2022-03-09 Nr. AB-5469-3-61-3-03875-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1466-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03875-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja H. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) ) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S30961 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1188 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja paaiškino, kad atvyko iš (duomenys neskelbtini) sostinės (duomenys neskelbtini). Ji neteko tėvų, todėl gyveno su teta, kuri neleido į mokyklą, nusprendė prievarta ją ištekinti, mušė bei kankino. Pareiškėja teigė, kad dėl patirto smurto ir baimės būti prievarta ištekinta, pabėgo iš tetos namų, o vėliau – ir iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad savo prašymą suteikti prieglobstį grindė realiomis aplinkybėmis. Ji yra moteris, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus moterys priskiriamos padidintos rizikos asmenų grupei. Departamentas į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai nevertino jai kylančios individualios grėsmės, nes kilmės šalyje kyla grėsmė jos saugumui, gyvybei ir sveikatai. Be to, pareiškėjai kyla persekiojimo grėsmė dėl jos socialinės padėties, kadangi neturi tėvų, nelankė mokyklos, yra jauno amžiaus, gyvena pas tetą, nuo kurios yra priklausoma. (duomenys neskelbtini) yra prekybos moterimis ir vaikais kilmės, tranzito ir paskirties šalis priverstinio darbo ir seksualinio išnaudojimo tikslais. Šalyje nėra arba neveikia įstatymai, kurie saugotų moterų teises ir užtikrintų jų socialinę apsaugą. (duomenys neskelbtini), įskaitant sostinę (duomenys neskelbtini), dominuoja diskriminacinės teisinės nuostatos moterų atžvilgiu, plačiai paplitę žalingos tradicinės praktikos, pavyzdžiui, ankstyvos ir priverstinės santuokos bei (duomenys neskelbtini), o smurtas prieš jas vykdomas nebaudžiamai.

3. Pareiškėja nurodė, kad Departamentas rėmėsi tik 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi dėl laikotarpio savanoriškai išvykti nesuteikimo. Šiuo atveju išimtis neturėjo būti taikoma, nes pareiškėja savo elgesiu neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, jos pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo lemtas patiriamos baimės dėl persekiojimo. Atsakovas nepagrįstai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą.

4. Pareiškėja nesutiko, kad Komisijai nepateikė pagrįstų motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui, nes buvo nurodžiusi užtikrinti tiesioginį ir betarpišką jos išklausymą. Pareiškėja nesutiko su Departamento išvada, kad jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, nes ji nurodė konkrečius faktus, tačiau jie nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėja papasakojo (duomenys neskelbtini) aplinkybes, patirtą fizinį bei psichologinį smurtą. Pareiškėja nesutiko su sprendimu išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos, kadangi kilmės šalyje nesulaukė teisėsaugos pareigūnų ar artimųjų pagalbos, o tuo atveju, jei bus grąžinta, jai gresia mirtis.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas paaiškino, kad pareiškėja nurodė, jog ją kankinęs asmuo nėra valstybinis subjektas, o gresiantis persekiojimas nesąlygotas konvencinių priežasčių. Pareiškėja pateikė neteisingus duomenis apie savo amžių, nurodė esanti (duomenys neskelbtini), o tyrimo metu nustatyta, jog jai yra virš (duomenys neskelbtini). Kadangi prieglobsčio prašytoja nepagrindė kylančios individualios persekiojimo grėsmės kilmės valstybėje, taip pat fakto, jog gresia kankinimai ar mirties bausmė, todėl jai nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. EPPB išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reikėtų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, tačiau pareiškėja – (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl skunde minimi EPPB išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai jos atveju neaktualūs ir netaikytini. Departamentas nenustatė, taip pat ir pati pareiškėja nepateikė duomenų, kad moterys (duomenys neskelbtini) priskiriamos prie padidintą riziką susidurti su persekiojimo veiksmais turinčių asmenų grupių. Pareiškėjos noras gyventi saugesnėje valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio, todėl Sprendime pagrįstai nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį.

7. Atsakovas teigė surinkęs bei įvertinęs visą aktualią informaciją prieglobsčio prašytojos kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, kad pasakojimas apie ją persekiojančią tetą ir baimę dėl to grįžti į kilmės šalį savaime nelemia pabėgėlio statuso suteikimo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų lemtas konvencinėmis priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė. Apklausų metu pareiškėja nurodė, kad į teisėsaugą dėl tetos veiksmų nesikreipė ir nesistengė savo teisių apginti nacionaliniu lygmeniu, ką privalėjo padaryti prieš kreipdamasi tarptautinės apsaugos. Departamentas atliko detalią pareiškėjos apklausą, sudarė sąlygas pateikti papildomus argumentus ir įrodymus. Tačiau pareiškėja painiojosi detalėse, pateikė apie save melagingus duomenis, kaip tariamą jos persekiotoją nurodė nevalstybinį subjektą. Atsakovas nenustatė, kad prieglobsčio prašytojai jos kilmės valstybėje būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė, o surinkta bendra kilmės valstybės informacija to taip pat nepatvirtina.

8. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai pagrįstai pritaikytas išsiuntimas ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi ji atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirto Lietuvos valstybės sieną, neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų, apie save pateikė melagingus duomenis. Prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas, o vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, todėl, atsakovo manymu, jai nustatytas proporcingas draudimo atvykti laikotarpis. Pareiškėja iš savo kilmės šalies vyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo nesikreipė, nusprendė neteisėtai kirsti Lietuvos sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos kaip sąžiningos, neįrodo, kad būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

9. Atsakovas nurodė, kad žodinis skundo nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pati pareiškėja.

10. Teismo posėdyje pareiškėja papildomai paaiškino, kad jai – (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini) Asmens tapatybės dokumentai šiuo metu yra pas pusbrolį M. (M.) K., su kuriuo kartu atvyko iki valstybės sienos, tačiau, pamatę pareigūnus, išsiskyrė. Pareiškėja tvirtino, kad jos kelionės tikslas buvo Lietuvos Respublika, apie kurią sužinojo iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gyvenančių žmonių.

11. Atsakovo atstovė teismo posėdyje atkreipė dėmesį, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija objektyviai nustatė prieglobsčio prašytojos amžių, patvirtino, jog ji – pilnametė.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos H. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S30961, kuriuo atsisakyta pareiškėjai suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitą skundo dalį atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės Druskininkų pasienio užkardos pareigūnai 2021 m. liepos 25 d. sulaikė užsieniečius be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, kurie prisistatė kaip nelydimi nepilnamečiai, įskaitant ir pareiškėją. Įvertinus tai, kad pareiškėja nurodė gimusi (duomenys neskelbtini), tačiau kilus pagrįstų abejonių dėl tikrojo jos biologinio amžiaus, kreiptasi į ekspertus. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija 2021 m. rugsėjo 15 d. pateikė išvadą, kurioje nurodyta, kad biologinis pareiškėjos amžius yra apie (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Todėl Departamentas jos suteikti prieglobstį prašymą nagrinėjo kaip pilnamečio asmens.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 31 d. raštu pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad ji – nepilnametė mergaitė, kurią verčia tuoktis. Pareiškėja 2021 m. spalio 6 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad ji atvyko iš (duomenys neskelbtini) miesto, (duomenys neskelbtini) Respublikos, išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą. Pareiškėja pasakojo, kad teta norėjo ją per prievartą ištekinti, kankino, tačiau negalėjo paaiškinti, kaip ir kokiu būdu ją kankino. Pareiškėja teigė, kad neteko tėvų, gyveno su teta, kuri jai duodavo valgyti. Teta prieš metus pasakė, kad ją ištekins, todėl pareiškėjai nebereikės lankyti mokyklos. Pareiškėja pabėgo iš namų, tačiau negalėjo paaiškinti, kada tiksliai tai įvyko. Pareiškėja nurodė, kad pabėgo į (duomenys neskelbtini) rajoną, kuriame turėjo draugų, glausdavosi, kur papuldavo, miegodavo terasose, jai padėdavo svetimi žmonės, kuriems papasakodavo savo bėdas. Apklausoje paklausus, ar pareiškėja kreipėsi dėl patiriamo smurto ir esamos situacijos į teisėsaugos institucijas, nurodė, kad nesikreipė. Taip pat pareiškėja paaiškino, kad nuėjo pas vaikiną, gyvenantį kaimynystėje, kuris žinojo apie jos santykius su teta. Paklausus, kokio amžiaus, pareiškėja tik įvardijo, kad „jis didelis“, o paklausus, kodėl neliko gyventi pas jį, pareiškėja atsakė, jog negalėjo, kadangi vaikinas gyveno su tėvais, todėl ji bijojo, kad teta ją suras ir vėl smurtaus; draugas padarė jai pasą ir padėjo išvykti į (duomenys neskelbtini), o vėliau – į Lietuvą. Pareiškėja aiškino nežinanti, kur šiuo metu yra draugas, tačiau mano, kad turėtų būti Lietuvoje, jis vardu A. B.. Apklausoje paklausus, kur pareiškėja vyko, nurodė, kad tiesiog norėjo rasti vietą, kur būtų saugu gyventi ir jos neištekintų. Paklausta, ar norėtų susitikti su Tarptautinės migracijos organizacijos atstovais, kurie padeda grįžti į kilmės valstybę, nuperka bilietus, duoda vienkartinę išmoką, prieglobsčio prašytoja nurodė, jog nenori.

15. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini). Taip pat Sprendimu nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Išsiuntimą pavesta vykdyti VSAT.

16. Teismas nustatė, kad Departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojos pasakojimą jos kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini) Respublikos) informacijos kontekste, sprendė, kad ji nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų asmens tapatybę ar pilietybę. Atsižvelgus į jos pačios pateiktą informaciją, tikėtina, kad ji yra iš (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai tikimybės, nenustatyta, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Įvertinus bendrą informaciją apie kilmės valstybę, Departamentas svarstė, ar pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Sprendime konstatuota, kad prieglobsčio prašytoja nurodė bendro pobūdžio išvykimo iš kilmės šalies priežastį – dėl saugumo, tačiau ši aplinkybė savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Prieglobsčio prašytoja tik nurodė, kad jai gresia pavojus iš jos tetos, tačiau, pasakodama apie „sunkų gyvenimą“ (duomenys neskelbtini), nesileido į detales apie realiai gresiantį pavojų, tik minėjo, kad teta ją muša ir nori ištekinti per prievartą, taip pat nepateikė detalių, kurios galėtų būti patikrintos, o pasakojimas nepagrįstas objektyviais įrodymais.

Prieglobsčio prašytoja tik kartojo, kad teta ją muša, siekia per prievartą ištekinti, tačiau dėl to nesikreipė į teisėsaugos institucijas ar visuomenines organizacijas ir nesiekė savo padėties pagerinti. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, Departamentas laikė, kad jis nelaikytinas patikimu įrodymu. Sprendime nurodoma, kad prieglobsčio prašytojos siekis geriau gyventi nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Jos šeimoje susiklosčiusi situacija neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl jos asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiojimo, nei tikėtinų motyvų ar tikslų persekioti pareiškėją, todėl Departamentas nusprendė, kad ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir dėl to nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nenustatė, kad kilmės šalyje grėstų kankinimai ar mirties bausmė, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų persekiojimas, beatodairiškas smurtas, todėl ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

17. Pareiškėja, vadovaudamasi Įstatymo 1351 straipsniu, kreipėsi į Departamentą dėl 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S30961 teisėtumo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2021 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 6K-1188, kuriuo skundo netenkino. Pareiškėja, nesutikdama su priimtais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

18. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, teismų praktiką.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą ir apklausos metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

20. Teismas nustatė, kad Departamentas ir Komisija, priimdami sprendimus, įvertino pareiškėjos paaiškinimus bei pagrįstai nusprendė, kad jos nurodyti argumentai, kuriais grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikomi kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie jai kylančią grėsmę (duomenys neskelbtini) nėra laikytinas pagrįstu įrodymu, pagrindžiančiu, kad kilmės šalyje jai gyventi nesaugu. Pareiškėja iš esmės nei Departamentui, nei teismui nepateikė konkrečių detalių, kaip pasireiškė tetos smurtas, už ko konkrečiai siekta ją ištekinti. Be to, nenurodė, kaip bandyta ištekinti pareiškėją. Teismas sutiko su atsakovo išvada, jog prieglobsčio prašytojos tariamas persekiojimas nesusijęs su jokiu valstybiniu subjektu ir neva gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas konvencinių priežasčių. Taip pat pareiškėja nenurodė, dėl kokių priežasčių negalėtų gyventi kitur nei jos teta, persikelti į kitą miestą ir pan. Pareiškėja teigė, kad vyko į (duomenys neskelbtini), tačiau nėra aišku, kodėl ten nepasiliko, ar kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėja teigė nesikreipusi ir į savo kilmės šalies institucijas ar veikiančias tarptautines organizacijas dėl jos padėties bei gresiančio pavojaus.

21. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad prieglobsčio prašytoja galbūt melavo Departamentui apie savo tikrąjį amžių, kadangi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija iš jos rentgenogramų nustatė, jog tikrasis prieglobsčio prašytojos amžius – tarp (duomenys neskelbtini) metų. Šių aplinkybių pareiškėja niekaip nepaneigė. Pareiškėja pasakojo apie baimę būti persekiojamai, patirti smurtą, taip pat nurodė, kad kilmės šalyje gresia mirtis, tačiau nėra aišku, kuo konkrečiai pasireiškė smurtas, dėl kokių priežasčių jai gresia mirtis ir kuo realiai pasireiškia persekiojimas. Be to, tiek apklausoje, tiek teismo posėdžio metu pareiškėja painiojosi detalėse, pavyzdžiui, negalėjo tiksliai įvardyti, kur ir pas ką yra jos pasas, kadangi Departamentui aiškino, jog pasas yra pas draugą, teisme nurodė, jog pasas pas pusbrolį, ir pan. Apklausos metu nurodė, jog gimė (duomenys neskelbtini), o teismui aiškino, jog jos gimimo data – (duomenys neskelbtini) Įvertinęs byloje esančius duomenis, prieglobsčio prašytojos paaiškinimus, teismas pasakojimą vertino kritiškai, pripažino, kad ji klaidina tiek atsakovą, tiek teismą, bandydama pateikti, jog yra nepilnametė, taip pat nurodo skirtingus asmenis, pas kuriuos šiuo metu yra jos asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, ir sprendė, kad Departamentas pagrįstai pasakojimo nepripažino patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jos prieglobsčio prašymą.

22. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis byloje esančiais duomenimis apie padėtį kilmės valstybėje bei tuo, kad pareiškėja nepateikė jokios konkrečios informacijos, leidžiančios manyti, kad jai iš esmės reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, galima daryti išvadą, kad nėra aiškūs esminiai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau jie galėtų būti ekonominiai arba asmeninio pobūdžio.

23. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjos atvejį, rėmėsi turima ir surinkta kilmės valstybės informacija, surinko duomenis apie esamą situaciją šalyje, todėl atsakovas rėmėsi oficialia, aktualia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjos prašymui pagal jame nurodytas aplinkybes tinkamai išnagrinėti. Šiuo atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie (duomenys neskelbtini), kritiškai ją ištyrė, o pati pareiškėja šių išvadų jokiais argumentais ar įrodymais priešingai neįrodė. Todėl abstraktūs teiginiai, kad nebuvo surinkta su prašymu susijusi informacija ir prašymas išnagrinėtas neišsamiai, vertintini kaip nepagrįsti.

24. Teismas pažymėjo, kad pagal Tvarkos aprašo 222 punktą prieglobsčio prašytojo dalyvavimas sprendžiant jo prašymą nėra privalomas, tai Departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytoja nenurodė išskirtinių argumentų, sudarančių prielaidą vertinti, kad šiuo atveju turėjo būti daroma išimtis ir pareiškėjos skundas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Nustatyta, jog sprendžiant pareiškėjos klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelgiant į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Departamento surinktą medžiagą, nenustatyta, kad atsisakius nagrinėti pareiškėjos prašymą žodinio proceso tvarka, tuo atsakovas pažeidė jos teisę į tiesioginį, rungtynišką procesą. Byla teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėja buvo išklausyta, sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

25. Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamų Departamento ir Komisijos sprendimų matyti, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Departamentas priėjo prie išvados, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra asmens tikslas, o atsisakius suteikti užsienietei prieglobstį, ji, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjai taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad ji buvo pateikusi prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

26. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka) nuostatas, nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką – proporcinga priemonė bei adekvati jos padarytam pažeidimui. Teismas akcentavo, kad pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).

27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nepateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Departamentas Sprendime nepateikė argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinusi tyrimą, taip pat kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Todėl teismo vertinimu, Sprendimo dalis uždrausti prieglobsčio prašytojai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo dienos – akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai keistina ir Komisijos sprendimo dalis.

28. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) nuostatas. Kadangi pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus (pakeistas iš 5 metų) nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, prieglobsčio prašytojos duomenis, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai nuspręsta pateikti C.SIS II.

29. Teismas kitą skundo dalį atmetė, kadangi nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimą ir Komisijos sprendimą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 30. Pareiškėja H. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą tenkinti.

31. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais, kad jos prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Pareiškėjai kyla individuali persekiojimo grėsmė dėl jos socialinės padėties, nes ji neturi tėvų, nelankė mokyklos, yra jauno amžiaus, gyvena pas tetą ir yra nuo jos priklausoma. Teta naudoja smurtą ir ketina ją prievarta ištekinti. Akivaizdu, kad tokio amžiaus merginai, kuri dėl savo padėties yra labai pažeidžiama ir priklausoma nuo tetos, gresia prievarta būti ištekintai, o atsisakius tai padaryti, kyla reali grėsmė jos sveikatai ir gyvybei. Pareiškėja pakartoja skundo argumentus dėl padėties jos kilmės šalyje ir teigia, kad atsakovas iš viso neatliko jokios analizės apie moterų padėtį (duomenys neskelbtini). Žinoma, jog pareiškėjos kilmės šalis tarptautinių žmogaus teisių organizacijų įvardijama kaip viena pavojingiausių moterims, tačiau atsakovas apie tai net neužsimena. Atsakovas neanalizavo (duomenys neskelbtini) paplitusios seksualinės prievartos ir priverstinės santuokos duomenų, todėl negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjai jos kilmės šalyje esančios grėsmės.

32. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas Sprendime neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, todėl negalima besąlygiškai tvirtinti, kad pareiškėjos pasakojimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėti.

33. Pareiškėja teigia, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėja pažymi, kad yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, išsilavinimo, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

34. Pareiškėja teigia nurodžiusi konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Kad jos kilmės šalyje nusikalstamumas ir kriminogeninė situacija yra itin bloga, pripažino ir atsakovas skundžiamame sprendime. Pareiškėjos detalus pasakojimas apie asmeniškai patirtą smurtą, patvirtina realią grėsmę jos gyvybei ir sveikatai. Atsakovas taip pat nevertino, ar kilmės šalyje valstybė realios pagalbos nukentėjusiems nuo smurto asmenims teikia, t. y. nevertino pareiškėjos teiginių, jog grąžinus ją į kilmės šalį, gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos. Nors Sprendime atsakovas remiasi EPPB išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, realiai šio vertinimo pareiškėjai netaikė. Atsakovas šiuo aspektu visiškai nenagrinėjo pareiškėjos prašymo ir dėl to nepasisakė, nors objektyviai vertindamas situaciją privalėjo.

35. Pareiškėjos nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Pareiškėjai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymus ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 36. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S30961 ir Komisijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 6K-1188 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti jai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjai atvykti, todėl minėtą terminą sutrumpino iki trejų metų.

38. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjos teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

39. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

41. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, bylos duomenis, tai, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jos atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

42. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga.

44. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

45. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

46. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

47. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

49. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

50. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

51. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilmės šalyje ji gyveno su teta, kuri prieš ją smurtavo ir norėjo prievarta ištekinti. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja melavo apie savo amžių, jos pasakojimas apie patirtą smurtą yra nedetalus ir nenuoseklus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir atsakovui nurodytus teiginius, iš esmės sutinka pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

52. Pareiškėja nenurodė nei vienos iš Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje išvardintų aplinkybių, t.y. ji nėra persekiojama dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Ji nurodė tik abstraktų nenorą grįžti į kilmės šalį, grindžiamą įsitikinimu, jog ji bus nesaugi, bus tetos kankinama ar prievarta ištekinta. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pateikto pasakojimo galima darytina išvada, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą Įstatymo 86 straipsnio prasme yra hipotetinio pobūdžio, jos pasakojimas nepagrįstas konkrečiais ir detalizuotais teiginiais, aplinkybėmis, kurios leistų daryti išvadą, kad atsakovas netinkamai (nevisapusiškai) atliko tyrimą ir (ar) priėjo prie nepagrįstų išvadų dėl pareiškėjai galbūt kilsiančios grėsmės.

53. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjos subjektyvios prielaidas, nepagrįstos įrodymais, nesudaro pagrindo abejoti Migracijos departamento padarytomis išvadomis, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę yra hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

54. Be to, atsakovas, atlikęs tyrimą ir įvertinęs, be kita ko, oficialius duomenis apie kilmės valstybę, taip pat nustatė ir pareiškėja nei įrodymais, nei konkretizuotais ir pagrįstais argumentais nepaneigė, kad pareiškėjos kilmės valstybėje beatodairiško smurto lygis nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, kad pareiškėjai grėstų mirties bausmė ar egzekucija, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie jos tetos naudojamą prievartą, grasinimą ištekinti galėtų patekti į Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto persekiojimo kriterijus, tačiau pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra konkrečios, menkai tikėtinos. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėja teikė neteisingus duomenis apie savo amžių, pareiškėja visą gyvenimo gyveno kilmės valstybėje, kurioje likę jos socialiniai ryšiai. Tyrimo metu pagrįstai nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės, todėl, atsižvelgiant į šioje nutartyje padarytas išvadas, nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, kad atsakovas netinkamai vertino aplinkybes dėl papildomos apsaugos (ne)suteikimo.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

56. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos H. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė