taikant ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir ESTT praktiką, todėl turi būti panaikintas.

II. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Enteco Baltic“ atsiliepime su Departamento prašymu nesutiko ir prašė teismo arba administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai, arba prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, Departamentas neturi teisės skųsti Komisijos Sprendimo, nes ginčas keliamas ne dėl teisės, o dėl to, kad Departamentas nesutinka su Komisijos vertinimu dėl faktinių aplinkybių (sąžiningumo egzistavimo) ir įrodymų pakankamumo pareiškėjo sąžiningumui įrodyti. Šiuo atveju Komisija Sprendime konstatavo, kad Departamentas neįrodė, jog pareiškėjas žinojo apie kontrahentų sukčiavimą. Būtent su šia išvada Departamentas ir nesutinka, teigdamas, kad pareiškėjas nepateikė Muitinei informacijos apie pasikeitusius prekių gavėjus ir įrodymų, pagrindžiančių realų disponavimo teisės perdavimą sąskaitose nurodytiems gavėjams. Tai, kad Departamentas prašyme teismui kartoja, jog Komisija „neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką“, nepatvirtina, kad ginčas toliau gali vykti dėl teisės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovo prašyme nėra nurodyta, kokias konkrečiai teisės aktų nuostatas skirtingai interpretuoja Komisija ir Departamentas. Tai patvirtina, kad Departamentas siekia tęsti ginčą dėl fakto, taip piktnaudžiaudamas savo teisėmis. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčas dėl teisės šioje byloje yra išspręstas galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurioje nurodyta, kad nepagrįsta pareiškėjo nesąžiningumą sieti su vienintele aplinkybe – savalaikiai pareiškėjas neinformavo muitinės apie galutinių importuotų prekių gavėjus. Taip pat nepakanka tik konstatuoti, kad neįvyko realus importuotų prekių perdavimas (tiekimas) kontrahentams, o būtina taip pat vertinti importuotojo (pareiškėjo) veiksmus sąžiningumo aspektu. Pareiškėjas darė išvadą, kad teismas jau yra išaiškinęs teisę. Komisija, vadovaudamasi teismo išaiškinimu, priėmė skundžiamą Sprendimą, įvertinusi faktines aplinkybes, o Departamentas, be teisinio pagrindo inicijuodamas ginčą, siekia pagal teismo išaiškinimus teismų įvertintų faktinių aplinkybių peržiūros. Dėl to byla turi būti nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Pareiškėjas paaiškino, kad kai kurių pirkėjų pasikeitimas nėra pagrindas kvestionuoti pareiškėjo sąžiningumą. Tai, kad ši aplinkybė yra nepakankama, konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be to, didžioji dalis prekių parduotos būtent tiems pirkėjams, kurie buvo nurodyti elektroninėse importo deklaracijose. Departamentas šią aplinkybę nutyli. Informaciją apie pirkėjus, kuriems buvo patiektos prekės, pareiškėjas nuolat teikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Importo deklaracijos nebuvo operatyviai patikslintos dėl techninių priežasčių ir neaiškumų, o besidubliuojančios informacijos nepateikimas muitinei PVM kontrolės iš esmės neapsunkino. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija sugebėjo atlikti patikrinimą ir identifikuoti visus pareiškėjo pirkėjus. Todėl veiksmų koordinavimo ir bendradarbiavo tarp Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir muitinės trūkumas negali būti pagrindas skaičiuoti importo PVM. Departamentas nepagrįstai sutapatina kategorijas „pirkėjų pasikeitimas“ ir „sąmoningas muitinės klaidinimas“. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs sąmoningai klaidinti muitinę. Departamentui patikrinimo metu jau buvo žinoma, kokiems pirkėjams buvo išvežta importuota prekė. Komisija pagrįstai Departamento argumentą dėl pirkėjų pasikeitimo pripažino netinkamu ir nepakankamu pareiškėjo nesąžiningumui paneigti. Prašyme nurodyti teiginiai, kad pareiškėjas klaidino ikiteismines ginčą nagrinėjusias institucijas ir teismus, neatitinka tikrovės ir yra nekorektiški.

Pareiškėjas pabrėžė, kad surinko pakankamai įrodymų disponavimo teisės perdavimui pirkėjams pagrįsti. Ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą. Būtina įvertinti pareiškėjo veiksmus sąžiningumo aspektu. Tiekėjams nėra keliamas reikalavimas išsiaiškinti sukčiavimo PVM atvejus, nustatyti vykdomų nusikaltimų subjektus. Iš tiekėjų reikalaujama tik protingo rūpestingumo ir atidumo. Todėl aktualus ne pats faktas, ar disponavimo teisė buvo realiai perduota konkretiems subjektams, o pareiškėjo elgesio įsitikinant, kam perduodama disponavimo teisė, vertinimas. Pareiškėjas ginčą nagrinėjusioms institucijoms išsamiai nurodė, kokių konkrečiai priemonių ėmėsi, siekdamas įsitikinti, kad disponavimo teisė perėjo būtent pirkėjams, tačiau Muitinė jų neanalizavo ir nepaneigė, apsiribodama tik abstrakčia išvada, kad pareiškėjo įrodymai yra netinkami. Komisija tinkamai analizavo Departamento veiksmus, įrodant pareiškėjo nesąžiningumą šiuo aspektu, ir priėmė neigiamą Departamentui Sprendimą.

Departamentas nepaneigė pareiškėjo sąžiningumo pagal teismo nustatytus kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino šioje byloje taikomą įrodinėjimo standartą. Mokesčių administratorius turėjo nurodyti akivaizdžiai objektyvias aplinkybes, kurios pagrįstų pareiškėjo nesąžiningumą, pavyzdžiui, tokios kaip sandoryje dalyvaujančių subjektų ryšiai. Nesant tokių aplinkybių, mokesčių administratorius turi įrodyti, kad pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo matyti požymius, kuriais remiantis būtų galima įtarti esant pažeidimų ar sukčiaujant, o tokių aplinkybių nesant – nesiėmė veiksmų, kad įsitikintų kontrahentų sąžiningumu. Departamentas šių aplinkybių netyrė ir nenustatė, kad pareiškėjas būtų žinojęs apie kontrahentų sukčiavimą, kad jo elgesys sudarant sandorius ar šių sandorių kainą būtų neįprastas, neįvardino požymių, kurie turėjo pareiškėjui signalizuoti apie kontrahentų nesąžiningumą, nekritikavo ir nepaneigė pareiškėjo taikytų partnerių veiklos teisėtumo priemonių pakankamumo. Komisija pagrįstai nustatytų įrodinėjimo pareigų nevykdymą aiškino Departamento nenaudai. Priimdamas Departamento sprendimą, Departamentas nesivadovavo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad pareiškėjo nesąžiningumą nepagrįsta grįsti tik vienintele aplinkybe – savalaikiai neinformavo Muitinės apie galutinių importuotų prekių gavėjų pasikeitimą. Tirti sukčiavimo atvejus yra mokesčių administratoriaus pareiga, todėl neproporcinga iš mokesčių mokėtojo reikalauti imtis neprotingų priemonių, patikrinimų ir pan. Tiek aptarta teismų praktika, tiek ESTT sprendimas yra aktualūs ir reikšmingi šiuo atveju, todėl jais turėjo būti ir turi būti remiamasi. Departamentas nepagrįstai įrodinėja, kad importo PVM ir tiekimo PVM yra skirtingi dalykai.

Pareiškėjas tvirtino, kad sandoriuose elgėsi sąžiningai ir rūpestingai ir išsaugojo teisę į neapmokestinimą importo PVM. Pareiškėjas, sudarydamas sandorius, vadovavosi kontrahentų patikimumo patikrinimo sistema, reikalaudamas pateikti registracijos dokumentus, PVM mokėtojo pažymėjimus, licencijas, suteikiančias teisę prekiauti kuru, sutarčių su akciziniais sandėliais Lenkijoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje, į kuriuos bus gabenamos prekės, kopijas. Pareiškėjas tikrino, ar pasirašantys asmenys yra įgalioti, įmonė egzistuoja ir realiai veikia, yra PVM mokėtojas. Sandorių sudarymo metu jokių neįprastų ar riziką keliančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Taip pat pareiškėjas, sudarydamas sandorius, laikėsi ilgalaikės verslo praktikos metu nusistovėjusios procedūros (pasirašydavo sutartis, prekes išduodavo tik rašytinių užsakymų pagrindu, rinko atstovų, kurie atvyksta paimti prekes, duomenis, vykdė atsiskaitymus, kurie buvo įvykdyti laiku ir tik bankiniais pavedimais, jei už prekes apmokėdavo kitas asmuo – pateikdavo duomenis, kad atstovauja kontrahentą, arba tai būdavo trečiasis asmuo, kad yra įprasta tarptautinio verslo praktika, prekės gabenamos tik į akcizais apmokestinamų prekių sandėlius, iš kurių gaudavo patikinimus, kad kuras pristatytas į Lenkiją). Pareiškėjo sąžiningumą patvirtina ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo metu padarytos išvados, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime su Departamento prašymu sutiko, palaikė jame išdėstytus argumentus ir prašė teismo jį tenkinti.

Papildomai nurodė, kad šiuo atveju Departamentas turi teisę skųsti Komisijos Sprendimą, nes prašymas grindžiamas tuo, jog Komisija neteisingai interpretavo teisės aktų nuostatas, neįsigilino į ESTT praktiką. Atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą, buvo nustatyta daug atvejų, kai deklaracijose nurodyti prekių gavėjai importuotų prekių negavo. Pareiškėjas dideliais kiekiais importavo prekes iš anksto nežinodamas, kam jos bus parduotos. Todėl pats ir per tarpininkus vėliau ieškodavo potencialių pirkėjų. Tai patvirtina pareiškėjo į bylą pateiktas 2015 m. spalio 12 d. raštas. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas importo metu nežinojo, kur ir kam bus išgabentos importuotos prekės ir kas bus atsakingas už PVM mokėjimą kitoje valstybėje narėje, todėl nebuvo įvykdyta viena iš pagrindinių PVM lengvatos taikymo sąlygų ir pateikta tikrovės neatitinkanti informacija apie prekių tiekimą deklaruotam gavėjui. Pareiškėjas pats mokesčių administratoriaus neinformavo, neatitikimai buvo nustatyti tik atlikto patikrinimo metu. Tokio elgesio negalima laikyti sąžiningu ir rūpestingu.

Remiantis gauta Lenkijos, Vengrijos mokestinių tarnybų atliktų tyrimų medžiaga ir Slovakijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija nustatyta, kad dalis pareiškėjo 4 200 muitinės procedūrai deklaruoto dyzelinio kuro ir parduoto ES šalių įmonėms, nebuvo gauta galutinio gavėjo arba nėra patvirtinimo, kad prekės buvo nugabentos galutiniam gavėjui. Ši medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo kontrahentai realiai ekonominės veiklos nevykdė, veiklos vykdymo vietos nenustatytos, prekių įsigijimo deklaravimo ir kitų veiksmų neatliko, mokesčių administratoriui neatsiliepė ir prašomos informacijos nepateikė. Tai reiškia, kad tokios įmonės buvo naudojamos kaip priedanga, sudarant sandorius su pareiškėju. Tokia pati išvada buvo padaryta ir Komisijos 2016 m. sprendime. Toks atsitiktinių pirkėjų ieškojimas, jau importavus prekes, neįsitikinus, ar iš viso tokie subjektai savo šalyje vykdo legalią ekonominę veiklą ir yra prižiūrimi tos šalies kontroliuojančių institucijų, neinformavus apie tai teritorinės muitinės, kas yra privaloma, pareiškėjas savo neapdairiu elgesiu sudarė sąlygas dyzelinį kurą įvežti į Bendrijos muitų teritoriją, nesumokėjus importo PVM nei pačiam importuotojui, nei bet kuriam kitam Bendrijos subjektui. Pareiškėjas pats pasirinko prekes deklaruoti 4 200 muitinės procedūrai ir nesilaikė šios procedūros vykdymo tvarkos, tiekdamas dyzelinį kurą nenustatytiems asmenims, kurie nesumokėjo importo PVM, pats tapo nesąžiningo tiekimo grandinės dalyviu.

Pareiškėjui standartinis PVM tarifas apskaičiuotas tik tais atvejais, kai pareiškėjas nepateikė Muitinei jokios informacijos apie naujo įgijėjo tapatybę ir tiekimas per nustatytą laikotarpį kitos valstybės narės neapmokestinamajam asmeniui nebuvo įvykdytas (tai patvirtino kompetentingos institucijos). Sąžiningumas gali būti vertinimas tik tinkamo procedūros vykdymo kontekste. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas mokesčių mokėtojo sąžiningumo (nesąžiningumo) įrodinėjimo taisykles, dėl šių aplinkybių yra spręstina konkrečiu atveju, atsižvelgiant į konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes. Šiuo atveju pareiškėjas ginčo prekes tiekė nesilaikydamas muitinės procedūrai teisės aktais nustatytos vykdymo tvarkos, prekes įgijo nenustatyti asmenys ir jų tapatybės pareiškėjas neįrodė, o sandoriai su pareiškėju sudaryti prisidengiant fiktyviomis ar veiklos nevykdančiomis įmonėmis, dėl ko nebuvo sumokėtas PVM Bendrijoje. Tai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas veikė kaip sąžiningas ir rūpestingas importuotojas. Todėl Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o Komisijos Sprendimas turi būti panaikintas.

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 36 254,74 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog Komisijos Sprendimas yra skundžiamas Departamento (mokesčių administratoriaus pagal Mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalį), būtina įvertinti, ar Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas Departamento teisės į teisminį ginčo su mokesčių mokėtoju nagrinėjimą apribojimas, kad mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas yra netaikomas.

Įvertinęs teisinį reguliavimą dėl Departamento teisės skųsti Komisijos Sprendimą, teismas darė išvadą, kad tam, jog Departamentas galėtų skųsti Komisijos Sprendimą, mokestiniame ginče Departamento ir Komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo (pvz., koks teisės aktas ir norma turi būti taikoma, kokios yra tokios normos taikymo prielaidos – faktinės aplinkybės, nurodytos normos hipotezėje, koks yra teisės aktuose vartojamų sąvokų turinio apibrėžimas ar aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti šias sąvokas apibrėžiant), o ne dėl konkrečių faktinių bylos aplinkybių, jų vertinimo.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo teisės taikyti 0 proc. importo PVM. Įsiteisėjusiu Komisijos sprendimu ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais Departamentas buvo įpareigotas iš naujo šalia bendrųjų tiekimo sąlygų įvertinti pareiškėjo sudarytus kuro tiekimo sandorius sąžiningumo aspektu, t. y. iš naujo įvertinti ir nustatyti, ar egzistuoja visos PVM lengvatos taikymo sąlygos. Sąžiningumo sąvokos sprendžiant dėl mokesčių mokėtojo neapmokestinimo importo PVM turinys priklauso nuo konkrečių konkretaus atvejo faktinių aplinkybių, kurios turi būti įvertintos tam, kad būtų priimtas sprendimas, ar mokesčių mokėtojas sąžiningas, ar ne.

Departamentas prašyme nurodė, kad Komisija klaidingai interpretavo ESTT praktiką ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tačiau, teismo vertinimu, šio argumento visiškai nepagrindė, t. y. nenurodė, kokią konkrečią teisės normą Komisija taiko ir interpretuoja skirtingai nei Departamentas, kokią ESTT praktikoje išaiškintą taisyklę Komisija taiko ir interpretuoja kitaip nei Departamentas, kokias ginčo PVM lengvatos sąlygas Komisija interpretuoja kitaip nei Departamentas. Departamentas savo poziciją grindžia argumentais, iš esmės susijusiais su teismų praktikoje suformuotų taisyklių taikymu, faktinių aplinkybių vertinimu nagrinėjamoje byloje. Šiuo atveju Departamentas, teikdamas prašymą teismui, siekia, kad teismas atsakytų, ar Departamentas surinko pakankamai įrodymų savo įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti, nes iš Departamento prašymo matyti, kad Departamentas nesutinka su Komisijos išvadomis, kadangi jos, Departamento nuomone, nėra pagrįstos objektyviais įrodymais, kurie paneigtų Departamento vertinimą. Teismas darė išvadą, kad yra akivaizdu, jog skirtingas Departamento ir Komisijos išvadas lėmė skirtingas įrodymų (faktinių aplinkybių) vertinimas, o ne skirtinga teisės normų, ESTT praktikos interpretacija.

Departamentas laikosi pozicijos, kad jis įvykdė savo įrodinėjimo pareigą ir surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo pateikti duomenys ir įrodymai patvirtina pareiškėjo tinkamą deklaruotos importo deklaracijose 4200 muitinės procedūros (atitinkamai ir PVM lengvatos) teisės aktais nustatytų sąlygų įvykdymą (nėra įvykdytas importuotų prekių tiekimas kitų valstybių narių PVM mokėtojams), tuo pačiu ir jo sąžiningumą, apdairumą bei rūpestingumą. Komisija laikosi priešingos pozicijos, ir įvertinusi Departamento atliktą įrodymų vertinimą, pripažino, kad Departamentas, nors buvo įpareigotas iš naujo šalia bendrųjų tiekimo sąlygų įvertinti pareiškėjo sudarytus kuro tiekimo sandorius sąžiningumo aspektu, tačiau pakartotinių kontrolės veiksmų neatliko, naujos informacijos ir duomenų nerinko, o vertinimą atliko ankstesnės kontrolės metu surinktos informacijos pagrindu, kuris pripažintas nepagrindžiančiu, kodėl pareiškėjui neturi būti taikomas 0 proc. importo PVM. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju keliamas įrodymų pakankamumo klausimas, o tai, kaip nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nelaikytina skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija, suteikiančia teisę centriniam mokesčių administratoriui – šiuo atveju Departamentui – skųsti Komisijos sprendimą vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi. Konstatavęs, kad Departamentas neturėjo teisės paduoti prašymą teismui dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, teismas administracinę bylą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad pareiškėjas turi teisę nutraukus bylą prašyti priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra susidariusi išskirtinė situacija, nes teismas nepriėmė galutinio sprendimo, kuriuo mokestinis ginčas išspręstas iš esmės. Mokestinis ginčas dėl pareiškėjo teisės į 0 proc. importo PVM lengvatą vyksta nuo 2016 m. vasario mėn. Įsiteisėjusiu Komisijos sprendimu ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais Departamentas buvo įpareigotas iš naujo atlikti pareiškėjo teisės į 0 proc. importo PVM lengvatos vertinimą. Komisija Sprendimu panaikino Departamento sprendimą, tenkindama pareiškėjo skundą. Departamentas inicijavo naują bylą, tačiau konstatuota, kad Departamentas neturi teisės skųsti Komisijos Sprendimo, dėl ko administracinė byla nutraukta. Byla nutraukta po žodinio teismo posėdžio, o nutraukus administracinę bylą paliktas galioti Komisijos Sprendimas, kuriuo Departamento sprendimas panaikintas. Teismas darė išvadą, kad nutraukus bylą mokestinis ginčas išspręstas Komisijos Sprendimu, kuriuo konstatuota, jog Departamentas neįrodė savo išvados, kad pareiškėjas neturi teisės į 0 proc. importo PVM. Įvertinęs aptartą susiklosčiusią situaciją ir atsižvelgęs į bylinėjimosi išlaidų instituto prasmę ir esmę teismas darė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas turi būti laikomas laimėjusiu mokestinį ginčą, dėl ko jis turi teisę į visų mokestinio ginčo laikotarpiu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitoks susiklosčiusios situacijos vertinimas neatlieptų bylinėjimosi išlaidų instituto prasmės, nebūtų suderinamas su teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismas rėmėsi ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. redakcija) 2, 7-10 punktais, nustatė, kad pareiškėjo interesus mokestinio ginčo metu atstovavo advokatai. Pareiškėjo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas suskirstė į atskiras grupes: bylinėjimosi išlaidas, patirtas ikiteisminėse mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose (Departamente ir Komisijoje) ir administracinėje byloje Nr. eI-84-968/2018, bylinėjimosi išlaidas, patirtas ESTT, bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas šioje administracinėje byloje.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti 58 489,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų ikiteisminėse mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose (Departamente ir Komisijoje) ir administracinėje byloje Nr. eI-84-968/2018. Šias bylinėjimosi išlaidas sudaro: skundo Departamentui rengimas (19 341,62 Eur), lydraščio Departamentui rengimas (382,62 Eur), skundo Komisijai rengimas (2 018,87 Eur), pasiruošimas atstovauti pareiškėją Komisijos posėdyje (2 447,86 Eur), skundo teismui rengimas (6 723,07 Eur), pasiruošimas atstovauti pareiškėją teismo posėdyje (2 727,02 Eur (1 375,23 + 1 351,79)), prašymo kreiptis į ESTT rengimas (7 101,91 Eur), pasiruošimas atstovauti pareiškėją teismo posėdyje po ESTT sprendimo priėmimo ir atstovavimas teismo posėdyje (9 827,14 (445,09 + 641,82 + 4 106,62 + 4 044,56 + 589,05)), skundo Komisijai rengimas (6 972,62 Eur (2 178 + 4 794,62)), pasiruošimas atstovauti pareiškėją Komisijos posėdyje (946,82 Eur). Byloje pateikti šių išlaidų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, todėl teismas laikė jas realiomis ir pagrįstomis.

Spręsdamas dėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas sutiko su pareiškėju, kad mokestinio ginčo nagrinėjimas ikiteisminėse mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose sudaro mokestinio ginčo, kuris persikėlė į teismą, dalį. Dėl šiose institucijose mokestinio ginčo nagrinėjimo pareiškėjui kilo išlaidos, susijusios su jam teiktomis teisinėmis paslaugos. Kadangi mokestinio ginčo nagrinėjimas ikiteisminėse mokestinį ginčą nagrinėjusiose institucijose ir teisme yra betarpiškai susiję procesai, teismas dėl šių bylinėjimosi išlaidų sprendė bendrai. Teismas nurodė, kad 2015 m. III ketvirčio bruto buvo 735,10 Eur, 2015 m. IV ketvirčio bruto buvo 756,90 Eur, 2016 m. II ketvirčio bruto buvo 771,90 Eur, 2019 m. IV ketvirčio bruto buvo 1 358,60 Eur. Teismas rėmėsi Rekomendacijų 8.2 papunkčiu ir darė išvadą, kad maksimaliai už skundus atitinkamais laikotarpiais galima priteisti atitinkamai 1 837,75 Eur, 1 892,25 Eur, 1 929,75 Eur, 3 396,50 Eur. Teismas rėmėsi Rekomendacijų 8.19 papunkčiu, nustatė, kad pareiškėjas administracinėje byloje Nr. eI-84-968/2018 buvo atstovaujamas 2017 m. vasario 2 d. posėdyje (2016 m. III ketvirtis), kuris truko 1 val. ir 2018 m. rugsėjo 12 d. posėdyje (2018 m. I ketvirtis), kuris truko 56 min. (suapvalinus – 1 val.). Teismas darė išvadą, kad maksimali priteistina suma už atstovavimą pareiškėjo interesams teismo posėdžiuose – 176,36 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjo prašymo ir prie jo pateiktų dokumentų nėra aišku, kiek tiksliai valandų pareiškėjo interesus advokatai atstovavo ikiteisminėse mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose. Teismas nurodė, kad 2016 m. II ketvirčio bruto buvo 771,90 Eur, todėl už prašymą kreiptis į ESTT maksimali suma būtų tik 308,79 Eur. Teismas įvertino tokio prašymo turinį, aplinkybę, kad jo pagrindu pirmosios instancijos teismas kreipėsi į ESTT ir toks kreipimasis buvo priimtas, ir darė išvadą, kad už prašymą kreiptis į ESTT priteistina daugiau nei nurodyta Rekomendacijose. Teismas nustatė, kad pasiruošimas pareiškėjo interesus atstovauti posėdžiuose teisme ir ikiteisminėse mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose, truko ilgą laiko, t. y. apie 180 valandų. Teismas darė išvadą, kad egzistuoja pagrindas sumažinti prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, priteisiant 8 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 24 706,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų ESTT. Byloje pateikti šių išlaidų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, todėl teismas jas laikė realiomis ir pagrįstomis. Teismas nustatė, kad ESTT, priėmęs prejudicinį sprendimą, bylinėjimosi išlaidų proceso pagrindinės bylos šalims nepriteisė nustatęs, kad šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, kuris ir turi spręsti šį klausimą. Kadangi Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, teismas šiuo atveju rėmėsi nacionaline teise ir sprendė, kad nėra pagrindo mažinti prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų atstovaujant pareiškėjo interesus ESTT, sumos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti 4 512,12 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Teismas darė išvadą, kad egzistuoja pagrindas mažinti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, priteisiant 2 374,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti 5 187,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų šioje administracinėje byloje. Teismas darė išvadą, kad egzistuoja pagrindas mažinti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, priteisiant 1 173,85 Eur (621,45 + 552,40) bylinėjimosi išlaidų, patirtų šioje administracinėje byloje.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Departamento 36 254,74 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų mokestinio ginčo metu.

V. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovo teigimu, tai nėra tik ginčas dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir vertinimo, kadangi sąžiningumo sąvokos sprendžiant dėl mokesčių mokėtojo neapmokestinamo importo PVM turinys pirmiausia priklauso nuo to, ar mokesčių mokėtojas, pasinaudojęs mokestine lengvata, sąžiningai ir tiksliai vykdo jam teisės aktais nustatytas prievoles ir pan. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vertino ne tik pareiškėjo sąžiningumą, bet ir, ar egzistuoja visos PVM lengvatos taikymo sąlygos, savo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą ir prašymą teismui grindė tiek byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės aktų nuostatomis bei ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose. Atsakovas pabrėžia, kad Mokestinių ginčų komisija netaikė PVM įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog pareiškėjas jau importo metu turėjo būti sąžiningas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prašymą taip pat grindė netinkamu Taisyklių 7-1 punkto taikymu. Pareiškėjas, būdamas sąžiningas ir rūpestingas, privalėjo informuoti Muitinę apie pasikeitusius importuotų prekių galutinius gavėjus, kuriems perkeliama PVM mokestinė prievolė. Atsakovas pažymi, kad prašyme teismui taip pat nurodė netinkamą PVM įstatymo 120 straipsnio 2 dalies taikymą. Be to, prašyme buvo atkreiptas dėmesys, kad Mokestinių ginčų komisija neteisingai aiškina ESTT sprendimo byloje C-108/17 teiginius (sprendimo 58 p.). Atsakovas pabrėžia, kad prievolės importuotojui pateikti visą informaciją apie naujo įgijėjo tapatybę nepanaikina nei minėtas ESTT sprendimas, nei galiojantys teisės aktai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Mokestinių ginčų komisija nepatikslino nei kokius „paskesnius veiksmus“ atlikdamas pareiškėjas teikė papildomą informaciją, nei kokią informaciją ir kam teikė.

Nesutikdamas su teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis pareiškėjui, atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo pateikė 2020 m. rugsėjo 1 d. prašymą teismui, tačiau nei detalaus ir pagrįsto išlaidų apskaičiavimo, nei išlaidų dydį patvirtinančių tinkamai įformintų dokumentų nepateikė. Atsakovo manymu, iš pateiktų rašytinių įrodymų nėra aišku, už kokias jam suteiktas teisines paslaugas šioje administracinėje byloje prašoma atlyginti ir ar pareiškėjas realiai jas patyrė. Teismas nepagrindžia, kokiu pagrindu pareiškėjo patirtos išlaidos laikomos realiomis, nekonkretizuoja taikomų apskaičiavimui koeficientų arba juos nurodo neteisingai. Taip pat atsakovas nesutinka su pareiškėjui priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, patirtomis ESTT.

Pareiškėjas UAB „Enteco Baltic“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą.

Pareiškėjas remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant šios normos taikymą, ir pabrėžia, kad atsakovas nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos vertinimu būtent dėl faktinių aplinkybių (sąžiningumo egzistavimo) ir įrodymų pakankamumo, t. y. ar byloje surinktų įrodymų pakanka pareiškėjo sąžiningumui paneigti. Kadangi atsakovas kelia faktų vertinimo klausimus, tai, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, negali būti administracinės bylos dalyku. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ginčas dėl teisės yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, nagrinėjant atsakovo skundą, pagrįstą, be kita ko, tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo atskirajame skunde.

Pareiškėjas tvirtina, kad 2020 m. rugpjūčio 31 d. pateikė teismui išsamų ir detalų prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, taip pat pateikė visus patirtų išlaidų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas akcentuoja, kad ginčas buvo kompleksinis, tinkamam atstovavimui buvo būtinos specifinės tiek mokesčių, tiek muitų teisės žinios. Nagrinėjant bylą buvo suformuoti nauji teisės išaiškinimai dėl sąžiningumo teisinės reikšmės taikant 0 proc. importo PVM taikymą, kuris susijęs su muitinės veiklos sritimi. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismai rėmėsi ne vienu, o visais ESTT išaiškinimais. Pareiškėjo manymu, priteistos išlaidos neturėtų būti mažinamos dar ir dėl to, kad atsakovas piktnaudžiavo procesu ir elgėsi aplaidžiai. Pareiškėjas pažymi, kad ginčo suma viršija 5 mln. Eur, todėl pareiškėjo patirtos išlaidos atstovavimui, siekusios 1,8 proc. ginčo sumos (teismas priteisė 0,7 proc. ginčo sumos) yra logiškos ir pagrįstos, būtinos pasiekti rezultatą. Pareiškėjas akcentuoja, kad bylos nagrinėjimas truko šešis metus, pareikalavo daugiau nei 20 įvairiausio pobūdžio procesinių dokumentų rengimo bei procesinių veiksmų, advokatams, advokatų padėjėjams, ekspertams užėmė beveik 500 valandų teisinio darbo laiko, reikėjo išanalizuoti ne mažiau nei 20 kitų šalių procesinių dokumentų, byloje vyko šeši žodiniai nagrinėjimai, bylos nagrinėjimui advokatė ir advokatės padėjėja vyko į Liuksemburgą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo palaikantis Departamento atskirąjį skundą ir sutinka su jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria nutraukta byla pagal atsakovo prašymą dėl sprendimo panaikinimo ir iš dalies tenkintas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Nagrinėjamu atveju ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas taikytinas kartu su Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato konkrečias taisykles dėl galimybės nagrinėti mokestinį ginčą teisme. Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, kad tam, jog mokesčių administratorius turėtų teisę apskųsti Komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo (pvz., koks teisės aktas ir norma turi būti taikoma, kokios yra tokios normos taikymo prielaidos – faktinės aplinkybės, nurodytos normos hipotezėje, koks yra teisės aktuose vartojamų sąvokų turinio apibrėžimas ar aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti šias sąvokas apibrėžiant), o ne dėl konkrečių faktinių bylos aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-493-575/2016; 2017 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-391-602/2017).

Iš bylos medžiagos matyti, kad įsiteisėjusiu Komisijos sprendimu ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais Departamentas buvo įpareigotas iš naujo šalia bendrųjų tiekimo sąlygų įvertinti pareiškėjo sudarytus kuro tiekimo sandorius sąžiningumo aspektu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sąžiningumo sąvokos sprendžiant dėl mokesčių mokėtojo neapmokestinimo importo PVM turinys priklauso nuo konkrečių konkretaus atvejo faktinių aplinkybių, kurios turi būti įvertintos tam, kad būtų priimtas sprendimas, ar mokesčių mokėtojas sąžiningas, ar ne. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2911-662/2020, atsakovas apeliaciniame skunde laikėsi pozicijos, kad UAB „Enteco Baltic“ sąžiningumą (dėl pareiškėjo žinojimo ar galėjimo žinoti apie dalyvavimą į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje) įvertino, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Departamentas pareiškėjo sąžiningumo mokestinio patikrinimo metu visiškai nevertino, ir pabrėžė, kad nagrinėjant bylą iš naujo ir vertinant sandorius tiekėjo (pareiškėjo) sąžiningumo aspektu aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2019 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019. Kaip matyti iš šios praktikos, taip pat iš kitų aptariamoje nutartyje paminėtų administracinių bylų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2462/2012, 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017), kriterijai, kuriais turi būti remiamasi ir vertinama visuma teisiškai reikšmingų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie mokesčių mokėtojo sąžiningumą, yra išimtinai faktinio pobūdžio, t. y. turi būti vertinamos faktinės aplinkybės ir sprendžiama, ar byloje surinktų įrodymų pakanka pareiškėjo sąžiningumui patvirtinti ar paneigti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo byloje mokesčių administratorius nekvestionavo prekių išgabenimo iš tiekėjo valstybės narės teritorijos sąlygos, taip pat nustatyta, kad deklaruotas tiekimas pagal PVM direktyvos nuostatas kitos valstybės apmokestinamajam asmeniui nėra įvykęs, Bendrovės pateikti dokumentai nepatvirtina, jog teisė disponuoti ginčo prekėmis buvo perduota atitinkamoms įmonėms, tačiau nustatyta, jog ginčo atveju mokesčių administratorius šalia bendrųjų tiekimo sąlygų Bendrovės sandorius privalėjo vertinti sąžiningumo aspektu.

Bendrovės skundas grąžintas Departamentui nagrinėti iš naujo Komisijos 2016 m. birželio 1 d. sprendime Nr. S-114(7-47/2016) konstatavus, kad atsakovas nevertino Bendrovės sandorių sąžiningumo aspektu. Todėl nesuprantamas atsakovo atskirojo skundo argumentas, kad Departamentas vertino ne tik pareiškėjo sąžiningumą, bet ir ar egzistuoja visos PVM lengvatos taikymo sąlygos. Kita vertus, atsakovas nepagrindė, kaip iš naujo visų PVM lengvatų taikymo sąlygų vertinimas buvo susijęs su skirtingu Komisijos ir Departamento teisės aktų nuostatų aiškinimu.

Kaip matyti iš Komisijos 2020 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. S-117(7-93/2020) jame buvo vertinamos faktinės aplinkybės įrodymų pakankamumo aspektu ir konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, jog yra įtrauktas į PVM sukčiavimu susijusius sandorius. Aptariamame Komisijos sprendime nebuvo vertinamos PVM įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos importo PVM lengvatos taikymo sąlygos, todėl negalima teigti, jog, atsakovui prašant panaikinti Komisijos 2020 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-117(7-93/2020), ginčas šioje administracinėje byloje keliamas dėl skirtingo PVM įstatymo 35 straipsnio 1 dalies aiškinimo.

Komisijos 2016 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. S-114(7-47/2016) ir dėl jo panaikinimo vykusio administracinio ginčo nagrinėjimo metu priimti teismų sprendimai, taip pat Komisijos 2020 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. S-117(7-93/2020) turinys patvirtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra keliamas ginčas dėl PVM įstatymo 35 straipsnio 1 dalies, 120 straipsnio 2 dalies, Taisyklių 7-1 nuostatų skirtingo aiškinimo, tačiau ginčas keliamas išskirtinai dėl skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo įrodymų pakankamumo apsektu.

Šiuo atveju Departamento ir Komisijos pozicijos išsiskyrė dėl faktinių aplinkybių vertinimo pareiškėjo sąžiningumui patvirtinti ar paneigti, todėl Departamentas negali dėl to inicijuoti ginčo administraciniame teisme.

Atmestini ir atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl Komisijos ir Departamento skirtingo ESTT sprendimo išaiškinimo. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl realaus ginčo prekių nuosavybės teisių neperdavimo kitoms bendrovėms ar kitiems bendrovės deklaruotiems gavėjams, tačiau realaus disponavimo teisės neperdavimo faktas yra pagrindas tirti, o ne paneigti sąžiningumą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2911-662/2020 pažymėjo, jog nepakanka vien tik konstatuoti, kad neįvyko realus importuotų prekių perdavimas (tiekimas) kontrahentams (įgijėjams kitoje ES valstybėje narėje), o būtina taip pat vertinti importuotojo veiksmus sąžiningumo aspektu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų savo įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti. Byloje keliamas įrodymų pakankamumo klausimas nelaikytinas skirtinga įstatymo ar kito teisės akto nuostatų interpretacija, kas suteiktų teisę centriniam mokesčių administratoriui skųsti Komisijos sprendimą vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nutarties dalimi, kuria byla pagal atsakovo skundą dėl sprendimo panaikinimo nutraukta, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas.

Atsakovas atskiruoju skundu taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Šiuo atveju teisme buvo nagrinėjamas ginčas pagal centrinio mokesčių administratoriaus prašymą panaikinti Komisijos sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutartimi administracinę bylą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, nustačius, jog byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, darytina išvada, kad galutinis procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje yra priimtas pareiškėjo naudai.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė išsamų 2020 m. rugsėjo 1 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, jame nurodytas išlaidas pagrindė pridėtais dokumentais, UAB „Enteco Baltic“ sąskaitos išrašas ir 2020 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo nurodymas patvirtina išlaidų apmokėjimą, todėl teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjas nepateikė detalaus ir pagrįsto bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo, išlaidų dydį patvirtinančių tinkamai įformintų dokumentų, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada pareiškėjo patirtas išlaidas laikyti realiomis ir pagrįstomis.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šioje nuostatoje nėra reikalaujama nurodyti Rekomendacijų atitinkamą punktą ar nuo kurio laikotarpio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio ir koks koeficientas buvo taikomas. Šias aplinkybes įvertina ir nustato teismas, apskaičiuodamas maksimaliai galimus priteisti pagal Rekomendacijas bylinėjimosi išlaidų dydžius už atitinkamas atstovavimo paslaugas, ką šiuo atveju ir atliko pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo šioje administracinėje byloje. Todėl atmestini atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl to, kad iš pareiškėjo prašymo neaišku pagal kokį Rekomendacijų punktą, kokį ir nuo kurio laikotarpio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio bei kokį koeficientą apskaičiuodamas patirtas išlaidas pareiškėjas taikė, kaip nesudarantys pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestiniams ginčams šiame įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra.

Apskundus ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimą teismui, šis ginčas toliau nagrinėjamas teisme, t. y. teismo procesas yra ikiteismine tvarka išnagrinėto mokestinio ginčo nagrinėjimo tęsinys. Todėl ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje, priskirtinos bylos nagrinėjimo išlaidoms, o jų dydis nustatytinas atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.1 punkte nurodytą maksimalų rekomenduojamą užmokesčio už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme, dydį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-698-1062/2018).

Iš atskirojo skundo matyti, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo imamu 2019 m. IV ketvirčiu, kadangi, jo manymu, turėjo būti imamas 2020 m. I ketvirtis, skaičiuojant išlaidas už paslaugą, suteiktą 2020 m. balandžio 16 d., taip pat atskirajame skunde pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas 2016 m. III ketvirtį ir 2018 m. I ketvirtį skaičiuojant pareiškėjo patirtas išlaidas dėl atstovavimo 2017 m. vasario 2 d. ir 2018 m. rugsėjo 12 d. posėdžiuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2020 m. I ketvirčio, 2016 m. IV ketvirčio ir 2018 m. II ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčiai yra šiek tiek didesni nei atitinkamai 2019 m. IV ketvirčio, 2016 m. III ketvirčio ir 2018 m. I ketvirčio, todėl, net jei šie atsakovo argumentai būtų teisingi, tai nesudarytų pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio, o ne praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), todėl atsakovo atskirajame skunde pateikta nuomonė, kuris ketvirtis turėjo būti imamas, nėra teisinga.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad nagrinėjamu atveju skaičiuojant priteistinas bylinėjimosi išlaidas dėl skundų Departamentui ir Komisijai parengimo turėjo būti vadovaujamasi Rekomendacijų 8.1, o ne 8.2 punktu, todėl pirmosios instancijos teismo apskaičiuotos maksimalios galimos priteisti sumos bylinėjimosi išlaidoms dėl skundų Departamentui ir Komisijai rengimo atitinkamai mažintinos iki 220,53 Eur (1 837,75 x 0,3 / 2,5), 227,07 Eur (1 892,25 x 0,3 / 2,5) ir 407,58 Eur (3 396,50 x 0,3 / 2,5). Iš pirmosios instancijos teismo atlikto skaičiavimo matyti, kad, priteisdamas 8 000 Eur, pirmosios instancijos teismas už prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priteisė pareiškėjui 1 232,61 Eur (8 000 - 1837,75 - 1892,25 - 1929,75 - 3396,5 - 176,36). Atsižvelgus į netinkamai pritaikytą koeficientą pirmosios instancijos teismo apskaičiuota 8 000 Eur suma mažintina iki 4 193,9 Eur (220,53 + 227,07 + 1 929,75 + 407,58 + 176,36 + 1 232,61).

Pareiškėjo prašyme nurodyta bylinėjimosi išlaidų detalizacija patvirtina, jog pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 24 706,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, kurias sudaro: rašytinių pastabų ESTT rengimas (3 144,89 Eur), duomenų analizė, prašymo ESTT rengimas (854,94 Eur), prašymo ESTT rengimas (1 397,34 Eur), duomenų analizė, pranešimo ESTT rengimas, atsakymų ESTT rengimas (5 286,97 Eur), atsakymų ESTT rengimas, duomenų analizė, pasirengimas ir dalyvavimas ESTT posėdyje (14 021,96 Eur).

Rekomendacijų 8 punkte tarp advokato teikiamų paslaugų nėra išskirtos advokato atstovaujant klientui ESTT teikiamos paslaugos (pvz., rašytinių paaiškinimų teikimas, dalyvavimas ESTT posėdyje ir pan.), taigi nėra reglamentuota, koks turėtų būti priteistas maksimalus bylą nagrinėjant ESTT turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimas. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 7 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (analogiška nuostata įtvirtinta CPK 3 straipsnio 7 dalyje). Atsižvelgdama į atstovaujant proceso dalyviui ESTT teiktinų advokato teisinių paslaugų pobūdį, sudėtingumą, paprastai taip pat ir sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, teisėjų kolegija vertina, kad, nustatant išlaidų už rašytinių pastabų ESTT parengimą dydį, įstatymo analogijos pagrindu gali būti taikomas Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytas koeficientas už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą, kadangi, kaip buvo nurodyta, specialaus reglamentavimo dėl tokių išlaidų nėra, abi santykių grupės artimos, vienodų koeficientų taikymas atitiktų protingumo ir teisingumo principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019, 2019 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-611/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-375-556/2018).

Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį maksimali priteistina suma – 2 042,9 Eur (817,16 Eur (2017 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 2,5 = 2 042,9 Eur), prašoma priteisti 3 144,89 Eur suma viršija nustatytą maksimalią sumą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, teisinga ir protinga už rašytinių pastabų ESTT parengimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo maksimalią Rekomendacijose numatytą sumą, t. y. 2 042,9 Eur.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 1 397,34 Eur už duomenų analizę ir prašymo ESTT rengimą. Atsakovas atskirajame skunde teisingai pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui 24 706,10 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas ESTT, neatsižvelgė į tai, jog už prašymo ESTT rengimą jau buvo priskaičiuota apskaičiuojant pareiškėjui išlaidų, patirtų ikiteisminėse mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose bei administracinėje byloje Nr. eI-84-968/2018, dydį. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 1 232,61 Eur bylinėjimosi išlaidų už prašymo ESTT parengimą, todėl ši suma turėjo būti atmesta pirmosios instancijos teismui skaičiuojant bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjo patirtas ESTT.

Pareiškėjas prašo priteisti 854,94 Eur už duomenų analizę ir prašymo ESTT rengimą bei 5 286,97 Eur už duomenų analizę, pranešimo ESTT rengimą ir atsakymų ESTT rengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant išlaidų už prašymo, pranešimo ir atsakymų ESTT parengimą dydį, įstatymo analogijos pagrindu gali būti taikomas Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytas koeficientas už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai. Pareiškėjas nurodo, kad pagal ESTT 2017 m. rugsėjo 20 d. pasiūlymą teikė prašymą nagrinėti prašymą žodinio proceso tvarka, 2017 m. gruodžio 12 d. teikė informaciją ESTT apie dalyvaujančius posėdyje atstovus, 2018 m. sausio 3 d. teikė rašytinius atsakymus į ESTT 2017 m. gruodžio 8 d. užduotą klausimą, į kurį prašyta atsakyti iki posėdžio. Pareiškėjo prašoma priteisti suma už duomenų analizę, prašymo, pranešimo ir atsakymų ESTT rengimą viršija Rekomendacijų 8.16 punkte numatytą maksimalią priteistiną sumą – 1 016,12 Eur (340,32 x 2 + 335,48) ((850,8 Eur (2017 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 0,4 = 340,32 Eur) + (838,7 (2017 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 0,4 = 335,48)), todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, teisinga ir protinga už duomenų analizę, prašymo, pranešimo ir atsakymų ESTT rengimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo maksimalią Rekomendacijose numatytą sumą, t. y. 1 016,12 Eur.

Pareiškėjas prašo priteisti 14 021,96 Eur už atsakymų ESTT rengimą, duomenų analizę, pasirengimą ir dalyvavimą ESTT posėdyje. Pareiškėjas nedetalizuoja parengtų atsakymų ESTT, todėl šioje dalyje pareiškėjo prašymą vertina kaip prašymą priteisti išlaidas už pasirengimą ir dalyvavimą ESTT posėdyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant išlaidų už atstovavimą ESTT posėdyje dydį, galėtų būti taikomas Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytas koeficientas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-611/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-375-556/2018). Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą maksimali priteistina suma – 85,08 Eur (850,8 Eur (2017 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 0,1 = 85,08 Eur). Pareiškėjas nurodė, kad pasiruošimas žodiniam bylos nagrinėjimui ir dalyvavimas teismo posėdyje truko 78,67 val. Maksimali priteistina suma už 78,67 val. pasiruošimą ir dalyvavimą teismo posėdyje yra 6 693,24 Eur. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, teisinga ir protinga už pasirengimą teismo posėdžiui ESTT ir dalyvavimą jame priteistiną maksimalią Rekomendacijose numatytą sumą sumažinti 50 proc. ir pareiškėjui iš atsakovo priteisti 3 346,62 Eur.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteista 36 254,74 Eur bylinėjimosi išlaidų, mažintina iki 14 148,18 Eur.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą atlyginti 1 108,66 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo. Šias pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtina PVM sąskaita faktūra, PVM sąskaitos faktūros ataskaita, 2020 m. spalio 21 d. mokėjimo nurodymas. Kadangi minėta atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo paslauga suteikta 2020 m. III ketvirtyje, šiuo atveju taikytinas 2020 m. I ketvirčio darbo užmokestis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2020 m. I ketvirtį sudarė 1 381 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą maksimalus užmokestis už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, 2020 m. I ketvirtyje sudarė 552,4 Eur (0,4 x 1 381 Eur).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, be kita ko, į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovės suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą, tai, kad atsakovo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą iš atsakovo priteistina 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 151 straipsniu, 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį pakeisti dalyje – pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Enteco Baltic“ priteistą iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti iki 14 148,18 Eur (keturiolikos tūkstančių šimto keturiasdešimt aštuonių eurų 18 euro centų).

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Enteco Baltic“ iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant šią bylą pagal atskirąjį skundą, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė